Vygintas Varnas

Monologai

Svajonių siekimas

Žinai, ne viskam lemta išsipildyti. Nėra taip, kad gyvenimas turi kažkokią prasmę.

Prasmę reikia sukurti. Keliesi tam, kad įvykdytum kažkokią misiją - kažkokį tikslą, kažką kas virpina tavo širdį. Juk dėl to mes ir gyvename, kad save atrastume.

Lengva tiems, kas anksti žino kuo nori būti. Žino kaip ką darys gyvenime, o jei dar sėkminga korta iškrenta - tai išvis, galima sakyti, kad kai kurie žmonės gyvena savo svajonių gyvenimus, bet nereikia atmesti ir to, kad didžioji žmonių dalis tiesiog egzistuoja - be jokio tikslo.

Juk rašytoju gali būti kiekvienas, bet ko netraukia - tas ir neparašys.

Aišku sakyti, kad savo svajones pasiekti yra lengva - lengva. Bet kiek aš pastebėjau savo svajones pasiekti yra sunku. Tu aišku gali atsikelti ir parodyti šiam pasauliui ką moki, bet pasaulis nebūtinai tavęs klausys. Tu gali būti teisus, bet jei nepriversi žmonių tavęs klausyti - tu atliksi savo darbą veltui.

Laikas parodys, kas gyvens sėkmingą gyvenimą, kas gyvens paprastą gyvenimą. Bet mažiausia ką tu gali padaryti - yra siekti savo svajonės ir stengtis tiek, kiek tu pajėgi. Savu tempu.

Juk ne visi gavo pripažinimą per naktį. Pripažinimo siekimas yra ilgas ir nuobodus dalykas, o dar kai nesiseka - norisi rėkti ir lipti sienomis. Kartais gali atrodyti, kad žmonės specialiai tau kenkia, tačiau reikia pripažinti faktą, kad pasaulis yra neutralus. Niekas specialiai niekam pakenkti nenori.

Blogiausia turbūt yra neturėti svajonės. Kažkada galvojau, kad atsikelsiu ryte - parašysiu kažką į savo tinklaraštį ir susilauksiu tūkstančių peržiūrų, nes žmonėms bus įdomu ką aš turiu pasakyti, tačiau tai ir liko tik svajonė. Iš dalies aš jau darau tai ką noriu daryti, bet yra kita medalio pusė - ar tu darai tai kas yra reikalinga? Nes jei darai tai kas reikalinga tik tau pačiam - niekada neturėsi pinigų. Kad ir ką darysi gyvenime, turėsi tenkinti kitų žmonių poreikius - tik iš ten atsiranda pinigai. Tačiau gali sukurti tai, ko reikės žmonėms ir tada tu jau būsi milijonierius - tereikia sudominti žmones savo amatu. Viskas skamba lengvai, bet tai yra sunku pasiekti.

Laimi tas, kas yra talentingas. Laimi tas, kas sunkiai dirba ir mokosi. O tie, kas nieko nedaro - niekada ir nelaimi.

Kad būtų taip lengva pasiekti savo užsibrėžto tikslo, tai visi būtų turtingi, gražiai apsirengę ir važinėtų prabangiomis mašinomis. Dėl tos pačios monetos mes visi konkuruojame. Pinigų pasaulyje yra ribotai, tačiau tai nereiškia, kad tu ir aš negalime jų turėti. Viskas priklauso nuo mūsų. Aišku pasiekti viršūnę meno srityje yra labai sunku, bet kokioje kitoje nišoje gal ir lengviau - nežinau. Manau viskas yra vienodai sunku.

Svarbiausia priversti žmones apie tave kalbėti, kol žmonės tylės. Tol tu nebūsi žinomas ir neturėsi šlovės - taip jau yra. Atsikeli kiekvieną dieną, padarai tai -- ką turi padaryti ir svajoji, kad pasiseks. Internetinis verslas yra labai sunkus dalykas, ypač kas liečia rašymą.

Bus apmaudu, jei praleidęs ilgas dienas prie savo rašymo -- negausiu pripažinimo. Tada galiausiai įsitikinsiu, kad pasaulis nėra teisingas. Juk kiekvienas gali palikti po savęs kažkokį tai palikimą šiam pasauliui. Aišku reikia mąstyti kritiškai, reikia įvertinti situaciją ir savo poziciją, savo talentus, savo įgūdžius ir savo pasaulėžiūrą.

Vienas dalykas, kuris man trukdo ramiai ir užtikrinai dirbti yra mano paties pesimizmas. Gyliai širdyje aš pats netikiu, kad man gali pasisekti, kad galiu sudominti kažkokį tai žmonių sluoksnį. Bet blaiviai pagalvojus, juk nuolatos dirbamas įgūdis tik gerėja. Todėl žinau, jog numirsiu tapęs savo srities profesionalu.

Visiems vieni dalykai sekasi lengviau, kiti sunkiau. Todėl geriausia dirbti tą dalyką, kuris tau patinka ir sekasi gan lengvai. Nes kai sekasi sunkiai, tai tuomet yra lengva mesti. Ir visada mesi tą dalyką, kuris tau nepatinka. O pasiliksi tuos dalykus, kurie virpina tavo širdį.

Tikėtis šlovės yra labai lengva, bet reikia pripažinti, kad žmonės patys išsirenka tuos, kuriuos garbina. Juk du rašytojai daro tą patį -- dėlioja raides tam tikra tvarka - vienas žinomas ir turtingas, o kitas nežinomas ir gyvenantis pusbadžiu. Kas garsiau rėkia, tas labiau ir uždirba.

Nereikia savęs lyginti su žmonėmis, kurie daro tai ką tu darai - jau kokius tris dešimtmečius ir yra pripažinti. Nelygink savo pradžios su kažkieno viduriu - tai yra pati svarbiausia taisyklė, nes jei pradėsi lygint save su kitais. Tai visada atsiras tokių, kurie tave apdeda visa galva. Taip jau yra.

Sulaukęs 28 metų supratau, kad gyvenimas bėga labai greitai ir mes iš tikro turime labai trumpą gyvenimą per kurį galima spėti padaryti viską kas yra skirta, arba atvirkščiai - visiškai nieko.

Tavo gyvenimas priklauso nuo tavęs, o tu priklausai nuo savo pasąmonės. Viskas vyksta savaime, tą reikia suprast.

Vienaip ar kitaip tu pasensi ir numirsi, todėl turi pasirūpinti ir atlikti veiksmus, kurie neleis tau mirti su gailesčių galvoje.

Tiesiog pabandyk save atrasti -- gal tau nusišypsos sėkmė!!!

Kas skaito tuos supistus tinklaraščius?

Kažkada sėdėjau ofise ir manęs paklausė, kas skaito tinklaraščius?

Atsakymas išties yra paprastas. Tinklraščius skaito žmonės, kuriems nepatinka tradicinė ir masinė spauda. Žmonės, kurie domisi alternatyviais dalykais skaito tinklaraščius.

Tokių žmonių Lietuvoje tikrai nėra daug. Nes aš pats nematau jokio rezultato - ar aš rašau, ar aš nerašau. Mano tinklaraščio lankomumas jau šešis mėnesius nedidėja.

Kartais man atrodo, kad aš rašau veltui ir čia niekam neįdomu. Turbūt aš esu super neformalas, kuris bando kažką pasauliui įrodyti.

Kas skaito 2016 metais? Juokinga, bet žmonės nebemėgsta skaityti, ypač šlamšto. Tenka pripažinti, kad didžioji dalis tinklaraščių yra rašomi narcizų - egomanjakų, kurie daugiau nieko nenori, o tik nori papasakoti apie save ir apie savo supistą gyvenimą.

Tą patį ir aš čia darau. Bandau paviešinti savo gyvenimą ir savo nuomonę apie gyvenimą.

Visada bus alternatyvios "naujienos", kuriomis domisi dalis žmonių.

Aišku aš žinau, kad mano tinklaraštis yra skaitomas, bet kritinės masės žmonių čia nerasta. Jei reikalai nejudės į priekį, tai reiškiasi man nėra lemta būti žinomu ir visų mėgiamu tinklaraštininku. O tai yra apverktina ir apgailėtina. Kam gi aš visą šitą rašliavą rašau? Dėl dviejų žmonių? Go fuck yourself. Tikrai ne, čia galėtų prasinešti koks milijonas žmonių -- jo tada suprasčiau, kad rašau kažką gero. Bet kai nereklamini ir nespamini visur internete, tai ir rezultatų nematai.

Reikėtų daryti raktažodžių analizę ir kažką dar, bet, kad tingiu. Neįdomi man techninė rašymo pusė, man aktualu tik kūrybinė dalis, o visa kita bus taip kaip reikia - matrica tokia.

Žodžiu, tinklaraščius žmonės skaito, bet jie nėra populiarūs Lietuvoje. Dabar ant bangos yra video formatas. Aš žinoma ir video formatu reiškiuosi, bet ten orientuota į kitą auditoriją. Mano tinklaraštis visada bus vieta, kur aš rašysiu kaip man nesiseka tapti pripažintu pisateliu. Čia daug maž yra rimtas portalas. Žinoma aš juokauju, kaip visada. Nieko čia rimto nėra. Tik vieno nevykėlio nuomonė.

Nereikia pamiršti kitų 2 milijardų tinklaraštininku

Galvoti, kad esi vienas unikalus žmogus šiame pasaulyje būtų klaida.

Tu konkuruoji dėl dėmesio. Žinant faktą, kad Lietuvių yra mažas skaičius Lietuvoje ir pasaulyje. Tenka pripažinti, kad poliglotas lietuvis ieškos informacijos angliškai - tą aš pats darau. Neprisimenu, kada būčiau skaitęs kokį Lietuvišką blogą. Čia vienas man žinomesnių ir aktyvių Lietuviškų tinklaraščiu ir tai pripažinsiu neskaitau, nes neturiu nei laiko nei noro.

Gyvenimas bėga, o žmonės rašo tinklaraščius. Tai kažkoks prakeikimas. Informacijos milijonas ir tu konkuruoji su tai žmonėmis dėl dėmesio.

Aišku, jei esi geras tinklaraštininkas, tai žmonės tave pastebės ir laikui bėgant tu iškilsi.

Bet pakalbėkim apie tokį variantą, kad tu esi blogiausias. Prastai pasiruošusių žmonių niekas nepastebi. Taip jau yra. O tu dar rašai apie savo gyvenimą ir savo gyvenimo nesėkmės - kam tave skaityti? Niekam nereikia depresuchos. Visiems reikia motyvacinių patarimų ir pozityvo. Fuck depressed people.

Internete žmonės ieško informacijos, o ne skaitalo. Aišku informacija yra skaitalas, bet pripažink pats sau - kada tu paskutinį kartą kažką skaitei internete, be šio įrašo. Turbūt prieš kokį dešimtmetį.

Gali tikėtis geriausio dalyko -- skaitomumo -- bet jei tu rašysi kasdienį šūdą, kad kaip aš tai darau. Tai tavęs niekas neskaitys ir tu būsi niekam neįdomus blagioras.

Pripažinkim faktą, kad pasaulyje yra tik keli geri blogai, kurie yra verti skaitymo, tai Seth Godin ir viskas. Visi kiti rašo pievas ir neįdomų skaitalą. Aišku jie gali uždirbt, turėt pasisekimą, bet niekas kitas nerašo taip, kaip tai daro Seth Godin. Kur pažiūri -- apie jį kalba.

Visi sako, kad jis yra nuostabus žmogus ir nuostabus rašytojas ir marketingistas. Kol apie tave nekalbės taip, kaip kalba apie jį, tai tu nieko gero nepadarysi. Savo sėkmė reikia išsikovoti. Juk dėl tos pačios svajonės kovoja 2 milijardai žmonių - visi jų nori būti skaitomi ir populiarus, bet būna kartais ateini į tinklaraštį ir iš karto pamatai, kad nesvarbu kiek jis bus rašomas - jis niekada nebus populiarus. Tas pats, gal, ir su mano tinklaraščiu. Neužsiimu aš jokiu marketingu -- noriu, kad žmonės patys pradėtų apie mane kalbėt, kad va aš kažką išmanau. Bet pagal savo patirtį galiu pasakyti, jog to greitu metu nebus.

Aišku nutraukti savo kelionės blogosferos vingiais aš nenoriu nutraukti, bet padaryti kažko geriau - nesigauna. Žinoma, reikia tikėti ir siekti savo svajonės. Tu net neįsivaizduoji kaip mano gyvenimas pasikeistų, jei aš tapčiau pripažintas ir žinomas pisatelius.

Rašyčiau sau apie savo gyvenimą ir būčiau geresnis nei likęs milijardas žmonių. Didžioji dalis žmonių, kurie rašo tinklaraščius yra Hobbyistai, tame tarpe ir aš. Didžioji dalis žmonių neuždirba iš savo tinklaraščio, nes uždirbti iš savo tinklaraščio yra sunku Pasaulyje, nekalbu apie Lietuvą - Lietuvoje neįmanoma, nebent esi koks nors Užkalnis, kuris yra pripažintas.

