Vygintas Varnas

Nuo mėgėjo iki profesionalaus rašytojo.

Gramas ant trijų

Vakar draugelis skambina - sako reikia pakalbėt. Atidarau duris, o jis man pist tik gramą žolės ištraukia iš savo kišenės.

Sakom reikia susukt, bet niekas iš mūsų trijų nemoka sukt kasekus. Tas gramas taip prastai nurūkė, aš išvis jokio efekto nepajaučiau - tik va užsigruzinau.

Parūkiau. Stoviu. Laukiu ir galvoju veža čia mane ar neveža. Širdis tik kalatotis pradėjo. Šiaip pasakysiu tokį dalyką, kad iki šiol geriausiai mane vežė tai psichozė. Psichozinis kaifas pats geriausias. Nieko neskauda - realybė išsikreipia. Ir būni sau toks nurautas. Geras dalykas, bet niekam nepavydžiu, nes po to reikia tabletes ryt.

Vakar dūriau butelį ir persidūriau sau delną. Pist pusė delno ir pradurta. Net butelio normaliai pradurt nemoku. Gyvenimas žodžiu.

Ieškau merginų, kurios norėtų nusifilmuoti pornuchoje

Jei esi drąsi mergina ir patinka seksas, kodėl nenusifilmavus mėgėjiškam porno filme ir už tai negavus pinigų?

Jei nori - susisiek su manim elektroniniu paštu.

raktažodžiai:

porno, pornucha, noriu nusifilmuoti porno filme, noriu filmuotis pornuchoje.

Kodėl per Kalėdas žmonės dovanoja dovanas.

Nu čia žinai, atsakymas labai toks paprastas. Per visus metus parduotuvėse susikaupia įvairaus šūdo ir tą šūdą gale metų reikia parduoti, nes kiekvienais metais keičiasi mados. Todėl per Kalėdas gauname iki 75 procentų visam tam mėšlui. Tai kas buvo madinga vienais metais tampa nemadinga kitais metais ir visi žmonės, kurie perka dovanas per Kalėdas yra aukos, nes perka tai, kas kitais metais bus ne populiaru ir ne madinga, o kaina bus tokia pati. Po Kalėdų seni modeliai atpinga, todėl pirkti per Kalėdas realiai neapsimoka. Bet ką darysi - visi švenčia. Reikia būti kaip visi.

Tikras pacanas - jis niekada niekam neperka dovanų. O jei perka dovaną, tai tik sau.

Kalėdos yra fiktyvi šventė, per kurią galima nemokamai priėst, jei kažkas kviečia pašvęst. O taip, pirkti dovanas yra nesąmonė. Geriausia dovana tai pinigai.

Žmonės padovanoja vienas kitam po šimtą eurų ir būna laimingi, nes pasikeitė dovanomis. Taip gaunasi, kad niekas niekam nieko nepadovanojo. Yra toks įvykis buvęs, gerai pažvengiau.

Aišku kalėdos yra tradicija, tipo švenčiamas Kristaus gimimas ar atgimimas, kažkas tokio. Nesu religingas, tad tos visos šventės mane mažiausiai domina, tačiau esu priverstas švęsti, nes visi švenčia. Tačiau neatsimenu, kad būčiau kažkam dovanojęs dovaną. Ai tai knygą ar dar ką nors - tai kuo noriu atsikratyti pats.

Kai esi kitoks žmogus, tai ne visi tave mėgsta, tačiau pasakysiu taip. Visos dovanos remiasi į pinigus, jei pinigų nėra - nėra ir dovanų. Aišku gerai padovanoti kokius nors pigius auskarus, o pačiam gauti 100 eurų. Tai aišku visai neblogai - geras biznis. Bet pasakysiu, kad per Kalėdas žmonės daug tikisi.

Neabejoju, kad kiekvienas nori gauti brangesnę dovaną nei pats už dovaną mokėjo arba blogiausiu atveju tokios pačios kainos arba vertės dovaną gauti. Niekas nenori į tas Kalėdas kišti pinigų, nes dažniausiai kalėdas švenčiame su giminėm, su kuriomis susirenkame tik per šventes - o jei nebūtų švenčių, tai niekada ir nesusimatytum su tom giminėm.

Žmonės yra per daug vienas nuo kito nutolę. Visi užsiėmę kažkokiais reikalais ir niekas neturi laiko net puodelio arbatos išgert. Darbas ir pati ta nevaisinga veikla atitolina žmones vienas nuo kito. Artimi žmonės susvetimėja. Ir viskas dėl pinigų. Jei vienas žmogus turi daug pinigų, tai kitas žmogus bus jam neįdomus, nes jis ne tame pačiame finansiniame lygyje. Turtingi žmonės yra užsivertę darbais - jie gamina pinigus, nes pinigų niekada nebus per daug. O tas, kuriam nepavyko užsikabinti šiame gyvenime bus užmirštas ir niekam reikalingas. Socialinis statusas išskaido žmones. Nesėkmingi bendrauja su nesėkmingais, o sėkmingi su sėkmingais arba tam prijaučiantiems.

Per Kalėdas susirenka giminė tarytum iš skirtingų pasauliu, tie kas daug keliauja - giriasi savo klajonėm, o tie, kas sėdi namie ir neturi už ką keliauti - sėdi ir klauso. Bet jei norime perteikti įspūdžius, kodėl nepaimame su savimi tų, kurie negali keliauti. O gi todėl, kad kitai kelionei neužteks pinigų.

Šiame pasaulyje kiekvienas už save, o tas, kas nenori konkuruoti yra priverstas badauti. Aš pats nesu konkurencingas žmogus, man patinka bendradarbiavimas. Kai du žmonės nori padėti vienas kitam ir eina dėl bendro tikslo. O ne kai du žmonės varžosi dėl vieno darbo. Varžytis yra apgailėtina, tačiau jei nebūtų konkurencijos, tai pas mus dar prasti kompiuteriai būtų - jei išvis būtų.

Gaila, bet visi turtingi negali būti, nes pasaulyje yra ribotai pinigų, jei pinigų būtų neribotai - tai tada jo, kiekvienas galėtų būti turtingas ir tada pinigai prarastų vertę. Dabar palanku tik turtingiems žmonėms, o kas neturtingas - tai turi sukti galvą, kad išgyventų. Nieko nėra nemokamai, o jei yra tai tik spąstuose.




Svetimas šūdas

Jau ko ko, bet nesitikėjau, kad kada nors pamatysiu svetimą žmogų šikantį man prieš akis. Pamačiau. Šūdas taip lengvai lenda iš šiknos.

Populiarumas

Paauglys dėl populiarumo gali padaryti viską. Gaila, jog jis nesuvokia, kad populiarumas baigus mokyklą nėra svarbus.

Viena galva - viena realybė

Žinai, egzistuoja tik viena realybė - tai ta, kurią tu patiri. Visos kitos realybės neegzistuoja. Todėl priimti tai, ką mano kiti yra visiškas absurdas. Tu gyveni savo galvoje. O galva yra ribota.

Neįmanoma viso kosmoso sukišti į galvą - todėl visada bus dalykų, kurių mes nežinome ir nesuprantame ir nemokame.

Tai kaip išmoksi gyventi nulems visą tavo gyvenimą. Jei esi tingus, būsi tingus ir niekada nepasikeisi. Nes tingėti išmokai gyvendamas. Pamatei, kad nėra jokio tikslo stengtis. Nemėgsi darbo, tai jo ir neturėsi. Visi funkciniai darbai skirti nemąstantiems robotukams.

Aš tau pasakysiu taip: tikėk arba netikėk, bet tarp mūsų esantys žmonės yra botai. Jie skirti tam, kad pasirūpintų mumis - tikraisiais žmonėmis. Nu tu pagalvok, kam reikia dirbti ir statyti visus šituos miestus, dangoraižius ir kitus dalykus - kam visa tai, juk tai tiek daug darbo.

O kad esame durni tai faktas, netiki? Sukurk degtuką. Mes maistą perkam parduotuvėse, kurį kažkas kitas išaugina, o tu gyvendamas mieste pabandyk susiveikti maisto be parduotuvės. Pamatysi, kad nepavyks. Visi vaismedžiai ir kiti nemokamo maisto šaltiniai yra specialiai panaikinti. Juk kiekvienas gyvūnas gyvena be jokių parduotuvių ir namų ir rūbų ir kitos prabangos ir išgyvena. O žmogus - jam visko reikia. Pasiklydęs gamtoje žmogus neišgyventų - nebent labai gerai suvokia gamtą, tačiau kai mes gyvename dirbtinėje aplinkoje. Mūsų išgyvenimo instinktai atbunka. Mes nebemokame nieko, nes civilizacijoje visada tikimės pagalbos iš kitų žmonių, kurie gyvena toje pačioje civilizacijoje.

Žmogui atrodo, kad jis dominuoja pasaulį, bet iš tikro pasaulyje dominuoja vabzdžiai. Jiems tik maisto reikia. O maistas duotas gamtoje. Žmogus vienintelis padaras, kuris dirba ir daro visus tuos nereikalingus darbus. Žmogus prigimtinai yra kitoks, nei visos kitos gyvybės formos. Logiškai pagalvok - kur mūsų kailis ir kam mums tie rūbai. Nejaugi mes visi atsiradome Afrikoje? Kur buvo šilta ir mums rūbų nereikėjo. Bet net Afrikoje nuogi nevaikšto, visi prisidengę savo organus ir papus.

Kuo lengviau mes gyvename, tuo sunkiau išgyventi reikia. Aišku susirask darbą ir turėsi beveik viską ko reikia išgyvenimui. Bet tu visada dirbsi turtingiems. Visi skurdžiai dirba turtingiems - o turtingi nedirba. Nes žmogus prigimtinai yra tinginys, bent jau aš.

Šiais laikais visi kovoja dėl pinigų - stengiasi išgyventi ir sukuria įvairių pinigus gaminančių modelių. Tačiau patys pinigai, jie yra naudingi tik turtuoliams, bankininkams ir aferistams. Kodėl gi žmogus, kuris gimsta turėdamas lygias teises - niekada neuždirbs tiek, kiek uždirba iš kartos į kartą perduodančių verslą giminių vaikai.

Turi suprasti, kad gyveni programoje. Ir viskas kas nutinka tavo gyvenime nutinka tau dėl to, kad taip reikia. Nėra kito gyvenimo kelio - yra tik tas, kurį tu gyveni. Realybė viena, tai ta, kurią tu suvoki. Jei nesuvoki kaip reikia užsidirbti pinigų - tu jų neturėsi. Ir niekada nebūsi turtingas ar pasiturintis. Aišku galima gyventi ir kitų sąskaita. Bet tokie veikėjai nepatinka visuomenei.

Mus visus valdo turtingi dėdės, nes mes esame kaip skruzdės - nuolatos kažką veikiantys ir dirbantys. Mes visi esame viena struktūra ir jei tau niekas nesako ką reikia veikti - tai reiškia tau nereikia nieko veikti. Nes jei tau reikėtų kažką daryti - tau pasakytų tie, kas tave valdo.

Aišku - šiais laikais gali būti bet kas, rašytojas, aktorius ar dar kas nors, bet nebūsi jei neturi talento ir nežinai ko nori iš gyvenimo. O jei sugalvosi ką padaryt kitiems - niekas tavęs neklausys, nes tu nesi vadovas.

Visas pasaulis yra sukurtas ir mūsų norai yra fiktyvus, nes mes norime to, ką turi kiti žmonės. O jeigu atsisakai gyventi pagal kitų nustatytas taisykles - esi pasmerktas badui. Instinktai atbunka. Šiame pasaulyje tau niekas nieko neduos - ypač kai nieko nepažįsti. Jokio gero darbo, jokio alkoholio - nieko, nes šitame pasaulyje kiekvienas už save. Mes tikrai nesame už visus, kiekvienas gali daryti ką nori, tačiau darys tik tai, kas yra leista. O jei leidimo kažką daryti negauni, tai nieko tu ir nepadarysi.

Gali apsimesti, kad esi protingas, bet protingų yra tik vienetai. Visi kiti yra darbuotojai. Vieni sako - kiti daro.

Kai pažiūriu už lango - nesuvokiu kaip viskas yra padaryta ir sukurta, todėl turi būti kažkas toks protingas, kuris suvokia kaip ir ką reikia šitoje žemėje daryti. Niekas iš tikro nesuvokia koks yra žaidimas ir ką čia reikia daryti. O tau visai nesvarbu, ką galvoja kiti - tu esi atsakingas už savo gyvenimą. Niekas kitas už tave nenugyvens gyvenimo. Taip jau yra - šią sistemą sukūrė dar prieš man gimstant. Protingi žmonės valdo idiotus, o kiekvienas pats - jis galvoja, kad yra protingas, nes tiesiog kitų, protingų, žmonių galvoje nebuvo.

O jei esi kiek protingesnis nei vidutiniokas - tada pamatai kokie žmonės yra buki, nedraugiški ir šaltakraujiški. Jei žmonės norėtų, tai mes galėtume įgyvendinti net ir utopinius projektus - tik bėda yra ta, kad niekam to nereikia, nes žmonės nėra vieningi. Žmonės nesusikalba. Visi yra užkoduoti. Iš kur tu žinai, iš kur ateina tavo mintys. Jautiesi toks protingas, kad galėtum kažką sugalvot? Be abejo tai yra melas - pats esi sistemos dalis ir sugalvosi tik tai, kas tau duota. Nieko daugiau nesugalvosi. Jei nesi statęs namo ir nežinai kaip jį pastatyti bei neturi jėgų. Tai niekada namo tu ir nepastatysi - o jei kiti už tave nestatytų - gyventum dar iki šiol lauke ir diskomforte, tačiau tu būtum pripratęs, nes milijardų metų genai yra tavyje. Tu nešioji protėvių genus. Esi kiek protingesnis ir ilgaamžiškesnis. Tačiau nutolęs nuo savo prigimties.

Gyvenimo tikslas yra išgyventi, nes kitaip gyvenimas baigiasi, o tai ką sako religijos ir kiti klebonai yra paistalai. Nėra jokio dievo, nors įrodyti to neįmanoma, tačiau yra sistema - ir ji veikia. Sistema negalėjo susikurti savaime, todėl galime spręsti, kad kažkokie dėsniai ir intelektualios jėgos egzistuoja. Matai, be tavęs nebūtų realybės. Juk akmuo nejaučia savo egzistencijos, todėl jis egzistuoja kaip objektas, o ne kaip subjektas. O mes žmonės ir kiti gyvūnai egzistuojame kaip subjektai ir mes patiriame realybę, Akmeniui nesvarbu ar yra realybė ir kaip jis gyvena.

