Vygintas Varnas

Monologai

Komandos formavimas

Reikia suprasti, kad komandoje turi būti skirtingi žmonės, kurie turi kitokius gebėjimus nei pats turi.

Naujokų klaida yra rinkimasis pagal žmogaus charakterį, nes kai renkamės pagal charakterį visada prisirenkame tokius, kokie esame patys ir tai yra negerai.

Vienodų žmonių nereikia, tačiau reikia vieno tinginio, kuris stengsis viską optimizuoti ir sumažinti darbo kiekį.

Kai prisiriši prie vieno dievo

..., tada nutinka šūdas - tu savo protą uždarai kitoms idėjoms ir naujiems konceptams.

Tampi siauraprotis. Tikėti dievu ir melstis yra apgailėtinas dalykas, nes į maldas niekas neatsako. Niekas nežino ar yra dievas, o juo tikėti yra nesąmonė.

Tiek meldiesi, o sveikata kaip eina po velnių, taip eina. Atrodo visi protingi žmonės - netiki jokiomis sapalionėmis, tačiau kai daug žmonių pradeda kalbėti apie tą patį, bet kokia sapalionė gali virsti pakankamai plačiai žinoma tiesa.

Aš dievu netikiu ir netikėsiu, aišku, kažkas sukūrė sistemą, tačiau kodėl tada gyvūnai nesimeldžia dievams? Nejaugi jie tokie kvaili, kad nesuprastų, jog dievas egzistuoja?

Reikalas tas, kad žmogus sukūrė visus esamus dievo konceptus ir maldos žmonių parašytos - nėra nieko ką sukurė dievas, bent religijoje. Religija yra paistalas, kuriuo dauguma žmonių tiki.

Skerdžiasi dėl religijos, vieni kitiems savo tiesas bando įrodinėti. Vardan dievo vardo galime nužudyti milijardus kitatikių.

Jei į maldas atsakytų, tai būtų kitas reikalas, bet visos maldos lieka neatsakytos. Ir kai jau susergi religija, tuomet niekada nepasveiksi. Tu pats uždarai savo protą - niekas kitas. Nesidomėti kitais pasauliais ir kitomis religijomis yra siauro proto požymis. Todėl geriausia yra mesti visokius dievus ir kitokius įsitikinimus, bet ką aš čia kalbėsiu, net savo panai negaliu įrodyti, jog dievas neegzistuoja, o kai pasakai, kad ji siauraprotė - tuomet ji įsižeidžia ir išeina namo, vietoje to, kad paimtų ir pasidomėtu tuo ką sako kiti žmonės. Visa visata susikurė pati - tam tikrai nereikalingas dievas, kuris yra suasmeninamas ir paverčiamas vos ne žmogumi su super galiomis. Jei dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą - tai žmogus yra labai susireikšminęs.

Tikiuosi, kad mano blogo neskaito religingi žmonės, nes čia religingo nieko nėra.

Kaip tik noriu išmokyti žmones tikėti savimi, o ne kažkokiomis super galias turinčiomis sąvokomis. Aišku gali tikėti, bet nebūti religingas. Religija, tai konceptas skirtas valdyti žmones, kad šie neklausinėtų kodėl karalius gyvena pilyje, o mes visi trobose. Kuo mažiau klausimų keli, tuo laimingesnis esi - ar gi ne taip? Bet kai pradedi mąstyti ir būti kritiškas, tuomet supranti, kad tikėti paistalais yra nesąmonė, kuri nieko gero neduoda. Aišku religija nieko blogo nemoko. Padarai nuodemes ir po to eini atsiprašinėti lyg kam nors iš tikro rūpi. Kunigas, tai profesija, net ir dievo siųstas žmogus, kuris pats save išrinko uždirba pinigus, kad galėtų pavalgyti. Kodėl gi jo nemaitina kokia nors super energija, jei jis yra dievo siųstas?

Religijomis tiki nelaimingi žmonės, nes kai turi pinigų ir proto, tada tau dievo nereikia, nes viskas ir taip puikiai sekasi. Religija protingų kvailių išmislas, atsiprašau, kad taip išsireiškiau, bet kuo mažiau religingų žmonių tuo geriau gyventi. Tikiuosi, kad per ateinantį šimtmetį religija išnyks iš viso. Būtų mano laimė. Tada nebūtų siaurapročių žmonių.

Minimalus žinių kiekis

Pasakysiu atvirai: niekas nenori, kad tu būtum protingas.

Šiame pasaulyje nereikia mąstytojų, visiems reikia sunkiai dirbančių ir darbščių žmonių, kurie per daug galvos nesuka.

Tau tereikia žinių tiek, kad galėtum atlikti savo darbą neklausinėdamas jokių papildomų klausimų. Dirbti ir viskas.

Supranti valdžiai nepalanku, kai yra daug protingų žmonių. Protingi žmonės gali sukelti maišą, gerai yra, kai didžioji dalis žmonių nėra protingi. Tada kiti protingi negali susirinkti į mažumą su kuria reikės skaitytis. Geriau, kai būna visokie pydarasai ir kitokie iškrypėliai, negu kad protingi žmonės.

Protingas žmogus visada bus nepatenkintas tuo, kaip vyksta reikalai ir visada norės kažką pakeisti, tačiau vienas jis nieko niekada nepadarys. Kiekvienam pokyčiui reikalingi bendraminčiai, o kai žmonės abejingi, tai bendraminčių dažniausiai ir neatsiranda. Toks jausmas, kad žmonės miega ir gyvena autopilotu - su visais tikrai - nesusišnekėsi.

Taip ir gaunasi, kad pasaulyje retai kas pasikeičia. Geresnio pasaulio niekas nenori ir retas kuris įsivaizduoja, kad geresnį pasaulį galima sukurti. Juk yra visokių projektų, tačiau jie tik ir lieka projektais, nes toks jausmas, kad niekam neįdomu.

Aš nežinau, norėčiau kitokio pasaulio - kur bent darbą žmogui duotų, o dabar dėl darbo ir dėl savo išsilavinimo turi kovot pats - turbūt visais laikais taip buvo. Nežinau - negyvenau.

Susivokimas arba pabudimas

Tam, kad susivokti reikia suprasti, jog mes visi gyvename dirbtinėje aplinkoje. Mes esame labai nutolę nuo realios realybės. Aišku, kiekvienas įsivaizduoja tokį pasaulį - koks jam patogesnis.

Mes visi išugdyti sistemos ir kiekvienas individas turi rolę sistemoje. Rolė, tai nebūtinai darbas. Rolė, tai veikla kuria tu užsiimi didžiąją dalį savo gyvenimo. Atlikus rolę, mes sistemai tampame našta.

Reikia suprasti, kad žmonių sistema turi struktūra, tai reiškia rolių visumą, kuri viena be kitos negali egzistuoti. Juk dantų gręžimo aparato dantistas nesukuria, jis tik juo naudojasi. O sukuria aparatą technikai ir kiekvienas dalykas yra tarp savęs susietas. Žmonių rolės vienaip ar kitaip tenkina paklausą - vieni svarbesnes roles užima, kiti mažiau svarbias, tačiau visos rolės yra vienodai reikalingos. Kalbu apie tai, nes tokios informacijos aš niekur iki šiol nemačiau, tad tenka ją sukurti.

Struktūra susikuria savaime, laikui bėgant - kiekvienas turi rolę užkoduota savo genuose, o gal kur nors kitur - šito tikrai nežinau, nesu ekspertas. Jei neatlieki jokios rolės - esi pasmerktas mirčiai, nes jokiu būdu negalėsi integruotis į sistemą. Geriausiu atveju būsi miręs, blogiausiu atveju būsi sanitaras - bomžas, kuris tenkinsis sistemos atliekomis. Juk skirtingi žmonės vartoja skirtingus produktus, tas, kas tinka vienam, netinka kitam. Sukurdami pasaulį mes sukūrėme sau palankią aplinką, kurioje lengvai galime išgyventi - tereikia pinigų ir savęs realizavimo.

Jei koks bedarbis mąsto ir rašo - jis irgi atlieka svarbią visuomenei rolę. Žinoma galima rašyti ir blevyzga, galima rašyti tik tam, kad rašyti, o galima rašyti tik tuomet, kai turi ką pasakyti.

Daugelis žmonių gyvena autopilotu. Jie įgyja minimalų žinių kiekį reikalingą atlikti jų darbą ir daugiau niekada nesimoko ir susivokti nebando.

Turi suprasti, kad gyveni sistemoje, kuri turi struktūra. Ir blogiausia yra tuomet, kai nepritampi prie esamų normatyvų ir visada lieki autsaideris. Nepritapti, ko gero yra pati didžiausia šios kartos problema. Į darbą nepriima, nes žmonės nesąmoningai nustumia tave tavo rolės link. Jei esi filosofas, niekada nebūsi statybininku, jei esi statybininkas niekada nebūsi filosofu arba dailininku.

Galima susivokti, bet jei yra duota būti tik paprastu darbininku - tai juo ir būsi. Retas, kuris susivokia gyvendamas, nes tai padaryti yra gan sudėtinga. Aš irgi iš pradžių nieko nesupratau. Galvojau, kad turiu mokytis ir dirbti, tačiau niekada to nedariau ir tuo džiaugiuosi - užleidžiu vietą tam, kas dirba pagal savo rolę.

Aišku, mes esame kiek kitokie negu skruzdės. Galime keisti darbovietes, bosus ir netgi dirbti sau. Bet esminės savo rolės - nepakeisi. Galime įsivaizduoti, jog turime begalinę laisve, tačiau mūsų laisvė yra ribota. Nebent esi aukštesnis, negu visi kiti ir tokių žmonių būna. Kodėl teoriškai kiekvienas gali tapti prezidentu, o praktiškai ne? Yra rolės. Tas, kuris neturi vietos struktūroje visada bus išlaikytinis kitaip tariant sistemos brokas. Juk evoliucija vyksta pastoviai ir nėra vienodų žmonių, kaip ir nėra vienodų rolių, jei žiūrėti labai smulkmeniškai. Nuo rolės svarbos priklauso ir atpildas. Jei rolė nėra svarbi - finansinis atpildas menkas. Tas, kuris sukuria daugiausia vertės, tas susirenka visus pinigus - jei mes kalbame apie darbą.

Tas, kuris nesuvokia, kas vyksta aplink jį yra miegantis žmogus, kuris nesiorientuoja realybėje, o veikia autopilotu - tai yra reaguoja į aplinką ir atlieka pirmą į galvą šovusią funkciją. Tam, kad turėti rolę nėra būtina savęs suvokti. Kodėl gi žmonės nesusitaria, kodėl neįgyvendina jokio utopinio plano, o gi todėl, kad žmonės nesusikalba tarpusavyje - yra labai didelis kiekis žmonių ir su visais nesusitarsi, juk kalbų milijonas, o reikšmių dar daugiau. Ir be to žmonės užima skirtingus rangus. Juk visi benamiai ir šizofrenikai ir kiti nukvakeliai skelbia informaciją, kurios niekas neklauso ir negirdi. Iš tikro yra labai sudėtinga suvokti kada žmogus šneka rimtus ir protingus dalykus, o kada pjauna visišką grybą. Ypač, jei neturi išsilavinimo toje srityje apie kurią yra kalbama.

Nuolatos esame slegiami informacijos, nėra nė akimirkos kada į mūsų pasąmonę neeina informacija, todėl iš esmės turime būti stiprūs ir pakankamai informuoti, kad galėtume atlaikyti informacines atakas. Juk dabar kiekvienas rašytojas. Įsijunk kokį nors socialinį tinklą ir pasibjaurėsi žmonių skleidžiama informacija. Juk jie viską daro autopilotu reaguodami į aplinką, kuri juos supa.

Belieka tik atmerkti akis ir atverti protą ir tuomet iš karto pamatysi kaip kas vyksta aplinkui ir kaip vaikšto informacija tarp visų žmonių. Mes esame it vienas gyvas organas, kuris tarp savęs sąveikauja - aišku aš nieko naujo čia nepasakiau. Atrodo, kad visi viską ir taip žino, tad didelis protinguolis nepasirodysiu.

Tai tiek, jei yra klausimų šia tema - siųskite man elektroninį laišką, pasistengsiu atsakyti.

Žinių svarba

Aišku, visi sako, kad reikia mokytis ir mokytis, o mokytis reikia tik tam, kad turėtum darbą.

O jei nenori dirbti, tai tau mokslo praktiškai nereikia, tačiau su žiniomis formuoji save ir kuo daugiau žinai - tuo įdomesnis pašnekovas tampi.

Bendrauti su tais, kurie domisi tik aktualijomis yra apgailėtinas reikalas. Nes domėdamasis aktualijomis, niekada neturėsi tikrųjų žinių - tas, kas aktualu - praeina ir tiek.

Jei nori rimtų žinių - turi mokytis, tačiau eiti į universitetą yra prastas reikalas, nes tenka mokėti pinigus. O kam mokėti pinigus, kai internete pilna kursų nemokamai - imk ir mokykis, kas tau trukdo?

Matai, kuo daugiau žinių turi - tuo daugiau naudos visuomenei iš tavęs, nes tampi labiau pritaikomas. Aišku, be diplomo ir gražių drabužių niekam nieko neįrodysi. Visi tik įvaizdį žiūri - juk dešimtukas gražiau atrodo nei dvejetas. Ir šiaip, kai baigi mokslus pažymiai tampa neaktualūs - svarbiausia yra išmokti praktiniai įgūdžiai, kuriuos gali pritaikyti savo aplinkos praktikoje.

Juk reikia ieškoti tokio darbo, kurį norėsi dirbti visą gyvenimą - tiksliau ne darbo, o projekto. Projektai būna ilgalaikiai, o darbas gali ir pasibaigti. Todėl niekam nesiūlau išvis ieškoti to darbo, o vietoje to galvoti kaip įsukti savo asmeninį projektą.

O tai pakankamai lengva, tačiau reikia pažinčių, jei esi koks nors lopas, tai niekas niekada nenorės su tavimi dirbti. Lopas įvaizdžio prasme - turėk nekomercinį snukį ir nekomercines žinias - niekada nerasi darbo pas jokį darbdavį. Tačiau visada gali sukurti ilgalaikį projektą, net ir neturėdamas jokių techninių ar praktinių žinių - viską galima įgyti laikui bėgant.

Svarbiausia čia rasti savo nišą ir geriau imti konkurencingą nišą, nes niša, kuri neturi konkurencijos yra laiko švaistymas, tiesiog dėl to, kad niekam neaktualu. O jei niekam neaktualu - reiškia, kad toje nišoje niekas nėra pasiruošęs leisti pinigų, kad įgytų kokį nors produktą arba paslaugą.

Kad ir koks būtų verslas - jis turi tenkinti kažkokią tai paklausą. Nu supraskit nėra paklausos nėra ir darbo ir verslo nepadarysi bei produkto neparduosi.

Tai viskas ką norėjau šiandienai pasakyti.

Kai nėra palaikymo

Jei norėsi prasimušti, turėsi labai tikėti savimi ir savo galimybėmis. Nes bus laiko periodas, kai suprasi, jog tavęs niekas nepalaiko ir niekas nenori, kad tu pasiektum savo svajones ir suprasi, kad esi niekam neįdomus.

Iš tikro tas palaikymas yra labai svarbus, bet kai niekas tavęs nepalaiko - kartais atrodo, kad geriau sustoti ir nieko nedaryti ir viską mesti, bet jei sustosi, tai reikės daryti kažką kito ir tą nuo nulio.

Neapsimoka sustoti.

Aš puikiai suprantu, kad niekam nesu įdomus. Viską, ką parašau ir pasakau - skaitau pats. Labai sunku yra sudominti žmones, bet jei bandysi kam nors įtikti, tai parduosi save.

Svarbiausia žinoti ko nori ir siekti to bet kokia kaina. Aišku, visa tai laiko gaišimas, ypač kai neturi pripažinimo, neturi žmonių rato, kuriems tu rūpi ir kartais tikrai atrodo, kad nepasiseks, kai negali užkabinti stygų, kurias girdi kiti žmonės.