Tačiau kita medalio pusė yra ta, kad aš nerašau dėl pinigų. Aš rašau dėl pripažinimo, nors kam aš reikalingas - noneimas. Pripažinimą tikrai gali gauti. Tai yra tikrai realu, net ir Lietuvoje, bet kuo siauresnė tavo niša - tuo mažiau žmonių tu pritrauki.

Reikia pripažinti, kad jei sudėčiau visus Lietuvius, kiek tik yra pasaulyje, tai mano temomis domisi gal koks tūkstantis su viršum žmonių.

Tenka pripažinti, kad nesu labai jau geras rašytojas. Taip sakau, nes matau rezultatus - nors kas žino kas bus po metų, po penkių ir po dešimt. Turiu svajonę, bet ją pasiekt yra be galo sunku.

Žinoma aš galėčiau nusiteikti, kad jau esu skaitomas ir pripažintas ir rašyti apie kažką kitą, kas mane domina, bet kol dar tai neįvyko, tai rašau apie paprastus dalykus, kurie vyksta mano gyvenime.

2 000 000 000 žmonių, tai čia yra daxuja. Galima sakyti, kad kas šeštas, atrodo, žmogus yra tinklaraštininkas. Lietuvoje irgi nemažai tų tinklaraščių, bet ką aš žinau. Nėra jie populiarūs, nebent jie yra žinomų žmonių. Tapino kokio, Beatos, Užkalnio ir daugiau aš jokių nežinau. Kažkaip užsienietiškus tinklaraščius lengviau rasti - nei Lietuviškus. Savaime suprantama, kad pritraukus didesniąją dalį žmonių galima uždirbti ir iš tinklapio rašymo, bet sugebėk tu sudominti tokį kiekį žmonių --- neįmanoma, nebent esi internetinis naujienų portalas.

Belieka tik konkuruoti dėl dėmesio.

Mąstyk tu kaip nori

Žinai sako man pesimistas. Bet jei taip gyvenimas išmokė, tai kodėl turiu keist savo mąstymą?

Reikalas tas, kad nei pozityvus, nei negatyvus mąstymas nekeičia realybės. Tu gali mąstyti kaip tu nori. Niekas nuo to nepasikeis - tik tai, kokius veiksmus tu darysi.

Taip, žinau, kad veiksmais, kurie kylą iš minčių mes galima save pakeisti. Bet aplinkos tu nepakeisi, kad ir kaip tu galvosi. Pakeisti gali tik save. Pasaulis nepasikeis, net jei tu pasikeisi.

Aš va pagalvoju - ar nerealu yra tapti žinomu tinklaraštininku? Realu ir dar labai, bet va kažkokia problema neleidžia man tobulėt kaip žmogui.

Ar tai mano mąstyme, ar tai mano veiksmuose. Velnias žino. Žinau tik tiek, kad kol nesi populiarus, tol nesi niekam įdomus. Juk aš buvau žinomas, bet va manęs niekas nepripažino - pagalvojo, kažkoks lochas sėdi prie kompo ir visiems aiškina.

Tai aišku yra juokinga ir apgailėtina.

Reikia nuspręsti - ko aš noriu iš gyvenimo. Žinau, kad noriu būti pripažintas blogeris arba turtingos moters. Bet kad būti pripažintu nereikia rašyti apie save, o aš tik tą ir darau.

Gal reikia subręsti ir nukreipti mintis nuo savęs, bet sunku tai padaryti, kai esi narcizas - egomanjakas. Bet šiuo metu bandau save atrasti ir savęs atradimas yra labai sunkus procesas.

Kartais atrodo, kad niekas nevyksta.

Seniau tai turėjau veiksmo gyvenime, važinėdavau po miestą, vaikštinėdavau, gerdavau. O dabar trinuosi tik rajone. Pasidariau vietinis kentas. Neturiu gyvenimo.

Kompas, maistas, lova ir trumpalaikis išėjimas iš namų. Ir nejaugi viskas dėl to, kad mano mąstymas supistas. Jau tuo teko ne kartą įsitikinti. Bet reikia pripažinti - visi bedarbiai taip ir gyvena. Nes tam, kad gyventi reikia pinigų. O kai pinigų nėra - tai toks tas ir gyvenimas - egzistencija.

Egzistuoti sekasi puikiai, bet ką aš žinau. Norėčiau kažką pakeist savo gyvenime, bet nesigauna. Juk reikia pradėti dirbti - kažkada. Čia gal visas šūdas nuo mano ligos. Šizofrenija sirgti yra ne prikolas. O gal vaistai glušina protą.

Seniau tai aš ir dirbt norėjau ir integruotis į visuomenę, bet laikui bėgant kažkas atsitiko. Užsidariau namie iš kur nenoriu niekur eit. Kažkoks totalus diskomfortas. Namie jaučiuosi geriausiai, bet gaila, kad kažkaip iš namų - per internetą - nesigauna pakeisti savo gyvenimo. O kažkada galvojau, kad aš rašysiu ir žmonės mane susiras patys. Aš jiems patiksiu - bus man šlovė, pripažinimas ir kitokie dalykai. Aišku - gal dar nepraėjo tam tikras laiko tarpas. Nori būt rašytojas - rašyk. Viskas tuo pasakyta.

Aš galėčiau galvot gal ir kitaip, bet realizmas neleidžia. Kadangi esu pesimistas - realistas, tai manau, kad gerai žinau gyvenimo dėsnius. Jei esi geras rašytojas - tuomet atsiveria tau visas horizontas, o kai esi niekas - tada net rašytoju negali būti. Kaip norėčiau būti pripažintas ir, kad galėčiau sau gyvenimui užsidirbti rašydamas apie savo gyvenimą. Tai iš tikro būtų mano svajonė, bet gaila pinigų niekada nematysiu. Gal aš čia save užparinu, bet tai greičiausiai yra tiesa vien tik dėl to, kad niekam įtikti aš nenoriu - noriu patikti.

Gyvenimas bėga greitai. Atsikeli - pasirodai ir turėtų būti jėga, bet deja taip nėra. Nors ir sako, kad 80% sėkmės priklauso nuo pasirodymo. Bet kažkaip nežinau - nevyksta reikalai taip, kaip aš noriu. Nesu įžymybė, negaliu rašyt apie savo gyvenimą, nes pripažinkim - ką gi domina žmogaus gyvenimas, kai jis neturi gyvenimo. Kai jis yra komerciškai nesėkmingas.

Va jei laimėčiau milijoną loterijoje, tada jo - būtų jėga. Tada visi norėtų išgirsti mano sėkmės istoriją, o dabar, tai vienas šnipštas.

Aišku rašyti dėl malonumo yra labai geras dalykas. Tai lavina smegenis. Mintys kažkaip pasidaro normalesnės, bet sakau nusibodo man skųstis. Nusibodo man parintis, kad mano dienoraštis niekam neįdomus. Bet iš tikro problema yra ne dienoraštyje, o mano mintyse. Matomai tuo, kuo aš domiuosi - domisi labai maža dalis žmonių. Jei turėčiau tūkstantį skaitytojų per dieną būčiau laimingas, bet dabar vidurkis yra 5 žmonės per dieną, kurie neskaito to, kas čia parašyta. Gal iš vienos pusės tai yra gerai, nes galiu rašyt ką tik panorėjęs.

Po mano mirties liks krūva rašliavos ir galės kokie diedukai skaityti ir sakyti, va čia tai geras dienoraštis. Maladec bachuriukas rašė, bet gaila netapo pripažintas iki mirties. Tik po mirties. Visa tai kelia juoką.

Aš nesuprantu, kodėl yra taip sunku gauti tai ko tu nori iš gyvenimo. Sakyčiau, kad aš nieko nedarau, bet kad aš darau labai rimtą ir sunku darbą. Tiesiog kartais man atrodo, kad nėra lemta, kai kuriems dalykams įvykti. Kaip kiti gauna pripažinimą ir rašo ką nori, o kai aš rašau ką noriu, tai bybis nulis pripažinimo.

Pasaulis iš tikro nėra teisingas ir gali tu galvoti kaip tu tik nori - prie pasaulio tau teks prisitaikyti - niekur tu nesidėsi. Turėsi gyventi, nebent sugalvosi kilpą ant galvos užsidėti.

Toks jausmas, kad gyvenimas mane nori kažko išmokyti. Aš pagalvoju - kas bus jei aš rašysiu dešimtį metų, 20 metų ir iki savo gyvenimo galo - gal tada ims kažkas ir pasikeis?

Žinau, kad turi feilint iki tol, kol tau pasiseka. Nejaugi žmonės nemėgsta skaityti, o gal yra tai, kad rašau aš šūdą. Negaliu niekaip suprasti. Aišku esu gavęs laišku, kad mano rašliava visai nieko, bet tai buvo gan seniai. Pritraukt dešimt žmonių savo rašliava yra pašaukimas. Jei galėčiau sudominti dešimt žmonių - žinočiau, kad kažką gerai darau. O dabar žinau, kad yra vos kelis pastovūs skaitytojai.

Siekiu to laiko, kol mano rašliavą platinsis mano skaitytojai. Iš tikro norėčiau būti toks populiarus kaip Seth Godin, bet lyginant su juo, tai aš esu niekas!!!

Turi specializuotis, turi kažką mokytis, nes vien rašydamas savo apgailėtiną dienoraštį nieko nepasieksi. Aišku aš viską žinau ir taip toliau, bet man norisi rašyt apie save ir apie savo mintis ir nuomones. Gal kam nors tai bus naudinga ir įdomu.

Sunku pripažinti, bet ne visi mes esame talentingi, gražūs ir turtingi. Visi mes skirtingi, o kai neturi talento, tai vienintelis dalykas kurį tu gali padaryti siekdamas savo  tikslo, tai atsikelti ryte ir pasirodyti, nes tik 20% yra profesionalumas.

Laikui bėgant patobulėsi, jei savo misiją vykdysi ir toliau. Man tikrai nusibodo rašyt apie savo supistą gyvenimą, bet, jei žinočiau, kokią raidžių kombinaciją suvest į kompiuterį, tai būčiau milijonierius. Mane nuo milijono skiria tik reikiama raidžių kombinacija.

Mąstykit kaip norit, galvokit ką norit, bet mirsiu išrašęs labai daug visokių dalykų, o dar kai pabręsiu, tai išvis kitokios mintys bus galvoje, nes pastebėjau tokį dalyką, kad protingėju kiekvienais metais ir į save žiūriu maždaug taip: koks gi aš durnas buvau.

Žodžiu, ačiū, kad perskaitėt mano rašomą šūdą, linkiu jums sėkmės ir visko ko geriausio. Užsukit dar kartą, jei įdomu čia Jums, o aš einu parūkyt.

Šiaip turėtum daryti tai ką mėgsti

Pašaukimas, geras darbas. Visa tai skamba palyginus gerai, tačiau kodėl didžioji dalis žmonių nemėgsta savo darbo?

Jei jau taip nemėgstame dirbti, tai kam tada išvis dirbame?

Gerai, gerai prisipažinsiu - mėgstamą veiklą aš turiu. Visa mano problema ta, kad negaunu jokių pinigų ir mano veikla tėra hobis.

Aišku galima hobį paversti darbu - tik reikia daryti viską kiek rimčiau. O kaip nerimtas bičiukas gali padaryti kažką rimto? Juokinga.

Jei tik aš būčiau žinomas - visos mano bėdos išsispręstų. Bet greičiausiai mirsiu bandydamas prasimušti į populiarius rašytojus - o kadangi esu realistas, tai spėju, kad to niekada nebus.

Mes visi prisitaikom prie gyvenimo, prie realybės. Niekas dar nepakeitė realybės. Žemė ir mėnulis - abu - sukasi į tą pačią pusę jau milijonus metų. Gal ir milijardą - nežinau, nesu profesorius.

Man kyla klausimas, kodėl mes negyvename teisingame pasaulyje - jei taip dirbti nemėgstame, tai kam dirbame? Atsakymas labai paprastas - jei žmogus gautų pastogę ir maisto - jis niekada nežiūrėtų į nepatinkantį darbą.

Už viską reikia mokėti pinigus. Pinigai skatina dirbti - tik kažkodėl keista, kad žmonės, kurie dirba 40 ar 60 savo gyvenimo metų neužsidirba pinigų? Na jie užsidirba pragyvenimui ir viskas. Visas jų pelnas baigiasi, o po to žmogų išmeta už borto, kai jo galiojimo laikas baigiasi.

Pasitenkinimą keliantis darbas yra gan nauja savoka. Seniau niekas net nekalbėjo ir negalvojo apie darbą, kuris gali teikti kažkokį tai pasitenkinimą. Darbas yra pragyvenimo šaltinis, bent taip visi sako.

Bet žmogui reikia hobio ir pinigų, o ne darbo. Hobiu gali užsiimti visą gyvenimą ir neuždirbti nei cento, nebent tu esi konkurencingas savo nišoje. Sunku atrasti nišą, sunku atrasti save - bent jau man.

