Vygintas Varnas

Šizofreniko Monologai

Neo irgi nežinojo, jog jis gyvena matricoje...

... kol su juo nesusisiekė morfėjus.

Neo irgi galvojo, kad gyvena normaliame pasaulyje. Dirbo programuotoju stambioje firmoje.

Taip pat yra ir su žmogumi, jis gyvena pasaulyje, net nenutuokdamas, kad tai sistema.

Mes jau žinome, kad gyvename sistemoje, kurioje viskas veikia savaime. Žmonės, mašinos, paukščiai, gėlės, medžiai - viskas ką matai per langą yra sistema. Tik nereikia pamiršti, kad sistema yra ir namuose - tik tai nelabai jaučiasi.

Gyvenimas sistemoje niekuo įspūdingas, tik iš mūsų gyvenamos sistemos neištrūksi į kažkokį kitą mistinį pasaulį. Kuris vadinsis tikrąją realybę, tačiau gali psichozės metu atitrūkti nuo sistemos ir pats tuo įsitikinti.

Kai aš pirmą kartą suvokiau, kad viskas veikia savaime. Aš buvau šokiruotas, nes niekada iki to laiko apie tai nemasčiau. Galvojau, kad gyvenu gyvenimą ir apie mane vyksta veiksmas kažkoks, net nenutuokiau, kad tas veiksmas ir visi kiti gyvenimo vingiai vyksta savaime ir aš negaliu nieko pakeist. Žinoma galiu paskambint draugui ir jį išsikviest į lauką, tačiau ne nuo manęs priklauso ar jis sutiks ar nesutiks - jei nesutiks priimu tai kaip sistemos neleidimą veiksmui įvykti.

Žinoti ir gyventi sistemoje, kuri veikia savaime yra nuostabu, tačiau nieko nuostabaus čia nėra. Kas iš to, kad tu žinai. Lyg galėtum kažką pakeisti - šitoje sistemoje tu valdai save ir tiek. Nieko daugiau tu valdyti negali. Tokia ta skaudi realybė.

Nuo savęs nepabėgsi. Gali tik susilieti su pasauliu ir pajausti, kad tu nesi kažkas atskiro. O esi visos sistemos dalis. Taip keista jausti, kad tu esi kažkas atskiro visai nesusieto su sistema - tai klaidingas požiūris. Tai klaidingas mąstymas.

Visas kosmosas veikia savaime, lygiai taip pat kaip ir tavo kūnas - jis veikia savaime, tau nereikia galvoti, kaip smegenys, širdis, kepenys ir kiti organai turi veikt - jie tiesiog veikia savaime.

Suvokimas, kad viskas veikia savaime iš tikrųjų išlaisvina, bet ne kiekvienas tai suvokia. Aš įsivaizduoju, kad yra žmonių, kurie visiškai to nejaučia ir apie tai nemąsto. Žinoma, susivieniję žmonės gali daug ką pakeisti šioje žemėje, bet žmonės nėra vieningi - jie niekada nebuvo vieningi ir greičiausiai niekada nebus vieningi. Nors kas čia žino.

Sistemai nerūpi kaip tu gyveni. Sistemą galime vadinti matrica arba dar kažkokiu kitu žodžiu, kuris apibrėžia tai, kad viskas vyksta savaime - tai reikia suprast, tik taip gali išsilaisvinti. Tačiau, kad ir ką darysi - būsi pririštas prie savo organizmo poreikių - maistas, vanduo ir minimali laimė - tai yra minimalūs žmogaus organizmo reikalavimai. Visa kita yra išgalvota ir greičiausiai nereikalinga, tačiau iš neturėjimo ką veikti galime daug ko prisigalvoti.

Jei turi kažkokią misiją šiame pasaulyje, tai sistema neleis tau numirti anksčiau laiko. Pati sistema mus saugo - iš kažkur atsiranda maistas ir vanduo, todėl gali leistis į pačias pavojingiausias keliones, jei tik turi noro.

Reikia pripažinti, kad mes nežinome, kas bus ateityje ir mes gyvendami tik žinome tokį dalyką, kad viskas yra nulemta į priekį. GAL. Niekas iš tikro negali žinoti, kas nulemta, o kas ne. Tačiau mes susikūrėme nuo sprogimo, o sprogimo skeveldros belekaip neišsiskaido. Viskas vyksta pakankamai intelektualiai ir pati sistema ji yra intelektuali, nes viskas arba susikūrė arba buvo sukurta, kažkokios intelektualios jėgos.

Jei sistema nebūtų užprogramuota, tai ji nežinotų kaip veikti. Todėl galime spręsti, kad mes gyvename kažkokioje programoje - aišku, tai nieko bendro su kompiuteriu neturi, nes kompiuteris tai žmogaus išradimas, kuris gali moduliuoti realybę pagal tam tikrus nustatymus ir kriterijus.