Jausmas, kad groju išderintu instrumentu, tačiau juk aš viską darau dėl bendraminčių, o ne kitokių žmonių. Man nereikia žmonių, kuriems aš nerūpiu. O pasaulis pilnas tokių. Kartais atrodo, kad pats turiu su savimi šnekėti ir pats sau padėti.

Sako, kad norint būti sėkmingu užtenka tik pasirodyti - gali visiškai neturėti talento, bet jei pasirodysi kiekvieną kartą ir padarysi savo darbą - sėkmė ateis, tačiau patikėk manimi, kaip sunku yra tikėti, kai nematai jokių rezultatų - keli laikai ir keli komentarai - viskas ką tu gauni už tai, kad bandai kažką pakeisti savo gyvenime.

Supranti, kad niekam tu nerūpi, tačiau turi nesustoti. Kito kelio tiesiog nėra. Ir jei aš prasimušiu, tai paklausiu žmonių - kur Jūs buvot, kai man labiausiai Jūsų reikėjo.

Palaikymas yra labai svarbu, kad ir tie patys dešimt žmonių. Bet kokį palaikymą reikia įvertinti, nes be jo greičiausiai nieko ir nepadarysi.

Save į viešumą gali kišti, kad ir dešimt metų - jei grosi išderintu instrumentu, niekas tavęs negirdės ir niekas neklausys, todėl labai svarbu yra užkabinti tai, kas rūpi kitiems žmonėms, o tada, tai jie tavęs klausys.

Bet ar tu nori žmonėms įtikti, ar tu nori išsakyti tai, kas yra svarbu tau.

Bet kokiu atveju, sunkiuoju periodu tu būsi vienas - niekam reikalingas ir tada turėsi pagalvoti, dėl kokių žmonių darai, tai ką darai ir ką tu išvis nori įrodyti pasauliui.

Milijonai žmonių ir visi sako tą patį, tačiau kokia tikimybė, kad tave pastebės, o jų ne? Tikimybė lygi nuliui. Tačiau dėl nulinės tikimybės irgi reikia pasistengti. Norėčiau tapti matomas, norėčiau tapti svarbus ir gerbiamas, bet to greičiausiai niekada nebus, nes niekas manimi netiki, o ypač aš pats savimi. Būčiau pozityvaus mąstymo atstovas, būtų lengviau.

O kai galvoje vienas negatyvas ir visi gyvenimo įsitikinimai surinkti iš 27 metų gyvenimo patirties, tai nežinau ar gali būti kitaip nei yra dabar. Aišku, reikia tikėti, bet kartais tikėti yra taip sunku.

Sako, įsivaizduok, kad rašai ir niekas neskaito, bet tai kaip aš tada uždirbsiu pinigų, jei manęs niekas neskaitys ir niekam aš nebūsiu įdomus. Problema yra tame, kad kol esi nepripažintas, gali rašyti kiek tik nori, gali kalbėti ir niekas tavęs negirdės.

Svarbiausia yra būti išgirstam, o kol esi nematomas - turi tikėtis, kad bent vienas žmogus tave mato, girdi ir supranta. Ir tada visiškai nesvarbu ar tave mato vienas žmogus ar visas milijonas.

Tik laikas parodys ar tu būsi sėkmingas ar nesėkmingas, o laikas eina ir viskas keičiasi, tačiau tu turi suprasti, kad visiems žmonėms ir visoms kartoms rūpi tie patys dalykai - niekas per daug nesikeičia.

Todėl geriau rašyti informaciją, kuri yra ilgalaikė, kuri būna aktuali net ir po dešimties metų.

Jei neturėčiau ką pasakyti, tai aš užsičiaupčiau, bet aš negaliu tylėt. Noriu pakeisti pats save, o po to ir pasaulį, bet jei netikėsiu, tai ir nerašysiu. O galiausiai užtilsiu ir susitaikysiu su pilku - nematomų žmonių gyvenimu. To labiausiai nenoriu.

Negaliu įtikt, negaliu pritapt ir kito kelio aš neturiu. Į šią padėtį mane įstūmė pati realybė ir netikiu, kad žmonės valdo realybę, man labiau atrodo, kad realybė valdo žmones, o ne žmonės realybė.

Jei tau gaunasi tik vienas dalykas ir jį bent kažkiek moki - turi jį paleisti į veiksmą. Jei aš mokėčiau dar kažką daryti tikrai nesėdėčiau čia ir nerašyčiau kaip kam reikia gyventi ir kam kuo reikia tikėti, bet gaila nemoku. Nesimokiau mokykloje, o reikėjo.

Reikėjo eiti į darželį, į mokyklą ir į universitetą - susirasti darbą ir kaip peliukui tylėti ir susitaikyti su karčia realybe, susirasti moterį, ją vesti ir susilaukti vaikų, nusipirkti lizingu būstą ir visą gyvenimą mokėti pinigus, kad išlaikyti tai, kuo labiausiai tikiu, tačiau gaila. Viskas po laiko, aš tikrai buvau durnas, kad pasirinkau šį kelią, nes dabar esu nematomas žmogus, tai, ko labiausiai bijojau.

Bet aš dar viliuosi, kad ne per vėlu tai pakeisti, o gal jau viskas po laiko - aš nežinau, bet spardysiuos, kol užgęsiu. Ir kai būsiu numiręs, man bus ramu, nes žinosiu, kad dariau viską ką galėjau, o nepakeičiau nieko. Nebijau gyvenimo nugyventi veltui - šlovės į kitą gyvenimą nepasiimsi. Kaip ir turto, meilės, materijos ir savo asmeninės reputacijos bei patirties. Viską vistiek, reikės pradėti nuo nulio.

Ar verta tikėti savimi? Aišku, kad verta, nes niekada nežinai, kada tau pasiseks. O jei savimi netikėsi, tai nepasiseks visais atvejais. Todėl kiekvienas, kuris nori kažką pakeisti turi palaikyti pats save, nes palaikymo greičiausiai nebus - bent jau pirmus dešimt metų.

Dešimties metų planas

Tai aišku yra visiškas absurdas ir laiko gaišimas.

Tačiau būtent tai yra reikalinga norint pasiekti bet kokį tikslą. Supranti, per vieną dieną tavęs niekas nepamatys, o jei ir pamatys, tai neįsimins.

Turi pastoviai save kišti į viešumą ir per dešimt metų dedikacijos pakeisi realybę kurioje gyveni.

Aišku tai tik teorijoje, o įdomu kokia bus praktika.

Dabar nutariau šį blogą rašyti dar dešimt metų ir video daryti dešimt metų - ilgalaikė dedikacija, kišiu save į viešumą kol visus užpisiu. Tokia ta mano logika.

O dirbti kitiems ir įtikti, tai ne mano tipažui - reikia daryti savo šūdą, tik tada gausi pagarbą ir būsi įvertintas.

Socialinis ratas, arba kur visos moterys

Ką tik kilo mintis parašyti apie tai, kodėl dauguma vyrų sėdi be moterų ir kur visos tos moterys yra.

Kai mokaisi mokykloje atrodo, tos moterys yra čia pat tarp mūsų. Po to stoji į universitetą arba proftechą ir ten yra moterys. Susirandi darbą ir ten yra bendradarbės.

Bet visa problema yra socialiniame rate - tai žmonės su kuriais tu leidi laiką, ir jei savo laiką leidi su draugais, kurie neturi jokių moterų - tu moterų gyvenime nesutiksi arba prie jų neprieisi, nes šiais laikais atrodo, kad visos jos turi vaikinus.

Kiekvienas gyvendamas susikuria sau socialinį ratą. Mano socialiniame rate nėra jokių moterų. Visi pavieniai bachuriukai, kurie leidžia savo dienas gerdami ir nedirbdami. Lygiai taip pat kaip ir aš.

Tad norėdamas susirasti moterį privalai išeiti iš savo socialinio rato ir su kažkuo nauju susipažinti, bet dažnai įsiremsi į problemą, kad bet koks išėjimas iš savo socialinio komforto zonos yra vienos išlaidos. Tai ir yra pagrindinė problema. Labai daug žmonių neišeina iš savo komforto zonos. Bendrauja su tais pačiais žmonėmis, nes naujais žmonėmis mes tiesiog nepasitikime. Taip gyvenimas išmokė. Visi puikiai supranta, kad šitas pasaulis pilnas veidmainių ir moterų, kurios ieško ne vyro, o jo pinigų. Aišku nuo pelno galvos neskauda, bet jei esi toks kaip aš. Tai didžiąją laiko dalį praleidi namie. Sėdėdamas prie kompiuterio.

Sakoma, kad moterys ateina pačios. Tačiau jei tu neišeisi iš savo socialinio rato - tavo moteris niekada neateis pas tave į namus. Tu gali laukti ir niekada nesulauksi. Todėl turi galvoti, kaip pakeisti savo socialinę aplinka. Užsirašyk į kokią nors moterišką profesiją ir iškarto susipažinsi su naujomis moterimis, nes ten jos ir sėdi. Kabinti moterį lauke yra prastas reikalas, nes gali prieiti prie šimto moterų ir visos tave gali pasiųsti nachui. Ir baigsis taip, kad liksi nieko nepešęs.

Dauguma žmonių susipažįsta su moterimis per savo pažįstamus arba moksluose ir kartais darbuose. Bet dirbti su moterimi tą patį darbą yra apgailėtinas reikalas. Jei firma bankrutuoja, tai abudu liekate be darbo. Irgi ne kažką.

Socialinis ratas visada įtakoja tavo gyvenimą. Jei draugai lochai, greičiausiai pats esi toks pats. Žinai, kaip sako: pasakyk kas tavo draugai, pasakysiu kas tu.

Ir tai yra teisybė. Nei vienas mano draugas su kuriuo leidžiu laiką nedirba. Visi totalūs bezdelnikai. Aš vienintelis kažką internetui rašau ir darau tuos prakeiktus video. Toks jausmas, kad gyvenimas stovi vietoje. Niekas per daug nesikeičia ir žinau, kad moterį susirasti tikrai bus sunku vien dėl mano socialinio rato, kuris tikrai nepadeda susirasti moters.

Tačiau jei į ratą ateina viena moteris, ji dažnai ateina su draugėm ir pažįstamom, kurios dažniausiai neturi vaikinų, nes jas kankina ta pati problema. Daug moterų negali rasti vaikinų, lygiai taip pat kaip ir vaikinai, tačiau moterys yra žymiai išrankesnės, joms gi bet kas netinka. O vyras laimingas suradęs bet kokią moterį, su kuria gali pasimylėt ir pabendraut.

Seniau eidavau prie moterų gatvėje, tačiau nusigyvenau iki tiek, kad neleidžiu sau šitos prabangos, tiesiog nusibodo, kai moterys mane nachui siuntinėja. Manęs visai nepažinodamos įsivaizduoja, kad aš kažkoks tai lochas, nu gerai nedirbu, rengiuosi neskoningai, tačiau juk aš irgi esu žmogus. Ir kartais pagalvoju, jog tikrai moteris negali duoti nieko daugiau tik seksą. O man reikia gyvenimo kompanionės, kuri kartu su manim užsiimtu kažkokia veikla, bet kam pasakyk, kad esi durnas ir dar sergi šizofrenija, tai atšoks bet kokia moteris, nes joms gi reikia sveikų, stiprių ir turtingų vyrų. Ar kada nors matei turtingą moterį su prasčioku? Turbūt to niekada gyvenime nebuvo ir nebus. Turtinga moteris išspręstų visas mano problemas.

Kai draugų ratas niekur neveda, belieka viena išeitis - eiti ten, kur yra moterų. Į kokius kursus, arba šiaip į mokslus, nes kitaip tos moters ir nerasi. O kai sulauki tam tikro amžiaus, tai visos normalios moterys būna užimtos ir lieka tik tos, kurių niekas kitas nenori. Žinai atbrosai su atbrosais bendrauja. Atbrosas, tai žmogus, kurio nepriima visuomenė tokio, koks jis yra.

Autoritetas ir ekspertizė

Nesvarbu kokią informaciją dėsi į internetą - jei neturi kažkokio tai profesinio pripažinimo niekas tavęs neklausys. Nes informacija, kuri yra įdedama neišsimokslinusių žmonių yra laikoma šlamštu.

Juk tas, kas nieko nebaigęs negali įrodyti kažkokių tiesų savo asmeniniais tyrimais, kuriuos padarė prie savo kompiuterio sėdėdamas namie.

Aišku gali būti jogas arba filosofas ir varyti savo tiesą, tačiau sunkiausia žmones yra sudominti, ypač jei rašai kažkokiomis specifinėmis temomis, kurios įdomios tik tai vienetams.

O autoritetą gausi tik tuomet, kai būsi pripažintas. O, kad gauti pripažinimą kažkokioje srityje reikia ilgai ir nuobodžiai stengtis.

Pažiūrėk reality hacker websaitą ir suprasi apie ką aš kalbu. Tokių websaitų yra tūkstančiai jei ne milijonai, kurie siūlo niekuo nepatvirtintą informaciją.

Pasakysiu tik tiek, kad realybės nulaužti nėra įmanoma. Bent dar man nepavyko arba tam reikia kažkokių priemonių ar dar kažko. Išėjimas iš proto, tai ne realybės nulaužimas, o tik sutrikęs realybės suvokimas.

Niekada nesužinosi ar gyveni sistemoje ar ne - tą turi patirti. O kai patirsi, kelio atgal nebus.

Kodėl psichologas ir psichiatras niekada nesupras, kad mes gyvename sistemoje

Ši mintis man jau yra kilus seniai, bet sugalvojau užrašyti tik šiandien po sapno, kuriame pasmaugiau laidu savo buvusį klasioką ir susapnavau, kad vaidinu filme the truman show, kurį bandžiau žiūrėt, bet man nieko nesigavo.

Kodėl retas, kuris žmogus suvokia, kad gyvena sistemoje arba kitaip tariant matricoje iš kurios atsijungti nėra įmanoma. Tačiau atitrūkti yra dar ir kaip realu, ypač kai tau psichozė.

Aišku, tai psichologinis sutrikimas ir taip toliau.

Tam, kad suprastum, kad sapnuoji turi pabusti - tai reiškia atsijungti nuo sapno ir papulti į kitą realybę. Visi sapnai ir visos esamos ir buvusios haliucinacijos yra ne kur kitur kaip tavo galvoje, tačiau ir realybė yra tavo galvoje. Tam, kad realybė egzistuotų ji turi būti patirta. Nesvarbu kas patiria, nes realybė yra smegenyse, o ne kažkur kitur. Juk pati materija negali jausti savo paties egzistencijos - man taip atrodo, nes ji neturi nei sąmonės nei pasąmonės, o tai reikalinga, kad jausti realybę ir laiką.

Kad suvoktum, jog gyveni sistemoje - turi nuo sistemos atitrūkti. Jausti realybę tokia kokia ji yra nėra duota visiems. Tai aišku galima vadinti haliucinacija, gliuku ir taip toliau. Tačiau mūsų pasaulis yra vieta, kur tu atlieki pagrindinį vaidmenį. Tu niekada nežinosi ar kiti žmonės iš tikro egzistuoja ar yra tik padaryti tam, kad tu nesijaustum vienas ir tavimi būtų pasirūpinta. Juk tokius pačius veiksmus žmonės daro tiek žaidime, tiek realybėje. Juk jei galima suprogramuoti žaidimą, kur žmonės bus daug maž savarankiški, tai ką negali koks nors intelektualus dievas sukurti realybės sau, kurioje jis pats ir egzistuoja bet kokioje formoje, kokioje jis tik nori. Ir šiaip, ką dievas negali įsikūnyti į kokį nors žmogų ir jam parodyti tikrąją realybę? Aišku tikrosios realybės tu nepamatysi, nes esi žmogus. Realybę matysi kaip žmogus ir tik jis. Jei būtum bitė - matytum realybę kaip bitė ir turėtum visiškai kitą realybės suvokimą. Negali iš tikro žinoti, ar gyvūnai ir kiti žmonės nėra botai, o aš tokių gliukų turėjau. Pagal standartinį savęs suvokimą tuo nesinori tikėti, nes tai tiesiog iškreiptas suvokimas, bet kas jei tai tiesa? O šios tiesos niekada neįrodysi. Kiekvienas žmogus gyvena savo pojūčių sistemoje, jei informacija jam ne aktuali ir neįdomi - jis į ją nereaguoja, reaguoja tik jo pasąmonė, kuri visada reaguoja į viską.