Visiškai nežinau ko noriu, jei reikėtų atmesti blogosferą - dabar sėdžiu - žinau, kas esu - bet nežinau kodėl man nesigauna. Turbūt tokių rašytojų yra daug.

Rašytojas labai gera profesija - ypač po pripažinimo. Bet pačiam reikia pripažinti, kad esi nuobodus žmogus. Juk nuobodus jei ne skaitomas. Gali rašyti įvairiausiomis temomis ir jei tavęs neskaito - tu pralaimėjai.

Norėčiau pakeisti pasaulį, bet pirma turiu pakeisti save - tik problema yra ta, kad sau patinku toks koks esu. Gerai, gerai - pasistengsiu apie save išvis nerašyti, juk niekam neįdomu, kas aš esu ir ką aš veikiu gyvenime. Tiesą sakant aš gyvenimo visiškai neturiu, bet jei būčiau žinomas tinklaraštininkas būtų išvis kitas reikalas, bet pripažinimo reikia ilgai siekti, kartais atrodo, kad visuomenė pati išsirenka savo herojus. Būsi tu geras ar būsi tu blogas - bet jei nori žinomas būti - turi save kišti į eterį pastoviai - antraip žmonės tave užmirš.

Man aišku derėtų išsiaiškinti kelis dalykus: kam aš čia rašau ir kas mano skaitytojas, bet aš rašau savo malonumui ir tai iš vienos pusės yra negerai, nes dedu labai mažai pastangų.

Jei būtų kažkoks metodas, kuris atidarytų visas pasaulio galimybes - aš juo pasinaudočiau, bet tokio metodo dar neradau. Žinau tik tiek, kad žmonės internete ieško informacijos - internete niekas neskaito, bent man taip atrodo. Juk aš pats nesu skaitytojas, bet yra kita medalio pusė - jei tu rašai pakankamai ilgai - tu pasidarai profesionalus rašytojas, nepaisant to, kad neuždirbi pinigų.

Pasaulyje galima daryti beleką, tik labai daug kas kainuoja pinigus, o kaip save atrasti - jei tu tarkim žinai kas esi, bet sėkmė tau neatsisuka. Ar tęsti tai ką esi pradėjęs ar viską mesti ir ieškoti kažko kito?

Kiekvieną kartą metęs - tu viską pradedi iš naujo.

Galėčiau sustoti, galėčiau viską mesti, bet kam tada gyventi? Dėl kokio tikslo? Gyvenime greičiausiai nėra jokio tikslo ir tai yra apgailėtina ir apverktina. Geras žmogus man buvo pasakęs, kad rašymui ranką turiu - nenoriu to mesti. Blogiausia kas gali atsitikti, tai žmonės tiesiog neskaitys mano tiradų. Bet jei parašysiu kokius dešimt metų - tuomet būsiu įsitikinęs, kad padariau viską ką galėjau ir man nesigavo.

Matai kaip yra, kai esi nežinomas žmogus, ne joks įžymybė. Tai niekam neįdomus tas tavo dienoraštis. Yra tikrai geresnių skaitalų ir šiaip pasaulyje yra tik du tinklaraščiai verti skaitymo, tai Seth Godin ir mano - nu todėl, kad kito tokio pačio, kokį aš rašau nežinau.

Gyvenime reikia daryti ką nori ir tik tuomet įsitikinsi ar tai ko tu nori yra tavo pašaukimas. Tikrai pripažinsiu, kad šūdas yra, kai tu rašai ir niekam neįdomu. Toks jausmas, kad rėki uždarame kambaryje ir tavęs niekas negirdi.

Rašytoju noriu būti jau kokius 5 metus. Pastoviai kažką rašau, bet mano rašymas yra koncentruotas į mane, tai yra mano klaida. Bet man pačiam reikia rašyti šitą dienoraštį, kad prisiminčiau kas esu. Joks praeivis neeis ir neskaitys šito dienoraščio, nes paprasčiausiai čia nėra ką skaityti.

Gyvenime esu padaręs nemažai klaidų, bet tiksliai žinau, kad šitas dienoraštis ne klaida, o mano pasididžiavimas. Sunku būti narcizu ir save mylėti labiau nei bet ką kitą pasaulyje, bet manau dauguma žmonių yra savanaudžiai - tai yra išmokstama gyvenant.

Kaip tu nebūsi savanaudis, jei reikia kovoti su kitais už kiekvieną maisto kąsnį.

Jei visi galėtų dirbti ką nori, tai būtų neblogai.




Komforto zona

Tam, kad išeiti iš savo komforto zonos reikia ten būti.

Visiems aišku, kad savo komforto zonoje nieko gero nepasieksi, nes būtent ten jautiesi saugiai.

Gyvenime galima daug ką pakeisti, tačiau visais atvejais jausiesi sutrikusiai ir nestabiliai.

Kartais pagalvoju - ar verta man kažką keisti, jei man ir taip gerai. Gaila, tačiau tenka pripažinti, kad komforto zonoje niekas nevyksta.

Nejaugi visą gyvenimą norėjęs būti rašytoju dabar eisiu ir pradėsiu sportuot? Tai visiškai priešinga tam, ko aš noriu.

Juk atsikeliu ryte parašau ką noriu pasakyt ir tiek - per daug nedirbu, aišku galėčiau ten nertis iš kailio ir bandyti parašyti kuo daugiau visokiausios prasmės, bet kam to reikia - jei nematau jokių rezultatų? Tiesą pasakius jaučiuosi ir taip durnai, nes vis kažkam kažką bandau įrodyti.

Jau šimtą kartų galėjau mesti visus šituos rašymus ir tiesų pasakojimus - bet mesti nesinori, nežinau kodėl. Man tai toks jausmas, kad būtent tai ir turiu daryti. Tai juk mano pačio pasirinkimas.

Aišku, įrodyti žmonėms, kad esi kažko vertas - privalai išlįsti iš savo komforto zonos. Komforto zonoje niekas nevyksta.

Galėčiau nusipirkti vienos pusės bilietą į kokią Prancūziją, bet kam man to reikia. Ką aš noriu bastytis ir prašyti išmaldos? Ateis laikas, kai negalėsiu sugrįžti į savo komforto zoną - tada ir pasikeisiu, o kol kas mane viskas tenkina. Kiti mano, jog galėčiau turėti daugiau - bet to ko aš noriu - gauti negaliu.

Tikrai nesuprantu ką turėčiau keisti - norėdamas gauti tą rašytojo pripažinimą, kokią knygą man čia parašyti? Ar viską mesti ir susitaikyti su tuo, kad niekada nebūsiu pripažintas rašytojas?

Mesti būtų per daug lengva. Visgi noriu kažką kažkam pasakyti - galėčiau specializuotis ir rašyti apie kažką konkretaus, bet, kad man abstrakčios temos yra įdomesnės, nei kažkas rimto.

Galvodamas abstrakčiai duodi sau laisvę. Sako gyvenime gali veikti beleką - bet visa veikla prašosi pinigų, o dirbti aš tikrai tingiu ir nenoriu, ypač, kai negaliu susirasti sau tinkamo darbo.

Gal rimtai atėjo laikas mesti viską velniop ir kažką pakeisti savo gyvenime - dėl tikrų rezultatų. Bet jei aš mesiu rašymą, tai tada niekada nebūsiu rašytojas.

Kažkaip tai keista.

Šitą tinklaraštį rašau dėl kelių žmonių, kuriems greičiausiai yra visiškai nesvarbu ar aš rašau jį, ar jo nerašau.

Pasakiau sau - rašysiu apie dešimt metų, jei iš to nieko nesigaus - tada būsiu supratęs, kad mano rašliava yra niekam reikalinga. O reklamuoti, brukti žmonėms savo rašliavą - tai ne mano stilius, kas norės tas susiras.

Galbūt esu užsigrūzinęs, užsidepresavęs, užsičiklinęs pesimistas, bet ir toks žmogus vertas vietos šiame pasaulyje. Tam, kad kažkas pasikeistų reikia pakeisti pasaulį, nes aš sau patinku toks koks esu. O pasaulis - jis niekada nepasikeis. Labai gaila, bet tenka pripažinti šitą tiesą.

Tiesą pasakius nežinau kodėl nesu skaitomas tinklaraštininkas. Juk viską iš širdies darau, dėl meilės rašymui. Turbūt ne visiems lemta būsi žinomais ir pripažintais rašytojais. O gal mano tema yra per siaura. Aš tikrai nesuprantu ką aš darau ne taip - galėčiau specializuotis, bet nematau prasmės. Juk visas internetas tiesų prirašytas ir dar aš čia kažką rašau.

Velniop visą šitą reikalą.

Vien noro neužtenka

Be abejo mes visi turime įvairiausiu svajonių, tačiau neužtenka turėt vien norą - turi kristi palanki korta.

Jei korta nekrenta, gali plėšt sau subinę ir nieko tu nepakeisi savo gyvenime.

Aš žinau, kad gyvenu gerai, bet yra dalykų, kurių net aš noriu - bet va korta nekrenta nors apsišik.

Kartais praktinių žinių neužtenka

Žodžiu atnešė man Dell F5F001J, 2GB RAM, Intel pentium 4 2,8Ghz

Pisomes mes su juo dvi dienas ir niekaip nepavyko padaryti, kad nelagintų žiūrint youtube videos. Ir dar modemas 3G bevielis neveikia, bandžiau ir puppy linux ir lubuntu ( jo net neužkrovė) ir bandėm XP jie veikia, bet reikia draiverių ir kitokio šūdo po to kažkaip ne tą draiverį įrašiau ir išvis užlūžo kompas. 

Per Puppy linux viskas kaip ir normaliai, bet modemo nesuranda. Video šiek tiek palagina. Windows XP ten kitokios modemo problemos, nors prieš tai jis veikė be priekaištų.

Pisomes su kompu ir neišpisom, reikės dar pistis. Žodžiu mane žiauriai užpisa seni kompai, nes juos tvarkyt užima ilgą laiko tarpą.

Nebūsiu aš kompiuterių technikas, nes neturiu kantrybės. Geriau kokiu verslu domėtis ar dar kuo nors. 

Pirmai sakė, kad youtube veikė be priekaištų, bet va kažkas atsitiko ir pradėjo stabdyti. BBŽ

Tie kompai turi begalę problemų tik taisyk ir taisyk. Užpisa

Kaip susirasti darbą

Niekada nebuvau darboholikas ir niekada į darbą nežiūrėjau kaip vienintelį būdą norint uždirbti pinigų.

Laikausi logikos, kad darbą reikia susikurti - gali būt rašytojas, kas tik nori. Nereikia laukti, kol tave kažkas ištrinks atlikti kažkokią pareigą.

Jei žmogus moka duobes kast, jis gali būti duobkasys ir dirbti sau.

Viskas yra labai paprasta ir pakreipus savo požiūrį nebus aktualu kaip susirasti darbą.

Tai ar priims tave į darbą ar ne - priklauso nuo tavo turimų gebėjimų. Jei nieko nemoki daryt - darbo tu nerasi, nes yra pilna žmonių, kurie dirba nekvalifikuotus darbus.

O jei kažką moki - gali drąsiai dirbti sau. Išsiaiškink ką nori veikti gyvenime ir veik - niekas tau netrukdo.

Norint pradėti dirbti sau reikia investuoti kažkiek pinigų į reklamą: skrajutės, vizitinės kortelės ir kiti pribumbasai.

Tuomet tas skrajutes išnešioji savam rajone į kiekvieną pašto dėžutę arba prie kiekvienos laiptinės - kaip tau patogiau. Įmesk skelbimą į laikraštį, dar kur nors. Ir savaitės bėgyje turėsi pirmą savo užsakimą.

Manyti, kad viskas yra užimta, yra klaidinga nuomonė. Žmonėms visada reikia pigiau arba greičiau.

Aišku, jei ant savęs dirbti nenori tuomet yra kitas mano patikrintas metodas, kaip užsidirbti pinigų ir susirasti sau darbą.

Viskas yra paprasta. Tau tereikia susikurti internetinį CV ir jį pareklamuoti internete. Tuomet tu galėsi susirasti darbą tokį - kokio nori. Dabar sėdėtum ir turėtum darbą, jei pakankamai žmonių apie tave žinotų. Aišku jei nenori tenkinti kitų žmonių užgaidų - darbo tu neturėsi.

Kiekvienam darbe už kurį mokami pinigai reikia tenkinti kitų žmonių užgaidas, o jei užgaidų tenkinti nenori - niekada nebus mokami tau pinigai, nebent sukursi kažkokią tai paklausą ir ją tenkinsi.

Surask dešimt žmonių, kurie suras dešimt žmonių ir tu greitai būsi milijonierius - tik turėk ką pasiūlyt ribotai rinkai. Žmonės tikrai neturi kur dėti pinigų, todėl perkama yra viskas iš eilės.