Realybę galima atkurti kompiuterio pagalba.

Reikia suprasti, kad mes nesame visatos centras ir kad mes esame nereikšmingi lyginant su visu kosmosu. Mes esame nematomi ir savo dydžio mes nežinome. Mūsų nustatyti dydžiai yra santykiniai.

Žinodamas, kad gyveni sistemoje gali šviesti kitus žmones, kurie dar to nežino.

Tai tiek.

Paralelūs pasauliai neegzistuoja

Dievai, velniai, paralelūs pasauliai bei alternatyvios realybės - viskas yra durnių išmislas.

Egzistuoja tik viena realybė, tai ta, kurioje mes gyvename. Nebus jokio rojaus, jokio pragaro.

Arba bus kažkas po mirties arba nieko nebus - vienas iš dviejų. Bet greičiausiai bus.

Pateksi į kito lygio sistemą. Mirtis kažkada ateis pati - nereikia sėdėti ir jos laukti.

Būtų gerai jei kiti pasauliai egzistuotų, kad galėtum bet kada prisijungti prie kitos realybės ir iš jos kažką išmokti, bet kaip ten bebūtų. Tos kitos realybės yra smegenų projekcija - jos toliau už tavo smegenų neegzistuoja.

Matyti haliucinaciją, tai sapnuoti nemiegant. Sapnuojant gali atrodyti, kad esi kitoje realybėje, tačiau taip nėra. Visa taip smegenų projekcija. Smegenys gali tobulai atkurti pasaulį, kuriame tu gyveni - net jį pagražinti įvairiomis haliucinacijomis.

Yra tik vienas pasaulis, viena realybė. Tai ta, kurią tu patiri. Aišku mes gyvename skirtingose subjektyviose realybėse, kas sukuria objektyvų pasaulį.

Galėčiau aš čia pasakot, bet labai tingiu - šiandienai tiek.

Vienintelis dalykas, kurį mes darome: Prisitaikome

Ne pasaulis prie mūsų taikosi, o mes prie pasaulio.

Mus puola visokios ligos ir kitos kančios, o mes - negalime nieko pakeisti.

Yra dalykai prie kurių mes tiesiog turime prisitaikyti, nes kitaip mes mirsime.

Kuo labiau prisitaikai prie gyvenimo, tuo geriau gyveni.

Aišku, lengva svajoti apie turtus, o kitiems sakyti, kad turtus gauti lengva yra dar lengviau.

Norėčiau gyventi kitokį gyvenimą realybėje, kuri prie manęs prisitaiko, o ne aš prie jos. Tačiau yra kaip yra. Ne mes tokie - gyvenimas toks.

Reikia suprasti, kad viskas veikia savaime ir viskas yra sukurta bei laikina. To pasekoje mes gyvename realybėje, kuri yra sukurta kitų žmonių.

Visiems taisyklės yra tos pačios, bet tai nereiškia, kad mes darydami tai, ką daro kiti tapsime sėkmingi - rinka prisisotina ir tokių pačių žmonių niekam nereikia. Kas pirmesnis, tas ir gudresnis.

Tu aišku gali išsiskirti iš kitų žmonių - maištauti, bet vistiek ne realybė prie tavęs prisitaikys, o tu prie realybės. Žinant faktą, kad egzistuoja tik viena realybė - tai ta, kurioje mes visi gyvename.

Nėra jokių paralelių pasaulių, nėra jokio rojaus, jokio pragaro, nes visa tai yra beprasmiška. Amžino gyvenimo irgi nėra. Vienintelis dalykas, kuris gali būti, tai gimimas vėl - kitame gyvenimo cikle, tačiau gyventi milijonus gyvenimų aš nenorėčiau. Man užtenka vieno - šito - kad aš įsitikinčiau, jog bet koks gyvenimas yra kančia, nes mirtis bei pats gyvenimas yra užprogramuotas.

Norisi tikėti dievais, kurie mus myli - tačiau kodėl mums davė sunkų gyvenimą, kuri mes vos galime pakelti. Keista.

Yra sistema, o tu esi sistemos dalis - viskas tuo ir yra pasakoma.

Žaidimo taisyklės, kaip ir kiti dėsniai yra jau sugalvoti ir tau belieka tik prisitaikyti prie žaidimo. Aišku - mūsų rolės yra skirtingos. Vienas šizofrenikas, kitas darbininkas ir kiekvienas neša skirtingą patirtį, bet kam visa patirtis reikalinga?

Ką gi daryti su patirtimi, kuri yra neapčiuopiama ir dažnai nelogiška. Esu sapnavęs nemiegodamas, tačiau kam man šitą patirtis, kuri be abejo yra ligota?