Taip pat kaip ir sapną, realybę kuri tave supa suvoksi tik tuomet, kai nuo jos atitrūksi. Supranti, visur aplinkui yra informacija - mus visus pastoviai bombina kažkokia informacija, raidės ir žodžiai, tai ne kas kita, kaip instrukciniai arba vadinkime "programiniai" kodai, kurie veikia tik tarp žmonių, o šiaip iš esmės nieko nereiškia. Ir kai atitrunki nuo žmonių sistemos, kuri gyvena universalioje sistemoje pradedi nesuvokt nei kas yra raštas, nei ką reiškia žodžiai ir pasidaro išvis labai sunku orientuotis šitoje vadinkime matricoje.

Jei niekada iš sapno nepabustum, tai galvotum, jog tavo sapnas yra tavo realybė, kurioje tu ir gyveni. Kai sapnuoji, net ir laikas eina greičiau, o tai reiškia, kad po mirties laikas neegzistuoja ir tu gimsi vos tik praėjus akimirkai - gimsi kitam kūne, kitoje realybėje - su sąlyga, kad realybė yra galvoje ir turi būti patirta, kad ji egzistuotų. Mes tikrai negyvename objektyvioje realybėje, nors taip atrodo. Tačiau visa realybė gali egzistuoti tik kažkokiame proto ir sąmonės ir pasąmonės atitikmenyje. Kiekvienas žmogus, jei jis nėra botas ir jei tai galima būtų įrodyti kažkaip, gyvena unikalioje realybėje, kuria jis suvokia subjektyviai. Aišku mūsų realybės persipina, nes objektyvioji realybė yra kolektyvinė. Kas gali įrodyti man, kad aš nesu sisteminis vienetas, kuris veikia savaime. Niekas negali to įrodyti, nes aš kaip ir visi tik reaguoju į aplinką ir prie jos prisitaikau, be realios galimybės kažką įtakoti, tik pasirinkti tarp kavos ir arbatos, kas yra ne kas kita kaip binarinis mąstymas: taip arba ne: 1 arba 0.

Reikia suprasti tokį dalyką, jog nepatirta realybė neegzistuoja. Tačiau kai mes tik kažką už savo horizonto atrandame ar pamatome, tai pradeda egzistuoti kaip realus objektas, bet jei mes galvosime, kad yra kažkoks dievas, kuris viską valdo ir viską sukūrė - mes klysime, todėl, kad net ir nematomus dalykus reikia patirti. Tarkim, aš žinau, jog yra marsas, tačiau jis man nėra realus. Jis man toks realus kaip ir dievas - internetas pilnas paveiksliukų, yra kažkokios informacijos ir tiek. Bet aš dabar neimsiu ir nesakysiu, jog marsas neegzistuoja, nes žmonės pradės šaipytis. Ką noriu pasakyti, tai yra tai, kad objektai ateina į realybę tada, kada yra jaučiami ir matomi ir patiriami bet kokia forma - ar tai paveiksliukas, ar tai apsakymas ar aprašymas ir taip toliau, tačiau tu pats nesi garantuotas jokios informacijos tikrumu, nes informaciją galima sukurti ir kiekviena informacija yra kuriama visuomenei iš subjekto perspektyvos.

Kažkas yra matęs marsą per teleskopą ir jis pradeda teigti, jog egzistuoja marsas - ten padaroma nuotrauka, surenkama informacijos kažkiek ir jis pristatomas kaip realus objektas, kuris egzistuoja visatoje ir tam tikrų žmonių realybėje, o kadangi mes gyvename kolektyvinėje realybėje, tai automatiškai pradeda egzistuoti ir mano suvokime, bet ne realybėje. Aš marso nesu matęs realiai, todėl mano subjektyvioje realybėje jis neegzistuoja, tačiau egzistuoja mano vaizduotėje.

Taip pat ir žmogus, kuris nėra patyrės atitrūkimo nuo realybės, negali nieko sakyti apie tai, ar jis gyvena sistemoje ar ne. Nes jis to nepatyręs, tačiau jis gali rasti informacijos trupinių kažkur internete ir bandyti tai suvokti, bet jam tai bus tik informacija, o ne realus potyris.

Gaunasi taip, kad kiekvienas žmogus turi sau duotą misiją. Žmogus yra automatiškai sukoduojamas ir sukuriamas sistemos taip: kad jis atliktų savo funkciją. Jeigu dantys netrupėtų, tai dantistų nebūtų, todėl galima sakyti, jog dantys trupa todėl, kad būtų dantistai. Nors dantys trupa ir gyvūnams, tačiau tie dantistų neturi.

Visa žmonija yra kaip viena didelė šeima, šeima turiu omenyje sistema - kiekvienas atlieka kažkokią funkciją. Vienas didelis skruzdėlynas, o taip atrodo, nes funkcijų yra be galo daug. Ir jei tau nėra duota vykdyti kažkokios funkcijos, tu jos ir neįvykdysi. Ne mes pasirenkame kas esame, o mus sukuria sistema, nes jei sistema neleistų mums būt daktarais, tai mes jais ir nebūtume. Tu gimsti su tam tikromis žiniomis, kurias gauni iš aplinkos, iš savo kultūros ir tave visiškai suformuoja mokykla ir kitos mokymo įstaigos, bei tavo ligos ir dar kiti dalykai.

Kokia nauda iš psichiatrijos pacientų. Kai išeini iš savo realybės suvokimo, tai tuomet gauni informacijos apie kitą suvokimo galimybę. Juk ne aš vienas sakau, kad gyvename sistemoje ar kažkokioje simuliacijoje. O jei ne aš vienas taip sakau, tai gal tai tiesa - tiesiog yra daug žmonių, kurie yra tai patyrę ir kai tu kažką patiri - tu nori apie tai informuoti visuomenę, nes jei tu esi koks nors šizofrenikas ar reguliariai pagauni psichozės priepuolius, tai gal tai yra tavo funkcija? Nes juk niekam kitam tu nebūsi reikalingas turėdamas psichinę ligą. Juk informacija apie kitokius realybės suvokimus yra psichiatrijai labai naudinga ir reikalinga. Aišku atsijungęs nuo sistemos tu vienas pats neišgyvensi ir tave reikės atgaivinti arba palaukti ilgesnį laiką, kol tu pats atsikačialinsi arba priprasi prie savo būsenos.

Mano problema su psichiatrija yra ta, kad man neleidžia pačiam savo galvoje suvokti, kas yra išprotėjimas ir kam jis yra reikalingas, mane iškarto gaivina ir vėl prijungia prie sistemos iš kurios ką tik atitrūkau. Matai jei tu gyveni sistemoje, tai tu turi elgtis sistemingai antraip neišgyvensi sistemoje ir numirsi. Iššoksi pro kokį langą ar palysi po automobiliu ir taip toliau.

Aišku aš suprantu, kad yra visokių išprotėjimo formų ir visokių ligų ir žmonės be vaistų greičiausiai neatsistato, nes pinasi sapnų pasaulis su patiriama realybe ir tu išvis patiri kažką nerealaus, kas atrodo realu, bet jei tai realu, tai ką tai nėra tikra? Tiesiog smegenys pradeda trumpint ar ten pradeda trukti mikrokomponentų ir vitaminų.

Kita mano teorija yra ta, kad žmonės kurie vadovaujasi protu yra funkcijos žmonės. Tam, kad išeitum iš funkcijos, turi išeiti iš proto, nes protas reikalingas tik tam, kad tu mąstytum, kam gi jis dar reikalingas? Turi protą - protauk. Žmonės sako, jog protas yra neribotas dalykas, tačiau mano suvokime protas yra ribotas dar ir kaip. Juk sąmoningas protas apdoroja tik 40 bitų per sekundę, o nesąmoningas protas 40 milijonų bitų per sekundę.

Dr Lipton also says that the unconscious mind operates at 40 million bits of data per second, whereas the conscious mind processes at only 40 bits per second.
O tai reiškia, kad mūsų visas gyvenimas yra ne kas kita kaip autopilotas, todėl iš esmės reikia atrakinti savo protą, kad būti talentingu, gabiu ir kitaip pranašesniu žmogumi negu kiti, bet klausimas kaip atrakinti tą protą, kai išėjęs iš proto tu išvis savęs nekontroliuoji. Tai arba tu turi priprast prie kitokio suvokimo arba dar kažkas. Nes iš savo patirties galiu pasakyti, kad protas atsirakina ir tu pradedi suvokti viską greičiau ir geriau. Tiesiog prarandi kontrolę. Juk kišdamas į galvą kažkokią informaciją proto neišlavinsi, jis vistiek apdoros 40 bitų ir viskas. Tiesiog žinosi daugiau, bet kas iš to, kad tu daug žinai.

Aišku čia tik mano teorija, gal viskas yra kitaip, tačiau aš nei programuot galiu išmokt, nei gitara grot ir neįsivaizduoju kaip tu gali dėti tiek daug pastangų, nes kai nesimato rezultato, tai pastangų išvis dėt nesinori. O pasaulis yra sukurtas protingų žmonių. Juk, kad kažką sukurti reikia žinoti kaip ir ką daryt. Reikia rimtai būt gabiu žmogumi, kad viską išmokt. Nesuprantu, kaip su tokiomis prastomis smegenimis kaip pas mane galėčiau kažką išmokt - man nelenda neaktuali informacija ir tiek, bet realiai juk turėčiau ir galėčiau išmokti bet ką. Bet kažkaip nedomina, nežinau.

Grįžtant prie savos teorijos pasakysiu taip, kad tie žmonės, kurie žino kažkokią paslaptį, kad protas atsirakintų, tai jie tos paslapties nepasakys vien dėl to, kad jiems gerai, kai aplinkui juos yra nemąstantys žmonės, nes pagal žaką fresko, tai žmonės išvis neturi kritinio mąstymo gebėjimų ir išvis nemoka mąstyti, bent taip jis sako savo lekcijoje. Ir tai iš dalies yra tiesa, nes pasaulis yra sukurtas per daug metų ir nesėkmingų bandymų. Patiri nesėkmę ir mokaisi. Ir be to pasaulį sukūrė daug žmonių, o ne vienas kažkoks žmogus padarė visus atradimus. Juk jei žmonės iš tikro būtų intelektualūs, tai pasaulis būtų kitoks. Tačiau žakas išvis klausia ar žemėje yra intelektuali gyvybės forma. Aišku juokas juokais, bet pripažinkim, kad iš pasaulio tu negausi to, ko pasaulis nenori tau duoti. Gali čia rašyti svaigiomis idėjomis, bet pripažintas būsi tada, kai baigsi universitetą. Ir visos tos tavo asmeninės mintys yra kitų minčių makalošė, tad nieko tu "savo" nesugalvosi. Paimsi idėją, ją pakoreguosi ir tiek.

Tai jei mes gyvename sistemoje, tai sistemą reikės laužti iš vidaus ir iš dalies tai jau yra daroma, tarkim kokia nors genetinė modifikacija, kad ir tas pats dantų taisymas. Juk tai ėjimas prieš pačią gamtą ir prieš jos dėsnius ir tai yra gerai, nes technologija atveria naujus ir nepažintus horizontus, kurie palaipsniui tampa realybe ir praplečia mūsų suvokimą, kuris automatiškai atveria naujus horizontus ir kiekvienas žmogus kažkaip prisideda prie sistemos, net ir mažiausiomis pastangomis ir tai jau yra reikalinga.

Autodidaktas

Nu ir ką aš išmokau per savo gyvenimą? O gi nieko apčiuopiamo - galiu būti nebent įdomus pašnekovas, nes turiu nemažai bendrinės informacijos.

Šiam pasaulyje reikia baigti universitetą, kad būti pripažintu ir vertu žmogumi.

Niekas autodidaktų nemėgsta, nes viskas ką jie daro, tai mokosi savarankiškai. Nors aišku, jei aš apsiimčiau kokia nors konkrečia sritimi, tai aš gal ir prasimuščiau, bet deja nieko konkretaus mokytis aš nenoriu. Man geriau visko po truputį.

Visas mokslas reikalingas tik tam, kad gauti darbą arba kažką sukurti, bet dabartinis pasaulis yra sukurtas per tūkstančius metų ir nesėkmingų bandymų - tiesiog sėdėdamas namie nieko tu nesukursi. Turi išeiti į pasaulį - matyti žmones. Su jais bendrauti.

Tenka pripažinti, kad pasauliui nereikia mąstytojų, nes tai ne profesija. Pasauliui reikia darbuotojų, bet dirbdamas darbą pasaulio nepakeisi. Tiesiog stovėsi kur nors fabrike ir dėliosi žirnius į skardines.

Jei galėčiau, tai prikurčiau visokiausių robotų ir kitaip automatizuočiau visus darbus, bet gaila nemoku. Eičiau į kokį būrelį, bet visi būreliai mokami ir šiaip skirti jaunesniems žmonėms nei aš. Tad tenka mokytis ir naujų minčių semtis iš interneto, o internete irgi ne genijai rašo - tokie patys žmonės kaip ir aš.

Aišku jei randu ką nors naudingo, tai pasidomiu, bet paskutiniu metu pasidarė neįdomu klausyti kitų žmonių nuomonės - sėkmingų arba nesėkmingų. Tiesiog neįdomu, nes retas kuris pasako kažką naujo. Ir šiaip žiūrėdamas jaučiu, kad durnėju. Kažkokia informacija įeina į pasąmonę ir tiek. Nededu jokių pastangų, kad kažką išmokčiau. Tiesiog domiuosi kažkokiais dalykais iš neturėjimo ką veikt. Jei amžinai sėdėčiau darbe, tai nebūtų to laiko, kada domėtis pasauliu. Ir vat pastebiu tokį dalyką, kad kiekvieną dieną išmokstu kažką naujo. Šiandien sužinojau žodį autodidaktas, kas yra savamokslis.

Ir taip kažkokios pažinimo ribos plečiasi, bet pasakysiu tokį dalyką, kad jei neturi galimybės keliauti ir gyvai kalbėtis su kažkokiais žmonėmis - internetas niekada neprilygs jokiai paskaitai ar kitam dalykui, tai tik būdas perduoti informaciją.

Dar tokį dalyką pastebėjau, jog žmonėms nereikia protingos informacijos - žmonėms reikia pramogų, nes žmonės neturi ką veikti. Juk grįžęs po darbo nori pažiūrėti kokią nors buką komediją, o ne savo smegenis grūzinti kažkokia informacija.

Taip, protingos informacijos yra, tačiau protinga informacija niekada neeis pro masinės informavimo sistemas, ten delfi arba 15min. Ar kitą žinių portalą. Niekas nenori, kad pasaulis pasikeistų. Elitas valdžią atiduos tik tai tada, kai sistema sužlugs.

Tarkim tas Jacque Fresco. Jis jau 30 metų visiems pasakoja apie savo venus projektą, ir projektas iki realybės net nepajudėjo. Aišku turi jis ten susikūręs sodą pagal savo dizainą, tačiau tai ne miestas. Ir šiaip jei tai būtų gera idėja, tai žmonėms ji natūraliai patiktų ir viskas būtų realizuota, tačiau tai dar viena utopinė sistema. Supranti, turi kažkas valdyti pasaulį, nes jei jo niekas nevaldys tai bus šūdas. Yra elitas ir jis turi būti, o žmonės - tai jie sraigtai sistemoje. Šiuo metu niekas neverčia dirbti, niekas neverčia mokytis. O jei nori mokytis turi dirbti, kad gautum pinigus mokslui arba būti labai gabus, kad gautum finansuojamą vietą.

Tiesiog kai nesiseka gyvenime - pradedi suprast kai kuriuos dalykus, kad ne viskas tavo rankose. Aišku gali eit mokytis niekam nereikalingų specialybių - įgyt kažkokį amatą, tarkim kompiuterių techniko ir neturėt darbo, nes niekas tų kompiuterių netaiso. Jei taisytų, tai būtų prišikta tų pasiūlymų dirbti ir tada būtų verta eiti mokytis. O kai vienas skelbimas, tai ką aš žinau. Ar čia perspektyva?