Viskas ką tu matai ir patiri gyvendamas realybėje yra skirta tik tai tau ir niekam kitam, nes visi tavo pojūčiai yra subjektyvus ir galioja tik tau. Realybė yra objektyvi, o jos suvokimas yra subjektyvus, todėl tai kas yra tavo galvoje nulems kaip tu gyvensi. Visas pasaulis yra neutralus ir niekas specialiai nenori tau pakenkti. Tiesiog viskas vyksta tam tikra tvarka, kuri yra chaotiška, tačiau sisteminga.

Visos gyvenimo taisyklės yra kitų sugalvotos, todėl pagrindinis mąstytojo tikslas yra suvokti gyvenimą ir bandyti apeiti visas taisykles ir rasti savo vietą, kur tu jauti 100 procentinį komfortą. Aišku, sako, kad norint pasiekti kažką turi išeiti iš savo komforto zonos, turi pats pasikeisti, tačiau visi tie pokyčiai yra nieko verti - tiesiog turi suvokti gyvenimą ir suprasti, kad jei nereikia nieko daryti, tai taip ir turi būti. Nes jei reikėtų daryti - tu gautum įsakymą. Kiekvienas žmogus turi rolę, savo funkcija, kurią jis atlieka gyvendamas. Vieni mąsto ir rašo, kiti stato, treti augina, ketvirti dar ką nors daro ir kiekviena funkcija yra vienodai reikalinga, tačiau nevienodai įvertinta. Todėl, kad protingi ir turtingi žmonės nenori niekam užleisti savo vietos.

Aišku - nieko nedarant važiuoja stogas, bet jei stogas važiuoja - reiškia taip ir turi būti. Nuo savęs nepabėgsi. O keistis, aišku galima, bet dėl ko? Dėl žmonių ant kurių tau nusišikt, o jiems nusišikt ant tavęs. Jei nekenti gyvenimo yra tik viena išeitis - savižudybė, bet žudytis ir nutraukti savo egzistenciją realiai neapsimoka, nes niekas nežino ar po šio gyvenimo bus dar vienas. Jei vieną kartą sugebėjai iš niekur ateiti, tai sugebėsi ir antrą kartą, nes tu nesi nei kūnas, nei protas, o patirtis. Tavo tikslas yra patirti realybę, tokią kokia ji yra arba tokią kokia sugebi patirti arba tokią, kokia yra duota.

Gyvenimas mums yra duotas. Mes čia nieko negalime pakeisti ar pasirinkti. Tiesiog mes reaguojame į išorinį pasaulį, kurio pakeisti mes negalime - galime tik jį įtakoti sukuriant kažkokią tai įrangą. Tačiau jei nesi protingas, nieko tu čia nepadarysi, nes yra be galo sunku ir pasaulį keičia tik vienetai.

Svarbiausia susirasti veiklą, kurią tu darysi, kai nebus ką daryti. Sėdėti be veiklos yra labai nuobodu, o veikla gali būti tiek intelektuali, tiek fizinė. Ir jei turi minčių visada gali pradėt rašyti, nes tavo raštas išliks amžinai, o tai yra geriau nei visi išradimai ir atradimai, kurie yra laikini. Mechaninis išradimas keičia žmogaus fizinę būklę, o tekstas ir raštas keičia žmogaus intelektualines vertybes. Aišku skaitys tik tie, kam reikia. O visi kiti užsiims kitais dalykais, tačiau raštas išliks amžinai.

Žmonių nepakeisi, jie turi pasikeisti patys - savaime. Ir po truputį mes visi keičiamės, bet jei galvosi apie kitus - nieko gyvenime nepasieksi. Tu turi gerinti savo gyvenimą, o pagerinęs savo - pagerinsi ir kitų. Žmonės visada išliks žmonėmis. Kiekviena karta bus vis protingesnė ir geresnė, nes evoliucinis procesas vyksta nuolatos. Aišku, galime suteršti savo gyvenamąją aplinką ir nustipti kaip musės.

Visada galvok ir bandyk suvokti kas esi. Kas esi, tai ne tai, ką tu darai. Reikia suvokti savo prigimtį. Mes iš gyvenimo norime daug, nes kiti tai turi ir viduje mes pavydime, nes žmogus nori būti toks pats, kokia yra jo aplinka. Nes jei turi mažiau ir esi kitoks, niekas su tavimi nesiskaitys ir tau nepadės. Todėl tu turi sugalvoti būdą, kaip tu darysi įtaką kitiems žmonėms. Įtaką gali daryti kiekvienas, kuris nori būti lyderiu - tau nereikia milijono fanų, tau užtenka kelių žmonių, kurie tavęs klauso. O jei sudominsi dešimtį žmonių - sudominsi ir milijoną, tačiau turi atminti, kad dauguma žmonių yra nemokšiški tamsuoliai, kuriems gyvenimo subtilybės rūpi tik tada, kai jiems yra blogai. Kiekvienas prie gyvenimo prisitaiko kaip gali ir gyvena taip, kaip moka. Niekas nėra idealus ir idealiu nereikia būti, kad išgyventi. Užtenka susirasti sau guolį ir įdėti maisto į burną - viskas - daugiau nieko daryti nereikia. Ir kad nieko daryti nereikia, tai reikia gerai suvokti. O jei reikės ką padaryti - atsiras kitų, kurie tai padarys. Todėl veržtis ir būti sėkmingu neapsimoka - reikia suvokti savo gyvenimą ir save patį. Aišku norisi daugiau, bet daugiau - yra išgalvota. Už daugiau - gaminsi daugiau ir pirksi daugiau ir turėsi mažiau. Neturėsi nei laiko, nei pinigų, nei noro gyventi taip, kaip reikia.


Užtixarinom

Šiandien sėdėjau prie kompo, kaip visada ir draugelis paskambino sako lendam į lauką.

Nu išlindom ir nuvarėm prie akropolio, nusipirkom dvi šampano bonkes ir dvi sidro.

Pasišalinom į ramią vietą, kur galėjom iš gert.

Išgėrėm šampaną ir pasibaigė cigaretės.

Sakom reikia eit į maksimą nusipirkt cigarečių, o sidrą kažkur užtixarint.

Paslėpėm sidrą, nuėjom į akropolį gal kokiai 15 minučių, grįžtam - sidras dingo.

Apieškojom visą miškelį taip ir neradom sidro.

Šio įrašo moralas tas, kad nereikia slėpti sidro, o reikia jį su savimi pasiimti.

Pokytis

Jei nori kažką savo gyvenime pakeisti - be abejo turi pasikeisti pats. Kito kelio tiesiog nėra.

Nori užsikačialint - turi pradėt sportuoti.
Nori dirbti ir užsidirbti - turi pradėt eit į darbą.

Durnystė yra daryti tą pačią rutiną ir tikėtis kažkokių kitokių rezultatų.

Reikia keistis pačiam - ir pasikeis visas pasaulis.

Aišku, prieš keičiantis reikia nuspręsti ar to pokyčio išvis reikia. Bet mano nuomonė, kad ne man vienam čia reikia pasikeisti.

Tikrai nebus taip, kad vieną dieną atsikelsi ir pamatysi visiškai kitokį pasaulį. Gali laukti, bet to niekada nebus.

Keista, kaip kiti žmonės iš kart tik gimę žino ko nori. Kitiems tai kančia. Sunkiausia suprasti ko pats nori iš gyvenimo.

Kiekvienas turi didelį potencialą, belieka tik jį atrasti ir jį išnaudoti. Kai kurie sako, jog mes esame neriboti protu, todėl nereikia savęs apriboti.

Tavo raštui reikia skaitytojo personos.

Žinai, kartais atrodo, kad šiam pasauliui gali pasakyti bet ką ir jį sudominsi. Tačiau ne visada tai yra tiesa.

Prieš ką nors rašydamas turi pagalvoti apie savo skaitytoją - kuo domisi skaitytojas ir apie ką jis galvoja, kokios jo problemos ir ar tu gali savo raštu išspręsti tas problemas.

Dažnai kai pradedam rašyti - neturime visiškai jokio suvokimo kam rašome. Rašome tik tam, kad rašytume. Ir toks rašymas neatveda jokių skaitytojų. Patys rašome, patys ir skaitome. O juk reikia užsiimti ir marketingu. Prastai parašytas tekstas, kuriame mes išreiškiame savo norus ir lūkesčius nesulauks tiek dėmesio kiek galėtų sulaukti tekstas, kuris skirtas auditorijai. Ir sprendžia auditorijos problema.

Aš turiu problemą, apie tą problemą ir rašau bendraminčiams, kurie irgi nori būti profesionalūs rašytojai. Aišku darydamas savo tinklaraštį darau klaidas. Mokausi kiekvieną dieną ir bandau išspręsti auditorijos problemą.

Niekada nerašyk teksto negalvodamas apie skaitytoja. Tekstai, kuriose negalvojame apie skaitytoja yra nieko verti. Juk rašydamas turi tenkinti skaitytojo užgaidas - antraip neturėsi skaitytojų.

Prieš rašydamas savo tekstą susikurk skaitytojo profilį, pabandyk atsakyti į šiuos klausimus.

  1. Kas yra tavo skaitytojas?
  2. Kiek jam metų ir kokios jo svajonės?
  3. Kokią problemą jie nori išspręsti?
  4. Ir kuo tu gali jiems padėti?
Aš pats beveik du metus rašiau šiaip savo malonumui ir apie jokius skaitytojus aš negalvojau. Man kažkodėl atrodė, jog žmonės viską skaito. Praktikoje gavosi visiškai kitaip nei aš tikėjausi. Aišku, atsiranda žmonių, kurie man parašo, kad mano tinklaraštis įdomus, atsiranda tokių, kurie iškeikia. Žodžiu reikia aiškiai žinoti kam rašai ir kokią problemą nori išspręsti.

Jei nežinai kokias problemas gali spręsti - pagalvok apie save. Spręsdamas savo problemas visada tobulėsi, kodėl apie tai neparašius? Savo problemas gali pateikti kaip skaitytojų problemas ir susirasi bendraminčių ir lojalių skaitytojų.

Kiekvienam tinklaraščiui reikia nišos. Nes plataus profilio tinklaraščiui labai sunku surasti lojalių skaitytojų, kadangi reikia konkuruoti su stambiais internetiniais tinklapiais. Juk pats vienas neparašysi nieko geriau nei delfi.lt. Tačiau niekas netrukdo pasirinkti nišą kuri yra aktuali tau ir aktuali kitiems. 

Vieni žmonės nori pakeisti savo gyvenimą ir tapti optimistais, kiti nori tapti rašytojais ir susiduria su problemomis. Pasaulis pilnas problemų ir jas reikia spręsti - kuo ankščiau suvoksi, kad tau reikia skaitytojo personos - tuo greičiau pradėsi rašyti gerą ir naudingą tekstą.

Tekstas turi būti naudingas, antraip jis nebus skaitomas. Aišku, jei rašai savo malonumui tai rašyk, bet kodėl nepavertus savo malonumo pinigais. Tai žinoma yra nelengva ir reikalauja daug pastangų, tačiau tai yra įmanoma. 


Kaip priversti skaitytojus tikėti tavo tekstais.

Būna labai apmaudu, kai niekas tavimi netiki. Tu lyg ir nori pakeist pasaulį, pasauliui kažką įrodyt, bet kai tik pradedi kažką daryti - niekas nemato tavo potencialo ir niekas tavimi netiki.

Belieka tik tęsti, tai ką esi pradėjęs ir neklausyti ką sako kiti. Atsimeni - dauguma žmonių yra vidutiniokai, o aukštesnės lygos žaidėjo vidutiniokas nieko neišmokys.

Reikia tikėti, ypač kai pasiimi sau atlikti sunkiausią užduotį. Pabandyk šiais laikais tapti žinomu rašytoju - bus pakankamai sunku. Tačiau yra įmanoma - reikia tik rašyti.

Žmonės netiki kitais, nes žmonės yra pesimistai. Aš pats ir įsiremiu į tai, kad žmonės galvoja, jog aš čia šūdą darau. Tačiau nepaisant visko jie man rašo ir nori man "padėti", bet ką gali padėti žmogus, kuris pats yra nežinomas ir nematomas. Ką jis, pasiūlys tau susirasti darbą arba iškeisti savo svajonę į kažką kito.

Pasiūlys tau pasikeisti ir rašyti kitaip, tenkinti kitus žmones ir taip toliau, tačiau nežinau - ar verta? Pasakyti kaip būti sėkmingu yra žymiai lengviau, nei iš tikro būti sėkmingu.

Jei jau klausyti patarimo, tai tik tų žmonių, kurie yra savo srities profesionalai. Jei nori būti rašytojas, klausi rašytojo ir parodai jam savo tekstus. Bet ir žymūs rašytojai tau gali pasakyti, kad rašai šūdą ir ką tu? Pasiduosi.

Ne visi darbai visiems patinka ir tikrai visų tu nepatenkinsi, todėl geriausia yra nusispjaut. Aišku, turi mąstyti apie skaitytojus, bet nebūtinai. Svarbiausia nepasiduoti ir tikėti savimi - gal praeis tam tikras bandymų kiekis ir kažkada tau pasiseks. Aš nežinau, pats nesu sėkmingas, bet man taip atrodo. Negali gi visada nesisekt.

Gali sėdėti ir keikti visą gyvenimą, tačiau nuo to niekas nepasikeis - pasaulis netaps geresnis, kai visus apkeiksi, bet jei reikia keikti, tai ir keik. Bet ateis laikas, kai tu atsileisi ir suprasi, kad su pasauliu reikia susidraugauti ir mąstyti pozityviai. Kiekvienas gali būti populiarus, viskas priklauso nuo to, kaip tu rašai ir ką tu rašai ir išvis ką tu nori pasakyti pasauliui. Žinutė, kurią siunti pasauliui yra svarbiausia. Žinai kaip sako, kad tie kas rašo gyvens amžinai. Bent jau tokia yra teorija.

Aš nežinau, nenoriu pasiduoti, nenoriu čia skleisti negatyvo, bet rašau apie gyvenimą taip, kaip man yra. Gal tai pesimizmas, bet reikia karts nuo karto parašyti kažką optimistiško, kad pakelti savo reitingą. Niekam nepatiks rašytojas, kuris sėdi ir skundžiasi gyvenimu. Bet kartais norisi skųstis, ką jau padarysi.