Nenoriu aiškint kaip ką daryt, bet jei noro yra galima padaryti labai daug. O kai noro dirbti nėra, tai tuomet darbo tu nesusirasi, nes žmonėms reikia tik tiek protingų žmonių, kad jie sugebėtų atlikti savo darbo funkciją. O jei turi kiek kritinio mąstymo, tai žmonės tai mato ir nenori tokių samdyti, nes tokių neįmanoma suvaldyti.

Pakalbam apie savižudybes

Nemažai žmonių nori nusižudyti ir ieško būdo kaip tai padaryti neskausmingai ir taip toliau, bet visi, kas ieško išorinės pagalbos dažniausiai nenusižudo.

Savižudybė, tai savanaudiškas ir iš dalies gėdingas poelgis, kuris tave prives prie sekančio gyvenimo. Neegzistuoti nėra įmanoma, nes laikas išsikreipia mirštant ir tai trunka tik akimirka ir pist - tu jau naujam kūne.

Aš kažkada bandžiau žudytis - surijau kokių šimtą įvairiausių tablečių ir tiesiog viską išvėmiau į unitazą. Patariu nesimarinti tabletėmis, jau geriau kilpa ant galvos. Aišku skausmo bus, bet skausmas tėra pojūtis, kuris ilgai netrunka.

Tie, kurie nusižudo neieško internete patarimų, kaip tai padaryti neskausmingai - nes neskausmingos savižudybės neįmanomos. Skausmas bet kokiu atveju bus ir niekas nežino ar prieš mirtį laikas nesuletėja. Būtų apmaudu jausti skausmą, kuris trunka beveik amžinybę.

Visi žino tokį posakį: sekundė trunka amžinybę, o amžinybė trunka sekundę.

Taip ir yra, nes mirštant išsikreipia laikas.

Aišku jei visi tikintieji, kurie galvoja, jog jie keliaus į rojų, galėtų ateiti į bažnyčią ir persirėžti sau kaklą, deja niekas neeina, nes neva nusižudžius mes keliausime į pragarą. Turiu nuvilti, tačiau pragaras nei rojus neegzistuoja - nes to egzistencija yra nelogiška.

Geriausiu atveju bus kitas gyvenimas, nes mes gyvename cikle. Be abejo viskas tikrai nesibaigia vienu gyvenimu. Bet aš nežinau tiksliai - tokia nuojauta ir tiek. Niekas nežino, kas būna po mirties. Net didžiaisiais pripažinti išminčiai to nežino - nors apsimeta, kad žino. Tas, kas miręs nebuvo, tas ir nežino.

Vienareikšmiškai pasakysiu, kad nusižudo tik tie, kuriems smegenys susisuka. Pabaigi gyvenimo misiją, jei tokia yra, ir pist tu jau ant kilpos. Kojos pačios nueina. Žmogus pats nusižudo, o tie visi emocionalūs, kurie ieško patarimų kaip lengviau, kaip geriau - jie ankščiau ar vėliau susiranda emocinę pagalbą. Dažnai man kyla mintys apie savižudybę, ypač kai nesiseka pastoviai, bet aš kažkaip nesižudau, nes bijau skausmo - lauksiu kol nudurnėsiu arba kol vėžys suvalgys. 

Būdų kaip nusižudyti yra begalė ir manau apie tai kalbėti yra neverta. Žmogus, kuris nusižudo tampa užmirštas, jį prisimena tik giminaičiai, jei jie yra, ir tai su panieka. 

Geriau turėti bet kokį gyvenimą, negu būti mirus. Nesakau, kad gyvenimas yra įdomus dalykas ir čia labai linksma - tiesa pasakius, čia yra labai liūdna, ypač, kai gyvenimas yra nenusisekęs. 

Žmonės miršta kiekvieną dieną ir man net akis nuo to nesuvirpa, nepasidaro nemalonu ar kitaip kaip nors. Viskas pasikeistų jei aš sugalvočiau nusižudyt, bet deja to nedarysiu - esu myžnius. Tačiau kai kiti žudosi man yra nesvarbu, neturiu aš jokios užuojautos ar kokių nors patarimų kaip tai padaryti lengviau ir neskausmingai. O tie, kad mano akyse kalbėjo apie savižudybę - liko sveiki ir nieko nepadarė. Visi tie savižudžiai, kurie skelbiasi apie savižudybes kelia nemenką juoką, nes viskas ko jie nori - yra tai, kad jų kažkas pagailėtų ir su jais pasikalbėtų. O žudytis jie nenori. 

Kas keisčiausia yra, tai faktas, kad tu vistiek mirsi, tai koks skirtumas ar tu ankščiau pats nusižudai ar tu palauki kol numirsi - vienaip ar kitaip išeisi iš realybės. Gyvenimas žmogui duotas, tai tegul jis daro ką nori su tuo gyvenimu, nes didžiajai daliai žmonių realiai yra nusišikt kas miršta, kas žudosi, kas skerdžiasi. Žmogus tėra gyvūnas. O gyvūnus mes valgome, kai be jokio sąžinės griaužimo juos skerdžiame. 

Savižudis turi teisę į nemokamą emocinę pagalbą, bet žinai jei nėra už ką valgyt ir nėra už ką būtą išlaikyt, tai gal ir verta nusižudyt, bet vienaip ar kitaip nieko neturėdamas ilgai nepragyvensi.

Sako, kad dievas mus visus myli, tačiau kodėl jis nesukūrė sistemos, kurioje būtų neįmanoma nusižudyt - visi sako, kad tai dievo valia. Dievas nori, kad ateičiau pas jį! Juokas, juokais, bet taip ir yra. Dėl visų savo nesėkmių reikia kaltint dievą - visą šitą supistą realybę, nes be realybės daugiau nieko nėra. Egzistuoja viena realybė, tai tą - kuri yra tavo galvoje. Jai nutrūkus greičiausiai susikurs kita alternatyvi realybė ir viskas. Bet kokiu atveju realybė turi būti patirta, nes nepatirta realybė neegzistuoja. Gaila mes patys nesame dievai ir savęs nesukuriame. Neduodame žmogui tikslo, kad jis būtų užimtas visą savo gyvenimą, kokia nors naudinga veikla. Žmonės kasdien žudosi ir kapinių biznis veikia - geras biznis. Tu numiršti, ir, kad tavo lavonu atsikratytų mokami pinigais. Jei neturi, tai valstybė kažkiek duoda.

Ar verta gailėti savižudžių? Aš manau, kad neverta. Kam gimti, kad dabar numirti? Juk turi būti kažkoks tikslas, tačiau gaila, jo nesimato, nesijaučia ir užuosti neįmanoma.

Jei sutikčiau savižudį, tai jam nieko nesakyčiau, nes jis būtų jau ant kilpos. 

Gyvenimas žudo

Gimstame ir iškarto judam link mirties. Keista pripažinti, bet gyvenime nėra jokio tikslo. Visi mes gyvename šiaip sau, tačiau kiekvienas susikuria sau individualų tikslą - tokį, kurį vykdys visą savo gyvenime. Bet tu pagalvok kiek daug pasaulyje žmonių, kurie neatsiranda tinkamoje vietoje tinkamu metu.

Jei gyveni be tikslo, kaip tikras nihilistas - tuomet nėra ko stebėtis, kad nesiseka. Populiariais yra tampama, kaip ir išsimokslinusiais ir stipriais ir protingais - viskas yra su laiku įsisavinama ir išmokstama.

Bet jei aš neturiu jokio gyvenimo tikslo, tai kam aš gyvenu? - Tai natūralus žmogaus klausimas, nes niekas nenori gyventi be tikslo ir šiaip be tikslo yra kažkaip tai liūdna.

Sunku pripažinti, bet greičiausiai dievo nėra. Jei būtų dievas ir viską žmogui duotų - visi būtų turtingi, kostiumuoti ir niekas iš bado nemirtų. Čia pas mus milijonai ligų - milijonai susirgimų visokiausių ir žmonės serga - bandydami visaip išgyventi.

Mes tiesiog esame gyvūnai, kurie yra užprogramuoti numirti. Kiti gyvūnai dievams nesimeldžia. Žinau tik tiek, kad pas žmogų yra kitokios smegenys nei pas gyvūnus. Aišku mes galime mąstyti ir rašyti ir kurti ir kažką atrasti, bet kam visa tai reikalinga - jei mes kažkada numirsime? Susikūrėm sau komfortą ir esame laisvi kaip niekada istorijoje, bet vistiek kažkaip sėkmingais tapti nesigauna.

Norėčiau, kad man pasisektų tapti tuo - kuo aš noriu, bet bus kaip bus. Greičiausiai trūksta praktinių įgūdžių ir teorinių žinių.

Kažkada galvojau, kad esu filosofas, bet savo gyvenime iš filosofavau tik tai, kad laikas neegzistuoja, kai nėra jį jaučiančio - todėl iki pirmos gyvybės, kuri gali fiksuoti laiką - viskas įvyko akimirksniu.

Žinau, kad iš akmens gyvybė negali pasidaryt. Reikia gyvybės, kad būtų gyvybė. Aš nežinau, gal tą gyvybę davė dievas, o gal susikurė viskas savaime. Žinau tik tiek, kad kai aš numirsiu užsibaigs visa mano realybė, bet kad atgimtum turi numirti. Kažkada aš sužinosiu, kas yra mirtis. O jei nieko gyvenime nepadarysiu, tai savęs paklausiu - kam aš gyvenau?

Gyventi be tikslo yra labai nuobodu. Po mano mirties liks tik rašliava, kurią būsiu prirašęs. Sako, kad tie, kad rašo - gyvena amžinai. Norėčiau ir aš gyventi amžinai - savo rašliavoje.

Bėga laikas, o aš senstu - sveikata prastėja kiekvienais metais, o aš rūkydamas save žudau. Norėčiau pakeisti pasaulį - norėčiau gyventi šimtą metų, tada tai tikrai būčiau išmintingas. O dabar - eilinis durnelis, kuris bando pasauliui įrodyti tai, ką pasaulis ir taip žino.

Juk niekas nesikeičia jei kažką žinai, vistiek reikės maistą dėt į burną ir rast švarų unitazą bei lovą. Gyvendamas kuklų gyvenimą gali išsisukti nuo darbo - visi nori, kad tu darytum tai, ką reikia jiems. Nenoriu tokio gyvenimo, nes negimiau tam, kad kraučiau bosui turtus. Gimiau, tam, kad rašyčiau savo mintis į internetą. Labai gaila, kad nesu pripažintas rašytojas, būčiau toks, tai būtų pinigai. Būčiau turtingas, galėčiau leisti sau gyventi. Nes dabar pas mane ne gyvenimas, o eilinė katino tipo egzistencija.

O kai gyveni gerai - nenori nieko keisti, aš savęs klausiu ar noriu pats save pakeisti ir atsakymas dažniausiai būna - ne. Noriu tiesiog daugiau sau leisti, nes palyginus su didžiaisiais šio pasaulio gyventojais neturiu nieko - nu kojas rankas, galvą.

Sako žmonės, kad susireikšminimas yra baisus dalykas, nereikia galvoti, kad pasaulis tau kažką skolingas - tu pats turi užsitarnauti ir viską visiems įrodyti. Gali būti teisus, tačiau niekam neįdomus ir nereikalingas. Nu ir kas, kad tu teisus? Niekam tai nerūpi, nes visi viską ir taip žino.

Daug dabar pripažintų žmonių, kurie gavo pripažinimą po mirties gyveno pusbadžiu ir dirbo visokiausius darbus. O jei nedirbi kokius 27 metus, tai automatiškai tampi filosofu arba jogu kokiu nors.

Dabar suprantu, kad visiškai nesvarbu ar aš tapsiu žinomas rašytojas ar ne. Tai yra tikrai nesvarbu, bet tikėtis to reikia - gal pakankamai ilgai sėdint ir rašant kažkas pasikeis, o gal ir ne. Aš nežinau.

Žinau, kad nieko nežinau. Sako, kuo durnesnis jauties, tuo protingesnis esi. Aš jaučiuosi be galo durnas. Pridaręs nemažai klaidų gyvenime. Jei galėčiau sugrįžti atgal ir sau pasakyti, tai nemažai pasakyčiau. Ir žinau tokį dalyką, kad kiekvienais metais aš tik protingėsiu, nes gyvenimas yra gyvenimas ir gyvenimas moko visokiausių dalykų. Jei gali išgyventi nemanau, kad klaidingai supranti gyvenimą. Kiekvienas turi filosofija, kuria gyvena. Na nebent kiti žmonės yra botai ir gyvena automatiškai - man kartais taip atrodo, bet ką? Aš kažką įrodysiu, buvo tokia filosofija vadinasi solipsizmas.

Kartais atrodo, kad visas gyvenimas sukasi aplink mane - juk pats sau esi pagrindinis veikėjas. Bet pagal tai, ką aš gaunu iš gyvenimo suprantu, kad visas gyvenimas yra decentralizuotas - pagrindinio veikėjo nėra. Mes tikrai negyvename kosmoso centre, gal kur nors iš krašto.