Kiekvienas žmogus pats turėtų susikurti sau darbą toje srityje, kuri jį domina, bet matai - gali turėti darbą ir neturėti pinigų. Tiesiog veiklą veiki ir nepritrauki klientūros, nesudomini auditorijos ir didžiosios pastangos nueina per niekus. Aš kažkada galvojau, kad rašysiu blogą ir žmonėms patiks, nes aš turėsiu ką jiems papasakot, bet realybė gavosi tokia, kad niekam neįdomios tos mano sapalionės. Ypač kai yra video, kur tikrai protingi žmonės kuria - profesionaliai ir viskas. Nu kas skaito šiais laikais. Aišku žmonės skirtingi, yra kam patinka, bet ne toks kiekis, kad galėčiau iš to gyventi. Pasauliui reikia kažko protingo, kažko neatrasto ir kažko negirdėto - arba visiško šūdo.

Mano durnus video peržiūri didesnė auditorija, negu skaito mano blogą, kur kažką rimtai bandau pavaryt. Tiesiog kai nesi populiarus, tai ir lieki ne populiarus - dabar jei išpopuliarėčiau kaip blogeris, tai būtų man gerai, bet vėl gi. Aš neužkalnis. Visas populiarumas ateina su dideliu darbu, o mano eilės yra nuobodžios pievos kažkokios. Tačiau, tas, kas rašo gyvena amžinai. Aišku liks rašliava po mano mirties, jei šito blogo kažkas neišims iš interneto, bet problema ne tame. Tiesiog tenka pripažinti, kad nelabai ką turiu papasakoti gero - be abejo rašytojas turi daug skaityti, o ką aš? Neskaitau nes man neįdomu ir šiaip profas būt aš nenoriu, nes reikia labai stengtis, o stengtis man nuo gimimo nepatinka, nes pastangos nevertos rezultato.

Bet kokia sistema, kuri yra remta konkurencija yra pasmerkta žlugimui, nes konkurencija nėra žmogaus prigimtis. Visos tos konkurencijos išmokstame gyvendami, nes tai dalis mūsų kultūros. Turi konkuruoti mokykloje, universitete ir darbe. Ir dėl darbo. Dėl populiarumo ir to turi konkuruoti su kitais. Žodžiu tokia pasaulio santvarka man nepatinka, nes jei ne mano motina, tai aš būčiau bomžiukas visiškas. Aš nenoriu prisidėti prie pasaulio ir eiti dirbti ten fabrike, kai toks darbas gali būti automatizuotas ir aplamai visas darbas gali būti automatizuotas, Moksle nemačiau prasmės niekada, nes savarankiškai gali išmokti ir mokytis tai, kas yra įdomu. Aišku darbo negausi, bet kam tas darbas, ane? Juk ankščiau ar vėliau visus darbuotojus pakeis robotai, bet aš abejoju, kad pasaulis kada nors bus nemokamas. Labai norėčiau, bet tikrai to niekada nebus, nes turi būti skurdžiai kurie dirba valdininkams ir tie, kas valdo skurdžius ir turi sočiai visko. Bet taip keista, kodėl žmonės nesukyla ir nepadaro kokios nors utopinės sistemos, kad ir to venus project. Kodėl žmonės nenori pokyčio ir atrodo, kad visiems gerai kaip yra. Aišku vienaip ar kitaip darbus kažkas turės atlikti robotai ar žmonės. O darbų jų visada bus, tik va dalis darbų šiuo metu yra visiškai nereikalingi.

Žmogus sėdi ir lošia kompu, o kiti žmonės jam meta paramą ir jis iš tos paramos gyvena. Kas galėjo pagalvot, kad tai bus rimtas darbas. Rinka pasisotina ir kiti kas yra kiek prastesni įvaizdžiu tampa nereikalingi - aišku, jie visi turi mažas auditorijas, bet ne tiek, kad galėtų iš to gyventi. Kaip ir viskame - nėra poreikio, nėra ir darbo. Ką aš negalėčiau kokiu nors sargu būt? Ar dar kuo nors - tiesiog niekas nedavė man galimybės pasireikšt ir tiek. O sukurti kažką savo nėra taip paprasta, kaip kažkada atrodė. Galvojau sukursiu blogą rašysiu iki užsipisimo ir laimėsiu gyvenime, bet tu man pasakyk nors vieną lietuviškai rašantį blogerį, kuris uždirba pinigus - tokių nėra, nes nėra paklausos. Būtų paklausa, tai blogosfera lietuvoje gyventų.

Aišku gali rašyti savo malonumui ir nesigilint ar turi tą paklausą ar ne, bet tai skaitysis, kad tu turi darbą ar ne? Jei tu darbą atliksi gerai, o paklausos neturėsi? Ar tai bus hobis, nes tu nesi profesionalas? Tas ir labiausiai užknisa mane, kad vieni gali daryti tai ką nori ir jiems puikiai sekasi, o kiti daro, daro ir nieko nepadaro - tame tarpe ir aš. Nu nesu aš profas atleiskit, bet tai mane labai užknisa. Aš tai manau, kad rašau įdomiau, negu tie supisti motyvacijų idiotams rašytojai. Aišku šerk žmones tuo, kam yra paklausa ir tu laimėsi, bet ką aš žinau - man norisi būti ištikimam visų pirma sau. O jei netenkinsi kitų žmonių poreikio, tai niekada neturėsi komercinės sėkmės. Labai daug rašytojų gyveno pusbadžiu, o kai jie numirė, tai juos pripažino. Keista, o dabar gali būti rašytojas ir sulaukti pripažinimo kol esi gyvas. Ai, viskas yra socialinis įvaizdis, o ne kažkoks super kietas įdirbis. Nu ką, tu negali paprasto tekstuko parašyti? Pizdec, kiekvienas gali rašyt, bet ne visi yra įdomus žmonės, nors žmonių skoniai skirtingi. Netenkinsi masių, tenkinsi mažumą. Ir matai, čia lietuvoje nėra tiek mažumos, kad iš to būtų galima gyventi. Ir gimti lietuvoje ir mokėti slaptą kalbą yra pravalas.

Dabar man toks jausmas, kad savo gimtam kraštui nesu reikalingas, nei darbo atžvilgiu, nei kaip asmenybė ar personažas. Žmonėms manęs nereikia, tai taip gaunasi, kad man nereikia žmonių? Juk be žmonių aš neišgyvensiu, o nieko blogo aš išvis niekam nepadariau, tiesiog kai masė žmonių vienus iškelia į aukštumas, tai ta pati masė žmonių kitus žmones nustumia į šalį ir taip tikrai yra. Ir jei masė žmonių tave nustumia į šalį, tu, kad ir kiek rašysi ar ardysiesi ar malsi šūdą tu niekada neiškilsi, nes tau nebus duotos galimybės nei išsilavinimą įgyt, nei darbą susirast, nei iškilti kaip populiariu asmeniu, kurio nuomonė yra vertinama ir taip toliau. Visi galvos, kad tu lochas, nors tau paprasčiausiai nesiseka.

Juk aš be darbo sėdžiu tai ne dėl to, kad aš nenoriu pinigų ar ten dirbt, tiesiog aš noriu savaip kažką daryt, nes esu neformalas. Man reikia darbo, kad aš visų pirma galėčiau išsimiegoti, o ne keltis ten 6 valandą, kad galėčiau tam supistam ofise atsėdėt 8 valandas. Juk dirbti pilnai užtenka 4 valandas per dieną ir visi darbai būna padaryti, o žmonės tuose ofisuose tai šnekučiuojasi, geria kava ir tikrina emailą kas penkias minutes. O dar yra darbų, kur gali facebooke sėdėt ir gaut už tai šaibas, ten atneša kompą jį pafixini ir tiek. O į dieną 2 kompai, tai ką aš žinau. Nafig tokiam darbe sėdėt - geriau namie sėdėt. Turėjau tokį darbą - padirbau tris dienas ir išėjau, tai buvo pats pirmas mano rastas darbas ne per pažįstamus. Ai ne antras. Pirmam irgi ten apie savaitę pradirbau ir kai paprašiau dviejų gabalų, tai vadovas išpūtė akis ir pasiūlė atsiskaityt kompaktais. Ta prasme, kai tu nemoki nieko, tai negali dviejų gabalų prašyt? Čia kažkada bandžiau skynete įsidarbint tai jie siūlė 800 litų, tai atsiprašau, kas čia pinigai? Tai aš atsisakiau dirbt, o jiems ką bėda? Jie suras kitą lochą, kuris eis už tiek dirbt, vien tik todėl, kad dirbti reikia tam, kad nenustipti. Jei būtų maisto sočiai laukuose, tai niekas neitų ir nedirbtų, nes dirbti yra šūdas, todėl, kad yra kažkieno nustatytas grafikas ir darbo sąlygos ir tavo pareigos. Darbe tu tiesiog atlieki funkciją už tam tikrą sumą pinigų, nors realiai tu darbdaviui atneši pelną ir jam apsimoka tave laikyt, nes jis pats nespėja to daryt ir dar nenori, nes jis pats supranta, kad yra rimtesnių dalykų nei ten tuos burgerius makdonalde kept. Ir kai neturi jokios patirties atsakingo darbo tu negausi. Aš tarkim suprantu, kad kuo ilgiau aš nedirbu, tuo sunkiau man bus susirasti darbą, o kadangi man dirbti kažkokių funkcinių darbų nesinori, tai reikia galvoti kažką kitą. Supranti, jei dabar išpopuliarėčiau kaip koks afigenas trolintojas. Tai būtų jėga, bet supranti žmonių tai nestebina. Žmonės užsikėlę standartus ir jei nori būti populiarus, turi atitikti tą standartą. Kažkoks bičiukas filmuoja savo džinsus ir kažkokias pievas ten šneka, tai kas ir taip aišku ir jį žiūri 700 žmonių ir klauso kokias jis blevyzgas ten šneka. Nu va kai esi populiarus, tai gali daryt bet ką ir susilauksi dėmesio. Masės iškelia individus, aišku jis važinėja su poršu ir kai turi poršą ir kai esi ultra kentas, tai žmonės tavęs klausys. O kai esi niekas kaip aš, tai kam tu ten įdomus būsi. Reikia atsakyt už bazarą ir turėt jachtą, nuosavą namą ir papingą bobą.

Bet kaip gaut šlovę ir tada susiveikt poršą? Ar pirma poršas ir po to tiktai šlovė?

Jei kažko gero nepadarysi, tai nei šlovės, nei poršo bus

Dienos slenka iš lėto

Nu ką pabuvau aš savaitę atsiribojęs nuo žmonių. Visai patiko. Užvakar prisigėriau kaip šeškas ir surūkiau kelias cigaretes. Vakar suvalgiau picą. O šiandien porą kibinų.

Gyvenimas nestovi vietoje. Vis kažkas jame keičiasi. Mano vaistai, kuriuos ryju slopina smegenis. Visiškai nieko sugalvoti negaliu. Dingo visas mano kūrybiškumas.

Taip keista gyventi tokį prastą gyvenimą, nu kaip prastą - veiksmo trūksta man. Kažko kūrybiško norisi ir pinigų norisi. Ten kur siunčiau savo cv dėl telemarketingo pareigos paklausė manęs, o ką aš veikiau konkrečiai, kai dirbau euroteloje. Aš tingėjau atrašyti ir nuplaukė mano tas darbas. Nu prisipažinsiu aš visiškai neturiu jokio noro dirbti su nepažįstamais žmonėmis. Su pažįstamais kitas reikalas, bet nei vienas iš pažįstamų neturi man darbo.

Aš aišku nebijau gyventi nedirbdamas, man tai patinka. Miegi kiek nori, eini gult kada pavargsti - toks katino gyvenimas. Bet kai esi atsiribojęs nuo savo gyvenimo - tuomet tu supranti, kad veiksmas vyksta pas tuos, kurie kažką veikia, o ne namie sėdi ir apsimeta, kad kažką veikti nori.

Sudominti žmonių man nepavyksta. Talento jokio neturiu. Kažkaip kai buvau vaikas, tai man atrodė, kad viską turėsiu - galėsiu lengvai gauti tai, ko kiti negauna. Bet man tik taip atrodė. Net supisto darbo negaliu susirast. Bet aš savimi tikiu, nesu toks lochas koks atrodau - tiesiog aš žiauriai tingiu dirbti. Man reikia darbo laisvu grafiku ir dar iš namų, nes namie aš produktyviausias. Aišku dirbti aštuonias valandas aš neįsivaizduoju. Gaila kažkaip kišti tą savo gyvenimo laiką į darbą, nejaugi negalima kažkaip sugalvot metodo, kad eitų pasyvios pajamos.

Aš realiai nepagaunu kame tas gyvenimo kampas - rašau kažkokį šūdą, darau kažkokias nesąmones. Ir tikiuosi išpopuliarėti. Ne, ne, aš juokauju - nachuja man tas populiarumas, kad visi tyčiotųsi iš manęs, kad aš ne toks standartinis čiuvakas kaip visi. Prisipažinsiu - man gyvenimas nėra fiziškai sunkus. Man jis sunkus morališkai. Nes mano svajonės ir tikslai, neatitinka realybės. Tarp mano proto ir realybės yra žiaurus atotrūkis, o tai yra gerai. Supratau, kad realios realybės aš nesuvokiu ir gyvenu kažkokiame mažame pasaulyje, kur nematau jokių galimybių.

Man aišku patinka skųstis savimi, bet tingiu aš iš savęs kažko reikalauti. Nesinori į tą gyvenimą dėt pastangų, ypač, kai nežinau ko noriu. Jei žinočiau ko noriu, viskas būtų kitaip. Bet kai esi pasimetęs, sutrikęs ir kažkoks visiškai be ryšio su realybe, tai ką aš žinau. Šūdas gaunasi.

Galėčiau kažkaip savo raštu pasaulį sužavėt, bet tokių rašytojų kaip aš milijonai, nėra pas mane jokio talento. O kažkada galvojau, būsiu rašytojas ir mane kažkas skaitys, bet geriausiu atveju galiu rašyti kažkokį monologą - dienoraštį, kuriame pasakosiu koks apgailėtinas mano gyvenimas. Aišku rašytojas turi skaitytoją, bet tikrai ne tiek, kiek užtektų rašyti ir iš to gyventi. Vienas skaitytojas rašytojui yra šūdas, bet labai geriamas.

Matai reikia pasauliui sakyti tai, ką jis mėgsta klausyti, o kai rašai apie save, tai kas tave skaitys, ypač tada kai tu nesi žinomas? Kad žmonės skaitytų istorijas apie tave, tai tu turi būt žinomas. Super mega star.

Aišku nesijaučiu aš taip lėvai kaip čia rašau. Sakau tingiu dirbt, viskas kitas su manim yra normaliai. Tiesiog kai nedirbi, tai neturi pinigų. Pinigai yra vienintelis dalykas, kurio man trūksta, bet čia žinai ne 300 eurų, čia reikia daugiau, tam, kad atverti pasaulio galimybes ir paslaugas. Turi pinigų, tai automatiškai atsiranda kiti žmonės apie tave, o kai neturi, tai sėdi su tokiais, kurie irgi neturi pinigų. Nu taip yra, nieko čia nepadarysi. Negaliu imti ir nuhackinti pasaulio kažkaip. Tingiu imtis kažkokios galimybės, nes tokių kokias daryti norėčiau aš nematau. Aišku galėčiau apsimesti, kad esu rašytojas ir eit kažką naudingo rašyt į žurnalą, bet kad man patinka savo šūdą rašyt. Ir ne dėl skaitomumo, o dėl savo intereso. Šiaip pakalbėt, parašyt kažką pasauliui, gal kai numirsiu mane kažkas suras - nors realiai abejoju. Bet kaip ten sako - tie, kas rašo - gyvena amžinai. Aišku knygų daugiau aš nerašysiu, nes nesu aš toks geras rašytojas, koks pats sau atrodau. Ir šiaip fantazijos neturiu. Užteks pasauliui vienos knygos, gal kai numirsiu kas nors padarys filmą. Juokauju, kas iš tokio šūdo filmą darys.