Sutrikęs realybės suvokimas, prie kurio turiu prisitaikyti ir gyventi toliau. Kas iš to, kad aš žinau, o kitiems neįdomu? Gal aš nieko nežinau, o jei ir žinau - tai klaidingai.

Norėčiau tikėti, kad realybėje, bent jau savojoje galiu kažką pakeisti. Aišku, galiu eiti sportuoti, bet aš žiauriai tingiu ir negaliu prisiversti to pakeisti.

Aš esu pasyvus žmogus, kuris susitaikė su realybe, kurioje aš gyvenu. Galėčiau nustoti tingėti, bet aš tingiu. To pasekoje niekas nesikeičia. Aš tikiu, kad mes esame savo likimo kalviai, bet didžiąją dalį mūsų sėkmės nulemia aplinkybės. O aplinkybių mes nevaldome.

Tu gali pasiūlyt žmogui išgerti sulčių su tavimi karštą vasaros dieną, tačiau tu negali pasirinkti žmogaus atsakymo. Ir todėl, viskas priklauso nuo jo, o ne nuo tavęs. Tai ir yra sistema - ji tau arba duoda arba neduoda ir tu to negali įtakoti.

Mes galime vadinti mūsų gyvenimą pasaka arba istorija arba žaidimu ir nesvarbu kaip ką mes vadinsime viskas išliks taip, kaip yra.

Aišku, svajodamas apie savo ateitį, tu gali nusikalti savo gyvenimą - niekas nedraudžia tau būti rašytoju, interneto persona ar dar kažkuo - kuo tik sugalvosi, bet sėkmė - ji nuo tavęs nepriklauso. Gal tai skamba pesimistiškai, bet pesimistai irgi žmonės ir dažnai išmintingesni nei tie, kuriems visada sekasi.

Nemelsk dievo lengvo gyvenimo, melsk dievo stiprybės, kad galėtum ištverti sunkų gyvenimą - Bruce Lee.

Prisipažinsiu, aš nežinau kur aš gyvenu. Nežinau kas yra vanduo, tik žinau, kad man jis yra būtinas.

Didžiausia man paslaptis yra ta, kad aš gimiau žmogumi būtent dabar ir niekada ankščiau ar vėliau. Todėl galiu pasakyti tai, kad viskas ką tu patiri yra skirta būtent tau. Gyvenimas, atrodo, yra nulemtas į priekį, tik tu to nežinai. Visos ligos yra genuose. Dantys trupa, akys silpnėja, riebalai kaupiasi ir viskas tau, o ne kažkam kitam.

Kad aš žinočiau, jog po šio gyvenimo bus kitas, tuomet man nebūtų svarbu kaip nugyvensiu šį gyvenimą. Esu per silpnas, kad paveikčiau realybę, kad pakeisčiau pasaulį - reikia tiesiog su tuo susitaikyti.

Aš nežinau, kodėl vieniems žmonėms sekasi, o kitiems ne. Gal dar neatėjo tas laikas, o gal vieni žmonės neįdeda nei kiek pastangų, tačiau aš nežinau.

Ir kuo daugiau aš žinau, tuo daugiau aš nežinau. Ir galiausiai mirsiu nieko nesuprasdamas ir nieko nežinodamas.

Žinau, kad laikas eina į priekį, o ne atgal. Tik žmogaus gyvenimui reikalingos kažkokios žinios, visa kita gyvybė gyvena instinktyviai. Jei esi silpnas - vienas neišgyvensi. O jei jau pradėjai durnėt, tai ir nudurnėsi - nepadės nei vaistai, nei elektros impulsai.

Apie kokį gyvenimą svajoji - tokį gyvenimą ir gyveni. Mūsų mintys reiškia daug ką, tačiau mūsų mintys adaptuojasi prie realybės. Jei tau nesisekė tris kartus - garantuoju, kad nesiseks ir ketvirtą, tačiau kiekvienas bandymas priartina prie galutinio rezultato - kuo tu daugiau bandai, tuo sėkmė mažiau priešinasi ir galiausiai laimi tas, kuris daug kartų daro tai, kas jam nesiseka.

Nesėkmė - ji nebūtinai tęsis visą gyvenimą. Didžioji žmogaus nesėkmės problema yra ta, kad jis pasiduoda ankščiau laiko. Jis privalo turėti tikslą, kuris bus ilgalaikis - nes žmonėms būtent to ir reikia.

Reikia suprasti, jog mūsų pasaulis yra neutralus - niekas specialiai nenori tau pakenkti, nebent tu turi daug priešų šiame gyvenime.

Gaila ne viskas yra kaip aš noriu, bet gal taip ir turi viskas būt. Nereikia man svetimos sėkmės, nereikia svetimų patarimų ir motyvacijos. Viskas, kad ir ką darau mane veda kažkur, ir aš deja neįsivaizduoju kur.