Žmonės netiki, nes sudominti žmones yra labai sunku šiais laikais. Ir šiaip didžioji dalis žmonių neskaito, nes skaityti nėra populiaru ir galiausiai nėra ką skaityti. Ką skaitysi? Aktualijas, jos po poros dienų tampa neaktualios. Aš pats neskaitau, nes nerandu tokios literatūros kuri man būtų įdomi. Bet jei man neįdomu, tai nereiškia, kad neįdomu kitiems. Kadangi aš nerandu tokios literatūros, kurią man patiktų skaityti, tai stengiuosi pats ją parašyti. Nes man parašyti yra lengviau nei rasti.

Žinai, kai pradedi kažką daryti visada darysi klaidas, visada įsiremsi į kažkokią problemą. Atrodo, lyg niekas nesupranta, kad tapti asu užtrunka laiko. Pirmus metus gali rašyti ir niekas neskaitys, gali rašyti ir antrus, trečius metus, bet jei po dešimt metų tavęs visiškai niekas neskaitys, tai gal reikės pamąstyti apie profesijos keitimą, tačiau rašymas visada išliks hobiu. O gal po mirties pripažins - iš kur tu žinai? Bet jei rašysi tą patį mėšlą kaip rašo kiti, tai būsi tiesiog eilinis plagiatorius. Reikia rašyti savaip, stengtis parašyti kažką unikalaus iš savo perspektyvos.

Iš esmės tavo rašymas turi būti kitoks negu pas visus kitus. Turi rašyti kažkokią alternatyvą ir pamatysi, kad ankščiau ar vėliau atsiras žmonių, kurie tave įvertins. Aišku popsą rašyt irgi gali, jei gaunasi, nes man tai nesigauna.

Man regis geriausia yra rašyti sau ir savo malonumui ir neturėti publikos, negu turėti publiką ir pačiam galvoti, kad tai ką rašai yra šlamštas. Supranti, jei tau pačiam patinka ką tu rašai, tai be abejo atsiras žmonių, kuriems patiks tai ką tu rašai. Nes yra žmonių, kurių skonis bus toks pats kaip tavo. Aišku visų galbūt nesurinksi, bet kažkokia mažuma visada tave skaitys. Viskas priklauso nuo tavo lūkesčių. Ko tu pats nori iš savo rašymo? Ar nori pripažinimo ir pinigų, ar nori išsikrauti ir išsakyti savo nuomonę pasauliui. Atsimink, kad svetimų žmonių nuomonė niekam neįdomi, iki tol, kol tas žmogus netampa pripažintu.

Jau kai esi pripažintas, tai, kad ir ką rašysi žmonės skaitys. Sunkiausia yra tada, kai neturi pripažinimo ir tarp rašytojų esi nežinomas ir nematomas. Gali rašyti ką tik nori ir niekas nekreips į tave dėmesio, nes tu to dėmesio neužsitarnavai. Taip jau yra, ne aš taip sugalvojau.

Bet kaip prisikviesti žmonių, kad šie tave skaitytų? Šiais laikais turi kišti žmonėms tekstą prieš nosį, nes niekas negaišta laiko ir neieško kažko ypatingo. Geras tekstas skaitytojus suranda pats, nes visi juo dalinasi ir taip tekstas plinta. Aišku, kas yra geras tekstas, tai čia toks subjektyvus klausimas. Vieniems patiks, o kitiems ne ir taip bus visada. Viskas priklauso nuo to, kuo domisi skaitytojas. Vienam įdomūs straipsniai apie politiką, o kitam įdomu kokia nors alternatyva. Trečiam dar kas nors.

Aišku gali rašyti pagal kažkokius standartus ir jau seniai sugalvotas taisykles, tada gal tavo tekstas plis geriau, tačiau gali rašyti taip, kaip nori pats. Nesilaikydamas standartų ir tada susidursi su ta pačia problema, su kuria susiduria dauguma rašytoju. Niekas neskaito, o neskaito nes neranda, nes niekas tekstu nesidalina.

Sukurti savo asmeninę platforma yra be galo sunku. Ypač jei tingi užsiimti marketingu ir lauksi kol žmonės patys suras tavo tekstus. Platformą sukurti užima daug laiko, nes žmones reikia privilioti. Jiems turi duoti vertingus tekstus. Skaitytojas atėjęs į tavo tinklaraštį, ar kitą interneto vietą, turi iškarto suvokti kokią jis vertę gaus, jei taps lojaliu skaitytoju.

Ir jei nori būti sėkmingas rašytojas, niekada nerašyk apie savo problemas, nebent tau nerūpi skaitytojų srautas.

Dar vienas toks aspektas, kad reikia rašyti tekstus, kurie bus aktualus ir po dešimties metų ir tau neš lankytojus, kurie nes tau pajamas.

Pasakysiu tik tiek, kad pradžia yra pati sunkiausia, bet jei tu sėdėsi ir kursi ilgalaikius tekstus ankščiau ar vėliau tave suras.

Parazitizmas

Būti parazitu ir niekada nedirbti ko gero yra pašaukimas. Tingisi rytais keltis, kažkur eiti - ypač kai lyja. Norisi atsikelti ryte ir daryti tą vieną dalyką, kuris labiausiai veža nepaisant to, kad jį daryti nelabai sekasi.

Nedirbdamas po truputį tampi neakademiniu filosofu ir pradedi matyti gyvenimą. Tie, kas labai užsiėmę - neturi laiko galvoti apie gyvenimą. O kai tu parazituoji - tu permąstai viską. Tad parazitavimas turi savų pliusų.

Aišku atsibosta dienom sėdėti prie kompo ir kalbėtis su virtualiais draugais. Be abejo iš to naudos jokios.

Bet kai neturi pinigų - įsiremsi į tokį vieną dalyką: nėra ką veikti. Susigalvoti veiklos sunku, nes visi draugai apart bambalio alaus daugiau nieko nemato. Kartais pagalvoju - kodėl tokie draugai, o ne kitokie. Geresni su prastais nebendrauja. Nes žinai, laikas pinigai.

Turiu begalę laiko ir nulį pinigų. Užsikalti savaime nesigauna - nėra proto ir šiaip tingisi kažką daryti. Esu nusivylęs gyvenimu ir nematau jo spalvų - gyvenimas kažkoks nespalvotas. Aišku domėtis gyvenimu dar domiuosi, bet pats nieko nedarau, nes pinigų nėra.

Kadangi viskas yra mokama, tai kai neturi pinigų sau to neleisi. Visiems reikia mano pinigų. Man pačiam jų nereikia, nes už juos tik alkoholį galima nusipirkti. O kai turi nepakankamai pinigų rūbams, butui, moteriai, automobiliui - tai ką tu veiksi su pinigais? Taupysi tris metus kad kažką turėtum? Nesąmonė.

Reikia gyventi viena diena ir negalvoti kas bus rytoj. Aišku, gal tos senatvės ir nebus - nereikia dėl to myžti. Blogiausiu atveju numirsi badu. Kažkada bijojau mirti nuo širdies nepakankamumo, dabar bijau nuprotėti ir mirti badu kokiame nors užkampyje.

Tinginių smegenys veikia kitaip. Darbštūs žmonės pastatė pasaulį - tinginiai sugalvojo ką daryti.

Aišku gyvenimas jis tęsiasi, tačiau iš gyvenimo norisi daugiau, nes visi kiti turi. O tu neturi, būni kažkoks autsaideris. O kai nieko neturi ir mažai uždirbi - tuomet žmonės vengia  bendrauti. Visi žmonės myli pinigus, nes pinigai sukuria komforto jausmą. Už juos viską gausi.

Bet vėlgi paprastas darbuotojas niekada milijono neturės, nes jis gauna fiksuota atlyginimą. Nedirbs vienas už grašius, dirbs kitas.

Nežinau ką reikia daryti, kad tą milijoną uždirbti. Kažkada paskaičius milijonierių knygų atrodė, kad  uždirbti milijoną yra taip paprasta. Tiesiog daryk tai ką mėgsti, sukurk sistemą, kuri veikia automatiškai ir mėgaukis pinigais. Visa tai melas. Pasakyti apie milijoną yra žymiai lengviau, nei jį uždirbti. Viskas yra sėkmės reikalas, jei gyvenime pasitaikytų palankios sąlygos, kurios eitu man į naudą - tai aš irgi uždirbčiau pinigų, net iš rašymo. Ir knygą gerą parašyčiau ir tinklapis būtų skaitomas. Būčiau populiarus ir taip toliau. Tačiau įvykiai nevyksta man į nauda. O savo protu pasaulio nepavaldysi. Čia tik durniams atrodo, kad jie gali manipuliuoti pasauliu savo mintimis.

Aš jau daug kartų įsitikinau, kad pritraukimo dėsnis neveikia. Jei veiktų, tai jau būčiau realybę nuhackinęs. Tiesiog yra lemtis, kažkaip atrodo, kad viskas yra nulemta. Ir tu negali imti pakeisti ir pats pasikeisti, o jei gali - tai reikia tiek daug pastangų įdėti, išeiti iš savo komforto zonos ir taip toliau. Aš aišku išeičiau iš komforto zonos, jei tik žinočiau, kur reikia eiti.

Dabar viską galima padaryti neišėjus iš namų. Tiesiog reikia gerai įvaldyti kompiuterį - mokėti programuoti, parduoti, ir dar kaip nors prasimušti. Aišku aš nesu kompų profesionalas, bet žinau, tiek, kad jei turi geras smegenis tai gali parašyti knygą ir gauti pripažinimą, tačiau tai padaryti yra be galo sunku. Man tai nesigauna. Nesu aš tikras rašytojas, blogeris labiau. Bet vistiek, gali ir tinklaraštį rašyti ir būti populiarus, bet aš Lietuvoje tik kelis tinklaraščius žinau ir tai jie yra neskaitomi. Nes turbūt neįdomų tekstą rašo. Nesuprasi. Kažkaip toks jausmas, kad užsienyje alternatyvą labiau mėgsta. Nu aš nežinau.

Kažkaip man atrodo, jei rašyčiau angliškai, tai man labiau sektųsi. Nors tų angliškų tinklaraščių begalybė. Atsiranda tokių, kurie rašomi virš dešimt metų ir jų niekas neskaito. Čia nesuprasi, kažkaip tie žmonės patys atsirenka kas populiaru, kas ne populiaru. Nežinau - gal žmonės nėra vienodai talentingi. Vienus garbina masės, o kiti būna ne populiarūs ir lieka nuošalyje. Tai yra neteisybė. Atsitiktinis populiarumas laikinas dalykas, iš populiarėti gali per naktį, bet tas populiarumas nesilaikys ilgai. Ar populiarumas yra sunkus darbas? Nelabai noriu tuo tikėti, tačiau žinau, kad norint būti žinomu rašytoju reikia ilgai ir nuobodžiai rašyti nemokamai. Kol kažkas pastebės.

Nors man ir nesiseka, nesinori taip lengvai pasiduoti, nes yra žmonių, kurie ir mane skaito. Tiesiog tų žmonių yra labai mažai ir iš to pinigų aš neuždirbsiu. Bet gal čia reikia pralaukti tam tikrą laiką, kad būtų tas skaitomumas. Jei kokį šimtą žmonių sudominčiau savo tinklaraščiu, tai būčiau laimingas žmogus. Šimtas lojalių fanų - tai gi jėga. Bet kai tiek dar neturiu. Tai kažkaip nežinau. būnu parazitas ir einu link savo svajonės. Kažkaip kai nesi masių mėgiamas, tai viskas būna žymiai sunkiau. Nei tiems, kurie turi masėms patrauklią personą.

Nežinau kiek pasaulyje yra lietuvių, tačiau manau užtektinai, kad aš būčiau skaitomas. Nors man užkalnis sakė, kad mano tekstas nuobodus, tačiau geriau parašyti aš nemoku. Kažkada jis man sakė, kad geras įrašas pas mane buvo. Sakė jis man kad blogą trunka padaryti apie metus. Va aš nesuprantu, kaip jis tapo populiarus. Aišku, jis yra pripažintas Lietuvos žurnalistas, bet vistiek. Nors aš nesu žurnalistas, tačiau galėčiau susilaukti bent kokio šimto žmonių, kuriems būtų įdomu tai, ką aš čia rašau.

Juk viskas kas daroma yra daroma tam, kad pagerinti žmonių gyvenimo kokybę. Pavadink žmogų runkeliu ir tavo skaitomumas padidės. Vienu žodžiu aš žinau tiek, kad čia varau alternatyvą visai tai literatūrai kuri egzistuoja. Aš visiškai nenoriu tenkinti skaitytoju. Tiesiog rašau kažkokią tai pseudofilosofiją ir bandau išspręsti savo problemas. Kartais atrodo, kad negali maslovo piramidės peržengti. Man realiai reikia kažkaip save realizuoti.

Aš lyg ir realizuoju save rašydamas, tačiau rezultato nematau. Nusibodo rašyt ir nematyt jokių rezultatų. Nejaugi žmonės negali surasti mano tinklaraščio pagooglinę? Bbž kiek ten tų raktažodžių yra turėčiau kažkaip ant jų užtaikyti.

Kažkaip būti geriausiu nesigauna, nors ir norisi. Aš puikiai suprantu, kad šiame pasaulyje yra protingesnių už mane, bet yra ir durnesniu. Aš toks vidutinio proto žmogelis. Nei per daug protingas, nei per daug debilas. Bet kiekvienas turi teisę apie mane susidaryti bet kokią nuomonę. Manau jei nepatiktų tai ką aš čia rašau, tai niekas čia ir neskaitytų.

Alternatyva turi savo fanų. Puikiai suprantu, kad internete niekas neskaito, tačiau aš ieškau tokių žmonių kuriems rūpi ir kurie skaito.

Reikia dalintis su visuomene savo problemomis, nes kitaip tų problemų niekada neišspręsime. Tačiau yra žmonių, kurie sako, kad visos žmogaus bėdos yra jame pačiam. Nors aš nežinau. Man atrodo, kad problemos yra visuomenėje.

Tačiau jei gali nedirbti, tai nedirbk. Kiti žmonės prie to pripras, tačiau turi turėti užsiėmimą, kurį darysi. Parazitas rašytojas, labai gera profesija.

Gyvenimas yra trapus

Žinai, pasakysiu, kad jei nustosi suktis tai žlugsi. Gyvename vis dar vergovėje, kur turi daryti kažką visuomenei, jei nori iš tos visuomenės ką nors gauti.