Gyvenimas nestovi vietoje, viskas keičiasi, tai kas patiko nustoja patikt, tai, kas nepatiko - pradeda patikt. Keista, bet faktas, kad su amžiumi žmonės pradeda kitaip mąstyt. Gal man reikia subręst, kad aš žinočiau ko noriu. O gal tiesiog savo kūrybinę energiją reikia kažkur nukreipt - nu aš nežinau.

Jei žinočiau ką daryt šitame žaidime, tai ir daryčiau, bet kuo toliau, tuo labiau man pradeda atrodyt, kad čia nežaidimas, o tikras gyvenimas. Aišku antrą kartą iš niekur gali atsirast, nes begalybė yra cikliška. Po vienos knygos - eina - kita knyga. Po vienos patirties eina kita patirtis. Ir greičiausiai teks gimti antrą kartą, kad kažką išmokti. Matai jei ir yra dievas, tai jis sukuria realybę sau. Aišku aš nesakau, kad aš dievas, bet kai buvau išprotėjęs buvo tokių minčių. Super galios kažkokios atsiranda dar kažkas - keista yra kai realybė išsikreipia. Man rimtai atrodė, kad aš pats save sukūriau, bet tada, kodėl taip sudėtingai. Viskas per daug painu, bet va keista - tu gimsti ir tavęs niekas neklausia ar tu nori gyventi tokį gyvenimą ar nenori.

Ir kas svarbiausia tu nežinai kas gimsi. Koks gi skirtumas tarp manęs ir tavęs - iš esmės jokio, tik mūsų patirtis skiriasi ir tiek. Šiuo atveju aš patiriu realybę, o kad tu patiri realybę, tai aš ne garantuotas. Nors sistema pakankamai sudėtinga, tad nematau problemos, kad galima patirti visas realybes vienu metu. Pati sistema save patiria. Žinau, kad žmogaus smegenys sunkiau sukurtos, nei pati ta visata ar galaktika. Ir kai pagalvoji, kad esi dulkė ir aplamai, mes net savo dydžio negalime suvokt. Mes nežinome kokio dydžio esame. Nes matome daiktus savo atžvilgiu. Nu jei aš toks ar toks, tai daiktas toks ar kitoks. Dydis yra subjektyvus dalykas. Gal mes visi esame mikroskopinio dydžio.

Kiekvienas subjektas suvokia realybę pagal save. Todėl realybė visada bus subjektyviai objektyvi. Gal visa realybė egzistuoja tik tavo pačio patirtyje, gal už tavo galvos nėra jokios realybės. Aš nežinau, bet ir taip gali būti. Gyveni kažkokioje sistemoje, iš kur tu žinai kaip sistema veikia. Ir dar toks dalykas, kaip gali būti tokie protingi žmonės, kurie kažką sukuria. O pats esi kvailas, net degtuko sukurti negali. Iš vienos pusės gali būti taip, kad tarp mūsų yra botai, kurie prižiūri pačią žmogišką sistemą, dirbtinę realybę. Nes aš tai nesuprantu kaip galima būti tokiu protingu ir aplamai kažką sukurti realaus, o ne ant popieriaus. Mašinos, lėktuvai - aišku tai sukurta tik vienetų, po to kitų pagaminta, bet kai pagalvoji - turi mobilų telefoną, tai tu pabandyk tokį sukurt. Net ir turėdamas dublikatą - apsišiksi - nieko nesukursi.

Matai kaip yra, nei laikas, nei realybė neegzituoja be to, kas ją patiria, todėl realybės atsiradimas gali būti ne pirmas bandymas - gali vienas po kito vykti big bang sprogimai iki to laiko, kol atsiras tas, kas gali patirti laiką ir pačią realybę. Ir aš dar galvoju ar gyvūnai patiria realybę, nors jie realūs yra, bet kodėl tu nesi koks nors katinas ar šuo, o esi žmogus? Gal čia tiesiog kažkoks keistas sutapimas? Iš visų tūkstančių gyvybės formų variantų tu esi būtent žmogus, tai yra iš tikro taip keista. Juk gali realiai būti bet kas, o esi žmogus. Kodėl vyras, o ne mergina. Kodėl toje šalyje, o ne kitoje. Ar visa tai tik kvailas atsitiktinumas, ar užkoduotas dalykas? Aš tai nežinau, labai sunku tai suprasti, bet žinant faktą, kad mes gyvename sistemoje, kur viskas veikia savaime, tai sakyčiau, kad tavo gimimas yra užkoduotas dalykas. Tu gyveni rolę, kuri yra tau duota. Ir realybė yra tau duota, juk tu savo veiksmais negali pakeisti kitų žmonių nuomonės apie tave. Aišku nusipirk gerus rūbus ir pakeisti, bet rūbams turi būti pinigai. Turi kažką daryti dėl tų pinigų ir taip toliau, o padaryti gali tik tada, kai tau yra duota. Kodėl gi aš kai buvau jaunas, negalėjau susirasti darbo ir visi darbai mane kaip sakant atšilino. Taip gaunasi, kad mane suformuoja pati sistema. Čia ne aš vienas taip sakau, mums patiems atrodo, kad mes save išmokome būti tokiais kokie esame, bet iš tikro mus suformuoja pati sistema, aplinkybės ir aplinka ir taip toliau. Juk vaiką išlepinti gali tik tėvai arba seneliai, pats vaikas gi negali išlept. Arba draugai, juk tu negali pasirinkti savo draugų, negali pasirinkti ar tu būsi populiarus ar dar ką nors. Viskas, bent taip atrodo, kad yra duota. Juk tu pats nežinai kas tau patiks, o kas tau nepatiks. Tai susiformuoja laikui bėgant savaime, o mes patys esame, kažkokios informacijos kratinys. Juk kai mes būname maži, tai mes proto dar neturime - visa informacija eina tiesiai į pasąmonę, ta informacija mus ir suformuoja. Ar tu būsi tinginys ar darbštuolis, tai ne nuo tavęs priklauso. Ar tau pasiseks ar ne - ar būsi gabus, ar turėsi ligas kokias, juk tai ne nuo tavęs priklauso. O amžinai stengtis, kai esi tinginys - neprisistengsi. Tiesiog toks gyvenimas.

Aišku, kartais atrodo, kad mes valdome realybė, nors iš tikro mes esame puikiai prie jos prisitaikę ir mes realybės nevaldome. Aišku tu gali sukurt kompą ir jį visiems parduot, bet tikimybė, kad jį sukursi ir pakeisi pasaulį yra beveik nulinė - nes jis jau sukurtas. Sukurk kažką naujo ir pakeisk realybę. Kiekvienas iš mūsų turi laisvą valią, bet tai dar nereiškia, kad mes galime tapti kas norime. Tiesiog mūsų smegenis veikia binariniu principu - taip, ne. ir viskas. Visa ta laisvoji valia. Nori dirbt? Ne. Nori valgyt? - Taip. Ir čia prasideda nesusipratimas. Matai visas pasaulis dirba vien tik dėl to, kad turėtų pinigų už ką nusipirkti maisto. Išgyventi juk reikia, čia vienas kitas gali nedirbt ir valgyt, bet tada tuo žmogumi turi kažkas rūpintis. Net ir tai, jei neturi kažkokio darbo - visada dirbsi galvoje, kažką mąstysi kažką galvosi, tačiau pasauliui nereikia mąstytojų, o reikia darbuotojų. Kas iš to, kad sau galvoje ten kažką filosofuosi - vistiek iš filosofuosi, kad esi durnas.

Matai, kai nesimokai mokykloje, tai tada gaunasi taip, kad tu neįgiji jokių visuomenei naudingų dalykų ir negali prisitaikyti prie darbo, pripažinkim, kad mokslas reikalingas tik tam, kad susirastum darbą arba kažką naujo atrastum, nors tokiame amžiuje pabandyk tu kažką naujo atrasti - juk tai be galo sunku. Aišku gali būti individualistas ir filosofuoti apie kažkokią individualią filosofiją, tačiau kas iš to. Filosofija yra nieko gero, nes ji nieko nesukuria. Nu ir šiaip, kas iš to, kad tu kažką žinai. Gyvūnai išgyvena be jokių mokslų, nes kaip ir pas žmogų taip ir pas gyvūną yra instinktai. Tik gaila, kad žmogus gali išgyventi tik tai tuomet, kai jis yra kolektyve. Vienas, negyvenamoje saloje - vargu ar išgyventum, kai nieko neišmanai. Juk negyvenamoje saloje iš jutube video neprasisuksi, tik kolektyve gali tai daryti ir iš to pinigus uždirbti, o kai nėra kolektyvo, tai ir pinigai nereikalingi. Aišku yra atsiskyrėlių, kurie pavieniui gyvena, bet ką aš žinau. Aš nesu toks kietas, kad miške išgyvenčiau.

Kad ir ką pasirinksi daryti gyvenime, viskam reikės praktinių įgūdžių ir pačios praktikos. Patirtis negali atsirasti, jei praktiškai nieko nedarome. Bet ką daryti civilizacijoje, kai viską ką reikia už tave padaro kiti? Tau tik reikia nusipirkti jų paslaugas. Ant kiekvieno kampo ima pinigus, o kampų, kur juos galima gauti - nėra. Aišku lėvan darban visada priims, bet lėvą darbą irgi reikia dirbti. Žodžiu tie darbai, tai tikra nesąmonė, ypač kai žmonės gamina daiktus, kurie genda. Nu turi vykti pastovus pirkimas, kitaip sistema nustos veikti.O jeigu pagamintų daiktų tiek kiek reikia ir tokius standartinius, tai juk būtų geriau jei visi žmonės būtų vienodi ir nebūtų socialinių skirtumų, bet vistiek. Pasaulį valdantys tikrai nenori užleisti savo šiltų vietų. Kai esi turtingas gali nedirbt - gali samdyti kitus ir kiti už tave dirbs, o tu valdysi viską. Prisipirkti protingų žmonių yra lengviau, nei pačiam išmokti kažką.

Užteks čia trint į vatą. Turbūt aš nesulauksiu kol kapitalizmas pavirs į kažką naujesnio. Ir žmonės sugalvos, kaip iš tikro nedirbti ir viską turėti. Reikia robotų ir automatizacijos - kitaip nuo darbo nepabėgsi.

Mano tikslas - atsiskirti

Gerai apgalvojęs nusprendžiau, kad noriu mest rūkyt ir gert - o kad tai būtų man reikia atsiriboti nuo savo draugų, kurie yra žemyn draginantys organizmai.

Žinau, kad bendraudamas su tais pačiais žmonėmis niekada nepasikeisiu, todėl turiu atsiriboti ir būti namie arba kur nors sode. Aišku nežinau ar ilgą laiką ištversiu būdamas namie, bet kito kelio nėra.

Kadangi nedirbu tai turiu daug laiko, kurį galiu paskirti rašymui ir kitai kūrybinei veiklai.

Aišku knygų nerašysiu, pildysiu savo blogą kokiais nors įrašais, nes tai vienintelis kanalas, kuriuo aš bendrauju su pasauliu, tačiau nereikia pamiršti ir mano video - juos manau atidėsiu kitiems laikams, o gal kartas nuo karto kokią blevyzgą nufilmuosiu.

Facebooko atsisakyti neplanuoju, nes pachiatint su kažkuo yra tikras malonumas.

Supratau, kad nemėgstu būti lauke, nors mano gyvenime trūksta kažkokio veiksmo. Aš jau ilgą laiką gyvenu kaip atsiskyrėlis. Palaikau ryšį su broliu ir motina, močiute ir keliais draugais - draugus noriu atšilint arba tiksliau, kad jie patys atsišilintų. Bet kaip tai padaryt - neįsivaizduoju, turi gi būti koks nors planas chuliganas, kuris išspręs visas mano problemas.

Man tikrai patinka būti vienam, bet kartais ir tai užknisa. Norisi kažkur išeit, reikės gerinti savo bendravimą su seneliu, kuris turi sodą. Pas jį gal galėčiau pagyvent, tai pailsėsiu nuo kompo.

Bet su mielu noru išvykčiau gyventi į kokį kaimą, kur nieko nėra. Bet kaimo neturiu - visi ten išmirė.

Noriu save atrasti ir sugalvoti kaip užsidirbti pinigų, kad nemirti iš bado. Reikia kažkokio darbo, kurį galėčiau dirbti namie - bet tokių darbų nėra. Rašyt už pinigus nesu pasiruošęs ir nenoriu to daryt, nes ką aš žinau. Nesąmonė, tegul tą darbą atlieka kiti.

Šiandienai tiek.

Nenugalimas noras išpopuliarėti

Populiariems žmonėms durys labiau atidarytos nei tiems, kurie nėra populiarūs. Kai esi žinomas - visi nori su tavimi dirbti.

O kai esi niekas - turi save parduoti.

Keista, bet jei nemokėsi savęs parduoti - tai taip ir liksi bedarbis. Aš tai nesu profesionalus pardavėjas - nemoku parduoti. Nemoku dominuoti. Ir mano gyvenimas yra kažkokia tai nesėkmė. Aišku, kiti sako, kad turiu džiaugtis, kad turiu rankas ir kojas. Aš aišku džiaugiuosi, bet tas džiaugsmas man durų neatidarys.

Supratau, kad gyvenimo tu nepakeisi. Gyveni gyvenimą tokį koks yra duotas. Sėdi ir lauki kol atsiras kažkokia galimybė. Bet taip nieko ir nesulauksi.

O gaila.

Iš gyvenimo norisi daugiau, o lauke nėra ką veikti. Pinigų irgi nėra. Naujų dalykų neišbandysi neturėdamas pinigų. O sėdėti ir laukti, kol save atrasi - neįmanoma, aišku laukti gali, bet savęs taip neatrasi. Turi pastoviai išbandyti kažką naujo. O kaip tu išbandysi, kai neturi už ką bandyti ir cigarečių nusipirkti?

Toks tas gyvenimas, jis nėra toks kokį rodo per televizorių. Per daug metų tampi sėslus, pradeda niekas nedominti ir taip užsidarai į save. Pabėgi nuo pasaulio ir tyliai lauki to laiko, kai tau pasiseks.

Populiarumas yra viskas. Darbas yra viskas. Reikia rasti sau vietą, o kai vietos nerandi - tuomet gyventi neįdomu. Nenorėčiau visą savo gyvenimą praleisti darbe, kuris man nepatinka.

Noriu daryt kas man patinka, tik va bėda - nežinau kas man patinka. Lyg rašyti visai nieko, bet profesionalu aš nenoriu būti, nes reikės rašyti tai, kas manęs nedomina. Video įrašus irgi įdomu daryti - juos dar daugiau žmonių pamato, bet kam visa tai? Kokia to prasmė?

Kartais atrodo, kad gyvenime reikia tik maisto į burną įdėti ir pamiegoti. Tu gyveni. Bet kai matai, jog kitiems sekasi - tai ima pavydas. Kodėl gi kiti geresni nei aš? Ką jie turi kažką, ko aš neturiu? Juk visi gimsta vienodi - gal.

Sako tuksenk į duris ir bus atidaryta, bet realiai man jau nusibodo tuksenti - niekas tų durų neatidaro. Durys, dūros. Ai nesusipratimas kažkoks.

Dėl gyvenimo reikia konkuruoti su kitais - absurdas, geriau būtų koks nors komunizmas, bent darbą turėčiau. O dabar nieko neturiu, nei pinigų, nei darbo - bet jei dirbti tai kas tau nepatinka, tai irgi šūdas.

Kažkaip reikia rasti sau vietą, bet kas galėjo pagalvoti, kad atrasti save bus taip sunku. Vienu momentu atrodė, kad save atradau - rašytojas - bet pinigų iš to nepasidarau, tai ką man vėl savęs iš naujo ieškot? Kažkokia nesąmonė.

Labiau norėčiau būti žinomas rašytojas, blogeris, bet kai rašau kažkokį šūdą - tai kam čia įdomu. Aišku atsiranda tokių, kuriems patinka, tačiau jų yra per mažai. Dabar visi mano video žiūri, nors nejaučiu jokio kaifo juos darydamas, Nu gal biškį kaifo.