Jei būčiau žinomas pisatelius, tai nežlugčiau, bet klausimas ar visą gyvenimą verta vargti vien tik tam, kad mirti netapus žinomu? Ne tai, kad aš esu to vertas, bet aš to noriu.

Žymiai durnesni autoriai išleidžia knygas, kurios yra šūdo vertos, o aš ką? Varau sau filosofinius tekstus ir tiek. Bandau sudominti pasaulį, bet filosofiniais pezalais pasaulio nesudominsi, nes esi nepripažintas. Kad tapti pripažintų reikia rašyti, o kad klausytų reikia tapti pripažintu ir tai yra uždaras ratas. Bent man taip atrodo.

Žinau, kad neprivalau būti pats protingiausias pasaulio žmogus, kad tapčiau pripažintas. Bet vien tik rašyti neužtenka, reikia ir marketingu užsiimti, bet aš be galo tingiu. Norėčiau, kad žmonės patys mane rastų. Gal reikia pradėti rašyti durniams? Bet to aš nenoriu, nes man nereikia, kad mane garbintų visokie durniai - atsiprašant. Prašau neįsižeisti, čia ne apie tave. Čia bendrai.

Kažkada pats ieškojau informacijos, o dabar pats ją rašau, nes neturiu ką veikti ir rodos, kad turiu ką pasakyti. Buvau mažas vaikas ir niekada nenorėjau pinigų, norėjau nušvisti ir išsilaisvinti nuo aplinkos sukuriamų kančių. Aišku, kančių pas mane jokių nebuvo - visos jos buvo išgalvotos, nes tikros kančios aš nesu matęs. Galvojau, kad nušvitę žmonės gyvena žymiai lengviau ir tampa pripažinti. Vietoj to, kad nušvisčiau - išprotėjau. Pamačiau nemažai, bet ar tai yra tiesa, ką aš mačiau ar ne - nežinau.

Kai sergi, pats nejauti, kada plepi nesąmones, o kada kažką rimto. Išsikreipia realybės suvokimas ir tu pradedi mąstyti kitaip. Aplinka pasidaro kitokia, o nuo vaistų ar ligos tampi viskam apatiškas. Kiekvienas žmogus, kuris serga psichine liga turi skirtingus priepuolius skirtingus suvokimus ir kitokį gydymą. Visi žmonės serga skirtingai. Aš pats nejaučiu, kad aš sergu. Tiesiog esu viskam apatiškas, ir mane tai užknisa.

Nes dirbt nenoriu, mokytis tingiu, norisi tik rašyt ir išrašyt savo pezalus. Kartais atrodo, kad rašau vietoje to, kad kalbėčiau su kažkokiu filosofu. Žinau, kad pasaulis pilnas durnių, aš tame tarpe, bet durniai čia neskaito - toks mano laimėjimas.

Filosofiniams pezalams yra tam tikra auditorija - žmonės, kuriems įdomūs kiti požiūrio kampai. Aišku nesu aš ten super filosofas, mėgėjas aš. Ir ne filosofas. Pesimistas realistas.

Jei tapčiau pripažintas, tai tuomet ir knygas mano spausdintų ir žmonės tinklaraštį skaitytų - jei būčiau pripažintas galėčiau rašyti ką tik noriu - tą ir dabar darau, bet sėkmė nėra mano pusėje.

Gyvenimas iš tikro žudo, kiekviena diena tu artėji prie pabaigos ir kažkada visas šitas žaidimas užsibaigs. Tikiuosi spėsiu išrašyti viską, ką tik noriu. Ir manau, kad niekada nesustosiu rašyti, nes jei taip atsitiktų - tai būtų pravalas.

Mus suformuoja sistema

Kažkada senais laikais tikėjau, kad kiekvienas žmogus pats save sukuria - išsiugdo, bet tai yra nevisiškai tiesa.

Mus suformuoja sistema, Sistema tai aplinka, kurioje mes gyvename. Kiekvieną iš mūsų suformuoja aplinka, aišku turime ir instinktų ir genetiškų visokių dalykų bei paveldimumų ir taip toliau.

Tad tu esi toks koks esi dėka savo aplinkos, kurioje tu ir gyveni. Pesimistais yra tampama, kai gyvenimo korta nekrenta, kaip ir optimistu. Optimistas būsi jei gyvenime nukris gera korta.

Visi mes gyvename paprastus gyvenimus. Vieni turtingą gyvenimo būdą gyvena, o kiti guli alkani ir nepamaitinti - blogų dalykų per televizorių nerodo, o jei ir rodo, tai tik tam, kad įbaugintų visuomenė. Niekam nereikia žinoti, kad mes esame nesaugūs. Niekada nežinai kada karas bus, nežinai, kada kas nors papjaus į širdį.

Yra taip: ne realybė taikosi prie mūsų, o mes adaptuojamės prie realybės. Kuo geriau prisitaikai - tuo lengviau gyveni, o jei neprisitaikai tada tu miršti. Viskas labai paprasta.

Bet jei mus suformuoja sistema, kodėl nesame visi vienodi - o gi todėl, kad nereikia, jog žmonės būtų visi vienodi. Jei visi būtų vienodi būtų labai sunku išgyventi kaip sistemai. Sistema pati yra intelektuali. Aišku visas kosmosas yra sistema, o žmonės yra sistema sistemoje - jei galima taip išsireikšt.

Ir jei supranti, kad gyveni sistemoje gali atsipūsti - čia beveik niekas nepriklauso nuo tavęs. Gimei nedarbštus, per gyvenimą nieko neišmokai, tai ką galvoji, kad staiga ateis ta diena, kai viską mokėsi? Nereikia juokaut.

Vien kantrybės neužtenka

Aišku kantrybė yra vienas svarbiausių faktorių, tačiau jei nori kažką padaryt gyvenime ir šiaip - turi turėt praktinius įgūdžius.

Kažkada prieš daug metų kūriau muziką, ir visai neblogai sekėsi, tačiau kažkaip supratau, kad muzika nėra mano dalykas.

https://soundcloud.com/carbonium - čia galima paklausyti dalį mano kurtos muzikos, yra likę trys gabaliukai. Visus kitus kažkur pamečiau.

Aišku jie skamba neblogai, bet kai aš ką tik prisėdau prie muzikos kūrimo įrangos pas brolį pasėdėjęs penkias minutes supratau, kad nieko aš nepadarysiu.

Aišku viena - norint padaryti kažką reikalingas laikas, kantrybė ir žinoma žinios - be žinių tu nieko nepadarysi. O tam, kad įgyti žinias reikia sėdėti dieną naktį prie programos ir viską išbandyti, deja tam neturiu nei kiek kantrybės.

Supratau, kad muzika nėra mano niša ir niekada nebūsiu muzikantas. Kažkada prieš penkis metus grojau gitara du metus ir per du metus neišmokau nei vieno gabalo. Ritmo pojūtis prastas, į taktą nepataikau ir su kitais groti nemoku. Pardaviau velniop tą gitarą ir dabar džiaugiuosi.

Žinoma kartais norėtųsi paimt gitarą ir pabraukyt per stygas, tačiau tenka pripažinti, kad profesionalus muzikantas aš nesu ir būti muzikantu yra labai sunku. Reikia žinių ir praktinių įgūdžių bei talento. Jei nieko nėra tai muzikantas tu nebūsi.

O kažkada svajojau, kad būsiu gitaristas arba vokalistas, tačiau vokalui neturiu balso, o grot nemoku.

Kažkaip iki šiol tik rašymas man patinka, tai yra pakankamai lengva ir nesudėtinga - aišku, jei neturi rankos, kaip sako skaitytojai, tai nieko gero tu ir neparašysi.

O rašyti ir būti nežinomu yra abidniakas. Rašau ir honoraro negaunu -- ko gero esu rašytojas mulkis. Nors žinai, aš galiu čia rašyti kiek tik noriu, o kai numirsiu taigi mano rašliava liks ir kažkas ras sakys, o čia tai buvo pisaka - gaila numirė. Dauguma dabar žinomų rašytoju gyveno pusbadžiu ir kažką kito dirbo ir visi tapo žinomi tik po mirties, tai kokia išvadą galima padaryti. Tai tokią išvadą, kad visuomenė turi pribręst prie rašytojo.

Aišku internetas pilnas patarimų kaip rašyti ir kaip dominuoti pasaulį, bet aš nežinau - man nesigauna. Turėčiau rašyti ne apie savo gyvenimą, o apie kažką kito, bet ką žinau yra žinomų žmonių, kurie ir dienoraščius rašė - dienoraštis yra labai pavojingas rašymo būdas. Nes rašydamas nesistengi niekam įtikti.

O bandydamas įtikti, tai visiems vistiek neįtiksi, tad nereikia parintis. Rašai dėl savo malonumo ir tiek. Juk daryti kas patinka yra esminis, hedonisto, tikslas. Ieškai gyvenime malonumų, bet jei kažkas suteikia malonumo, tai būtinai atsiranda toks dalykas, kuris sukelia vieną kančią.

Kas iš to, kad tu rašai ir negauni jokių pinigų, bet jei pasisektų ir per klaidą taptum žinomas, taigi čia pizdec kokie pinigai ir būtum tarp verchų savo srities. Aišku reikia suprasti, kad tokių rašytojų kaip aš yra milijonai - visi bando būti pranašesni vienas už kitą. O dar kiek yra tokių, kurie yra pripažinti ir uždirba pinigus - jie matomai daro kažką gero, tai ko aš nesuprantu.

Nors iš kitos pusės yra taip: tu rašai ir tu nesi pripažintas, o jie rašo blevyzgą ir yra skaitomi, nes jie žinomi. Tad kaip prasimušti į žinomus rašytojus. Čia vien kantrybės neužteks, čia reikia praktinių įgūdžių. Aišku man yra pasakyta taip: tavo rašymas yra labai nuobodus, jei nenori būt skaitomas rašyk taip, kaip tau patinka.

Aišku aš turiu blogo skaitytojų, bet jie nesudaro kritinės masės. Nėra jų tiek, kad aš būčiau labai žinomas ir pripažintas asmuo. Visiems reikia video, bet supratau tokį dalyką, kad mano video niekam neįdomus. Mano tekstas yra geresnis nei mano iškalba kalbant į kamerą. Aišku tai yra skirta kitai auditorijai - tie kas skaito - video nežiūri - o tie, kad žiūri video - neskaito. Tokia logika.

Juk aišku aš negaliu kalbėti apie rašymą, rašyti apie rašymą. Pasauliui reikia patarimų ir idėjų, tam, kad pasaulis judėtų. Turiu svajonę, bet sakau - nieko nebus jei aš sėdėsiu čia ir rašysiu diena iš dienos. Aišku su laiku atsiras skaitytojų, bet žinai - per dešimt metų gali tiek daug prirašyt ir vistiek nebūt žinomas.

Geriausiai sekasi rašyti dienoraštį ir filosofines išvadas. Tai ko gero yra mano pašaukimas, bet kai nereklamuoji ir neplatini turinio, tai tikimybė, kad tave  ras tavo skaitytojas yra labai maža.

Tačiau Seth Godin pasakė man labai aiškiai - rašyti blogą yra neįkainojama patirtis ir tai nieko nekainuoja. Blogiausia kas gali būti yra tai, kad tavęs niekas neskaitys, tačiau yra kitas aspektas - jei pakankamai ilgai sėdėsi prie savo blogo, tai išmoksi rašyt ir rašysi geriau, o kai pradėsi rašyt geriau - tuomet atsiras ir skaitytojai. Žinoma, aš nesu marketingistas ar kažkokios srities profesionalas, kad galėčiau žmonėms vtiralint kažkokias įžvalgas ir požiūrį į gyvenimą. Juk aš nesėkmingas žmogus ir nežinau kodėl. Vieniems žmonėms pasiseka - jie skaitomi, jie rašo įdomiai, tačiau pati visuomenė išrenka savo herojus. Gal aš nesu populiarus, nes aš nesu styvenas kingas. Bet reikia suprasti, kad pasaulis yra neutralus ir niekas specialiai nenori tau pakenkti. Dar vienas aspektas yra tas, kad dabar per dieną prikišame internete labai daug informacijos ir žmogus yra užkišamas informacija, tad kai mus užkiša informacija, mes jau pradedame nekreipti į ją dėmesio.

Turi rašyti kažką labai gero, kad būtum žinomas. Čia tas pats ir su muzika - turi kurti tai, kas žmones išjudina - popsą - turi turėt prodiuserį ar dar kokį žmogų, kuris tave iškištų į viešumą. Gali ir pats, bet tada nesitikėk, kad kažkas tave ras. Aš klausau brolio muziką, kurią galite rasti čia: https://soundcloud.com/spirits-grapes

Ir pasakysiu tokį dalyką, kad ji niekuo nesiskiria nuo komercinės muzikos ir laisvai jis galėtų būti populiarus, tačiau jis lieka už borto. Tas pats ir su manimi - mano tekstai niekuo nesiskiria nuo tų komercinių tyradų, tik va aš lieku už borto. Problema yra ta, kad manęs niekas nežino, o kai žmogaus nežino, tai retas, kuris norėtų susipažinti ir užmegzti ryšį.