Absoliučiai viskas yra mokama. Visos pramogos kainuoja, o tam, kad gautum pinigų turi atlikti nemalonų procesą - jis vadinasi darbas.

Jau aš taip nemėgstu dirbti, dėl to ir nedirbu.

Nesuprantu, kaip kiti žmonės netingi rytais keltis ir eiti darbą, kai kurie iš jų dirba 20 metų tam pačiam darbe.

Kaip galima tobulėti dirbant tame pačiame darbe tiek laiko. Tobulėjimas, be abejo yra ribotas - nebent darbas kupinas įvairių iššūkių.

Nori išgert - mokėk, nori parūkyt - mokėk. Tiek daug galimybių išleisti pinigus, o kad tuos pinigus uždirbti - galimybių nėra, nors darbų milijonas. Eiti ir dirbti kažko nuobodaus nesinori.

Norisi kažkaip savaip užsikalti pinigus. Pagal savas taisykles, pagal savus standartus, bet kaip nesigauna, tai nesigauna.

Sako žmogaus protas neribotas, bet aš kaip įsirėmęs į proto barjerą, kurio negaliu peržengti - taip įsirėmęs.

Norisi kažką gero parašyti, papasakoti - bet istorijų kaip nėra, taip nėra. Viskas nesiseka.

Esu tikras pesimistas, tiksliau realistas. Reikia kažkaip pradėt tobulėt, kažkaip surast milijoną draugų ir bendraminčių. Kažkaip iškilti iš masės nematomų žmonių, bet kai neturi jokių talentų - bybį tu iškilsi.

Idiotai garbina idiotus. Nors negali sakyt, kad visi žmonės idiotai, bet kai pabendrauji su kuo iš masės - tai supranti, kiek daug pažengęs tu esi. Man va įdomu, kaip durni žmonės išgyvena. Ką čia dabar eisiu šienaut - nė velnio. Yra gyvenime įdomesnių darbų - reikia tik juos susirasti arba susikurti.

Bet susikurk sau darbą, kai nieko daryti nemoki. Užknisa. Iš gyvenimo norisi daugiau, bet turbūt nesi to vertas. Visiems viską reikia įrodinėt - svarbiausia mokėti parduoti. Nemokėsi parduoti - galėsi užsiimti bet kokiomis aferomis ir niekas nenorės su tavimi dirbti.

Eidamas į darbo pokalbį turi save parduoti - įtikinti darbdavį, kad gali jam dirbti ir kad jo investuojami pinigai atsipirks. O jei to padaryti nepavyks - sėdėsi be darbo.

Lygiai tas pats, kai dirbi savarankiškai - savo menu ar talentu ar paslauga, turi sudominti klientą, kad šis investuotų pinigus į tave, o ne į tavo konkurentus, kurie visada pardavinėja geriau. Ir tai, kai kuriems žmonėms yra sunku padaryti - todėl gaunasi, kad sėdi be darbo ir savarankiškai negali uždirbt. Aišku internetas, tai didelė skelbimų lenta, kur žmonės turi tave rasti. Tavo vienintelis tikslas šiais laikais yra iškilti iš visų. O internete vienas triukšmas ir nesąmonės - turi būti gerokai pranašesnis už kitus tam, kad tave rastų.

Neužtenka tik save kišti į internetą, turi sudominti. Ir tai trunka ilgą laiką. Per naktį populiarus netapsi, o jei ir tapsi - tai tavo populiarumas išblės per porą dienų ir tavęs vėl niekas neras. Taip jau yra - jei nustoji save kišti į viešumą - tave iš karto pamiršta, o jei turinys nebebūna toks geras kaip pirmai tave irgi užmiršta. Todėl reikia laikyti tam tikrą kokybės lygį.

Vis rašau apie darbą, nes pats ieškau būdo kaip save realizuoti. Pasirodo viskas yra žymiai sunkiau nei kažkada atrodė. Kažkada atrodė, kad užtenka tik rašyti - o marketingo pusė pasidarys savaime. Tie laikai jau praėjo. Turi būti labai geras, kad šiais laikais į tave atkreiptų dėmesį. O geru būti sunku. Žinant faktą, kad dauguma žmonių yra vidutiniokai. Kartais neatrodo, bet dažniausia patys priklausome kažkokiai tai daugumai - o dauguma žmonių visada būna idiotai. Čia šimtas procentų, todėl reikia būti visišku neformalu, kad atsiskirti nuo visuomenės.

Tokie tokius mėgsta. Tu tuo gali įsitikint paprasčiausiai pakvietęs 300 atsitiktinių žmonių į savo facebook anketą ir pažiūrėk, kuo tie žmonės domisi ir suprasi, kad jie domisi visišku šūdu. Taip jau yra. Vienas kitas bus normalus, o visi bus iškritę iš medžio kažkokie.

O žmones sunku sudominti, ypač jei gero turinio nepavyksta padaryti. O jei varai kažkokią alternatyvą, tai tavęs išvis niekas neras. Nes tuos, kas mėgsta alternatyvą rasti yra sunkiausia. Nes jie nėra prisirišę prie daugumos, tačiau yra tarp jų.

Sakau gyvenimas yra trapus. Viskas dėl ko dirbi - gali sugriūti akimirksniu, tereikia pasirodyti kaip idiotui. Idiotus aišku visi mėgsta, bet jų šlovė yra laikina. Jei esi vidutinybė, tai tokia ir liksi. Žodžiu čia galima apie tai šnekėti iki ryto, bet galiausiai prieisim prie išvados, kad geriau stengtis būti tarp tų žinomų žmonių, nes jiems keliai yra labiau atviri - nei tiems, kas yra nežinomi.

Milijonierius per tris metus

Nežinau ką reikėtų gyvenime pakeisti, kad uždirbti milijoną per tris metus. 

Viskas atrodo labai paprasta, prisėdi - parašai knygą ir turi milijoną. Viskas labai paprasta, tereikia, kad tave pripažintu, o kol tavęs niekas nepripažins gali rašyti iki apsišikimo - niekam tavo popieriai nebus įdomus.

Taip jau yra. Ne aš sugalvojau tokį sudėtingą kelią link sėkmės. 

Sako, pakeisk draugus. Bet kur tu rasi žmones, kurie norės su tavimi bendrauti? Kur tie visi žmonės, eiti ieškoti kažko naujo? Kažko ypatingo? 

Nesąmonė. Protingesni žmonės su tavimi nebendraus, nes kas mėgsta bendrauti su durniais.

Turi va sau svajonę, susikuri svajonę ir ja pilnai tiki. Kas iš to? 

Nu gerai, galiu būti žinomas blogeris, tai yra realu. Tikrai realu, tik va rašyti reikia tikrai ne taip, kaip aš rašau. Reikia žmonėms patarimų, reikia žmonės pasisakymų ir kitokio mėšlo, kuris priverčia juos jaustis gerai ir patenkintai. 

Galėčiau rašyti apie tikslų siekimą, bet kaip aš rašysiu, jei savo tikslo pats pasiekti negaliu? Visiška nesąmonė, aš netikiu, kad aš iš rašymo išvis kažkada uždirbsiu. Nes yra milijonai žmonių, kurie rašo geriau. 

Gali imti skaityti knygas ir tikėtis, jog parašysi kažką geriau, bet to nebus. To niekada nebus. Viskas ką aš galiu pasakyti yra kažkokia tai depresucha. Jau dvidešimt septynis metus gyvenu žemėje. Ir ne veltui esu pesimistas - nes niekas aplamai nesiseka. 

Tie žmonės, kurie pasakoja apie sėkmę - turbūt nesupranta, kad jiems pasisekė. Visiems sektis negali. Reikia žmonėms kalbėti tai, ką jie nori girdėti. O jei pražiosi burną su savomis temomis taip ir liksi vienas.

Tai ką daryti? Kaip per tris metus uždirbti milijoną? Čia ką - eiti dirbti šlavėju arba kasininku?

Aš noriu rašyt, o ne kažkokius darbus daryt. Jei kiti gali, tai galiu ir aš. Tik kaip daugumai man nepasiseks. Nes niekada nesiseka - yra dalykas, kurio aš nesuprantu. Ir kaip išspręst šitą problemą aš nežinau.

Galėčiau ten pasakoti apie bėdas ir tragedijas ir kaip jas išspręsti, bet, kad neturiu aš jokios patirties. Gyvenimą aš matau per negatyvą. 

Ir šiaip manau, jog pasakyti, kad per tris metus uždirbsi milijoną yra lengviau, nei jį iš tikro uždirbt. Motyvatoriai yra žmonės, kuriems pasisekė ir jie galvoja, jog jei jiems pasisekė, tai gali pasisekti ir tau. Tai yra visiška nesąmonė. Aišku, jei esi negatyvus žmogus, tai sėkmė tau nepriklauso. Turi mąstyti pozityviai, tačiau kaip tu mąstysi pozityviai, kai aplinkui žmonės neturi ką valgyti? Manai esi geresnis už likusius 7 milijardus žmonių? Sėkmės. Sėkmės uždirbti milijoną, jei neturi proto. Sėkmės uždirbti milijoną, jei neturi suvokimo kaip ką daryti. Sėkmės uždirbti milijoną, jei neturi jokio talento.

Sako jei tiki savimi, tai ateis žmonės ir tikės tavimi. Tai yra visiška nesąmonė, nes žmonės tiki darbu ir tavo rezultatais, bei tavo statusu. Jei tavo statusas nulinis ir tu esi niekas, tai niekad niekada nevertins tavo darbo. Svarbiausia yra įgyti statusą.

O jei tu varai kažkokią alternatyvą, kuri nėra patraukli daugumai žmonių, tai sėkmės tau uždirbant milijoną ir gaunant pripažinimą. 

Kartais man atrodo, kad kai kurie žmonės negyvena realybėje,o gyvena savo išgalvotame pasaulyje. Gali rašyt kiek tik nori ir jei žmonėms tu nesi patrauklus, tai jokio pripažinimo tu negausi. Sėkmės rašant. 

Dar didelis aspektas yra pažintys, jei tave kažkas gali prastumt kur nors, paviešint ar dar kaip nors tave padaryti labiau matomu šiame triukšme, tai gal tu ir prasimuši, bet jei niekas tavęs nemato, tai reiškia tu nesi niekam įdomus.

Žinau krūvą rašytojų, kurie rašo dešimt ir daugiau metų, o jų tinklaraščiai vos gyvi. Alternatyva neturi jokios paklausos. Visiems reikia mainstreaminės informacijos. Kitaip tariant šlamšto. 

Labai lengva suprasti, jog žmonės domisi šlamštu - tiesiog atsidaryk savo facebook anketą ir pažiūrėk kuo domisi tavo pažįstami ir pamatysi, jog tai vienas šlamštas. Bent mano atveju tai tiesa. 

Žodžiu, kad būti rašytoju, tai reikia turėti daug proto, būti perskaičius nemažai knygų ir tada viską apibendrinti. Aišku, jei nori būti nepripažintas rašytojas, tai gali rašyti ką tu tik nori, optimizmą, pesimizmą ar dar velnias žino kokį mėšlą, bet tada nereikia tikėtis kažkokių skaitytojų, kurie pirks tavo raštą ir sudarys didelį tavo tinklaraščio lankomumą. Žodžiu dirbdamas šlavėju uždirbsi daugiau negu būdamas nepripažintu rašytoju. Tokia tiesa, o per tris metus šlavėju milijono neuždirbsi.

Reikia kurti verslą kažkokį ar dar kažką, arba bandyti rašyt angliškai ir gerai save pristatyt, bet jei esi grynas lietuvis tai vargu ar anglų kalbą gerai mokėsi. Aš tarkim nemoku tiek, kad galėčiau knygas rašyt angliškai, o be to - jei neskaito lietuviškai, tai neskaitys ir angliškai. Tokia logika. Gerą knygą patys žmonės išsiverstų į kitą kalbą. 

Viskas šiandienai užteks.

Atsiskyrėlis


Gyvenimas prasideda visai netyčia. Tu gimsti tam tikroje šeimoje su tam tikrais talentais ir šiame gyvenime tu negali pasirinkti nieko. Gauni tai - kas duota. O duota išties nedaug, jei gimsti neturtingoje šeimoje - kitas atvejis kai tu gimsti turtingoje šeimoje - tai gali sakyti, jog tau pasisekė. Didžioji dalis žmonių gyvena skurde arba ant skurdo ribos. Gyvenimas nėra teisingas.

Kiekvienas žmogus nori nugyventi dorą ir gerą gyvenimą - visi nori laimės, sėkmės ir svarbiausia pinigų maistui ir kitiems blizgiems dalykams. Jei turi svajonę - reikia jos siekti visais įmanomais būdais. Bet tiksliai kokiu reikia būti, kad būti laimingu? Visą savo gyvenimą ieškojau laimės ir tai randu tik viename dalyke, kuris baisiai nesiseka.

Nori tikėk, nori ne, bet jei aš turiu talentą - tai ir tu turi. Toks gyvenimas. Visi mes kažko ieškome - savais būdais bėgame iš realybės, kuri yra be galo nuobodi. Nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris išeitų į lauką be alaus butelio. Nepasisekė man su draugais - jie mane pasirinko, ne aš juos. Tačiau kai geriau nėra - reikia tenkintis tuo kas yra. Gyvenimas išvis yra kažkoks absurdiškas nesusipratimas. Ką gi veikti šiame gyvenime? Ką čia reikia padaryti? Kokia yra žmogaus misija ir kam jis čia gyvena? Pasakysiu atvirai - nėra čia jokios misijos. Nėra jokios užduoties - mes čia mūsų pačių malonumui.

Tik gimsti - iš karto turi pareigą. Turi eiti į darželį, nes tėvai dienomis dirba. Po to turi eiti į mokyklą, kur smegenis užkiša kažkokiomis nesąmonėmis. O po to į universitetą, kur smegenis dar labiau išdresiruoja ir atbukina. Aišku - gali viską pasaulyje žinoti, bet niekada nežinosi kas pats esi - nebent medituosi ištisas dienas. Bent jau man - meditacija netinka ir nepatinka.