Bet vistiek aš širdimi jaučiu, kad esu rašytojas labiau nei aktorius. Vaidinti, tai aš nemoku. Rašyti, šiek tiek geriau sekasi, bet vistiek. Galiu savo visą išmintį sudėti į internetą ir abejoju, kad daugumai žmonių patiks. Kai būni neformalas, tai tu pritrauki tik kitus neformalus. Ir šiaip - kas šiais laikais skaito? Ypač, kai yra pilna kitų - geresnių rašytojų, kurie rašo knygas ir kitus dalykus.

Aš įsirėmęs į problemą - aš nežinau ko noriu, ką gi veikti šitam gyvenime. Niekas nieko padaryti neprašo, į darbus nepriima. Aišku, jei nereikėtų uždirbti pinigų, tai aš būčiau blogeris, oj, aš ir taip toks esu, bet vistiek. Nesukčiau sau galvos dėl to, kaip aš gyvensiu kai mano maitintoja numirs. Jei žinočiau, kad aš pirmas numirsiu - tai man būtų dzin, deja nežinau.

Šiandien nusiunčiau CV į vieną firmą, kuri užsiima telemarketingu - pripisau proto, kad turiu tris metus darbo patirties ir dirbau neoficialiai per pažįstamus. Aišku aš čia įsiduodu, jei mane pagooglins, bet man kažkaip pochuj. Aš žinau ką galiu ir jei norint gaut darbą reikės meluot - tai aš meluosiu, nes kai nemelavau, tai į mane niekas dėmesio nekreipė. Visi galvoja, kad aš tuščia vieta. Nevykėlis, kuris nieko nemoka. Rašyt ir meluot aš moku - bet man tai nepatinka. Tačiau turi daryti viską, kas tik tavo rankose, kad iškiltum tarp savo konkurentų ir tai gali būti melas. Visi gi pradeda nuo nulio ir kiekvienas savo sėkmę sukuria pats - aš irgi noriu būti sėkmingas, bet sėkmė nėra mano pusėje. Labai gaila.

Norėčiau aš turėt mėgiamą darbą, pinigų, nuosavą būstą, moterį, kurią mylėčiau, bet kam toks luzeris kaip aš reikalingas? Kad ir kaip ten žiūrėsi, kad ir kaip filosofuosi - vistiek įsiremsi į tą pačią problemą - iš kur gaut pinigus. Galėčiau eit žolę stumdyt, bet bijau, kad pagaus ir reikės atsėdėti. Nors aš ir taip sėdžiu, tik namie. O jei būčiau populiarus, tai daug žmonių norėtų su manimi dirbti. Tačiau toks nefasonas, kokį aš darau - niekada neatneš to populiarumo, kurio manai esąs vertas.

Norint būti populiariu reikia daryti tai, kas kitiems žmonėms patinka, tačiau kai aš esu netradicinis žmogus, bent jau man taip atrodo, tai aš niekada nepadarau to, kas kitiems patinka. Norėčiau, kad mano gyvenimas būtų susiklostęs kitaip - įdomiau. Bet, deja, nieko pakeisti aš negaliu. O pasikeisti nenoriu, nes patinku sau toks koks esu.

Mano gyvenime trūksta veiksmo, kažkokių išvykų, kelionių. Bet vienas daryti to nenoriu - reikia kompaniono. O tarp mano draugų - avangardistų nėra. Norėčiau pakeliauti po pasaulį be pinigų, bet įsiremiu į tokią vieną bėda - už ką gi aš maisto gausiu - niekas manęs nemaitins. O prašinėti žmonių pinigų ir bomžauti kažkaip dar nesinori - per anksti. Bet vėlgi bomžai kažkaip išgyvena. Pakeliausiu, kai bus visiškas pizdec. Dar kol galiu išbūt savo namie ir nieko nedaryt, tai naudojuosi proga.

Žinau, kad pamatyti pasaulį yra verta, tačiau tai didelis diskomfortas, ypač be pinigų. O kai nėra pinigų, tai tu su komfortu nepakeliausi. Be pinigų pavojinga - gali kažkas užpult, ir palikt tik su triusikais. Gaila, bet noro neužtenka. Reikia imtis kažkokių veiksmų, tačiau aš visiškai neturiu jokios idėjos, kokie tie veiksmai turi būti.  Jei aš kažką žinočiau, turėčiau rankas, nes dabar jos tarsi iš šiknos auga. Gabumų nulis, Norai begaliniai ir yra toks atotrūkis tarp svajonių ir realybės. Bet guodžia tai, kad nesu aš toks vienas. Pilna tokių, kurie negyvena svajonių gyvenimų. Tik pagalvok - sėkmingi būna tik vienetai, populiarūs irgi vienetai. Jei lemta būti nesėkmingu ir nematomu - tai toks ir būsi.

Tu gi negali valdyti realybės, realybė veikia savaime. O jei ji veikia savaime, tai mes šimtu procentų gyvename programoje, kurios tu nenuhackinsi. Gali daryti tik tai, kam turi leidimą. O jei leidimo neturi - tai ardykis kiek tu nori - populiarus nebūsi. Ir šiaip, parodyk man žmogų, kuris neturėdamas talento tapo populiarus? Turi turėt kažką - arba grožį, arba protą, arba išmintį - kažką, kas duos tau galimybę būti populiariu. Šlovė ne kiekvienam. Milijonai irgi ne kiekvienam. Supranti, tai, kas turi vietą po saule - niekada neužleis vietos naujiems ir nežinomiems veikėjams. Žinau tik tiek, kad jei rašysiu, tai gyvensiu amžinai savo rašliavoje, kad ir kokia ji ten bebūtų. Bet išpopuliarėti, kai numiršti yra absurdas.




Gramas ant trijų

Vakar draugelis skambina - sako reikia pakalbėt. Atidarau duris, o jis man pist tik gramą žolės ištraukia iš savo kišenės.

Sakom reikia susukt, bet niekas iš mūsų trijų nemoka sukt kasekus. Tas gramas taip prastai nurūkė, aš išvis jokio efekto nepajaučiau - tik va užsigruzinau.

Parūkiau. Stoviu. Laukiu ir galvoju veža čia mane ar neveža. Širdis tik kalatotis pradėjo. Šiaip pasakysiu tokį dalyką, kad iki šiol geriausiai mane vežė tai psichozė. Psichozinis kaifas pats geriausias. Nieko neskauda - realybė išsikreipia. Ir būni sau toks nurautas. Geras dalykas, bet niekam nepavydžiu, nes po to reikia tabletes ryt.

Vakar dūriau butelį ir persidūriau sau delną. Pist pusė delno ir pradurta. Net butelio normaliai pradurt nemoku. Gyvenimas žodžiu.

Ieškau merginų, kurios norėtų nusifilmuoti pornuchoje

Jei esi drąsi mergina ir patinka seksas, kodėl nenusifilmavus mėgėjiškam porno filme ir už tai negavus pinigų?

Jei nori - susisiek su manim elektroniniu paštu.

raktažodžiai:

porno, pornucha, noriu nusifilmuoti porno filme, noriu filmuotis pornuchoje.

Kodėl per Kalėdas žmonės dovanoja dovanas.

Nu čia žinai, atsakymas labai toks paprastas. Per visus metus parduotuvėse susikaupia įvairaus šūdo ir tą šūdą gale metų reikia parduoti, nes kiekvienais metais keičiasi mados. Todėl per Kalėdas gauname iki 75 procentų visam tam mėšlui. Tai kas buvo madinga vienais metais tampa nemadinga kitais metais ir visi žmonės, kurie perka dovanas per Kalėdas yra aukos, nes perka tai, kas kitais metais bus ne populiaru ir ne madinga, o kaina bus tokia pati. Po Kalėdų seni modeliai atpinga, todėl pirkti per Kalėdas realiai neapsimoka. Bet ką darysi - visi švenčia. Reikia būti kaip visi.

Tikras pacanas - jis niekada niekam neperka dovanų. O jei perka dovaną, tai tik sau.

Kalėdos yra fiktyvi šventė, per kurią galima nemokamai priėst, jei kažkas kviečia pašvęst. O taip, pirkti dovanas yra nesąmonė. Geriausia dovana tai pinigai.

Žmonės padovanoja vienas kitam po šimtą eurų ir būna laimingi, nes pasikeitė dovanomis. Taip gaunasi, kad niekas niekam nieko nepadovanojo. Yra toks įvykis buvęs, gerai pažvengiau.

Aišku kalėdos yra tradicija, tipo švenčiamas Kristaus gimimas ar atgimimas, kažkas tokio. Nesu religingas, tad tos visos šventės mane mažiausiai domina, tačiau esu priverstas švęsti, nes visi švenčia. Tačiau neatsimenu, kad būčiau kažkam dovanojęs dovaną. Ai tai knygą ar dar ką nors - tai kuo noriu atsikratyti pats.

Kai esi kitoks žmogus, tai ne visi tave mėgsta, tačiau pasakysiu taip. Visos dovanos remiasi į pinigus, jei pinigų nėra - nėra ir dovanų. Aišku gerai padovanoti kokius nors pigius auskarus, o pačiam gauti 100 eurų. Tai aišku visai neblogai - geras biznis. Bet pasakysiu, kad per Kalėdas žmonės daug tikisi.

Neabejoju, kad kiekvienas nori gauti brangesnę dovaną nei pats už dovaną mokėjo arba blogiausiu atveju tokios pačios kainos arba vertės dovaną gauti. Niekas nenori į tas Kalėdas kišti pinigų, nes dažniausiai kalėdas švenčiame su giminėm, su kuriomis susirenkame tik per šventes - o jei nebūtų švenčių, tai niekada ir nesusimatytum su tom giminėm.

Žmonės yra per daug vienas nuo kito nutolę. Visi užsiėmę kažkokiais reikalais ir niekas neturi laiko net puodelio arbatos išgert. Darbas ir pati ta nevaisinga veikla atitolina žmones vienas nuo kito. Artimi žmonės susvetimėja. Ir viskas dėl pinigų. Jei vienas žmogus turi daug pinigų, tai kitas žmogus bus jam neįdomus, nes jis ne tame pačiame finansiniame lygyje. Turtingi žmonės yra užsivertę darbais - jie gamina pinigus, nes pinigų niekada nebus per daug. O tas, kuriam nepavyko užsikabinti šiame gyvenime bus užmirštas ir niekam reikalingas. Socialinis statusas išskaido žmones. Nesėkmingi bendrauja su nesėkmingais, o sėkmingi su sėkmingais arba tam prijaučiantiems.

Per Kalėdas susirenka giminė tarytum iš skirtingų pasauliu, tie kas daug keliauja - giriasi savo klajonėm, o tie, kas sėdi namie ir neturi už ką keliauti - sėdi ir klauso. Bet jei norime perteikti įspūdžius, kodėl nepaimame su savimi tų, kurie negali keliauti. O gi todėl, kad kitai kelionei neužteks pinigų.

Šiame pasaulyje kiekvienas už save, o tas, kas nenori konkuruoti yra priverstas badauti. Aš pats nesu konkurencingas žmogus, man patinka bendradarbiavimas. Kai du žmonės nori padėti vienas kitam ir eina dėl bendro tikslo. O ne kai du žmonės varžosi dėl vieno darbo. Varžytis yra apgailėtina, tačiau jei nebūtų konkurencijos, tai pas mus dar prasti kompiuteriai būtų - jei išvis būtų.

Gaila, bet visi turtingi negali būti, nes pasaulyje yra ribotai pinigų, jei pinigų būtų neribotai - tai tada jo, kiekvienas galėtų būti turtingas ir tada pinigai prarastų vertę. Dabar palanku tik turtingiems žmonėms, o kas neturtingas - tai turi sukti galvą, kad išgyventų. Nieko nėra nemokamai, o jei yra tai tik spąstuose.




Svetimas šūdas

Jau ko ko, bet nesitikėjau, kad kada nors pamatysiu svetimą žmogų šikantį man prieš akis. Pamačiau. Šūdas taip lengvai lenda iš šiknos.

Populiarumas

Paauglys dėl populiarumo gali padaryti viską. Gaila, jog jis nesuvokia, kad populiarumas baigus mokyklą nėra svarbus.

Viena galva - viena realybė

Žinai, egzistuoja tik viena realybė - tai ta, kurią tu patiri. Visos kitos realybės neegzistuoja. Todėl priimti tai, ką mano kiti yra visiškas absurdas. Tu gyveni savo galvoje. O galva yra ribota.

Neįmanoma viso kosmoso sukišti į galvą - todėl visada bus dalykų, kurių mes nežinome ir nesuprantame ir nemokame.

Tai kaip išmoksi gyventi nulems visą tavo gyvenimą. Jei esi tingus, būsi tingus ir niekada nepasikeisi. Nes tingėti išmokai gyvendamas. Pamatei, kad nėra jokio tikslo stengtis. Nemėgsi darbo, tai jo ir neturėsi. Visi funkciniai darbai skirti nemąstantiems robotukams.

Aš tau pasakysiu taip: tikėk arba netikėk, bet tarp mūsų esantys žmonės yra botai. Jie skirti tam, kad pasirūpintų mumis - tikraisiais žmonėmis. Nu tu pagalvok, kam reikia dirbti ir statyti visus šituos miestus, dangoraižius ir kitus dalykus - kam visa tai, juk tai tiek daug darbo.

O kad esame durni tai faktas, netiki? Sukurk degtuką. Mes maistą perkam parduotuvėse, kurį kažkas kitas išaugina, o tu gyvendamas mieste pabandyk susiveikti maisto be parduotuvės. Pamatysi, kad nepavyks. Visi vaismedžiai ir kiti nemokamo maisto šaltiniai yra specialiai panaikinti. Juk kiekvienas gyvūnas gyvena be jokių parduotuvių ir namų ir rūbų ir kitos prabangos ir išgyvena. O žmogus - jam visko reikia. Pasiklydęs gamtoje žmogus neišgyventų - nebent labai gerai suvokia gamtą, tačiau kai mes gyvename dirbtinėje aplinkoje. Mūsų išgyvenimo instinktai atbunka. Mes nebemokame nieko, nes civilizacijoje visada tikimės pagalbos iš kitų žmonių, kurie gyvena toje pačioje civilizacijoje.

Žmogui atrodo, kad jis dominuoja pasaulį, bet iš tikro pasaulyje dominuoja vabzdžiai. Jiems tik maisto reikia. O maistas duotas gamtoje. Žmogus vienintelis padaras, kuris dirba ir daro visus tuos nereikalingus darbus. Žmogus prigimtinai yra kitoks, nei visos kitos gyvybės formos. Logiškai pagalvok - kur mūsų kailis ir kam mums tie rūbai. Nejaugi mes visi atsiradome Afrikoje? Kur buvo šilta ir mums rūbų nereikėjo. Bet net Afrikoje nuogi nevaikšto, visi prisidengę savo organus ir papus.

Kuo lengviau mes gyvename, tuo sunkiau išgyventi reikia. Aišku susirask darbą ir turėsi beveik viską ko reikia išgyvenimui. Bet tu visada dirbsi turtingiems. Visi skurdžiai dirba turtingiems - o turtingi nedirba. Nes žmogus prigimtinai yra tinginys, bent jau aš.

Šiais laikais visi kovoja dėl pinigų - stengiasi išgyventi ir sukuria įvairių pinigus gaminančių modelių. Tačiau patys pinigai, jie yra naudingi tik turtuoliams, bankininkams ir aferistams. Kodėl gi žmogus, kuris gimsta turėdamas lygias teises - niekada neuždirbs tiek, kiek uždirba iš kartos į kartą perduodančių verslą giminių vaikai.

Turi suprasti, kad gyveni programoje. Ir viskas kas nutinka tavo gyvenime nutinka tau dėl to, kad taip reikia. Nėra kito gyvenimo kelio - yra tik tas, kurį tu gyveni. Realybė viena, tai ta, kurią tu suvoki. Jei nesuvoki kaip reikia užsidirbti pinigų - tu jų neturėsi. Ir niekada nebūsi turtingas ar pasiturintis. Aišku galima gyventi ir kitų sąskaita. Bet tokie veikėjai nepatinka visuomenei.