Man įdomu, kur aš būsiu po dvidešimties metų - jaučiu, kad tam pačiam kambaryje ir toje pačioje skylėje, bet jei neturėsi tikslų - tai išvis nieko nepakeisi.

Nors ir nekontroliuojame realybės, tačiau buvimo savimi - niekas iš mūsų neatims. Tik nereikia sėkmės skaičiuoti pinigais. Geriau parašyti knygą ir gyventi joje tūkstantmetį, nei uždirbti milijoną ir už jį nusipirkti trumpalaikę laimę.

5 Gyvenimo tiesos


  1. Viskas yra sukurta.
  2. Viskas turi savo kainą.
  3. Viskas veikia savaime.
  4. Forma nekeičia esmės.
  5. Viskas yra laikina.

Kaip nepasiduoti

Žinau, kartais būna dienų, kai norisi viską mesti ir pasiųsti visus nachuj, nes niekas nevertina arba įvertina tavo sugebėjimų.

Tam, kad galėtum žmones mokyti - turi su jais iš pradžių susipažinti. Bet vėlgi, kam tuos žmones mokyti ir kam sakyti tiesas, kurias jie ir taip žino.

Pasakysiu atvirai: šiais laikais jau nieko niekuo nenustebinsi.

Tenka pripažinti tik tokį dalyką. Jei jau pradėjai kažką daryti, tai daryk iki galo. Kam gi mesti viduryje kelio savo rašymą. Kam išvis pradėti rašyti, jei negali sudominti publikos? Bet nesvarbu ką rašysi, atsiras auditorija kuriai tu patiksi, tereikia išlaukti lūžio tašką.

Pripažinkim tokį dalyką: niekam nerūpi ką tu turi pasakyti ar ką gali paduoti. Nėra visiškai skirtumo - šiuolaikiniam žmogui reikia tik gerų produktų, o jei esi vidutiniokas, tai nieko gero tu ir neparašysi.

Kam pradėti kažką daryti, jei viduje savimi netiki? Ne visi mes sėkmingi, ne pas visus tokios pačios galimybės ir be to skirtingi sugebėjimai.

Jei neturi rašymui sugebėjimų, tai nieko tu ir neparašysi. Susitaikyk su tuo. Ypač, jei pasiduosi.

Spėk kiek milijonų rašytojų bando parašyti geras knygas, bet gerų knygų yra tik vienetai. Konkurencija jibat kapat.

Ir dar čia mes rašom ir bandom pasauliui įrodyti, kokie svarbūs mes esame ir kaip svarbiai mes rašome. Visa tai juokas.

Pažiūrėk į mane, rašau jau tris metus, o sėkmės kaip nėra taip nėra. Jos greičiausiai ir nebus, dėl pasirinkto rašymo stiliaus. Aišku viskas yra skaitoma, bet tau konkuruoti su prasimušusiais rašytojais beveik neįmanoma.

Visiems reikia rašto, kuris kažką reiškia. Kuris turi kažkokią tai vertę skaitytojui, o kai rašai sau ir dėl malonumo, tai tada nesitikėk skaitomumo. Taip jau yra, niekam tu nerūpi, niekam aš nerūpiu. Ir padaryti taip, kad kažkam mes parūptume yra be galo sunku.

Tu pats pagalvok, kam pradėjai kažką daryti? Tam, kad įtiktum žmonėms, kad jie tave šlovintų ir garbintų, kad kas trečias šikną palaižytų? Aišku kėslai geri, nieko nepasakysi. Bet pati prasmė dėl ko tu rašai, kokia?

Sakai rašysi sau knygas, blogus, dienoraštį ir tikėsiesi, kad ateis milijonas žmonių ir tave šlovins. Juokingai skamba. Reikia rašyt žmonėms, o ne sau.

Niekam nerūpi tavo sapalionės, kol jos nepradeda padėti kitiems žmonėms.

Dabar yra patarimų amžius, vieni kitiems patarinėja. Kaip nepasiduoti, kaip pasiekti daugiau, bet tu pats pagalvok. Ar verta stengtis kažkam kažką įrodyti, jei jie tai ir taip žino?

Nesąmonė.

Jei mesi, tai ką tada darysi? Susigalvosi dar vieną projektą, kurį mesi? Taip ir metinėsi savo "projektus"?

Aš sakau, kad reikia pasiimti ilgalaikį tikslą ir jį dirbti. Nesvarbu ar rezultatai yra tokie, kokių tu nori. Dažniausiai rezultatai nebūna tokie kokių mes norime, bet vis dėl to apsimoka daryti. Apsimoka stengtis, nes kažkada, tai kas rašoma su didesniu tikslu, nei vienkartinis paskaitymas, - atsiperka. Gal kitais metais, gal po mirties. Koks gi skirtumas, kol mes esame gyvi - mes niekam nerūpime, tik saviems. Tai tu ir rašyk saviems, bet ir tai, ne visada  visi supranta - ką mes norime pasakyti.