Po to visi lauks kol tu pasirinksi sau profesiją, kurią turėsi dirbti visą gyvenimą. Ar tokio gyvenimo tu nori? Ar nori būti kažkieno vergas? Nes visa sistema ruošia vergus, kurie dirbs turtingiems žmonėms. Jei nesimokai, nieko nesieki - automatiškai tampi nevykėliu. Bent taip žmogų mato visuomenė. Visuomenei patinka žmonės, kurie yra daug pasiekę optimistai. Tačiau pasakysiu tik tiek - sėkmė nėra skirta kiekvienam. Negali visi būti sėkmingi, tačiau kas tave sustabdys siekti savo svajonių? Turi svajonę - siek jos ir niekada nepasiduok, nes pasiduoti, o po to gailėtis yra lengviausia. Bet prižadu tau - bus sunku pasiekti bet kokią svajonę pasaulyje, kur į vieną darbo vietą pretenduoja šimtas žmonių. Konkurencija žiauri.

Svarbiausia gyvenime žinoti ko nori, nes jei nežinai tuomet liksi blaškytis ir trankytis po pasaulį. Gyvenimas yra gražus, bet paprastam žmogui jis galėtų duoti daugiau negu atlygį už sunkų ir alinantį darbą. Sunkiu darbu aš netikiu. Viskas turi būti daroma su malonumu. Nes jei nėra malonumo - tai kam išvis atlikti tą darbą? Vieni sako, jog gyvenimas nenuspėjamas, o aš sakau, jog gyvenimas yra nuoseklus ir labai nuspėjamas. Jei nieko nedirbi ir neturi draugų - savo dienas praleisi susigūžęs prie kompiuterio. Niekam neįdomūs žmonės, kurie nieko neturi. O tu pabandyk kažką gauti iš šio pasaulio. Negausi nieko, jei nemoki parduoti. Parduoti svarbiausia. Ir kuo geriau tu moki kažką parduoti - tuo geriau tau seksis pasaulyje, kur ekonomika ir pinigai yra svarbiausi dalykai. Nesiseka gyvenime tiems, kurie nemoka siūlyti ir nemoka parduoti. O kas aš toks, kad sakyčiau? Aš atsiskyrėlis. Gyvenu tamsiame urve ir laukiu kol gyvenimas nusišypsos. Kiek aš stengiausi, kiek kovojau ir viskas per niek. Pasaulis nenori duoti man žiupsnelio laimės.

Gyveni tam, kad kažkada numirtum ir viso turto su savimi nepasiimsi. Tai kam dėl jo kovoti? Kam konkuruoti dėl gyvenimo? Kam bandyti šiam pasauliui įrodyti savo tiesas? Niekam neįdomu ką tu turi pasakyti. Norisi pabėgti iš šio pasaulio, tik gaila, nėra kur bėgti. O aš svajojau, kad turėsiu viską - ko tik panorėsiu, tačiau mano norai buvo pasauliui per dideli.

Teko atsiskirti nuo pasaulio ir užsidaryti savyje, nes gyvenu pasaulyje, kur niekas niekam nerūpi. Žmonės apatiški vienas kitam. Už nugaros vienas apie kitą istorijas pasakoja. Kaip pabėgti, kur nors, kur nėra žmonių ir tyko ramybė?

Viskas, kas turi pradžią - turi ir pabaiga. Gali tikėti rojumi, kur turėsi viską, tačiau turiu tave nuliūdinti - nebus jokio rojaus, nes šis gyvenimas duotas vienas. Ką gi veiktum rojuje tarp žmonių, kurių tu nepažįsti? Ar norėtum išvysti tikrą dinozaurą? Rojuje nėra vietos naujiems žmonėms. Visi galvoja, kad žmonės ypatingi, tačiau tai nėra tiesa. Žmonės yra eiliniai gyvūnai, kurie moka kalbėti, mylėti ir kurti, tačiau yra labai susireikšminę. Visi apie laimę svajoja, o kai kažkas miršta - žmonės paverkia ir eina toliau dirbti. Kam tas darbas, kam tos pastangos - jei ankščiau ar vėliau viskas išnyks? Nesuprantu gyvenimo - nepagaunu kampo. Ar yra čia kažkokia misija, kurią atlikęs gausi pripažinimą? Greičiausiai, kad nėra. O gaila, galėtų ji būti. Duota visiems, visiems vienodai ir lygiai.

Jau ko nesuprantu, tai nesuprantu

Yra toks Lietuvoje veikėjas, kuris skelbia įvairaus pobūdžio tiesas. Dvasininkas iš kalėjimo - nesakysiu kas jis yra, nes kas jį žino tai supras.

Vieni sako, kad jis dalbajobas, kuris renka pinigus iš dar didesnių dalbajobų, kurie juo tiki. Kiti sako, kad jo tiesos nėra skirtos primityviam protui.

Nežinau, gal pas mane primityvus protas, o gal ne - nėra skirtumo. Svarbiausia, ką aš noriu pasakyti.

O pasakyti noriu tai, kad ir kiek kartų aš bandžiau suprasti ką jis kalba - man nesigavo, nes tas žmogus pastoviai kažką išvedžioja ir mala šūdą. Dar jis neseniai parašė knygą, kurią jis lygina su pačia biblija tik, kad moderniau viskas. Tai realiai yra taip apgailėtina, kad aš neturiu žodžių.

Tas žmogus nėra man joks pavyzdys ir jo nesąmonių aš negaliu klausyti. Visų pirma jis neturi jokio pripažinimo akademiniame lygyje ir todėl geriau yra klausyti tų, kurie turi kažkokį tai pripažinimą - visi kiti nėra verti dėmesio ir laiko.

Susiginčijau su vienu žmogumi ir pasakiau, jog tas žmogus nusišneka ir šneka nesąmones, todėl mane išvadino primityviu bukapročiu, kuris turi ribotą mąstymą. Nu ką gerai, bet taip ir nesuvokiau kokį mąstymą reikia turėti, kad klausyti dvasininko pamokslų ir neva kažkokių tiesų. Labai pritariu tiems žmonėms, kurie sako, kad jis yra debilas.

Žmogus pasėdėjęs kalėjime rado būdą, kaip apipist visus žmones. Netikiu, kad jis pats yra nušvitęs, nes jei žmogus būtų nušvitęs - jis sėdėtų kaime ir neužsiimtų tokių marazmų pasakojimų. Tačiau atsiranda dar didesnių debilų, kurie įžvelgia kažkokią tai prasmė jo pokalbiuose. Gal prasmė ir yra, tuomet aš gaunuosi debilas, bet buvo žmonių, kurie man sakė, kad aš esu protingas - aišku tuo aš netikiu, nes yra labai daug kur tobulėti.

Net savo knygos pristatyme jis nesugebėjo įtikinti manęs kaip skaitytojo, kad paskaityčiau jo knygą. Nes aš žinau ko tikėtis - kliedėsių, kurie susuka protą. Ypač tą protą, kuris yra be galo naivus. Lengva prirašyti knygą kažkokių tai išvedžiojimu ir tam panašaus šūdo.

Patarčiau patiems paklausyti - ką jis šneka ir pabandyti ką nors suprasti. Vieni sako, kad jis šneka primityviai tam, kad kiti suprastų, bet man asmeniškai jis šneka labai painiai ir sudėtingai - turbūt šį talentą išmoko iš kažkokių čigonų tabore. Jo pasekėjai irgi nėra protingi žmonės, nes supranti tokios nesąmonės gali patikti tik visiškam idiotui, kuris pats nesugeba suprasti pasaulio, kuriame gyvena.

Pasakysiu tik tiek, kad visi dvasiniai mokytojai, motyvatoriai ir kasdieniai filosofai - visada šnekės ir mąstys taip, kad sudomintų savo publiką, bet visumoje jie šneka išgalvotas tiesas ir kitokį brudą, kuris užgožia kritinį mąstymą.

Kritinis mąstymas yra pats svarbiausias dalykas, bet jei tikėsi visokiais tiesos ir dievo pažinimais, plepalais, o ne mokslu - tai tu kritinio mąstymo neturi. Reikia suprasti pirmą tokį dalyką, kad visas pasaulis yra sugalvotas, todėl religijos ir kitokios dvasinės organizacijos yra skleidžiančios melą ir netiesa, nes jie patys nežino. Religija dar nuo seno laiko įsikalusi tradicinius mąstymo metodus ir visokius dievų garbinimus ir ritualus, kuriais neva suartėjame su gamta ir pačiu kūrėju. O kas jei kūrėjo nėra? Aš aišku nežinau, bet man regis, kad nėra. Tiek daug metų meldžia sąžiningumo, o sąžiningumo kaip nėra, taip nėra. Visų žmonių maldos yra tuščias reikalas. Tikėjimas irgi yra absurdas, kaip gali tikėti tuo ko nejauti ir nematai ir nesuvoki?

Kažkokios dvasinės žinios nepagerins gyvenimo kokybės, nes kas yra teorija, tai tik lieka teorija. Aš va sakau, kad mes gyvename sistemoje, bet kas iš to, kad aš žinau? Nieko, gyvenimas nuo to nepalengvėja. Tikrosios tiesos, kaip viskas padaryta ir ar yra dievas ar jo nėra - neįmanoma žinoti. Taip pat neįmanoma žinoti, kas bus po mirties. Ir to niekas nežino - nesvarbu, ką sako. Sakyti galima daug ką. Ir visada atsiras žmonių, kurie tikės, nes tikėti yra žymiai lengviau nei mąstyti savo pačio galva. Tu gali perskaityti visas gyvenimo tiesas ir visas knygas, bet nuo to netapsi protingesnis - tiesiog galva bus prikišta įvairiausių idėjų, kuriuos greičiausiai prieštaraus viena kitai ir galiausiai tau reikės išsirinkti kurią idėją tu palaikai.

Šnekėti yra duota laisvė, tačiau mes turėdami šitą laisvę šnekame bet ką. Dažnai nepagalvodami apie pasekmes. Žmogus, kuris tiki demonais, velniais, šėtonais ir kitokiais mistiniais padarais, kaip angelai yra idiotas. Tuo galima pasakyti, kad pasaulyje yra labai daug idiotų ir sunkiausia gyvenime yra nesusidėti su tokiais. Jei vienas įtikinamai apie kažką kalba, tai nereiškia, jog tai yra tiesa. O idiotai yra žmonės, kurie be galo savimi pasitiki ir visada atlieka žingsnius, kurie yra užtikrinti, todėl idiotas nepadarys prasto žingsnio.

Todėl nereikia nuvertinti masių bukumo. Vienas durnas žmogus, dar ne baisu. Šimtas, jau baisoka. Visa valstybė - tragedija. Atpažinti idiotus yra be galo sunku, nes šie yra gerai prisidengę. Todėl spręsti paliksiu tau - ar mūsų dvasininkas yra vertas šlovės, kurią jis gauna ir aplamai jis yra normalus žmogus, kuris turi kažkokios išminties, kuria reikėtų dalintis.

Jei esi religingas ir dvasingas - man tavo nuomonė nerūpi. Sudie.

Sapnai nesipildo

Šiandien sapnavau tokį sapną, kur aš laimėjau 330 milijonų pinigų. Galvojau - nu va čia man pasisekė, pagaliau gyvenime kažką gavau. Atsikeliu ir suvokiu, kad taip tik sapnas.

Galvoju da nu nach ir vėl šitam šūde reikės gyvent, kur nieko laimėti praktiškai neįmanoma. Dažnai man sapnai išpildo mano svajones - kartais pagalvoju, gal įmanoma gyventi sapne, bet kur tau - mes gyvename karčioje realybėje.

Kaip čia kažką laimėt, kaip čia gaut ko esi vertas. Niekas nesiseka, net patys paprasčiausi dalykai kaip rašymas ir tas nesiseka - jau šitam dalykui talentą tai aš turiu, bet parašyti knygą, kas atrodo yra taip lengva ir tai nesigauna.

Nusibodo būti nevykėliu, nors realiai tokiu nesijaučiu. Čia man sociumas tokia etiketę uždėjęs. Žinai, kai nesimokai, ir nedarai taip, kaip daro visi automatiškai būsi pripažintas nevykėliu - taip jau yra.

Sociumas yra išrankus žmonėms. Kai kuriuos iškelia ir puoselėja, o kitus palieka ant dugno - gyvenimas neteisingas ir labai gaila, kad sapnai nesipildo.

Norėčiau ir aš būti milijonieriumi su krūva pinigų, bobų, mašinų ir tada visos mano svajonės išsipildytų, nes turėčiau begalė netikrų draugų - tokių kaip dabar turiu.

Svarbiausia pinigai, tuo jau įsitikinau daug kartų - visi myli pinigus ir prabanga, bet tenka susitaikyti su tokia realybe, kokia ji yra. Gali ignoruot, gali bėgti ir stengtis pakeisti, bet pinigų kaip nėra - taip jų ir nebus. Jei nesi populiarus sulaukęs trisdešimties metų, tai ir nebūsi. Jei nesi žinomas iki trisdešimties, tai jau ir nebūsi. Jei milijono neuždirbai iki trisdešimties, tai jau ir neuždirbsi. Jei šlovė neaplankė iki trisdešimties, tai jos ir nebus.

Taip jau yra ir reikia su tuo susitaikyti, todėl teoriškai sapne gyventi yra žymiai įdomiau. Ten viskas pildosi, bet vien tik sapnu gyvas nebūsi. Reikia ir realybėje gyventi. Bet ką čia veikti, kai niekas darbo neduoda - kai niekas nenori su tavimi dirbti, tai tu ir nedirbsi. Taip jau yra.

Pragyventi kažkaip dar gaunasi, bet kas bus po to tai neturiu jokio suopračio. Teks jaučiu bomžu rašytoju būti. Gaila, kad tokios rimtos temos nėra populiarios, visiems patinka kažkoks tai šūdas.

Iki trisdešimties turiu dar 2 metus ir tris mėnesius, tikiuosi iki to laiko prasimušiu kaip pisaka. O jei ne, tai viską ištrinsiu ir mesiu be jokio gailesčio. Kaip tai gali būti talentas ir nenešti jokių pinigų - nu čia visiškas absurdas. Tai kam tas talentas duotas, jei juo negali užsidirbti pragyvenimui.

Nereikia man tokio talento, jau geriau būčiau be talento.

O gal aš neturiu jokio talento? Vieni žmonės vienaip sako, kiti žmonės sako kitaip. Ir apsispręsti negali. Tai turiu aš talentą ar neturiu?

Užsispyrimas

Jei nori šiais laikais ką nors pasiekti tai turi būti pakankamai užsispyręs, nes jei rimtai. Tai niekas nenori, kad savo tikslą pasiektum ir visi dėl tų pačių tikslų varžosi. Realiai pagalvojus vieta televizoriuje yra tik vienam, o pretenduoja koks nors tūkstantis. Dėl tų pačių tikslų žmonės kovoja.