Mus visus valdo turtingi dėdės, nes mes esame kaip skruzdės - nuolatos kažką veikiantys ir dirbantys. Mes visi esame viena struktūra ir jei tau niekas nesako ką reikia veikti - tai reiškia tau nereikia nieko veikti. Nes jei tau reikėtų kažką daryti - tau pasakytų tie, kas tave valdo.

Aišku - šiais laikais gali būti bet kas, rašytojas, aktorius ar dar kas nors, bet nebūsi jei neturi talento ir nežinai ko nori iš gyvenimo. O jei sugalvosi ką padaryt kitiems - niekas tavęs neklausys, nes tu nesi vadovas.

Visas pasaulis yra sukurtas ir mūsų norai yra fiktyvus, nes mes norime to, ką turi kiti žmonės. O jeigu atsisakai gyventi pagal kitų nustatytas taisykles - esi pasmerktas badui. Instinktai atbunka. Šiame pasaulyje tau niekas nieko neduos - ypač kai nieko nepažįsti. Jokio gero darbo, jokio alkoholio - nieko, nes šitame pasaulyje kiekvienas už save. Mes tikrai nesame už visus, kiekvienas gali daryti ką nori, tačiau darys tik tai, kas yra leista. O jei leidimo kažką daryti negauni, tai nieko tu ir nepadarysi.

Gali apsimesti, kad esi protingas, bet protingų yra tik vienetai. Visi kiti yra darbuotojai. Vieni sako - kiti daro.

Kai pažiūriu už lango - nesuvokiu kaip viskas yra padaryta ir sukurta, todėl turi būti kažkas toks protingas, kuris suvokia kaip ir ką reikia šitoje žemėje daryti. Niekas iš tikro nesuvokia koks yra žaidimas ir ką čia reikia daryti. O tau visai nesvarbu, ką galvoja kiti - tu esi atsakingas už savo gyvenimą. Niekas kitas už tave nenugyvens gyvenimo. Taip jau yra - šią sistemą sukūrė dar prieš man gimstant. Protingi žmonės valdo idiotus, o kiekvienas pats - jis galvoja, kad yra protingas, nes tiesiog kitų, protingų, žmonių galvoje nebuvo.

O jei esi kiek protingesnis nei vidutiniokas - tada pamatai kokie žmonės yra buki, nedraugiški ir šaltakraujiški. Jei žmonės norėtų, tai mes galėtume įgyvendinti net ir utopinius projektus - tik bėda yra ta, kad niekam to nereikia, nes žmonės nėra vieningi. Žmonės nesusikalba. Visi yra užkoduoti. Iš kur tu žinai, iš kur ateina tavo mintys. Jautiesi toks protingas, kad galėtum kažką sugalvot? Be abejo tai yra melas - pats esi sistemos dalis ir sugalvosi tik tai, kas tau duota. Nieko daugiau nesugalvosi. Jei nesi statęs namo ir nežinai kaip jį pastatyti bei neturi jėgų. Tai niekada namo tu ir nepastatysi - o jei kiti už tave nestatytų - gyventum dar iki šiol lauke ir diskomforte, tačiau tu būtum pripratęs, nes milijardų metų genai yra tavyje. Tu nešioji protėvių genus. Esi kiek protingesnis ir ilgaamžiškesnis. Tačiau nutolęs nuo savo prigimties.

Gyvenimo tikslas yra išgyventi, nes kitaip gyvenimas baigiasi, o tai ką sako religijos ir kiti klebonai yra paistalai. Nėra jokio dievo, nors įrodyti to neįmanoma, tačiau yra sistema - ir ji veikia. Sistema negalėjo susikurti savaime, todėl galime spręsti, kad kažkokie dėsniai ir intelektualios jėgos egzistuoja. Matai, be tavęs nebūtų realybės. Juk akmuo nejaučia savo egzistencijos, todėl jis egzistuoja kaip objektas, o ne kaip subjektas. O mes žmonės ir kiti gyvūnai egzistuojame kaip subjektai ir mes patiriame realybę, Akmeniui nesvarbu ar yra realybė ir kaip jis gyvena.

Viskas ką tu matai ir patiri gyvendamas realybėje yra skirta tik tai tau ir niekam kitam, nes visi tavo pojūčiai yra subjektyvus ir galioja tik tau. Realybė yra objektyvi, o jos suvokimas yra subjektyvus, todėl tai kas yra tavo galvoje nulems kaip tu gyvensi. Visas pasaulis yra neutralus ir niekas specialiai nenori tau pakenkti. Tiesiog viskas vyksta tam tikra tvarka, kuri yra chaotiška, tačiau sisteminga.

Visos gyvenimo taisyklės yra kitų sugalvotos, todėl pagrindinis mąstytojo tikslas yra suvokti gyvenimą ir bandyti apeiti visas taisykles ir rasti savo vietą, kur tu jauti 100 procentinį komfortą. Aišku, sako, kad norint pasiekti kažką turi išeiti iš savo komforto zonos, turi pats pasikeisti, tačiau visi tie pokyčiai yra nieko verti - tiesiog turi suvokti gyvenimą ir suprasti, kad jei nereikia nieko daryti, tai taip ir turi būti. Nes jei reikėtų daryti - tu gautum įsakymą. Kiekvienas žmogus turi rolę, savo funkcija, kurią jis atlieka gyvendamas. Vieni mąsto ir rašo, kiti stato, treti augina, ketvirti dar ką nors daro ir kiekviena funkcija yra vienodai reikalinga, tačiau nevienodai įvertinta. Todėl, kad protingi ir turtingi žmonės nenori niekam užleisti savo vietos.

Aišku - nieko nedarant važiuoja stogas, bet jei stogas važiuoja - reiškia taip ir turi būti. Nuo savęs nepabėgsi. O keistis, aišku galima, bet dėl ko? Dėl žmonių ant kurių tau nusišikt, o jiems nusišikt ant tavęs. Jei nekenti gyvenimo yra tik viena išeitis - savižudybė, bet žudytis ir nutraukti savo egzistenciją realiai neapsimoka, nes niekas nežino ar po šio gyvenimo bus dar vienas. Jei vieną kartą sugebėjai iš niekur ateiti, tai sugebėsi ir antrą kartą, nes tu nesi nei kūnas, nei protas, o patirtis. Tavo tikslas yra patirti realybę, tokią kokia ji yra arba tokią kokia sugebi patirti arba tokią, kokia yra duota.

Gyvenimas mums yra duotas. Mes čia nieko negalime pakeisti ar pasirinkti. Tiesiog mes reaguojame į išorinį pasaulį, kurio pakeisti mes negalime - galime tik jį įtakoti sukuriant kažkokią tai įrangą. Tačiau jei nesi protingas, nieko tu čia nepadarysi, nes yra be galo sunku ir pasaulį keičia tik vienetai.

Svarbiausia susirasti veiklą, kurią tu darysi, kai nebus ką daryti. Sėdėti be veiklos yra labai nuobodu, o veikla gali būti tiek intelektuali, tiek fizinė. Ir jei turi minčių visada gali pradėt rašyti, nes tavo raštas išliks amžinai, o tai yra geriau nei visi išradimai ir atradimai, kurie yra laikini. Mechaninis išradimas keičia žmogaus fizinę būklę, o tekstas ir raštas keičia žmogaus intelektualines vertybes. Aišku skaitys tik tie, kam reikia. O visi kiti užsiims kitais dalykais, tačiau raštas išliks amžinai.

Žmonių nepakeisi, jie turi pasikeisti patys - savaime. Ir po truputį mes visi keičiamės, bet jei galvosi apie kitus - nieko gyvenime nepasieksi. Tu turi gerinti savo gyvenimą, o pagerinęs savo - pagerinsi ir kitų. Žmonės visada išliks žmonėmis. Kiekviena karta bus vis protingesnė ir geresnė, nes evoliucinis procesas vyksta nuolatos. Aišku, galime suteršti savo gyvenamąją aplinką ir nustipti kaip musės.

Visada galvok ir bandyk suvokti kas esi. Kas esi, tai ne tai, ką tu darai. Reikia suvokti savo prigimtį. Mes iš gyvenimo norime daug, nes kiti tai turi ir viduje mes pavydime, nes žmogus nori būti toks pats, kokia yra jo aplinka. Nes jei turi mažiau ir esi kitoks, niekas su tavimi nesiskaitys ir tau nepadės. Todėl tu turi sugalvoti būdą, kaip tu darysi įtaką kitiems žmonėms. Įtaką gali daryti kiekvienas, kuris nori būti lyderiu - tau nereikia milijono fanų, tau užtenka kelių žmonių, kurie tavęs klauso. O jei sudominsi dešimtį žmonių - sudominsi ir milijoną, tačiau turi atminti, kad dauguma žmonių yra nemokšiški tamsuoliai, kuriems gyvenimo subtilybės rūpi tik tada, kai jiems yra blogai. Kiekvienas prie gyvenimo prisitaiko kaip gali ir gyvena taip, kaip moka. Niekas nėra idealus ir idealiu nereikia būti, kad išgyventi. Užtenka susirasti sau guolį ir įdėti maisto į burną - viskas - daugiau nieko daryti nereikia. Ir kad nieko daryti nereikia, tai reikia gerai suvokti. O jei reikės ką padaryti - atsiras kitų, kurie tai padarys. Todėl veržtis ir būti sėkmingu neapsimoka - reikia suvokti savo gyvenimą ir save patį. Aišku norisi daugiau, bet daugiau - yra išgalvota. Už daugiau - gaminsi daugiau ir pirksi daugiau ir turėsi mažiau. Neturėsi nei laiko, nei pinigų, nei noro gyventi taip, kaip reikia.


Užtixarinom

Šiandien sėdėjau prie kompo, kaip visada ir draugelis paskambino sako lendam į lauką.

Nu išlindom ir nuvarėm prie akropolio, nusipirkom dvi šampano bonkes ir dvi sidro.

Pasišalinom į ramią vietą, kur galėjom iš gert.

Išgėrėm šampaną ir pasibaigė cigaretės.

Sakom reikia eit į maksimą nusipirkt cigarečių, o sidrą kažkur užtixarint.

Paslėpėm sidrą, nuėjom į akropolį gal kokiai 15 minučių, grįžtam - sidras dingo.

Apieškojom visą miškelį taip ir neradom sidro.

Šio įrašo moralas tas, kad nereikia slėpti sidro, o reikia jį su savimi pasiimti.

Pokytis

Jei nori kažką savo gyvenime pakeisti - be abejo turi pasikeisti pats. Kito kelio tiesiog nėra.

Nori užsikačialint - turi pradėt sportuoti.
Nori dirbti ir užsidirbti - turi pradėt eit į darbą.

Durnystė yra daryti tą pačią rutiną ir tikėtis kažkokių kitokių rezultatų.

Reikia keistis pačiam - ir pasikeis visas pasaulis.

Aišku, prieš keičiantis reikia nuspręsti ar to pokyčio išvis reikia. Bet mano nuomonė, kad ne man vienam čia reikia pasikeisti.

Tikrai nebus taip, kad vieną dieną atsikelsi ir pamatysi visiškai kitokį pasaulį. Gali laukti, bet to niekada nebus.

Keista, kaip kiti žmonės iš kart tik gimę žino ko nori. Kitiems tai kančia. Sunkiausia suprasti ko pats nori iš gyvenimo.

Kiekvienas turi didelį potencialą, belieka tik jį atrasti ir jį išnaudoti. Kai kurie sako, jog mes esame neriboti protu, todėl nereikia savęs apriboti.

Tavo raštui reikia skaitytojo personos.

Žinai, kartais atrodo, kad šiam pasauliui gali pasakyti bet ką ir jį sudominsi. Tačiau ne visada tai yra tiesa.

Prieš ką nors rašydamas turi pagalvoti apie savo skaitytoją - kuo domisi skaitytojas ir apie ką jis galvoja, kokios jo problemos ir ar tu gali savo raštu išspręsti tas problemas.

Dažnai kai pradedam rašyti - neturime visiškai jokio suvokimo kam rašome. Rašome tik tam, kad rašytume. Ir toks rašymas neatveda jokių skaitytojų. Patys rašome, patys ir skaitome. O juk reikia užsiimti ir marketingu. Prastai parašytas tekstas, kuriame mes išreiškiame savo norus ir lūkesčius nesulauks tiek dėmesio kiek galėtų sulaukti tekstas, kuris skirtas auditorijai. Ir sprendžia auditorijos problema.

Aš turiu problemą, apie tą problemą ir rašau bendraminčiams, kurie irgi nori būti profesionalūs rašytojai. Aišku darydamas savo tinklaraštį darau klaidas. Mokausi kiekvieną dieną ir bandau išspręsti auditorijos problemą.

Niekada nerašyk teksto negalvodamas apie skaitytoja. Tekstai, kuriose negalvojame apie skaitytoja yra nieko verti. Juk rašydamas turi tenkinti skaitytojo užgaidas - antraip neturėsi skaitytojų.

Prieš rašydamas savo tekstą susikurk skaitytojo profilį, pabandyk atsakyti į šiuos klausimus.

  1. Kas yra tavo skaitytojas?
  2. Kiek jam metų ir kokios jo svajonės?
  3. Kokią problemą jie nori išspręsti?
  4. Ir kuo tu gali jiems padėti?
Aš pats beveik du metus rašiau šiaip savo malonumui ir apie jokius skaitytojus aš negalvojau. Man kažkodėl atrodė, jog žmonės viską skaito. Praktikoje gavosi visiškai kitaip nei aš tikėjausi. Aišku, atsiranda žmonių, kurie man parašo, kad mano tinklaraštis įdomus, atsiranda tokių, kurie iškeikia. Žodžiu reikia aiškiai žinoti kam rašai ir kokią problemą nori išspręsti.

Jei nežinai kokias problemas gali spręsti - pagalvok apie save. Spręsdamas savo problemas visada tobulėsi, kodėl apie tai neparašius? Savo problemas gali pateikti kaip skaitytojų problemas ir susirasi bendraminčių ir lojalių skaitytojų.

Kiekvienam tinklaraščiui reikia nišos. Nes plataus profilio tinklaraščiui labai sunku surasti lojalių skaitytojų, kadangi reikia konkuruoti su stambiais internetiniais tinklapiais. Juk pats vienas neparašysi nieko geriau nei delfi.lt. Tačiau niekas netrukdo pasirinkti nišą kuri yra aktuali tau ir aktuali kitiems. 

Vieni žmonės nori pakeisti savo gyvenimą ir tapti optimistais, kiti nori tapti rašytojais ir susiduria su problemomis. Pasaulis pilnas problemų ir jas reikia spręsti - kuo ankščiau suvoksi, kad tau reikia skaitytojo personos - tuo greičiau pradėsi rašyti gerą ir naudingą tekstą.

Tekstas turi būti naudingas, antraip jis nebus skaitomas. Aišku, jei rašai savo malonumui tai rašyk, bet kodėl nepavertus savo malonumo pinigais. Tai žinoma yra nelengva ir reikalauja daug pastangų, tačiau tai yra įmanoma. 


Kaip priversti skaitytojus tikėti tavo tekstais.

Būna labai apmaudu, kai niekas tavimi netiki. Tu lyg ir nori pakeist pasaulį, pasauliui kažką įrodyt, bet kai tik pradedi kažką daryti - niekas nemato tavo potencialo ir niekas tavimi netiki.

Belieka tik tęsti, tai ką esi pradėjęs ir neklausyti ką sako kiti. Atsimeni - dauguma žmonių yra vidutiniokai, o aukštesnės lygos žaidėjo vidutiniokas nieko neišmokys.

Reikia tikėti, ypač kai pasiimi sau atlikti sunkiausią užduotį. Pabandyk šiais laikais tapti žinomu rašytoju - bus pakankamai sunku. Tačiau yra įmanoma - reikia tik rašyti.

Žmonės netiki kitais, nes žmonės yra pesimistai. Aš pats ir įsiremiu į tai, kad žmonės galvoja, jog aš čia šūdą darau. Tačiau nepaisant visko jie man rašo ir nori man "padėti", bet ką gali padėti žmogus, kuris pats yra nežinomas ir nematomas. Ką jis, pasiūlys tau susirasti darbą arba iškeisti savo svajonę į kažką kito.