Gal mes abu nevykėliai -- toks likimas, arba tiesiog mes abu darome kažką ne taip.

Gali svaigti, kad tai kantrybės trūkumas, bet vistiek pripažink - apgailėtina yra daryti tai, iš ko niekada negausi pripažinimo, šlovės ir pinigų. Darai dėl malonumo ir patikėk manimi, tokių, kurie daro dėl malonumo yra labai daug ir tu su visais konkuruoji.

Jei mane kas nors atrastų ir papromotintų būtų visai kitaip, tačiau neformalas yra neformalas. Be abejo yra žmonių, kuriems patinka neformalai, bet žinai tokių yra labai mažai. Ir kas belieka - tai tik daryti ir nesustoti, kitos išeities nėra. Aišku gali reklamuoti ir taip toliau, bet aš sau pasakiau tiesiai šviesiai, kad savo rašliavos nekišiu niekam į akis - jei kam nors reikia, tegul patys suranda. Per google paiešką arba per pažįstamus arba dar kaip nors. Kai man reikia aš randu, tačiau rašydamas darau labai daug klaidų: tarkim neuždedu reikiamų tagų, neuždedu tikslaus pavadinimo ir kitos smulkmenos. Iš tikro nei Google, nei Facebook nenori, kad tu skaitytum tinklaraščius. Facebook nori, kad tu skaitytum jų tinklalapyje. O Google visada kiš žinomus ir populiarius tinklaraščius, tad tu lieki įsuptas į tokį burbulą ir atribotas nuo neaktualios informacijos. Google geriau žino ko mes ieškome, nei mes patys.

Bet aš vistiek nepasiduosiu ir rašysiu kol numirsiu, nors nesu aš rašytojas, tačiau man patinka toks dalykas. Blogosfera suteikia galimybę išsireikšti, tačiau tie blogai niekada Lietuvoje nebuvo populiarūs, na nebent kokiais 2004-2010 metais.

Blogosfera leidžia mėgėjams rašyti alternatyvią informaciją, tą aš ir darau, nes mane patį užknisa masinė medija. Aišku yra žmonių, kurie tai daro už mane geriau, bet ką aš ne žmogus, ką manęs negalima paklausyti - gal aš kiek per rimtas - nežinau, tačiau žmogus, kuris juokiasi klausydamas kažką rimto yra idiotas ir tą aš supratau, kai dariau vaizdo įrašus. Supratau, kad tai ne man.

Mano temos kiek per rimtos, o tai kas rimta nėra populiaru. Nebent tai politika. Aišku rašydamas apie save daug dėmesio nesulauksi, bet kita vertus - apie ką daugiau rašyt? Dar vieną motyvacinį straipsnį? Jų prišikta yra ir faktas, kad iš jų galybės mano parašyto neras. Mano saitą randa tik tie, kas mane žino. O kas manęs nežino, tas manęs neskaito. Tokia paprasta logika.

Aišku, jei dešimtmetį praleisčiau rašydamas, tai gal kažką išmokčiau - ką aš žinau, bet geras tekstas yra tas, kuriuo žmonės nori dalintis, o jei žmogus nesidalina tekstu, tai anoks tas tekstas.

Reikia praktinių įgūdžių, teorinių žinių ir labai daug kantrybės. Tai tiek

Cigaretės ir apie gyvenimo liūdėsius

Čia prieš tris dienas nusipirkau tris blokus cigarečių už 30 eurų. Sakyčiau, kad visai neblogai pakelis už vieną eurą. Sutaupiau pinigų ir šiaip turėjo kainuoti 36 eurus, bet padarė 6 eurų skidką.

Gyvenimas vis dar nuobodus, dėl savo ligos nesu motyvuotas. Prisimenu seniau buvau darbštesnis - nereikėjo prisiverst, kad eičiau mokytis - man tai patiko. Buvau normalus visuomenės narys, o kai susirgau pasidariau kažkoks nenormalus.

Tenka pripažinti, kad gyvenime reikia kažką daryt, tačiau kai prisiverst nieko padaryt negali - tai ką tu padarysi.

Sėdžiu namie, rūkau cigaretes ir gerai. Toks nuobodus gyvenimas ir va pagalvojau, kad tie amerikiečiai filmuoja sėkmingus gyvenimus vien tik tam, kad tu sėdėtum ir pavydėtum.

Mano gyvenime trūksta veiksmo. Norėčiau ir aš būt žinomas blogeris ir iš to pinigus daryt, bet ką padarysi, kad svajonės ne visiems išsipildo.

Galvoju, kad rašysiu dėl malonumo, bet kuo toliau tuo labiau galvoju, kad neturiu aš ką parašyt gero. Vis skundžiuosi savo gyvenimu ir rašau apie save -- argi ne visi taip daro?

Kiekvienas žmogus nori būti sėkmingas ir geresnis už kitus - konkurencija žiauri. O aš nenoriu būt geresnis už kitus, nes kai esi geresnis turi rūpintis tais, kurie savim pasirūpinti negali.

Bandau išsiaiškinti ir suprasti dėl ko mano gyvenimas toks nuobodus, būčiau žvaigždė tai visi norėtų su manimi dirbti ir man padėti, tačiau žvaigždė aš nesu, nors mano svajonė yra tapti žinomu vlogeriu, bet kai žmonės pamatė mane, kad aš toks prastas kiemo bičas, tai kam bus įdomu skaityti apie kažkokio varguolio gyvenimą.

Pirma tinklaraščio rašymo taisyklė yra tokia: niekada nerašyk apie save, tačiau aš nesugalvoju ką čia dar galėčiau parašyti. Juk aš rašau dienoraštį ir žinau tokį dalyką, kad kiekvieną kartą prisėdęs kažką parašyt aš tampu geresnis rašytojas - aišku reikėtų skaityti, bet skaityti kažkokias nesąmones aš tingiu. Nesvarbu, kad knygos lavina vaizduotę - tu man pasakyk, kas šiais laikais skaito?

Juk žmonės žiūri video ir klauso audio, tekstas yra atgyvena. Aišku jei rašytum aktualijas, tai jo tada skaitytų, bet kai darai kažkokį undergroundą, tai ką - galvoji skaitys?

Nereikia juokauti, tai kas daroma dėl malonumo taip ir lieka - malonumu.

Esu daug rašęs ir prirašęs ir ištrynęs, bet turbūt turėti krūvą nebaigtų istorijų yra rašytojo likimas.

Aš prisipažinsiu -- nesu aš rašytojas, aš mėgėjas. Juk kas iš to, kad tu rašai - turėtų būti iš to pinigai, bet vėl gi nerašysi, tai ir nesužinosi ar tapsi populiarus ar netapsi.

Aišku, pasakiau sau, kad daugiau knygų nerašysiu. Nes rašydamas nefasoninę literatūra žinomu netapsi. Prikeverzoti gali kiekvienas, o vat tapti rimtu ir pripažintu rašytoju, tai čia ne kiekvieno nosiai - tu turi rašyti tai, kas patiktų kitiems žmonėms.

Tipo kokį nors romaną arba rimtą detektyvą arba šiaip dienoraštį. Gal sakyčiau mano problema yra ta, kad mano šito saito niekas neranda, bet jei būtų čia ką paskaityti, taigi iškarto žmonės rastų - juk tekstas irgi gali eiti viral.

Stengiuosi būti optimistas, bet negatyvas yra negatyvas - šitas mano saitas, tikriems pesimistams. Juk gyvenime gali gauti viską, tačiau nesi nusipelnęs -- greičiausiai.

Reiktų aišku specializuotis į kažką, rašyt kažkokia kita tema, o ne tai, kad dienoraštį - juk dienoraščiai niekam neįdomūs. Pats dienoraščių neskaitau ir tikiuosi, kad kažkas mane skaitys - esu be galo naivus. Kažkada tikėjau, kad pasaulis sąžiningas ir teisus, bet aš klydau. Vieni gauna todėl, kad būna reikiamoje vietoje reikiamu laiku, o kiti nuolat nepataiko ten atsidurti.

Kai neturi draugų, kurie kažką veikia gyvenime - tai ir pats nieko neveiksi. Formuoja tave tavo aplinka. Galima sakyt, kad savo gyvenimus susikuriame patys, tačiau yra taip: tu reaguoji į aplinką, o aplinka reaguoja į tave ir viskas. Jei pavyks atsidurti tinkamoje vietoje tai tau ir pasiseks, šitą aš labai gerai žinau.

Tu juk nepasirinksi kokiom ligom susirgsi. Pist sėdėsi prie kompo ir tau psichozė, po to kita ir tu jau diagnozuotas šizofrenikas. Kai susergi šizofrenija, tai pasikeičia aplinkos suvokimas, savęs suvokimas ir šiaip bendras gyvenimo supratimas. Nuo vaistų apatija, niekas nedomina, niekas nepatinka, daryti kažką išvis tingisi.

O buvo laikai, kai aš mokytis norėjau ir dirbt netingėjau - bet tie laikai ėjo ir praėjo. Tai, ką aš žinau. Tokio kelio aš nepasirinkau -- jis mane pasirinko. O kad kažką pakeist reikia ir valios turėt ir kantrybės bei pastangas kažkokias dėt - o aš nieko nenoriu daryt, nes man ir taip gerai. Nu kaip gerai -- spolchuja.

Ir šiaip žmonių depresuotų labai daug yra, kai kurie iš jų geria antidepresantus, kad atsistatytų. O aš ką - nesu toks užsigrūzinęs kaip atrodau. Apsimetu tokiu. Visada, kai nori kažką gero parašyt užsigrūzini tam, kad būtų rimtas tekstas. Ką aš žinau.

Dienos greitai slenka, bėga laikas ir tu pats nežinai kada tu numirsi ar kada lėktuvas į būtą įskris -- visiems atrodo, kad jie saugūs, bet iš tikro mes nesame nei saugūs, nei laimingi. Kalbu apie tuos žmones, kurie ištisai namie sėdi prie kompo, o tokių žmonių yra daug. Tokių, kurie gyvena tokį patį gyvenimą kaip aš -- jei jau susirgai, tai niekada nebūsi toks koks buvai. Taip jau yra.

Su liga reikia susitaikyti, aišku aš psichozės neturėjau jau kokius metus ar du - bet atsigulu į ligoninę profilaktiškai pailsėti nuo supamos aplinkos, o ten nauji žmonės, nauji pažįstami. Tie žmonės supranta, kas yra psichinė liga, bet gerai, kad dar protas neatbuko ir nelinguoji į langelį žiūrėdamas. O taip gali atsitikti kiekvienam, tik niekas apie tai nesusimąsto.

Visi galvoja, kad užbaigs savo gyvenimą be sąžinės graužaties, nors iš kur aš žinau kaip visi galvoja? Nežinau, žinau tik, kad negalvoja kaip aš. Aš toks vienintelis pesimistas - realistas.

Mes va galvojame, kad esame unikalūs. Aišku kieme gal ir nesimato tokių pačių kaip mes, bet garantuoju, kad pasaulyje ne vienas ir ne du tokie patys kaip aš. O gyvenime svarbiausia susirasti bendraminčių, su kuriais būtų galima laiką praleisti, o kai bendraminčių nėra tai toks tas ir gyvenimas.

Norisi pabėgti, bet gaila nėra kur bėgti. Ir šiaip nuo savęs nepabėgsi, kad ir kaip tu ten norėsi. Gyvenimas tikrai ne visiems yra saldus. Ir iš vienos pusės tai džiugina. Toks tas gyvenimas darbas namai darbas namai. Niekada nenorėjau per daug dirbti, dėl to ir nedirbau, o daug visko mokiausi. Norėčiau ir dabar pasimokyti, bet labai tingiu. Tinginys nesveikas užvaldęs mane ir aš žinau, kad čia nuo ligos arba nuo vaistų. Vaistai garantuotai slopina laimės hormonus - dopaminą ir seratoniną - taip atrodo parašiau, nežinau.

Žodžiu ------ užteks čia pezėti reikia eiti parūkyti.




Aplinkui kažkokie durniai

Nu po truputį tampu žinomas, bet tolko iš to nematau. Skambinėja per skype visokie pridurkai. Facebooke visokie pridurkai ir koks man iš to tolkas?

Pinigais nešviečia ir be to aš va pagalvojau, kaip pasaulinio lygio žvaigždės susitvarko su kritika ir idiotais, paparaciais visokiais.

Žodžiu, nesu aš žinomas ir žinomas nenoriu būt, nes kuo žinomesnis esi tuo labiau visokius idiotus trauki.

Alkoholis pasiglemžia gerus žmonės, ir tada jie tampa idiotai.

Geri, rūkai ir gyvenimo nematai. Gerai, kad aš mečiau gerti.