Jei negalėtum rašyti, šitos problemos tu neturėtum. Ir tai yra taikytina viskam.

Problemų neturi tik tada, kai nieko nedarai, bet tada pasireiškia menkavertiškumo kompleksai ir kitokie šūdai.

Turi tikėt tuo ką darai ir rašyti šimtmečiams aktualų tekstą. Jei rašysiu apie tai, kas kur nusiperdė, tai susilauksi laikinos šlovės, o kas toliau? Išsibezdės tas rašymas ir kitą dieną niekam nebus aktualu.

Todėl reikia rašyti, aktualią informaciją, kuri bus tinkama ir po dešimt metų. Taip jau yra.

Dar vienas toks aspektas yra tas, kad žmonėms rūpi tik žvengas, o jei nori kažką rimčiau pasakyti - niekam neįdomu, nes tam tikromis temomis domisi tik tam tikras sluoksnis žmonių.

Kuo rimčiau rašysi, tuo mažiau skaitytojų turėsi.

Aš pasakysiu atvirai, taip norisi mesti visus tuos rašymus ir kitus dalykus, bet kam tada aš čia rašau jei ne tau? Pasakysiu atvirai, rašau dėl vieno žmogaus, kiti man nėra aktualūs ir aš jiems nesu aktualus.

Tikėk, daryk ir turėsi, bent taip žmonės sako - nors aš prisipažinsiu, netikiu aš tomis pasakomis. Netikiu, kad mintimis valdau realybę, tikiu tik tuo, kad gyvenimas nėra nuspėjamas ir gali bet kas atsitikti.

Kažkur gi yra tos giminingos sielos, kurios tavęs ieško lygiai taip pat, kaip tu ieškai jų.

Gali sau pasakyti, kad rašai dėl moters, arba dar dėl kažko, gal tavo tekstas patinka tavo mamai. Nesvarbu, svarbiausia žinoti dėl ko rašai ir kam tu tai darai ir kai tu žinosi, nebus prasmės viską mesti ir pradėti kažką iš naujo.

Ne tai, kad tave motyvuoju rašyt, bet pats supranti ką reikia daryti. Ir tai yra svarbiausia.

Sėkmė savaime neateina

Kai tu tikiesi stebuklo ir lauki -- žinok, kad tas stebuklas niekada neateis.

Kvailystė yra daryti tuos pačius veiksmus ir tikėtis kitokio rezultato. Norint kažką pakeisti -- reikia pačiam pakeisti savo rutiną.

Sėkmė savaime neateina. Tu gali galvot, kad va parašysi čia kokius dešimt metų ir skaitytojai tave susiras patys. Tai iš dalies tiesa, bet taip niekada nebus. Norint skaitytojų reikia reklamuoti.

Žinoma su tinklaraščiais yra taip: tu turi rašyti bent du metus, kol žmonės tave suras, bet du metai negarantuoja sėkmės. Didžiausias lankytojų srautas ateina iš Google.

Tu tiesiog turi dirbti ir tikėti, kad kažkada, gal netolimoje ateityje, o gal ir tolimoje tau pasiseks.

Nu netikėsi, tai niekur ir nejudėsi. O turi judėti į priekį.

Jei aš sėdėčiau koją ant kojos susidėjęs ir laukčiau kol mane žmonės susiras ir pradės garbinti, tai nieko aš neparašyčiau. Todėl turi daryt ir tikėt.

Svarbiausia tikėt savimi ir turėt tikslus, kuriuos tu gali pasiekti. Pradėk daryt savo hobį šiandien ir tikėkis rezultato vėliau. Arba dar geriau -- nesitikėk jokio rezultato. Daryk 4 free.

Tikėk

Aš abejoju, tačiau esu įsitikinęs, kad realybę galima valdyti savo mintimis. Jei kažkas nepasisekė gyvenime -- esi pats kaltas. Turi atsistoti ir tęsti ką esi pradėjęs. Viską mesti yra labai lengva.

O jei kažką naujo pradėsi, tai vėl viskas nuo nulio ir kur garantas, kad kažkas pasiseks.

Aišku nesakysiu, kad dabar būdamas pesimistas, staiga turi tapti optimistas pozityvistas. To tikrai nebus. Per naktį savo smegenų nesuformatuosi.

Mintys virsta veiksmais. O veiksmai pritraukia realybę. Niekada nežinai, kas ateis paskaityt tavo blogo.

Toks tas gyvenimas.