Pasiūlys tau pasikeisti ir rašyti kitaip, tenkinti kitus žmones ir taip toliau, tačiau nežinau - ar verta? Pasakyti kaip būti sėkmingu yra žymiai lengviau, nei iš tikro būti sėkmingu.

Jei jau klausyti patarimo, tai tik tų žmonių, kurie yra savo srities profesionalai. Jei nori būti rašytojas, klausi rašytojo ir parodai jam savo tekstus. Bet ir žymūs rašytojai tau gali pasakyti, kad rašai šūdą ir ką tu? Pasiduosi.

Ne visi darbai visiems patinka ir tikrai visų tu nepatenkinsi, todėl geriausia yra nusispjaut. Aišku, turi mąstyti apie skaitytojus, bet nebūtinai. Svarbiausia nepasiduoti ir tikėti savimi - gal praeis tam tikras bandymų kiekis ir kažkada tau pasiseks. Aš nežinau, pats nesu sėkmingas, bet man taip atrodo. Negali gi visada nesisekt.

Gali sėdėti ir keikti visą gyvenimą, tačiau nuo to niekas nepasikeis - pasaulis netaps geresnis, kai visus apkeiksi, bet jei reikia keikti, tai ir keik. Bet ateis laikas, kai tu atsileisi ir suprasi, kad su pasauliu reikia susidraugauti ir mąstyti pozityviai. Kiekvienas gali būti populiarus, viskas priklauso nuo to, kaip tu rašai ir ką tu rašai ir išvis ką tu nori pasakyti pasauliui. Žinutė, kurią siunti pasauliui yra svarbiausia. Žinai kaip sako, kad tie kas rašo gyvens amžinai. Bent jau tokia yra teorija.

Aš nežinau, nenoriu pasiduoti, nenoriu čia skleisti negatyvo, bet rašau apie gyvenimą taip, kaip man yra. Gal tai pesimizmas, bet reikia karts nuo karto parašyti kažką optimistiško, kad pakelti savo reitingą. Niekam nepatiks rašytojas, kuris sėdi ir skundžiasi gyvenimu. Bet kartais norisi skųstis, ką jau padarysi.

Žmonės netiki, nes sudominti žmones yra labai sunku šiais laikais. Ir šiaip didžioji dalis žmonių neskaito, nes skaityti nėra populiaru ir galiausiai nėra ką skaityti. Ką skaitysi? Aktualijas, jos po poros dienų tampa neaktualios. Aš pats neskaitau, nes nerandu tokios literatūros kuri man būtų įdomi. Bet jei man neįdomu, tai nereiškia, kad neįdomu kitiems. Kadangi aš nerandu tokios literatūros, kurią man patiktų skaityti, tai stengiuosi pats ją parašyti. Nes man parašyti yra lengviau nei rasti.

Žinai, kai pradedi kažką daryti visada darysi klaidas, visada įsiremsi į kažkokią problemą. Atrodo, lyg niekas nesupranta, kad tapti asu užtrunka laiko. Pirmus metus gali rašyti ir niekas neskaitys, gali rašyti ir antrus, trečius metus, bet jei po dešimt metų tavęs visiškai niekas neskaitys, tai gal reikės pamąstyti apie profesijos keitimą, tačiau rašymas visada išliks hobiu. O gal po mirties pripažins - iš kur tu žinai? Bet jei rašysi tą patį mėšlą kaip rašo kiti, tai būsi tiesiog eilinis plagiatorius. Reikia rašyti savaip, stengtis parašyti kažką unikalaus iš savo perspektyvos.

Iš esmės tavo rašymas turi būti kitoks negu pas visus kitus. Turi rašyti kažkokią alternatyvą ir pamatysi, kad ankščiau ar vėliau atsiras žmonių, kurie tave įvertins. Aišku popsą rašyt irgi gali, jei gaunasi, nes man tai nesigauna.

Man regis geriausia yra rašyti sau ir savo malonumui ir neturėti publikos, negu turėti publiką ir pačiam galvoti, kad tai ką rašai yra šlamštas. Supranti, jei tau pačiam patinka ką tu rašai, tai be abejo atsiras žmonių, kuriems patiks tai ką tu rašai. Nes yra žmonių, kurių skonis bus toks pats kaip tavo. Aišku visų galbūt nesurinksi, bet kažkokia mažuma visada tave skaitys. Viskas priklauso nuo tavo lūkesčių. Ko tu pats nori iš savo rašymo? Ar nori pripažinimo ir pinigų, ar nori išsikrauti ir išsakyti savo nuomonę pasauliui. Atsimink, kad svetimų žmonių nuomonė niekam neįdomi, iki tol, kol tas žmogus netampa pripažintu.

Jau kai esi pripažintas, tai, kad ir ką rašysi žmonės skaitys. Sunkiausia yra tada, kai neturi pripažinimo ir tarp rašytojų esi nežinomas ir nematomas. Gali rašyti ką tik nori ir niekas nekreips į tave dėmesio, nes tu to dėmesio neužsitarnavai. Taip jau yra, ne aš taip sugalvojau.

Bet kaip prisikviesti žmonių, kad šie tave skaitytų? Šiais laikais turi kišti žmonėms tekstą prieš nosį, nes niekas negaišta laiko ir neieško kažko ypatingo. Geras tekstas skaitytojus suranda pats, nes visi juo dalinasi ir taip tekstas plinta. Aišku, kas yra geras tekstas, tai čia toks subjektyvus klausimas. Vieniems patiks, o kitiems ne ir taip bus visada. Viskas priklauso nuo to, kuo domisi skaitytojas. Vienam įdomūs straipsniai apie politiką, o kitam įdomu kokia nors alternatyva. Trečiam dar kas nors.

Aišku gali rašyti pagal kažkokius standartus ir jau seniai sugalvotas taisykles, tada gal tavo tekstas plis geriau, tačiau gali rašyti taip, kaip nori pats. Nesilaikydamas standartų ir tada susidursi su ta pačia problema, su kuria susiduria dauguma rašytoju. Niekas neskaito, o neskaito nes neranda, nes niekas tekstu nesidalina.

Sukurti savo asmeninę platforma yra be galo sunku. Ypač jei tingi užsiimti marketingu ir lauksi kol žmonės patys suras tavo tekstus. Platformą sukurti užima daug laiko, nes žmones reikia privilioti. Jiems turi duoti vertingus tekstus. Skaitytojas atėjęs į tavo tinklaraštį, ar kitą interneto vietą, turi iškarto suvokti kokią jis vertę gaus, jei taps lojaliu skaitytoju.

Ir jei nori būti sėkmingas rašytojas, niekada nerašyk apie savo problemas, nebent tau nerūpi skaitytojų srautas.

Dar vienas toks aspektas, kad reikia rašyti tekstus, kurie bus aktualus ir po dešimties metų ir tau neš lankytojus, kurie nes tau pajamas.

Pasakysiu tik tiek, kad pradžia yra pati sunkiausia, bet jei tu sėdėsi ir kursi ilgalaikius tekstus ankščiau ar vėliau tave suras.

Parazitizmas

Būti parazitu ir niekada nedirbti ko gero yra pašaukimas. Tingisi rytais keltis, kažkur eiti - ypač kai lyja. Norisi atsikelti ryte ir daryti tą vieną dalyką, kuris labiausiai veža nepaisant to, kad jį daryti nelabai sekasi.

Nedirbdamas po truputį tampi neakademiniu filosofu ir pradedi matyti gyvenimą. Tie, kas labai užsiėmę - neturi laiko galvoti apie gyvenimą. O kai tu parazituoji - tu permąstai viską. Tad parazitavimas turi savų pliusų.

Aišku atsibosta dienom sėdėti prie kompo ir kalbėtis su virtualiais draugais. Be abejo iš to naudos jokios.

Bet kai neturi pinigų - įsiremsi į tokį vieną dalyką: nėra ką veikti. Susigalvoti veiklos sunku, nes visi draugai apart bambalio alaus daugiau nieko nemato. Kartais pagalvoju - kodėl tokie draugai, o ne kitokie. Geresni su prastais nebendrauja. Nes žinai, laikas pinigai.

Turiu begalę laiko ir nulį pinigų. Užsikalti savaime nesigauna - nėra proto ir šiaip tingisi kažką daryti. Esu nusivylęs gyvenimu ir nematau jo spalvų - gyvenimas kažkoks nespalvotas. Aišku domėtis gyvenimu dar domiuosi, bet pats nieko nedarau, nes pinigų nėra.

Kadangi viskas yra mokama, tai kai neturi pinigų sau to neleisi. Visiems reikia mano pinigų. Man pačiam jų nereikia, nes už juos tik alkoholį galima nusipirkti. O kai turi nepakankamai pinigų rūbams, butui, moteriai, automobiliui - tai ką tu veiksi su pinigais? Taupysi tris metus kad kažką turėtum? Nesąmonė.

Reikia gyventi viena diena ir negalvoti kas bus rytoj. Aišku, gal tos senatvės ir nebus - nereikia dėl to myžti. Blogiausiu atveju numirsi badu. Kažkada bijojau mirti nuo širdies nepakankamumo, dabar bijau nuprotėti ir mirti badu kokiame nors užkampyje.

Tinginių smegenys veikia kitaip. Darbštūs žmonės pastatė pasaulį - tinginiai sugalvojo ką daryti.

Aišku gyvenimas jis tęsiasi, tačiau iš gyvenimo norisi daugiau, nes visi kiti turi. O tu neturi, būni kažkoks autsaideris. O kai nieko neturi ir mažai uždirbi - tuomet žmonės vengia  bendrauti. Visi žmonės myli pinigus, nes pinigai sukuria komforto jausmą. Už juos viską gausi.

Bet vėlgi paprastas darbuotojas niekada milijono neturės, nes jis gauna fiksuota atlyginimą. Nedirbs vienas už grašius, dirbs kitas.

Nežinau ką reikia daryti, kad tą milijoną uždirbti. Kažkada paskaičius milijonierių knygų atrodė, kad  uždirbti milijoną yra taip paprasta. Tiesiog daryk tai ką mėgsti, sukurk sistemą, kuri veikia automatiškai ir mėgaukis pinigais. Visa tai melas. Pasakyti apie milijoną yra žymiai lengviau, nei jį uždirbti. Viskas yra sėkmės reikalas, jei gyvenime pasitaikytų palankios sąlygos, kurios eitu man į naudą - tai aš irgi uždirbčiau pinigų, net iš rašymo. Ir knygą gerą parašyčiau ir tinklapis būtų skaitomas. Būčiau populiarus ir taip toliau. Tačiau įvykiai nevyksta man į nauda. O savo protu pasaulio nepavaldysi. Čia tik durniams atrodo, kad jie gali manipuliuoti pasauliu savo mintimis.

Aš jau daug kartų įsitikinau, kad pritraukimo dėsnis neveikia. Jei veiktų, tai jau būčiau realybę nuhackinęs. Tiesiog yra lemtis, kažkaip atrodo, kad viskas yra nulemta. Ir tu negali imti pakeisti ir pats pasikeisti, o jei gali - tai reikia tiek daug pastangų įdėti, išeiti iš savo komforto zonos ir taip toliau. Aš aišku išeičiau iš komforto zonos, jei tik žinočiau, kur reikia eiti.

Dabar viską galima padaryti neišėjus iš namų. Tiesiog reikia gerai įvaldyti kompiuterį - mokėti programuoti, parduoti, ir dar kaip nors prasimušti. Aišku aš nesu kompų profesionalas, bet žinau, tiek, kad jei turi geras smegenis tai gali parašyti knygą ir gauti pripažinimą, tačiau tai padaryti yra be galo sunku. Man tai nesigauna. Nesu aš tikras rašytojas, blogeris labiau. Bet vistiek, gali ir tinklaraštį rašyti ir būti populiarus, bet aš Lietuvoje tik kelis tinklaraščius žinau ir tai jie yra neskaitomi. Nes turbūt neįdomų tekstą rašo. Nesuprasi. Kažkaip toks jausmas, kad užsienyje alternatyvą labiau mėgsta. Nu aš nežinau.

Kažkaip man atrodo, jei rašyčiau angliškai, tai man labiau sektųsi. Nors tų angliškų tinklaraščių begalybė. Atsiranda tokių, kurie rašomi virš dešimt metų ir jų niekas neskaito. Čia nesuprasi, kažkaip tie žmonės patys atsirenka kas populiaru, kas ne populiaru. Nežinau - gal žmonės nėra vienodai talentingi. Vienus garbina masės, o kiti būna ne populiarūs ir lieka nuošalyje. Tai yra neteisybė. Atsitiktinis populiarumas laikinas dalykas, iš populiarėti gali per naktį, bet tas populiarumas nesilaikys ilgai. Ar populiarumas yra sunkus darbas? Nelabai noriu tuo tikėti, tačiau žinau, kad norint būti žinomu rašytoju reikia ilgai ir nuobodžiai rašyti nemokamai. Kol kažkas pastebės.

Nors man ir nesiseka, nesinori taip lengvai pasiduoti, nes yra žmonių, kurie ir mane skaito. Tiesiog tų žmonių yra labai mažai ir iš to pinigų aš neuždirbsiu. Bet gal čia reikia pralaukti tam tikrą laiką, kad būtų tas skaitomumas. Jei kokį šimtą žmonių sudominčiau savo tinklaraščiu, tai būčiau laimingas žmogus. Šimtas lojalių fanų - tai gi jėga. Bet kai tiek dar neturiu. Tai kažkaip nežinau. būnu parazitas ir einu link savo svajonės. Kažkaip kai nesi masių mėgiamas, tai viskas būna žymiai sunkiau. Nei tiems, kurie turi masėms patrauklią personą.

Nežinau kiek pasaulyje yra lietuvių, tačiau manau užtektinai, kad aš būčiau skaitomas. Nors man užkalnis sakė, kad mano tekstas nuobodus, tačiau geriau parašyti aš nemoku. Kažkada jis man sakė, kad geras įrašas pas mane buvo. Sakė jis man kad blogą trunka padaryti apie metus. Va aš nesuprantu, kaip jis tapo populiarus. Aišku, jis yra pripažintas Lietuvos žurnalistas, bet vistiek. Nors aš nesu žurnalistas, tačiau galėčiau susilaukti bent kokio šimto žmonių, kuriems būtų įdomu tai, ką aš čia rašau.

Juk viskas kas daroma yra daroma tam, kad pagerinti žmonių gyvenimo kokybę. Pavadink žmogų runkeliu ir tavo skaitomumas padidės. Vienu žodžiu aš žinau tiek, kad čia varau alternatyvą visai tai literatūrai kuri egzistuoja. Aš visiškai nenoriu tenkinti skaitytoju. Tiesiog rašau kažkokią tai pseudofilosofiją ir bandau išspręsti savo problemas. Kartais atrodo, kad negali maslovo piramidės peržengti. Man realiai reikia kažkaip save realizuoti.

Aš lyg ir realizuoju save rašydamas, tačiau rezultato nematau. Nusibodo rašyt ir nematyt jokių rezultatų. Nejaugi žmonės negali surasti mano tinklaraščio pagooglinę? Bbž kiek ten tų raktažodžių yra turėčiau kažkaip ant jų užtaikyti.

Kažkaip būti geriausiu nesigauna, nors ir norisi. Aš puikiai suprantu, kad šiame pasaulyje yra protingesnių už mane, bet yra ir durnesniu. Aš toks vidutinio proto žmogelis. Nei per daug protingas, nei per daug debilas. Bet kiekvienas turi teisę apie mane susidaryti bet kokią nuomonę. Manau jei nepatiktų tai ką aš čia rašau, tai niekas čia ir neskaitytų.

Alternatyva turi savo fanų. Puikiai suprantu, kad internete niekas neskaito, tačiau aš ieškau tokių žmonių kuriems rūpi ir kurie skaito.

Reikia dalintis su visuomene savo problemomis, nes kitaip tų problemų niekada neišspręsime. Tačiau yra žmonių, kurie sako, kad visos žmogaus bėdos yra jame pačiam. Nors aš nežinau. Man atrodo, kad problemos yra visuomenėje.

Tačiau jei gali nedirbti, tai nedirbk. Kiti žmonės prie to pripras, tačiau turi turėti užsiėmimą, kurį darysi. Parazitas rašytojas, labai gera profesija.