Pradėjau rašyti knygą, parašiau 2500 žodžių ir sustojau, neturiu ką pasakyti. Viską seniausiai pasakiau. Įdomu ar dar yra žmonių, kurie manęs klauso.

Kažkaip keista. Nesusipratimas kažkoks -- nesuprantu, kam aš išvis kažką darau, jei tolko nematau.

Svarbiausia gyvenime pinigai, o jei pinigų nėra, tai ir sveikatos nereikia.

Gal ir aš kažkada linguosiu žiūrėdamas pro langelį.

Nuprotėčiau ir ramu būtų.

Šiandien gyvenimas yra šūdas -- nėra nuotaikos kažkaip. Nesuprantu, vakar sėdėjau ir pergalvojau savo gyvenimo filosofiją -- tačiau niekas gyvenime nepasikeitė. Neužtenka galvot, reikia kažką daryt -- tik turiu klausimą - ką daryt?

Jei niekas nepasako ką daryt, tai tu nieko ir nepadarysi -- nebent pats sugalvosi ką daryt.

Žmonės iš tikro šneka tuos pačius dalykus

Yra žmogus ir yra jo galva, kurioje visa laiką sukasi tos pačios mintys. Turi būti labai išsilavinęs, kad turėtum apsčią krūvą minčių. O jei esi prasčiokas tai visada šnekėsi apie tą patį ir tam galo nebus - kuo mažesnis išsilavinimas, tuo siauresnis minčių diapazonas.

Ir šiaip, kažką naujo sugalvoti yra sunku. Žinai kaip jaučiasi jaunuolis atradęs visiems seniai žinomą tiesą. Juk jis nori ją visiems papasakoti. Buvo kartų kai ir man taip buvo. Susitaikiau su ta mintimi, kad kas, kas, bet aš, tai tikrai niekada nieko naujo nesugalvos. O kažkada atrodė, jog žmonės kažko nežino. Taip ir gavosi.

Sėdžiu aš dabar susitaikęs su gyvenimu, kad nieko jame pakeisti negaliu ir man gerai, tik veiksmo trūksta.

Šiandien man pasakė, kad aš kalbu tą patį per tą patį, o aš niekada nebuvau apie tai pagalvojęs - man visada atrodė, kad tai yra normalu. Dabar išviso pagalvojau - ar noriu aš tapti žinomas bazarintojas. Ne - nebenoriu. Žymūs žmonės turi visada galvoti ką jie sako, nes žmonės niekada nepamiršta kada kas ką yra pasakęs arba padaręs.

Senokai nerašiau

Nu ką laikas bėga, ir galvoje ateina bei išeina visokios idėjos.

Kartais sugalvoji vieną dalyką. Tikrai atrodo, kad nėra nieko sugalvota ta linkme ir tik pist, žiūri ir yra. Nieko daryti nereikia - viskas padaryta.

Aišku, nebūčiau aš pesimistas, tai gyvenimas būtų gražus. Tiesą pasakysiu, aptingau aš rašyt, nes nematau jokių rezultatų. Rašai, rašai ir viskas tarytum veltui.

Supratau, kad aš esu tikras nihilistas, kuris gyvenime nemato jokios prasmės. Gyveni miršti ir viskas - nu nejaugi čia gimsti tik tam, kad patirtum tą realybę apie kurią svajoji ir niekada negauni jos?

Nesąmonė. Gyvenimas turėtų duoti tau viską, nes esi ko gero pats pagrindinis asmuo - visi turbūt galvoja, kad šitam gyvenime yra pagrindiniai asmenys. Tenka pripažinti, kad gyvenimas yra decentralizuotas. Gyvenimas vyksta aplinkui tave, o tau pačiam jis nevyksta. Aišku, būti populiariu, būti žinomu yra gerai, bet dauguma tokiais nebūna.

Iš visų pasaulio žmonių žinau gal tik kokius 200 žmonių, kurie man yra žinomi. Žinomu būt lengva, bet va mėgstamu būt, tai jau visai kitas reikalas.

Mane irgi daug kas žino - nu ir kas? Kur mano fanai neformalai? Tokių yra gal tik 50 per visą Lietuvą, o tai yra juokingai mažas skaičius.

Reikia pripažinti, kad normalaus gyvenimo aš neturiu, esu eilinis NEET. Tokių Japonijoje, ir šiaip pasaulyje, yra nemažai. Aš vienas jų - nesimokau, nedirbu ir nesu darbdavys.

Aišku, norėčiau rasti darbą ir dirbti jį iš namų. Manau būčiau neblogas vertėjas, bet mano žinios yra menkos. Visiems dabar reikia žmonių su išsilavinimu, tačiau ką daryti tiems, kurie yra be išsilavinimo?

Aš girdėjau, kad į darbo biržą įsiregistravo 1000 diplomuotų studentų, kurie yra kietekai, tokie, kieti, kad darbo vietos sau susirasti negali. Padėtis, aišku, yra apgailėtina.

Matai, jei aš nematyčiau, kad kai kurie žmonės gyvena geriau nei aš, tai tada aš pats neblogai jausčiausi, bet kai pasižiūri kokius vijebonus daro kiti žmonės, tai pradedi galvot - o kodėl ne man taip. Juk jie tikrai nėra niekuo geresni nei aš ir tu, bet va sėkmė kažkaip ne visiems vienodai limpa. Ką aš žinau.

Toks tas gyvenimas. Namai, darbas arba mokslas ir maistas ir vėl rutina kartojasi. Daug žmonių neturi gyvenimo, o prisiverst kažką veikti ir išlįst iš savo komforto zonos yra be galo sunku, bent jau man.

Viskas remiasi į pinigus, kas turi pinigų, tas ir gali daugiau sau leisti. Ir šiaip, prie gero arba prasto gyvenimo yra priprantama. Pripranti ir atrodo normalu, bet ką aš žinau. Norėčiau kitaip gyvent, bet nieko negaliu pakeist - asmeniškai man, norisi veiksmo. Norisi keliaut, pokalbiuose dalyvaut, bet kaip tu būsi žinomas ir mėgiamas, kai neturi jokio talento?

Viską reikia statyti po truputį, niekas per naktį netampa populiarus, na tai aišku gali atsitikti, bet tai labai retas dalykas. O jei va šiaip sau pasakosi tiradas per internetą, tai jokios sėkmės tu neturėsi.

Ir šiaip, atėjo laikai, kai niekuo žmonių nenustebinsi. Visi viską matė, visi viską žino. Aišku aš galėčiau apsimesti, kad esu skaitomas vlogeris ir koncentruotis tiek į video, tiek į rašymą, bet aš nematau perspektyvos.

Aišku, norėčiau prasimušt, bet pripažįstu, kad esu niekam neįdomus žmogus, nu ten šimtui žmonių, gal. Bet šimtas žmonių pinigų tau neuždirbs. Va tas ir yra blogiausia.

Gali sėdėt, dešimt metį daryt tą patį ir niekas nepasikeis. Viskas bus taip, kaip yra. Aišku tie sėkmingi youtuberiai, blogeriai - jie žinomi jau virš 10 metų. Įdirbis yra. O aš galvoju, kad bus, kai aš dešimt metų parašysiu ir pavloginsiu - o bus šūdas ir tiek.

Neturiu nei vienos pozityvios minties, nulis savim pasitikėjimo ir šiaip tikėjimo, kad man pasiseks. Esami rezultatai rodo, kad aš esu niekam įdomus žmogus. Aišku galiu užsispirt ir daryt tai ką darau nepaisant visko. Tikėtis, kad sėkmė ateis savaime, bet aš žinau, kad taip nebus.

Šiandieninė ataskaita baigta, nebeturiu ką pasakyt - davai, chebra.

Neapsisprendimas

Sunku labai būti neapsisprendusiu asmeniu, pas kurį nuomonė keičiasi kas dvi sekundes.

Vieną dieną nori vieno dalyko, kitą dieną kito dalyko. Trečią dieną nori to ko norėjau pirmą dieną ir ciklas kartojasi.

Visiškai nežinau ko noriu iš gyvenimo. Man va atrodo, kad aš viską turiu. Bent jau ko man reikia - maisto, lovą bei tuliką, drabužių ir kompiuterį. Ko gi žmogui, kuris iš viso nenori dirbti dar reikia?

Sumažini savo poreikius ir gali nedirbt. Nedirbdamas nieko blogo nedarai - tiesiog kitam žmogui užleidi vietą. Kadangi darbų yra ribotai, tai ne visi žmonės gali dirbt. Tarkim jei dirbsiu aš, tai kažkas kitas nedirbs. Jei aš nedirbsiu, tai kažkas kitas dirbs.

Taip jau yra. Negyvename tokioje sistemoje, kur visi už vieną, vienas už visus - tai viso labo tik graži pasaka. Žinai, tie, kas negali integruotis į sistemą visada bus ja nepatenkinti.


Kartais atrodo,

... kad darydamas ne fasoną niekada nesusilauksi dėmesio. Ir tai yra tiesa

Norėdamas būti populiarus, turi pastoviai save kišti į eterį. Bet ir tas užknisa.

Aš pagalvojau, kad darydamas tuos nekomercinius savo video iš esmės sau pakenkiau.

Būtų žmonės manęs nematę, tai susidarytų geresnį įspūdį nuo mano rašomų blevyzgų.


Bet kas padaryta, tas padaryta. Neįmanoma atsukti laiko, kad galėtum ištaisyti savo klaidas. Dabar aš net nežinau kuo noriu būti - ar youtuberiu, ar blogeriu. Viskas kažkaip yra nevaisinga ir šlovės bei galo čia nematyti. Jei galėčiau atsukti laiką atgal - nedėčiau tų video ir nebūčiau youtuberis.

Bet kartais atrodo, kad įvykiai vyksta taip, kaip jie turi vykti. Rašyti dar yra įdomu, nes rašydamas gali pasakyti tai, ko kalbėdamas nepasakysi.

Šiandien visą dieną pramiegojau ir supratau tokį dalyką - žmonės tiesiog nebemėgsta skaityti. Nesvarbu ar tu gerą dalyką rašai ar kažkokias pievas. Kartais atrodo, kad viską ką darau - darau dėl savęs, o ne dėl kitų ir todėl nejuda niekas į priekį. Aišku galėčiau aš ten reklamuotis ir žiauriai save kišti, tačiau manau, kad neturiu ką tiems žmonėms pasakyti.

Rašau dienoraštį ir tiek. Kai numirsiu viskas ką esu padaręs liks ir žmonės galės sakyti ką tik nori apie mane. Man jau tada bus nusišikt.

Nuo ko priklauso sėkmė

Specialistai ir savo srities profesionalai sako, jog 80% sėkmės sudaro vien tik pasirodymas ir savo darbo atlikimas, kai tuo tarpu tik 20% yra profesionalumas.

Aišku, jei nesiseka, tai labai sunku ateiti ir pasirodyti bei nudžiuginti savo fanus.

Ilgalaikis planas yra viskas ko reikia. Jei esi labai geras - žmonės tave iškels virš masės.

Deja didžioji dalis žmonių yra mėgėjai ir vidutiniokai ir tas tikrai užknisa, bet ką padarysi.

Komandos formavimas

Reikia suprasti, kad komandoje turi būti skirtingi žmonės, kurie turi kitokius gebėjimus nei pats turi.

Naujokų klaida yra rinkimasis pagal žmogaus charakterį, nes kai renkamės pagal charakterį visada prisirenkame tokius, kokie esame patys ir tai yra negerai.

Vienodų žmonių nereikia, tačiau reikia vieno tinginio, kuris stengsis viską optimizuoti ir sumažinti darbo kiekį.

Kai prisiriši prie vieno dievo

..., tada nutinka šūdas - tu savo protą uždarai kitoms idėjoms ir naujiems konceptams.

Tampi siauraprotis. Tikėti dievu ir melstis yra apgailėtinas dalykas, nes į maldas niekas neatsako. Niekas nežino ar yra dievas, o juo tikėti yra nesąmonė.

Tiek meldiesi, o sveikata kaip eina po velnių, taip eina. Atrodo visi protingi žmonės - netiki jokiomis sapalionėmis, tačiau kai daug žmonių pradeda kalbėti apie tą patį, bet kokia sapalionė gali virsti pakankamai plačiai žinoma tiesa.

Aš dievu netikiu ir netikėsiu, aišku, kažkas sukūrė sistemą, tačiau kodėl tada gyvūnai nesimeldžia dievams? Nejaugi jie tokie kvaili, kad nesuprastų, jog dievas egzistuoja?

Reikalas tas, kad žmogus sukūrė visus esamus dievo konceptus ir maldos žmonių parašytos - nėra nieko ką sukurė dievas, bent religijoje. Religija yra paistalas, kuriuo dauguma žmonių tiki.

Skerdžiasi dėl religijos, vieni kitiems savo tiesas bando įrodinėti. Vardan dievo vardo galime nužudyti milijardus kitatikių.