Tikėjimas savimi yra visko pagrindas, tačiau man pačiam užeina minčių, kad rašau nepakankamai gerai, bet iš kitos pusės. Kiekvieną kartą prisėdęs aš keliu savo lygį.

Noriu tikėt, kad mano raštas atneš man šlovę ir sėkmę bei kažkiek pinigų. Bet kol dar tai neįvyko, tai ką aš galiu garantuot? Nėra čia jokių garantijų, tačiau jei vieniems sekasi darant tą patį, tai kodėl man nepasiseks? Sakau -- reikia tikėti tuo ką darai ir daryti tai, kuo tiki.

Supranti turi rasti savyje tokią nišą, kuri bus įdomi tam tikram sluoksniui žmonių. Galėčiau aišku kišti į reklamą pinigus, bet kad neturiu tų pinigų. Esu pusbomžis žmogus.

Vienintelis mano talentas rašymas, bet pagal rezultatus - tai rašau kaip pirmokas, gal biškį geriau.

Aš svajojau būti blogeris ir tos svajonės neprarandu. Tačiau rašyti tam tikrai auditorijai yra be galo sunku. Žmonės patys atsirenka savo herojus. O kai esi nefasoninis žmogus, tai tuomet žinai. Sunku užtaikyti į tam tikras nišas.

Jei netikėsiu, tai nieko ir neparašysiu. Nesu aš kažkuo ypatingas žmogus. Bet jei gyvenau ir nieko neišmokau, tai kam tada aš gyvenau?

Reikia tikėt. Reikia rašyt. Ir reikia stebėt rezultatą. Sėkmė gali ateit ir po 20 metų ir vėliau, bet tą laiką tu turi dirbt ir nesitikėt jokio atpildo. Juk pagal visus tuos energijos dėsnius - energija niekur nedirba. Jei tu dirbti, reiškia turi gauti atlygį - bent jau tuo turi tikėt.

Man būtų apmaudžiausia jei visos šitos, prie rašymo praleistos, valandos nueitų šuniui po uodega.

Vieni prasimuša greičiau, o rašytojai dažniausiai gauna savo pripažinimą po mirties. Aš to tikrai nenoriu. Norėčiau būti pripažintas kol dar esu gyvas, nors dėl ko mane pripažint? Dėl dienoraščio? Baik tu juokus. Žmogus turi parašyti kažką daugiau, kažką ypatingo ir tik tada, gal, jis taps pripažintas.

Aišku yra pilna žmonių, kurie rašo šūdą ir yra pripažinti. O tokiems kaip aš - nėra ką ten skaityti. Ne vienas žmogus sakė, kad turiu ranką. Tai ta ranka ir rašau.

Norėčiau, kad mano gyvenime būtų turtinga moteris, kad pats pralobčiau. Bet vienintelis dalykas ką aš noriu daryt, tai būt blogeriu. Aišku aš toks jau esu, bet mūsų šalyje tie blogai yra nevertinami ir neskaitomi ir nepopuliarūs ir be to nei vienas blogeris neužkala iš to šaibų. Tai čia bent motyvacija darymui, ane?

Kuo gi aš kitoks? Ką aš master klasės rašinius rašau? Turiu savo auditoriją ją ir tenkinu, nes tikiu, kad galiu patarti kažką iš nevykėlio pozicijos. Mano gyvenimas tik prasideda, o man jau nesiseka.

Sako, kad mes save patys programuojame, bet ką tu mintimis gali pakeisti realybę? Norėčiau tuo tikėt, bet kaip esu mąstantis, tai pasakysiu, kad aš nežinau ar tai yra įmanoma.

Bet reikia tikėt, netikėsi, tai jokio veiksmo nedarysi. Viskas stovės vietoje.

Juk tapti populiariu ir žinomu yra realu, tai kodėl tai negali nutikti man? Masės garbina idiotus, o idiotai garbina masę. Taip jau yra.

Kaip mane kažkas pamėgs, jei gyliai viduje aš nemėgstu žmonių, kurie manęs nemėgsta.

Viskas yra laikina ir viskas turi savo kainą. Taip jau yra ir nieko tu čia nepakeisi.

Man daktarė sakė, kad aš rašau tiesą. Visiems įdomu ką aš rašau. Bet retas kuris norėtų būti mano kailyje.

Nu gerai, matau aš tą realybę kiek kitaip nei dauguma žmonių. Man iš tikro atrodo, kad gyvenu žaidime, kurį pats ir kontroliuoju. Aš nerašyčiau, tu neskaitytum. O tu paskaitysi ir dar kam nors pasakysi.