Aš tarkim noriu būti blogeris, aš su niekuo nekonkuruoju, bet kiek blogerių kovoja dėl tų pačių peržiūrų internete, tai eina sau. Manau Lietuvoje koks tūkstantis žmonių, kurie konkuruoja dėl pripažinimo ir šlovės, bet jei per pirmus metus negavai šlovės, tai jos ir negausi - internete populiarumas būna akimirksniu. Negali būti, kad internete žmonės neranda gerų straipsnių ir kitokių dalykų. Viską jie randa. Tik ne visiems lemta būti populiariais.

Aišku gali užimti tam tikrą nišą ir nesiparint dėl populiarumo, bet jei nesi populiarus, tai pinigų ir šlovės tu negausi. O visi rašytojai rašo dėl šlovės, kiekvienas norėtų rašyti kokiam laikraščiui savo nuomonę ir už tai gauti pinigus.

Na vienu žodžiu, turi būti labai atkaklus, jei nori kažką pasiekti, nes realiai visada atsiras savo srities vadinamų profesionalų, kurie tave paliks verkiantį savo vietoje ir nepopuliarų.

Jei rimtai, tai aš neįsivaizduoju, ką ir kaip reikia daryti, kad prasimušti. Nu čia likimo vingis turi būti, nes aš nežinau. Šimtas procentų, kad turi būti užsispyręs ir nepasiduoti, bet tai lengviau pasakyti nei padaryti.

Dar man sakė, kad mano tinklaraštį skaitė kažkoks žymus Lietuvos filosofas - aš tuo abejoju, nes ką filosofui veikti mano šūdinų eilučių tinklaraštyje. Juk aš pats suprantu, kad čia nėra ką skaityti, bet ateina vienas kitas žmogus, kuris praverčia šimtą puslapių - dieve, aš tavęs klausiu - ko tu čia skaitai?

Juk čia išvis blevyzga apie nieką ir tai niekada nebus populiaru, nebent aš būsiu užsispyręs ir dešimt metų rašysiu tą patį šūdą, kad turėčiau ką veikti ir tikslą gyvenime.

Nesuprantu, kaip gali būti žmonių, kurie skaito tokį mėšlą - pilnas internetas geresnės literatūros. O mano paverkšlenimai, tai čia asmeniškas dalykas. Čia man vietoj išsipasakojimo psichologui, kuris diagnozuotų man kokį nors dalbajobo sutrikimą.

Pasakysiu tiesiai šviesiai - neturiu ką gero Jums pasakyti, todėl rašau dėl savo malonumo, o kadangi nesu populiarus ir niekam man įtikti nereikia, tai galiu rašyt ką noriu ir eikit Jūs visi nachui - neskaitykit čia, nes čia niekam neįdomu.

Tik patiems geriausiems rašytojams galima savo skaitytojus siuntinėti, bet žinai, niekas specialiai įžeisti nenori, todėl visi stengiasi rašyti kuo kukliau, kad neįžeistų vargšo skaitytojo. Nu taip jau yra, ne aš čia sugalvojau.

Nemėgstu aš žmonių, nes jie nemėgsta manęs, ką sunku mane populiariu padaryt - Juk žmonėms patinka nesąmonės, o kai bandai kažką rimto pasakyti, tuomet niekas nesigauna. Kaip mane užpiso, tas faktas, kad šiems žmonėms niekada neįtiksi. Visiškai nesuprantu ką žmonės nori skaityti ir kartais pagalvoju, kam išvis jie skaito. Juk rašytojui svarbiausia savo mintį įkišti skaitytojui. Žmonės internete neskaito, čia faktas, bet tai kam tada tokia galybė žmonių į tą internetą rašo. Vis tikisi, kad kažkas perskaitys. Paguos ar užjaus, o kai kurie ir pasityčios. Da nu nach, tiesiai šviesiai sakant.

Man vienas draugelis sakė, kad reikia rašyti publikai, kad ta pasididžiavusi skaitytų ir sakytų - vo vo šitas chlopcas maladec, super pisaka. Bet jei pagalvoju apie visą pasaulį, tai tenka pripažinti, kad nesu aš intelektualus grybas. Mano intelektas kaip bato aulo, arba namo kampo. Bet kai pagalvoju, kad yra visas pasaulis debilų, tai tada aš prasiveržiu kažkur link viduriuko, tai va visi tie debilai mane skaitys ir mane garbins, sakys - vo, va čia tai žmogus normaliai rašo.

Aš kai buvau populiarus, tai supratau, kad kitus žmones garbint gali tik dalbajobai - normalūs žmonės į išsišokėlius nekreipia dėmesio, nes paprasčiausiai gyvenimas yra per trumpas. O aš ką, kur nors skubu. Nėra man skirtumo ar mane garbins ar negarbins, o jei savo pakalikus debilais vadinsiu - toli nenuvažiuosiu. Gerai, lai jie būna palaikymo komanda. Tiek to, galiu aš ir susitaikyt su tuo.

Kiekvienas rašytojas įsivaizduoja, kad jis tai protingiausias, nes dievas davė jam ranką. Ranką rašyti ir sakyti viską ką jis galvoja, nes kiti žmonės tai nedrąsūs. Bijo savo nuomonę išreikšti, bijo pasisakyti ir stumti ant kitų, kurie yra nusipelnę.

Bet man asmeniškai tai ant visko nusišikt, niekas nesvarbu šiame gyvenime, nebent esi koks nors prezidentas, tada jo reikia narodu rūpintis, bet kai aš paprastas bomžiukas iš kiemo, tai ko man parintis. Nedarau niekam jokios įtakos, neturiu foloverių ir man viskas normaliai. Nors kažkada galvojau, kad būčiau neblogas lyderis - tik va mano tos lyderystės nereikia, lai tai būna paslėptas mano skilas. Pripažinsiu, nemėgstu aš rūpintis silpnesniais negu pats esu. Aplamai man atrodo, kad ką, ką bet žmonės moka savimi pasirūpinti. O tie kas galingi, tai savimi sugeba pasirūpinti.

Aš neįsivaizduoju, kokiu reikia gimti žmogumi, kad būti šalies prezidentu ir prisiimti atsakomybę už visus šalyje gyvenančius žmones. Čia kažkas out of space. Aš žinau, kad aš tai negalėčiau. Nors ir išrinktų. Bet valdyt šalį - no soriukas. Negalėčiau.

Galia yra pas rimtus žmones ir paprastas eilinis pilietis kaip aš, tos galios niekada neturės rankose. Todėl galiu pasakyti, kad ir ką aš darysiu - pasaulio aš nepakeisiu. Ne todėl, kad nemoku, o todėl, kad nėra lemta. Jei paprasto darbo nesugebu gauti, tai kaip aš pasaulį pakeisiu. Juk žmonės manimi nepasitiki, o aš tiesą sakant ir nebandau gauti jų pasitikėjimui, nes man nerūpi ką apie mane galvoja kiti žmonės. Aš norėjau nedirbt, va ir nedirbu. Aišku milijono aš neuždirbau, bet savo svajonę aš jau turiu. Tai kitiems reikėtų iš manęs mokytis - kaip būti parazitu, visuomenės kenkėju. Nors niekam aš nekenkiu, nebent pats sau.

Nu gerai - svajojau būti rašytojas, parašiau knygą - nesigavo su ja nieko ir nuprotėjui, gerai parašiau antrą irgi nieko nesigavo. Nu tai trečios aš nerašysiu, nes neturiu ką aš pasakyti. Ir šiaip koks skirtumas ką aš turiu pasakyti, kai šitas pasaulis išvis neužsičiaupia. Visur visi kažką nori pasakyti. Tai man belieka tik rašyti blogą ir tikėtis, kad kažkas išvis mane čia girdi, o gal aš rašau sau ir niekas čia neskaito. Tai kam aš atlieku šitą juodą darbą? O gi todėl, kad man patinka. Nu patinka ir viskas. Sakiau, kad būsiu pisaka, tai ir esu. Bet niekada negalvojau, kad aš būsiu visuomenėje pripažintas luzeriu. Nu čia tai išvis - nuopolis ir tragedija.

Tai dabar taip gaunasi, kad man reikėjo mokytis, varyt į univerą ir ten dar mokytis, po to susirasti kažkokį darbą ir jame dirbti kol aš numirsiu? DA NU NACH tokį gyvenimą tiesą sakant. Gyvenimas yra nevertas pastangų, nes aš netikiu, kad išvis galima taip stengtis jeigu dalykai tiesiog neeina tavo keliu. Gal aš pridariau daug klaidų, bet visgi manau, kad geriau badauti negu kam nors tarnauti. Aišku, badauti man dar neteko, bet aš jau pasiruošęs mirti badu, nei kažką kažkaip gauti šioje durnių valstybėje, kur negalima ne darbo gauti. Toks jausmas, kad realybė žino, jog aš nenoriu dirbti, tai tokių darbo pasiūlymų man ir neduoda. Kodėl gi žmogus turi konkuruoti dėl darbo - aš nesuprantu. DARBAS TURI BŪTI DUOTAS. Nu man taip atrodo, kodėl čia dar dėl jo reikia su kitais konkuruoti? O gi todėl, kad kapitalizmas padarytas taip, kad visiems dirbti nereikėtų. Tie kas dirba - dirba daug. Ir kai ateini pas giminaitį, kurio nematei visus metus ir jo paklausi - kas gero pas tave? O jis tau sako dirbu, dirbu ir dirbu - tą pačią giesmę, kurią tau sakė prieš metus. Tai jobtvajmat - kiek gi galima dirbti?

Lyg žmonės dirbtų kažkokiose inovacijose, kur naujina pasaulį kažkaip arba dirbtų maisto gavyboje, kur žmonės duotų pavalgyt - ne, jie mašinom ratus keičia. Tai ką negalima padaryt ratų, kurių nereiktų keist? Aš nesuprantu, kaip jie nesupranta, kad visą darbą reikia automatizuoti kažkaip. Kodėl visus šitus lėvus darbus turi dirbti žmonės?

Jei žmonės sustotų dirbti, tai pasaulis nesustotų suktis, pakistų ekonomika ir tiek. Parduotuvės užkištos viskuo - turėk tik pinigų, o kad turėtum pinigų, tai turi dirbti. Tai kas čia per logika - nu aš dirbu valandą per dieną, bet negaunu nei skatiko, nes dirbu savo malonumui. Tai kur mano pinigai? Čia turi dirbti ir tenkinti kitų interesą, kad gautum pinigus. Tai pala, pala. Tipo padirbk pas mane, o po to galėsi sau dirbti? Nechuja, taigi sako visi verslininkai ir kiti protingi žmonės - NIEKADA nedirbk kitiems, o dirbk sau. Tai va aš čia ateinu ir rašau savo blogą ir man turi eit šaibos, nes aš dirbu sau ir savo malonumui, bet kai susiduri su tokia žiauria realybe, kad turi netik atlikti darbą, bet dar ir sudominti - tai ką aš žinau. Tai taip gaunasi, kad šioje planetoje neturiu bendraminčių. Rimtai WHAT THE FUCK?

Aš galvojau, parašysiu čia susirasiu bendraminčių ir kartu galėsime kažką nuveikt sau, o dabar gaunasi, kad bendraminčių čia nėra - esi pats vienas ir stipk tu nachuj, nes tu prieš visus. Tai ką aš žinau. Jei nueini į parduotuvę ir negauni darbo, tai tipo tu dar lieki kaltas, nes tavo kvalifikacija žema arba tu eini dirbti ne pagal profilį. O kam pasakyk, kad rašai. Tai jie įsivaizduoja, kad tu parduodi knygas. Eikit Lietuvos rašytojai, aš netikiu, kad čia gali gauti milijoninį honorarą, nes čia parduok tūkstantį ar du tūkstančius knygų ir tu jau bestselerių sąrašuose. Žodžiu, būti Lietuvoje rašytoju yra taip apgailėtina, kad eina sau. Čia reikia visiems lįst į subinę ir bandyt įtikti, nes žmonės kažkokie rimti ir dar nubai.

Ir dabar tu savęs paklausk, kas geriau. Ar kiekvieną dieną eiti į darbą, ar kiekvieną dieną parašyti po tekstą - čia nekalbu apie pinigus, o apie patį procesą. Ir tu suprasi, kad rašyti yra geriau negu dirbti. Tai kokio velnio visi galvoja, kad man reikia darbo? Ne darbo man reikia, o pinigų ir kad mane skaitytų kaip kokį užkalnį ar dar ką nors žinomo Lietuvoje. Sori litvakai, nes nežinau jokių rašytojų iš šios žemės. Žinau tik styveną kingą ir bukowskį ir esu perskaitės vieną jo knygą, kitos nepatiko. Ir šiaip skaityti man nepatinka, nežinau. Kišt į galvą svetimų žmonių idėjas, nu nafig to reikia.

Tad ir sakau - turi būti turinio kūrėjas, o ne vartotojas. Kas kuria turinį visada laimi, nes už turinį reikia mokėt, bet jei taip. Tai praeis begalė laiko, kol aš tapsiu žinomas, nes vat kažką ne taip darau. O kad susilauktum dėmesio ir kažkas pasakytų tau, kad va tu čia taip ir taip blogai darai - tai nesulauksi, nes niekas neturi laiko mokyti nevykėlį, kai už kito mygtuko paspaudimo naujas turinys.

Galiu dročint kaip užsispyręs žmogus šitą klaviatūrą, bet ateina laikas kai reikia pabaigt. Tai va, nebūkit lochai ir neeikit dirbt ir užleiskit dirbt kitiems, nes dirba tik vergai. O normalūs žmonės dirba sau, nors ir nesiseka.

Tai va baigiu. Davai chebryte.


Platforma

Kiekvienas žmogus turėtų turėti savo platformą, kurios pagalba rinktų bendraminčius ir fanus. Aišku, norint sukurti savo platformą reikėtų turėti ką pasakyti žmonėms - jei neturi ką sakyti, tai kam tau ta platforma?

Žmonėms reikia lyderių, kažkas turi vesti žmones į priekį, nepaisant to, kad žmonės specialiai pokyčio nedarys. Viskas keičiasi savaime.

Kad ir kaip svajosi pakeisti pasaulį - jo nepakeisi, jei neturi talento! Svarbiausia talentas, kuriuo gali užsidirbti sau maistui, o visa kita nesvarbu.