Jei į maldas atsakytų, tai būtų kitas reikalas, bet visos maldos lieka neatsakytos. Ir kai jau susergi religija, tuomet niekada nepasveiksi. Tu pats uždarai savo protą - niekas kitas. Nesidomėti kitais pasauliais ir kitomis religijomis yra siauro proto požymis. Todėl geriausia yra mesti visokius dievus ir kitokius įsitikinimus, bet ką aš čia kalbėsiu, net savo panai negaliu įrodyti, jog dievas neegzistuoja, o kai pasakai, kad ji siauraprotė - tuomet ji įsižeidžia ir išeina namo, vietoje to, kad paimtų ir pasidomėtu tuo ką sako kiti žmonės. Visa visata susikurė pati - tam tikrai nereikalingas dievas, kuris yra suasmeninamas ir paverčiamas vos ne žmogumi su super galiomis. Jei dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą - tai žmogus yra labai susireikšminęs.

Tikiuosi, kad mano blogo neskaito religingi žmonės, nes čia religingo nieko nėra.

Kaip tik noriu išmokyti žmones tikėti savimi, o ne kažkokiomis super galias turinčiomis sąvokomis. Aišku gali tikėti, bet nebūti religingas. Religija, tai konceptas skirtas valdyti žmones, kad šie neklausinėtų kodėl karalius gyvena pilyje, o mes visi trobose. Kuo mažiau klausimų keli, tuo laimingesnis esi - ar gi ne taip? Bet kai pradedi mąstyti ir būti kritiškas, tuomet supranti, kad tikėti paistalais yra nesąmonė, kuri nieko gero neduoda. Aišku religija nieko blogo nemoko. Padarai nuodemes ir po to eini atsiprašinėti lyg kam nors iš tikro rūpi. Kunigas, tai profesija, net ir dievo siųstas žmogus, kuris pats save išrinko uždirba pinigus, kad galėtų pavalgyti. Kodėl gi jo nemaitina kokia nors super energija, jei jis yra dievo siųstas?

Religijomis tiki nelaimingi žmonės, nes kai turi pinigų ir proto, tada tau dievo nereikia, nes viskas ir taip puikiai sekasi. Religija protingų kvailių išmislas, atsiprašau, kad taip išsireiškiau, bet kuo mažiau religingų žmonių tuo geriau gyventi. Tikiuosi, kad per ateinantį šimtmetį religija išnyks iš viso. Būtų mano laimė. Tada nebūtų siaurapročių žmonių.

Minimalus žinių kiekis

Pasakysiu atvirai: niekas nenori, kad tu būtum protingas.

Šiame pasaulyje nereikia mąstytojų, visiems reikia sunkiai dirbančių ir darbščių žmonių, kurie per daug galvos nesuka.

Tau tereikia žinių tiek, kad galėtum atlikti savo darbą neklausinėdamas jokių papildomų klausimų. Dirbti ir viskas.

Supranti valdžiai nepalanku, kai yra daug protingų žmonių. Protingi žmonės gali sukelti maišą, gerai yra, kai didžioji dalis žmonių nėra protingi. Tada kiti protingi negali susirinkti į mažumą su kuria reikės skaitytis. Geriau, kai būna visokie pydarasai ir kitokie iškrypėliai, negu kad protingi žmonės.

Protingas žmogus visada bus nepatenkintas tuo, kaip vyksta reikalai ir visada norės kažką pakeisti, tačiau vienas jis nieko niekada nepadarys. Kiekvienam pokyčiui reikalingi bendraminčiai, o kai žmonės abejingi, tai bendraminčių dažniausiai ir neatsiranda. Toks jausmas, kad žmonės miega ir gyvena autopilotu - su visais tikrai - nesusišnekėsi.

Taip ir gaunasi, kad pasaulyje retai kas pasikeičia. Geresnio pasaulio niekas nenori ir retas kuris įsivaizduoja, kad geresnį pasaulį galima sukurti. Juk yra visokių projektų, tačiau jie tik ir lieka projektais, nes toks jausmas, kad niekam neįdomu.

Aš nežinau, norėčiau kitokio pasaulio - kur bent darbą žmogui duotų, o dabar dėl darbo ir dėl savo išsilavinimo turi kovot pats - turbūt visais laikais taip buvo. Nežinau - negyvenau.

Susivokimas arba pabudimas

Tam, kad susivokti reikia suprasti, jog mes visi gyvename dirbtinėje aplinkoje. Mes esame labai nutolę nuo realios realybės. Aišku, kiekvienas įsivaizduoja tokį pasaulį - koks jam patogesnis.

Mes visi išugdyti sistemos ir kiekvienas individas turi rolę sistemoje. Rolė, tai nebūtinai darbas. Rolė, tai veikla kuria tu užsiimi didžiąją dalį savo gyvenimo. Atlikus rolę, mes sistemai tampame našta.

Reikia suprasti, kad žmonių sistema turi struktūra, tai reiškia rolių visumą, kuri viena be kitos negali egzistuoti. Juk dantų gręžimo aparato dantistas nesukuria, jis tik juo naudojasi. O sukuria aparatą technikai ir kiekvienas dalykas yra tarp savęs susietas. Žmonių rolės vienaip ar kitaip tenkina paklausą - vieni svarbesnes roles užima, kiti mažiau svarbias, tačiau visos rolės yra vienodai reikalingos. Kalbu apie tai, nes tokios informacijos aš niekur iki šiol nemačiau, tad tenka ją sukurti.

Struktūra susikuria savaime, laikui bėgant - kiekvienas turi rolę užkoduota savo genuose, o gal kur nors kitur - šito tikrai nežinau, nesu ekspertas. Jei neatlieki jokios rolės - esi pasmerktas mirčiai, nes jokiu būdu negalėsi integruotis į sistemą. Geriausiu atveju būsi miręs, blogiausiu atveju būsi sanitaras - bomžas, kuris tenkinsis sistemos atliekomis. Juk skirtingi žmonės vartoja skirtingus produktus, tas, kas tinka vienam, netinka kitam. Sukurdami pasaulį mes sukūrėme sau palankią aplinką, kurioje lengvai galime išgyventi - tereikia pinigų ir savęs realizavimo.

Jei koks bedarbis mąsto ir rašo - jis irgi atlieka svarbią visuomenei rolę. Žinoma galima rašyti ir blevyzga, galima rašyti tik tam, kad rašyti, o galima rašyti tik tuomet, kai turi ką pasakyti.

Daugelis žmonių gyvena autopilotu. Jie įgyja minimalų žinių kiekį reikalingą atlikti jų darbą ir daugiau niekada nesimoko ir susivokti nebando.

Turi suprasti, kad gyveni sistemoje, kuri turi struktūra. Ir blogiausia yra tuomet, kai nepritampi prie esamų normatyvų ir visada lieki autsaideris. Nepritapti, ko gero yra pati didžiausia šios kartos problema. Į darbą nepriima, nes žmonės nesąmoningai nustumia tave tavo rolės link. Jei esi filosofas, niekada nebūsi statybininku, jei esi statybininkas niekada nebūsi filosofu arba dailininku.

Galima susivokti, bet jei yra duota būti tik paprastu darbininku - tai juo ir būsi. Retas, kuris susivokia gyvendamas, nes tai padaryti yra gan sudėtinga. Aš irgi iš pradžių nieko nesupratau. Galvojau, kad turiu mokytis ir dirbti, tačiau niekada to nedariau ir tuo džiaugiuosi - užleidžiu vietą tam, kas dirba pagal savo rolę.

Aišku, mes esame kiek kitokie negu skruzdės. Galime keisti darbovietes, bosus ir netgi dirbti sau. Bet esminės savo rolės - nepakeisi. Galime įsivaizduoti, jog turime begalinę laisve, tačiau mūsų laisvė yra ribota. Nebent esi aukštesnis, negu visi kiti ir tokių žmonių būna. Kodėl teoriškai kiekvienas gali tapti prezidentu, o praktiškai ne? Yra rolės. Tas, kuris neturi vietos struktūroje visada bus išlaikytinis kitaip tariant sistemos brokas. Juk evoliucija vyksta pastoviai ir nėra vienodų žmonių, kaip ir nėra vienodų rolių, jei žiūrėti labai smulkmeniškai. Nuo rolės svarbos priklauso ir atpildas. Jei rolė nėra svarbi - finansinis atpildas menkas. Tas, kuris sukuria daugiausia vertės, tas susirenka visus pinigus - jei mes kalbame apie darbą.

Tas, kuris nesuvokia, kas vyksta aplink jį yra miegantis žmogus, kuris nesiorientuoja realybėje, o veikia autopilotu - tai yra reaguoja į aplinką ir atlieka pirmą į galvą šovusią funkciją. Tam, kad turėti rolę nėra būtina savęs suvokti. Kodėl gi žmonės nesusitaria, kodėl neįgyvendina jokio utopinio plano, o gi todėl, kad žmonės nesusikalba tarpusavyje - yra labai didelis kiekis žmonių ir su visais nesusitarsi, juk kalbų milijonas, o reikšmių dar daugiau. Ir be to žmonės užima skirtingus rangus. Juk visi benamiai ir šizofrenikai ir kiti nukvakeliai skelbia informaciją, kurios niekas neklauso ir negirdi. Iš tikro yra labai sudėtinga suvokti kada žmogus šneka rimtus ir protingus dalykus, o kada pjauna visišką grybą. Ypač, jei neturi išsilavinimo toje srityje apie kurią yra kalbama.

Nuolatos esame slegiami informacijos, nėra nė akimirkos kada į mūsų pasąmonę neeina informacija, todėl iš esmės turime būti stiprūs ir pakankamai informuoti, kad galėtume atlaikyti informacines atakas. Juk dabar kiekvienas rašytojas. Įsijunk kokį nors socialinį tinklą ir pasibjaurėsi žmonių skleidžiama informacija. Juk jie viską daro autopilotu reaguodami į aplinką, kuri juos supa.

Belieka tik atmerkti akis ir atverti protą ir tuomet iš karto pamatysi kaip kas vyksta aplinkui ir kaip vaikšto informacija tarp visų žmonių. Mes esame it vienas gyvas organas, kuris tarp savęs sąveikauja - aišku aš nieko naujo čia nepasakiau. Atrodo, kad visi viską ir taip žino, tad didelis protinguolis nepasirodysiu.

Tai tiek, jei yra klausimų šia tema - siųskite man elektroninį laišką, pasistengsiu atsakyti.

Žinių svarba

Aišku, visi sako, kad reikia mokytis ir mokytis, o mokytis reikia tik tam, kad turėtum darbą.

O jei nenori dirbti, tai tau mokslo praktiškai nereikia, tačiau su žiniomis formuoji save ir kuo daugiau žinai - tuo įdomesnis pašnekovas tampi.

Bendrauti su tais, kurie domisi tik aktualijomis yra apgailėtinas reikalas. Nes domėdamasis aktualijomis, niekada neturėsi tikrųjų žinių - tas, kas aktualu - praeina ir tiek.

Jei nori rimtų žinių - turi mokytis, tačiau eiti į universitetą yra prastas reikalas, nes tenka mokėti pinigus. O kam mokėti pinigus, kai internete pilna kursų nemokamai - imk ir mokykis, kas tau trukdo?

Matai, kuo daugiau žinių turi - tuo daugiau naudos visuomenei iš tavęs, nes tampi labiau pritaikomas. Aišku, be diplomo ir gražių drabužių niekam nieko neįrodysi. Visi tik įvaizdį žiūri - juk dešimtukas gražiau atrodo nei dvejetas. Ir šiaip, kai baigi mokslus pažymiai tampa neaktualūs - svarbiausia yra išmokti praktiniai įgūdžiai, kuriuos gali pritaikyti savo aplinkos praktikoje.

Juk reikia ieškoti tokio darbo, kurį norėsi dirbti visą gyvenimą - tiksliau ne darbo, o projekto. Projektai būna ilgalaikiai, o darbas gali ir pasibaigti. Todėl niekam nesiūlau išvis ieškoti to darbo, o vietoje to galvoti kaip įsukti savo asmeninį projektą.

O tai pakankamai lengva, tačiau reikia pažinčių, jei esi koks nors lopas, tai niekas niekada nenorės su tavimi dirbti. Lopas įvaizdžio prasme - turėk nekomercinį snukį ir nekomercines žinias - niekada nerasi darbo pas jokį darbdavį. Tačiau visada gali sukurti ilgalaikį projektą, net ir neturėdamas jokių techninių ar praktinių žinių - viską galima įgyti laikui bėgant.

Svarbiausia čia rasti savo nišą ir geriau imti konkurencingą nišą, nes niša, kuri neturi konkurencijos yra laiko švaistymas, tiesiog dėl to, kad niekam neaktualu. O jei niekam neaktualu - reiškia, kad toje nišoje niekas nėra pasiruošęs leisti pinigų, kad įgytų kokį nors produktą arba paslaugą.

Kad ir koks būtų verslas - jis turi tenkinti kažkokią tai paklausą. Nu supraskit nėra paklausos nėra ir darbo ir verslo nepadarysi bei produkto neparduosi.

Tai viskas ką norėjau šiandienai pasakyti.