Didžioji masė žmonių nori žvengti ir tiek ir tik vienetai nori kažką rimto paskaityti. Nemėgstu aš lįsti į subinę. Tegul, kam įdomu, susiranda mane patys. Žinau, kad tai ilgas ir nuobodus darbas, bet man tai patinka. O kai patinka, tai gali daryti visą gyvenimą. O jei darysi kažką visą gyvenimą ir tuo tikėsi, nes jei netikėsi, tai nedarysi. Jei kažką darai, tai visada gauni kažkokį atsakymą į savo darbą.

Žinau, kad daugumai nebus įdomu, ką aš čia rašau. Šlovė tik išrinktiesiems, bet aš žinau, kad iki išrinktojo man dar toli. Va kai peržengsiu šimtą skaitytoju per dieną ribą, tuomet žinosiu, kad reikalai eina taip kaip aš noriu, bet kol to nėra - tai negaliu savęs vadinti achuenu rašytoju.


Vienas sėkmės aspektas

... kaip apie tave kalba žmonės. Žinomu tapt nėra taip sunku kaip atrodo, bet tapti pripažintu yra visiškai kitas reikalas, todėl yra svarbu nuomonė apie tave. Ką žmonės iš tikro apie tave galvoja ir ko jie tikisi, kai ateina tavęs paklausyt arba paskaityti.

Gal jie tikisi, kad paglostysi jų širdį. Nežinau, sako reikia žinoti savo auditoriją, bet va žinok tu, kad gudrus. Kiekvienas mėšlas turi savo auditoriją. Aišku viskas priklauso nuo pristatymo, kaip pristatai save savo auditorijai. Aišku, niekas nedraudžia turėt kelias auditorijas vienu metu skirtinguose kanaluose.

Aš kaip ir sakiau, video bus video, o tekstas bus vieta, kur sudėsiu viską ką žinau rimtai, bet jokių užgaidų, gal šiek tiek su depresucha sakyčiau. Depresuchos prieskonis -- sakyčiau skanu.

Negali gi visada džiaugtis gyvenimu, ypač jei jis eina velniop - turi būti priedurnis, kad džiaugtumeisi prieš mirtį. Gyvenimas kažkada pasibaigs, bet dar yra labai daug laiko, kad užsiimtum savo svajonėmis.

Svajonės pačios neįsigyvendina, jas reikia įgyvendinti ir tai užpisa.

Ką daryti su savo gyvenimu, kur eiti, ko klausyti - klausai vienu, sako vieną, klausai kitų, sako kitą ir bybys žino kur visa ta teisybė. Žinau tik tiek, kad viskas yra išgalvota ir sukurta, kaip ir dievai ir kitos dvasinės technikos.

Turi gi durniams kažką gero pasakyti antraip užsišiks. Sakys lochas netenkini paklausos. Ai ką aš žinau, galvokit apie mane ką norit - aš ir mano "darbai" jūsų teismui.

Nesu profesionalas nei vienoje savo kryptyje. Ir tai yra apgailėtina. Mano amžiaus žmogus, jau turi būti vedęs ir turėti bent vieną vaiką ir būti gerai įsisukęs į kokią nors veiklą, nesvarbu ant savęs arba ant kitų. Nėra didelio skirtumo, bet turi turėt kažkokį pinigų dachodą.

Vedybų laikas ateina ir praeina, ir jei tu nespėji tai tu lieki vienas. Ir šiaip vedybiniam gyvenimui reikia pinigų, o jei pinigų neturi, tai tu paskutinės eilės jaunikis. Taip jau yra. Nebent tau pasiseka ir tu randi turtingą moterį, kuri tave viskuo aprūpina. Čia tai būtų geras aišku, bet svajones palikime vaikams.

Viskas priklauso kokiam stereotipui tu tinki - niekas per daug nesigilina.

Niekam nerūpi

Kad ir kiek rašysi, kad ir kiek bandysi reikštis -- susidursi su tokia problema, kad niekam niekas nerūpi.

Šiais informacijos laikais labai sunku padaryti taip, kad "kažkam rūpėtų", tai ką tu darai.

Visi nori tik pasijuokt, pašiept žmogų ar kitaip jį nuvertinti -- padaryti jį menkesniu nei yra kiti.

Aišku visais laikais žmonės šaipėsi, bet dabar, skaitmeniniame amžiūje, visi nori tik pasijuokt iš durnelių ar kokių netikėtų įvykių. Žvengas valdo pasaulį.

O kai nori kažką rimtai pasakyt, tai niekam nerūpės, juk mes žinom, kad didžioji dalis žmonių nemąsto taip kaip mes.

Mes ilgą laiką bandom priversti kitus mąstyti, bet mums nesigauna. Reikia, gal, stipriau reikštis. Bet kas iš to, kad tu rėksi tarp uždarytų durų. Tarp keturių sienų. Jei neturi tinkamo kanalo, kur gali reikštis ir tavęs kažkas klausys - tu niekaip nepriversi žmonių tavimi tikėti.