Norėčiau pakeisti pasaulį, bet kad ir kaip aš į jį žiūriu. Nenoriu dirbti, noriu mėgautis gyvenimu ir laisve. Bet reikia pripažinti, jog laisvė kainuoja pinigus. Jei neturi pinigų, tai apie kokią laisvę mes kalbame?

Nusivalyt subinę ir tai pinigus kainuoja. Viskas kainuoja. Nekainuoja tik rašyt, bet ir tai norėdamas rašyt į internetą, tu turi už jį sumokėt ir dar nusipirkt kompą su vaizduokliu. Žodžiu, reikia pinigų ir vienintelis dalykas kaip jų gaut yra dirbt, o dirbt aš nenoriu - todėl gyvensiu ribotoje laisvėje. Gal kada nors išpopuliarėsiu ir būsiu žinomas blogeris - ha, ha, aš čia aišku pajuokavau. Kam gi rūpi, kaip gyvena kiti žmonės - svarbiausia savo subinę prižiūrėt, o kiti tegul sukasi kaip moka.

Nesu sutikęs žmogaus, kuriam rūpėtų kiti žmonės. Tokių žmonių gal ir nėra, arba aš jų nepažįstu. O gyvenime po maisto svarbiausia yra pažįstami, kurie gali parūpinti gerą darbo vietą. Nes jei niekas geros darbo vietos neparūpins, tai kam tada dirbti? Nesąmonė yra dirbti prastą darbą, bet kai valgyt nori - tai bet koks darbas yra gerai.

Bet vėl gi, pinigai galėtų augti ant medžių. O čia reikia stengtis, kad nenustipti - mano svajonė išsipildė, sėdžiu nedirbu ir darbo susirasti negaliu, nes esu netikęs kitų žmonių atžvilgiu.

Nežinau ko noriu iš gyvenimo, bet tai yra mano pačio problema. Galėčiau eiti mokytis, bet tingiu. Galėčiau dirbti kokį darbą, bet niekas nepriima. Norėčiau gero gyvenimo, bet tokio neturiu. Žiauriai mėgstu komfortą, todėl iš komforto zonos neišeinu - nebent pagert, bet ir tai kartais ir už svetimus pinigus.

Svarbiausia gyvenime pinigai, o kai pinigų nėra, tai toks čia ir gyvenimas.

Turiu blogą savybę - man toks jausmas, kad gyvenimas man kažką skolingas, o aš kaip durnius nežinau ką daryt ir kaip pasiimti tą skolą. Aišku tai yra labai prasta savybė, geriau pas mane jos nebūtų, nes iš tikro gyvenimas nieko man neskolingas. Gaunu tai, ko esu vertas, bet kartais atrodo, kad galėčiau padaryti savo gyvenime daugiau - o galimybių pasireikšti niekas neduoda, turi visiems viską įrodinėt.

Toks gyvenimas ir ne aš visą šitą sistemą suprogramavau. Pradėjau tikėti likimu. Toks gyvenimas, nes toks likimas. Galėčiau pasikeist, bet dar neatėjo laikas man atrodo. Nežinau, kas čia per nesusipratimas vyksta. Bybys žino.

Šlovė

Užtenka kalbėti tai, ką žmonės nori klausyti ir šlovė garantuota, bet kai bandai sakyti tai kas pačiam įdomu - tada nieko nebus. Žmonėms nepatinka kiti žmonės ir juo labiau kai jie mąsto.

Filosofas

Kai nedirbi, tai išfilosofuoji viską. Iki menkiausių smulkmenų.

Duok dieve, kad aš niekada nerasčiau darbo. Noriu gyvent diena iš dienos ir negalvot iš kur aš gausiu pavalgyt. Visi gyvūnai - nepasakyčiau kad dirba, tačiau maistą iš kažkur gauna. Kažkaip jie lieka pavalgę - susimedžioja, susiieško. Tą patį gali ir žmogus daryti - nieks nedraudžia gyventi miške ir valgyti miško ir pievos gerybes.

Niekas nedraudžia, bet kažkaip norisi gyventi komforte, bet nepastebėsi, kaip komforto zona pasikeis. Belieka tik laukti ir tikėtis, kad kažkas gero gyvenime atsitiks. Nu o jei neatsitiks - reiškia nebuvo lemta.

Dabar labiausiai bijau būti bomžu ir mirti badu. Šiaip būti bomžu nebijau - blogiausiu atveju pradėčiau keliauti iš vienos vietos į kitą. Ten kur daugiau maisto, ten kur algos didesnės. Ten kur galima būti bomžu ir gerai gyventi. Kažkur turėtų būti vieta, kur man bus gerai.

Didžiausias melas: Pinigų magnetas arba atrakink savo pasąmonę, kad gautum VISKĄ.

Tenka internete užklysti ir ant tokių video įrašų. Kur pasakojama apie slaptąsias žmogaus galias - pasąmonę. Be abejo pasąmonė reguliuoja mūsų gyvenimą ir yra labai daug kartų stipresnė nei mūsų sąmonė. Bet visgi aš labai abejoju ar sąmoningai galima pasąmonę perprogramuoti, jog ši imtų ir už tave viską padarytų tau to net nesupratus.

Faktas tas, kad pinigų savo mintimis nepritrauksi, jei nemėgsti dirbti. Lyg žmonės visi nenorėtų pinigų ir geresnio gyvenimo - čia yra kaip yra ir nieko tu čia nepakeisi.

Mūsų gaunami rezultatai priklauso nuo to kokie mes esame, o ne no to - ko mes norime. Tai jei esi leizi fukas kaip aš, tai jokių pinigų neturėsi, nesvarbu kaip tu programinsi tą savo pasąmonę. Nebus darbo - nebus ir pinigų. Čia yra elementaru. Gali žiūrėti tuos pritraukimo dėsnio filmukus ir lavinti pritraukimo dėsnį, bet savo mintimis realybės mes nekontroliuojame. Mes neturime telepatinių galių ir viskas, o tie kas pasakoja priešingai yra durniai, kurie ieško dar didesnių durnių. Taip jau yra.

Man be galo pikta, kad internetas yra pridėtas visokiausio klaidinančio mėšlo, kuris yra pateikiamas kaip tiesa. Nu bet telepatinės galios ir pritraukimo dėsnis yra opiumas liaudžiai. Čia yra tokia nesąmonė, bet vat atsiranda žmonių, kurie tiki tokiu briedu.

Tu man logiškai papasakok, kaip tu gali savo mintimis paveikti visą kosmosą, nes jei veikia tarp žmonių, tai veikia ir kosmose - gal gali padaryti, kad žemė suktųsi į kitą pusę? Absurdas, visiškas ir totalus absurdas.

Mintimis tik savo elgesį gali kontroliuoti ir tai čia didelis klausimas, nes mintys greičiausiai ateina iš pasąmonės. Viskas vyksta autopilotu. Gali pasirinkti ar nori dirbti, ar nenori, bet jei esi tinginys, tai nepasirinksi, kad nori, nes tingėsi - tad pasirinkimo tu neturi, nes nedarai to pasirinkimo. Lauksi paskutinės akimirkos ir tada pradėsi dirbti.

Alternatyva, tai ne pasirinkimas. Dirbti ar nedirbti yra pasirinkimas, o kur dirbti - tai jau alternatyva.

Vienintelis dalykas ką gali pakeisti, tai tapti turinio kūrėju, o ne naudotoju, bet ką tu šiais laikais sukursi. Tekstą tokį šiokį parašysi ir viskas, nu video susuksi ir kas iš to? Jei vertės daug neįdėsi, tai niekas neskaitys ir nežiūrės. O iš patirties žinau, kad kažką vertingo sukurt reikia labai ilgai ir nuobodžiai stengtis. Tad vertės aš nekuriu - stumiu beverčius tekstus.


Didžiausias melas: daryk ką nori ir pinigai ateis savaime

Kiek tenka paskaityti internetą, tai visur visi sako "follow your passion" "do what you want".

Ir visgi aš sėdžiu savo kambaryje ir kiekvieną dieną darau tai ką noriu: pasakoju pasauliui istorijas ir savo nusivylimus apie gyvenimą pasauliui ir man pinigais net nešviečia.

Kas iš to, kad naują tinklaraštį skaito vos keli žmonės. Dar esu radęs patarimą, kad geriausi bloggeriai rašo vidutiniškai penkis metus. O tai reiškia, kad po keturių metų su puse man turi ateit sėkmė.

Bet aš labai abejoju, kad Lietuvoje galima iš tikro daryt ką nori ir pinigai ateis patys.

Tai yra didžiausias melas. Kai darai tai ką pats nori daryti ir netenkini jokių skaitytojų ir kitų asmenų poreikių - jokie pinigai neateis.

Aš sakiau ir sakysiu - norint uždirbti pinigus reikia tenkinti paklausą. O jei sėdėsiu ir taip apie savo gyvenimą rašysiu - tai kokią aš paklausą tenkinu? Nebent pavienių smalsuolių, kuriems mano rašomas mėšlas gali būti įdomus.

Aišku aš turiu kelis skaitytojus, kurie kartas nuo karto aplanko mano tinklaraštį, bet daryt ką nori nelabai gaunasi, nes visų pirma jei neturėčiau maitintojo tai mano svajonės žlugtų vos tik prasidėjusios.

Nu yra svajonė rašyti, bet rašyti reikia įdomiai, o ne tokį mėšlą kaip pas mane.

Kiek daug kartų aš buvau neteisus, bet visgi nenumiriau. Taip norėčiau susikurti sau darbą, kuris man neštų pinigus - tai būtų mano svajonė, o aš čia sėdžiu ir darau ką noriu - rašau dienoraštį apie savo gyvenimą - kam gi įdomus mano gyvenimas? Keliems žmonėms, kurie čia užsuka tikėdamiesi rasti tekstą, kuris būtų ne apie mane, o apie kažką kitą.

Iš prigimties blogai yra saviraiškos priemonė. Tam, kad uždirbti iš blogo reikia rašyti nišinėmis temomis. Apie statybas, apie atostogas, apie rašymą ir dar kažkaip kitaip sudominti skaitytojus.

Tiesa yra ta, kad savo asmeniniu gyvenimu nesudominsi nieko Lietuvoje, nes Lietuvoje maža rinka. Jei aš galėčiau, tai aš rašyčiau angliškai - taip gal ir būtų sėkmė, bet tik ne Lietuvoje, kur trys milijonai žmonių.

Tu man pasakyk, ar apsimoka stengtis Lietuvoje būti blogeriu, kai nei vienas Lietuvis blogeris neužkala pinigų iš to ką daro? Visi rašytojai mėgsta rašyti ir jie tikrai daro ką nori, tačiau tu man pasakyk kodėl pinigų nesimato? Geriau aš tau pasakysiu, todėl, kad čia nėra paklausos. Tie blogai nėra populiarus dalykas ir šiaip kas šiais laikais skaito?

Aišku, jei esi koks nors žymus rašytojas atėjęs iš kitos medijos ir esi prasimušęs ir gali rašyti kokiame delfije, tai jo - turėsi pinigų, tačiau jei bandysi sukurti savo platforma iš nieko - tau nepasiseks, gali ir dešimt metų rašyti. Turėsi ten 200 lankytojų per dieną, kas iš tikro yra labai mažai.

Tam, kad pasisektų blogosferoje reikia apie 100 000 lankytojų per mėnesį, o tiek Lietuvoje aš abejoju ar surinksi rašydamas paprastą tekstą. Todėl taip yra, kad Lietuvoje blogosfera yra skurdi. Niekas nenori rašyti, nes nėra perspektyvos. Visi blogai, kuriuos aš skaitau yra angliški, nes ten žmonėms įdomu ką veikia kiti. O čia niekam neįdomu. Arba turi būti labai geras rašytojas, kad tau pasisektų.

Aš aišku toks nesu, bet vistiek bandyti verta, gal kada tapsiu žinomas, o gal ne. Koks gi pagaliau man skirtumas, kai aš rašau dėl savo malonumo. Žinoma norisi skaitytojų, bent šimto per dieną. Bet kol kas tiek nebuvo. Pagal dabar turimus rezultatus aš sprendžiu, jog mano tekstas nelabai kam patinka.

O taip norėtųsi rašyti ir iš to gauti kažkokią finansinę naudą. Bet aš savęs nematau tarp sėkmingų rašytojų. Skaitomų.

Be abejo kiekvienam tekstui atsiras skaitytojas tačiau vieno skaitytojo yra per maža. Vienas skaitytojas pinigų tau neuždirbs, todėl ir sakau, kad rašau savo malonumui. Netikiu, kad čia Lietuvoje tapsiu kada nors pripažintas blogeris. Labai tuo abejoju. Bet tikėti reikia, nes be tikėjimo tai išvis nustosi rašyt.

Yra begalė žmonių, kurie gerai rašo, tačiau jų niekas neskaito. Nes žmonėms nepatinka skaityti. Visi dabar žiūri video arba klauso audio.

Kartais man norisi pasiduoti ir nebandyti nieko čia niekam išaiškint ir pasakot, bet, kad aš negaliu nerašyt. Manyje yra didelis noras pasireikšt. Bet vėlgi jei čia su savim pats rašinėsiuosi, tai kokia man iš to nauda?

Žodžiu daryk ką nori, bet pinigų tu negausi, kol nepradėsi tenkinti žmonių poreikių ir paklausos. Tiktai pradėjus tenkinti kažkokius poreikius ir užklausas atsiras skaitomumas.

Arba turi žmones informuoti, arba turi juos juokinti arba kitaip smaginti - kitaip niekas neskaitys. O kas iš to, kad čia kažkoks pesimistas apie savo gyvenimą parašys - kam tai įdomu?

Vienintelis žmogus, kuriam tai įdomu esu - aš.

Žodžiu gyvenimas nenusisekė ir kažko tai aš čia nesuprantu, juk darydamas ką noriu - turėčiau automatiškai būti sėkmingas, tačiau toks nesu - gal dar laikas neatėjo? Nežinau.

Kada žmonės būna vieningi?

Čia gavau klausimą iš skaitytojo: "kada žmonės būna vieningi?"

Tai pasakysiu tik tiek, kad žmonės būna vieningi tada, kai susiduria su kokia nors kritine problema, ar tai globalinis atšilimas arba ateivių invazija.

Esant ekstremalioms sąlygoms žmonės susivienija.

Kol žemėje viskas bus normaliai, tol žmonės nebus vieningi. Atsiras visokių teroristų ir kitokių agresorių. Žmonės yra kaip skruzdės, iš kiekvieno lizdo skruzdės kariauja, nors ir yra tos pačios rūšies, tačiau paskutinėmis mano žiniomis atsirado skruzdės, kurios nekariauja.

Taip pat bus ir su žmonėmis - ateis naujos kartos, kurios bus mažiau agresyvios, taip pat ir šalių valdovai. Be abejo karas bus, tik klausimas kada ir kas prieš ką. Karai nuolat vyksta. Žmonės kariauja dėl išgyvenimo.

Bet mano nuomone karai nėra reikalingi, bet tie musulmonai tai užknisa viską sprogdint. Ir viskas kyla dėl to, kad žmonės skirtinguose regionuose yra praplautomis smegenimis. Vieni alahu tiki, kiti dievu, nors alahas ir dievas yra tas pats. Tik kita kalba ir įsivaizduoji - kiek daug žmonių to nežino. Europiečiams ir Amerikiečiams, kai kuriems atrodo, kad allahas yra tik musulmonų dievas. Nors tai visiškai tas pats.

Pasaulyje yra begalė tiesų ir begalė kelių kaip sekti dievą, todėl galvoje susikuria nesąmonės nuo to fanatizmo. Vieni tokie fanatikai, kad pasiruošę susisprogdint vardan savo tikėjimo. Tai aišku yra durna, bet aš nesu musulmonas praplautomis smegenimis. Nesu teroristas - ne ten gimiau. Nors apie čigonus galiu pasakyt tą patį irgi kažkokie praplautomis smegenimis - vienas manęs vos nepapjovė senamiestyje - man žiauriai nuskilo. Po to laiko į senamiestį gert nevarau. Žiauriai pavojinga, tačiau kol tavęs niekas neužpuolė esi drąsus. Aš irgi toks buvau.

Religija yra nesąmonė, tačiau atsiranda žmonių, kurie tiki. Ir nuo to kyla visos problemos, nes yra žmonių, kurie kitatikių nemėgsta. Geriausia būt ateistu ir netikėt jokiais išgalvotais dievais. Nes jei yra dievas ir jis žino ateitį, tai reiškia, jog viskas yra suplanuota ir mes neturime laisvos valios.

Tačiau aš esu įsitikinęs, jog laisvą valią mes turime. Mes, aišku ne visi, sugebame atskirti kas yra blogai ir kas yra gerai. Taip savo gyvenimo kryptį ir pasirenkame. Galime daryti ką norime ir nedarome to, ko nenorime. Nors kartais atrodo, jog pasirinkimas yra labai ribotas. Labai ribotai mes galime realybę įtakoti, jei neturime jokių ypatingų gebėjimų.

Žmonės per visą savo istorija nebuvo tokie laisvi, kokie yra šiandien. Aišku dirbti reikia, bet tik tam, kad išgyventum. Visi darbai yra išgalvoti. Struktūra sukurta ir nieko čia nepakeisi, net ir norėdamas.

Kas liečia ateivius, tai pasakysiu, jog jų gal būt ir nėra. Kalbu apie intelektualiąją formą. Kokios nors bakterijos, tai be abejo gali būti. Nes dabar toks klausimas: kas pas ką pirmas atskris. Jei tarkim pas mus atskristų ateiviai, kurie yra intelektualesni nei mes, tai mes tiesiog taptume jų vergais. Būtume vieningi vergai, tačiau, kad jie užvaldytų mūsų pasaulį, tai reikėtų nemažai jų čia atsiųsti - nežinau koks erdvėlaivio dydis turėtų būti. O jei dar kokie nors su telepatinėmis galiomis. Tai išviso būtų žopa.

Pagal mane tai žmonės turėtų būti vieningi, jie iš dalies ir yra, tačiau ne visi. Kad visi vieningi būtų taip greičiausiai nebus niekada. Aš tuo labai abejoju. Nebent sakau atskris ateiviai. Guodžia tik tai, kad kol kas dar neatskrido. O tai reiškia, kad nėra tokių, kurie galėtų užvaldyti mūsų pasaulį ir nėra intelektualesnių nei mes. Nes blogiausiu atveju atsiųstų kokius nors robotus ar dronus, kurie čia tvarką padarytų. Gal mes būsime pirmi, kurie sukurs super intelektą ir jei mes pirmi, tai drąsiai galime teigti, jog mes esame visatoje protingiausia rūšis. Bet tai kalba su daug abejonių, nes visata nežmoniško dydžio, kas iš to, kad kažkur ten yra protingesnė rūšis - jei susisiekti su ja apart radijo bangų negalima, nes atstumai yra labai dideli. Šviesmetis, tai atstumas kurį šviesa keliauja metus ir kol kas mes už šviesą nieko greičiau neatradome ir iki šviesos greičio dar nesukūrėme nieko. Klausimas ar tai išvis yra įmanoma, bet tai išsiaiškint turės mokslininkai, nes aš tikrai toks nesu.

Užpisa

Užpisa, kai žmonės giriasi savo puikiais gyvenimais it norėdami kitiems sukelti pavydą. Tokių žmonių lietuvoje yra - jie galvoja, kad yra geresni, jei sugeba gauti moterų numerius ir viešai jas išdulkinti. Arba rašydami savo paistalus į internetą su nuotraukomis.

Mane taip žiauriai užknisa, kai žmonės bando atrodyti geresni nei jie iš tikro yra.

O kas keisčiausia - atsiranda tokių idiotų, kurie šlovina tuos pasipūtėlius. Keista, nieko nepadarysi.

Visur aplinkui egomanjakai ir susireikšminę žmonės, kurie galvoja, kad jų gyvenimas įdomus. Aš apie save nekalbu, nes aš rašau dienoraštį, bet specialiai kažkam kažką brukt apie savo gyvenimą yra apgailėtina.

Juk visi puikiai žino, kad niekas niekam nerūpi, bet va keista, kaip tokie asilai susilaukia šlovės. Visokie beraščiai ir melagiai, kurie sugeba meluoti ir dar tuo girtis prasta anglų kalba.

A p g a i l ė t i n a

Kas akivaizdu tau - nuostabu kitiems

Žinai, gyvendami mes mokomės. Ir kartais tiek daug žinių turi ir galvoji, jog esi kvailas. Nes pripažinkim - kuo daugiau žinai, tuo kvailesnis jautiesi, nes pradedi suvokti - kiek dar visko galima pažinti.

Gyvenimas toks sudėtingas - sakyčiau. Sudėtingiausia yra pasiekti savo tikslą ir įtikti kitiems žmonėms savo menu ar rašliava.

Nenuostabu, kad kartais jaučiamės taip, lyg nieko naujo negalėtume pasauliui pasakyti. Visos mintys, kurios yra tavo galvoje yra iš kitų informacijos šaltinių. Žmogaus galvoje vienas informacinis faršas. Sumaltos mintys. Galva prifarširuota visokiausių nesąmonių - na ir kam gi viso to reikia?

Ką daryti su akivaizdžia informacija?

Matai reikalas tas, kad tai, kas akivaizdu tau nėra akivaizdu kitiems. Kitiems tai nuostabu.

Gali sėdėti ir dieną iš dienos žiūrėti youtube - mokytis. Ir tą informaciją perteikti savo tinklaraštyje. Tiesa, kai pradedi rodyti savo intelektą - tampi baisiai nepopuliarus. Niekam nepatinka protingi žmonės arba tokie, kurie bando protingus primesti.

Vienas žino vieną dalyką, kitas žino kitą dalyką ir taip susikirtus dviems žmonėms gaunasi pokalbis. Keitimasis informacija ir emocijomis. Dar nesu sutikęs žmogaus, kuris žinotų tą patį kaip ir aš. Visi mes skirtingi. Todėl tau akivaizdi informacija gali būti kažkam naudinga.

Nereikia bijoti to, kad neturi ką pasakyti. Visada atsiras žmonių, kuriems tu būsi įdomus. Visi mes norime būti įdomūs ir klausomi. Niekam nepatinka - žmonės, kurie bruka savo nuomonę ir savo pasaulėžiūrą. Taip jau yra - taip pasaulis sudėtas.

Geriausia ką tu gali padaryti, tai leisti kitiems kalbėti. Ir sakyti tai, ką žmonės nori girdėti - kitaip biznio nepadarysi.

Visi žymūs rašytojai rašo tai, ką žmonės nori skaityti. O tik pabandyk rašyti tai, ką norėtum pats skaityti - tai ir skaitysi vienas. Žmonėms reikia emocijų.

Neverta jaustis kvailu, nes pasaulyje yra žymiai kvailesnių žmonių. Tiesą sakant pasaulis kupinas kvailų žmonių, kurie yra neišsilavinę ir neišprusę ir kitaip degradavę. Su tokiais žmonėmis susiduriu gan dažnai. Jie iš dalies primena man mane, nes kitaip su jais nesusitikčiau. Visokie melagiai, alkoholikai, chroniai, degradai arba urodai. Tokie žmonės priverčia nekęsti žmonių, nes kartais atrodo, kad visi tokie. Bet tai yra iliuzija, kurią taip sunku išsklaidyti - kad eina sau.

Gyvenime norėčiau sutikti kitokius žmones, bet kokius likimas davė - su tokiais reikia ir būti. Su neformalais bendrauja tik neformalai, tokie kuriems nusišikt ant tavo manierų ir ant tavo svajonių.

Šlykštu klausyti, kai žmogus tau nesąmones pasakoja ir tu negali nieko pakeisti - tik klausyti. Durniui kitaip ir neįrodysi. Žinau, patikėk - užknisa. Iš kur tokių žmonių atsiranda aš nežinau. Man atrodo, kad dauguma žmonių yra idiotai pagal savo natūrą, nes jei taip nebūtų. Mes gyventume nuostabiame pasaulyje. Iš esmės žmonės nesusikalba. Vieni sako vieną, o daro visiškai priešingai - kiti nesako nieko ir daro nesąmones.

Aišku, tu man parodyk žmogų, kuris negeria alkoholio. O aš tau pasakysiu kodėl jis negeria. Gyvenimas be alkoholio yra žymiai geresnis, tačiau, man pačiam be alkoholio gyventi yra nuobodu. Nes gyvenime nėra veiksmo - niekas mano gyvenime nevyksta. Kartais man atrodo, kad nuo manęs turi prasidėti veiksmas, bet kad aš pats nieko nenoriu. Toks gyvenimas, tokia realybė ir nieko tu čia nepakeisi, nebent save jei turi valios.

Aš bandau būti atviras su savim. Išsakyti tai, kas man patinka ir tai, kas man nepatinka. Man taip nusibodo nieko neveikti. Nusibodo tas katino gyvenimas, bet geriau aš nesugalvoju.

Norėčiau parašyti gerą knygą ir išsivaduoti iš šito mėšlo. Užsidirbti pinigų ir iškeliauti į kitą pasaulį, kur nors į Ameriką arba dar geriau į Mėnulį. Bet kaip nesigauna, taip nesigauna. Nuo savo programos gyvenime greičiausiai nepabėgsi. Kartais savęs paklausiu, kodėl esu toks arba anoks. Kodėl mano draugai tokie, o ne kitokie. Keista, bet atsakymo aš taip ir nerandu. Tik gimsti esi pasmerktas savo gyvenimui - gerai tiems, kurių gyvenimas puikus. Bet man gyvenimas nedavė nieko tik stogą virš galvos ir maisto, o daugiau - užsitarnauti aš nemoku. Duotų kas man laimingo gyvenimo receptą - būtinai pasinaudočiau, tačiau tokių knygų nėra.

Tai, kas tinka vienam, netinka kitam - panašiai kaip su vaistais. Vieni vieniems, kiti kitiems ir nuo tų pačių ligų.

Nesuprantu, kokia mano misija šiame gyvenime - džiaugčiausi jei suprasčiau. Greičiausiai aš nesu savęs atradęs, bet kad išbandyti viską - tai reikia pinigų, o jų nėra. Žinau tik tiek, kad man reikia rašyti - kito kelio nėra. Bet parašyk tu man bestsellerį, kad tu gudrus. Būtų visai neblogai, tačiau nesu aš toks talentas, kad galėčiau. Mano mintyse viena blevyzga ir prastos mintys, kurios atrodo kitiems, kaip beribė fantazija. Gerai būtų turėt neribotą fantaziją.

Kiekvieną kartą pradedu rašyt apie kažką kitą nei save ir vis nugrimzdu į savo vidinį pasaulį, kuris yra trapus kaip koks pyragas. Neturiu aš talento, neturiu aistros - nieko išvis neturiu ir negaliu susitaikyti su tuo, kad aš čia nieko negaliu turėt. Nežinau ką daryt, viskas ko gero būtų kitaip jei turėčiau kažkokį darbą, bet surask tu man darbą, kad gudrus. Aš į jį neisiu.

Norisi atitrūkt nuo realybės - išprotėt ir gyvent kur nors beprotnamyje ir žinoti, jog manimi kažkas pasirūpins. Negaliu savimi pasirūpint - man šis gyvenimas per sunkus. Sunkiausia čia susiveikti pinigų su malonumu, jei turi darbą ir dirbi maloniai - esi laimingas žmogus. Aš neįsivaizduoju, kiek pasaulyje žmonių, kurie nekenčia savo darbo - ar įmanoma paskaičiuoti? Kiekvienas dėl maisto stengiasi kovoti - ne kumščiais, o išsilavinimu ir patirtimi. Bet kai neturi patirties - tai niekas tavęs ir nelaukia. Esi niekam reikalingas žmogus. Taip jau yra - ir ne aš taip sugalvojau. Konkurencija yra realus dalykas. Norėčiau gyventi pasaulyje, kuriame nebūtų konkurencijos. Kuriame būtų laisvė rinktis - nors dabar atrodo, kad pasirinkti bet ką gali, tačiau tik nustok dirbti ir pamatysi koks baisus gyvenimas laukia.

Tinginiai yra niekam reikalingi žmonės, bet tai yra genuose. Seniau dar netingėjau mokytis - atrodė, kad mokslai padeda išgyventi, tačiau aš klydau. Mokslas yra svarbus dalykas, bet galima ir nesimokyti - juk laisvame pasaulyje gyvename. Galima ir nedirbti - juk laisvame pasaulyje gyvename. Tačiau iš kur tada gauti svarbiausią dalyką - maistą? Nemokamai juk niekas neduoda. O kaip aš noriu greičiau numirti ir pabaigti šį tragišką gyvenimą. Tačiau bus zapadlo - nemirsiu taip greitai, kaip kažkada tikėjausi. Išgyvensiu iki galo ir drebančiom rankom eisiu dirbti.