Juk užtenka žmogų tik pamatyti ir mes jau žinome, kas jis toks. Stereotipai valdo pasaulį.

Gal aš padariau klaidą, kad paviešinau savo išvaizdą internete. Dabar žmonės galvoja, kad aš kažkoks juokdarys, kuris rimtai pašnekėt negali -- kam įdomu rimtai šnekėt, kai galima tiesiog pažvengt.

Pradžioje tave ignoruoja, po to iš tavęs juokiasi, vėliau su tavim kovoja ir tik tada tu laimi.

Žmonės mano, jog mane pažįsta, tačiau ką aš durnas, kad rodyčiau tikrąjį save į internetą? Internete ir vagys slypi ir žūlikai ir šiaip atmarozkai. Internete tupi visa visuomenė, ir kokia ji yra internete, tokia ji yra ir už interneto ribų. Per daug žmonių, kurie nemąsto ir pasiduoda bandos jausmui - gerai tai, kad mano minčių atmarozkai čia neras, o jei ras, tai neskaitys.

Norėdamas parūpti žmonėms, turi užkabinti aktualias temas, bet ką žinau -- geriau rašyti tekstą, kuris bus aktualus dešimtmečiais. Toks tas gyvenimas, tu sakai, sakai, o tavęs niekas negirdi.

Nors sako, kad girdi. Bet jei iš tikro būčiau įdomus personažas -- aš matyčiau rezultatus, o dabar rezultatai yra juokingi. Gal kada nors, ateities kartoms parūps mano kliedesiai.

Šiaip, kai esi trenktas, tai realybę matai kitaip, nei ją mato paprasti žmonės. Man vis dar atrodo, kad aš gyvenu kažkokiame žaidime, kur viskas netikra. Fiktyvu.

Ar gali būti taip, kad net realūs dalykai yra nerealūs? Tas, kas atrodo tikra, yra tik iliuzija protui užglušinti. Protui viskas tikra, net sapnas ir tas atrodo tikras, nors visi sapno herojai yra išgalvoti tavo protu. Gal ir realūs žmonės esantys už tavo smegenų yra tas pats? Jei esi solipsistas, tai to niekada ir nesužinosi. Realybė yra reali, tokia ji ir turi būti. O realybės pojūtis, tai kažkelių vatų signalas tavo galvoje. Gal už tavo pačio proto niekas ir neegzistuoja, iš kur tu žinai, tačiau tai yra juokinga, kai sako kažkas kitas negu tu. Skausmas tikras pojūtis, bet jei kažkam kitam, o ne tau, skauda, tai tu ir nejauti. Todėl mes ir esame egoistai, nes kitų jausti mes nesugebame, nebent esame empatikai. Deja aš nesu empatikas.

Tačiau yra taip: jei tau nerūpi kiti, tai ir kitiems tu nerūpi. Tu prieš juos -- visada taip. Tu tarp jų, kažkur minioje blaškaisi arba sėdi namie ir į kiemą neišeini.

Sako, kad mes gyvename tik vieną kartą, nors aš duodu galvą nukirst, gyvensime dar ne vieną kartą. Aišku aš miręs nebuvau, praeitų gyvenimų negyvenau, bet jei gyvenu tik vieną kartą -- tai gyvenimas išvis yra nereikšmingas dalykas, o mes visi tokie susireikšminę. Gyvenam kažkur kosmose ir mums atrodo, kad visas gyvenimas apie mus sukasi. Greičiausiai taip nėra. O gyventi tūkstančius kartų ir to neprisiminti irgi yra nesąmonė. Kur ta visa patirtis kaupiasi, jei jos negalima apčiuopti -- tai irgi kliedesys. Netikiu aš jokiomis reinkarnacijomis. Išvis dievu aš netikiu, jei jau gimei, tai žinok, kad be šeimos šiame pasaulyje neturi nieko. O jei savo šeimos nepavyks sukurti, tai ir gyvensi sau vienas -- niekam nereikalingas ir nežinomas žmogus.

Bandome mes vis kažką išlaužti iš to gyvenimo, bet gyvenimas yra paprastas kaip du pirštai. Susiveiki pavalgyt ir tu jau gyveni. Nieko sudėtingo čia nėra -- tiesiog yra sukurta pakankamai sudėtinga sistema, kurioje mes ir gyvename. Šiaip gamtoje maisto tu nerasi, nebent kokių nors grybų ar uogų, bet apie traškią vištytę teks pamiršt. Žmogus ir tas, būtų pasaulį geresnį sukūręs, nei tas visų garbinamas kūrėjas. Tik duokit rankas prikišt.

Visa problema yra piniguose, neturi pinigų -- negauni nieko iš sistemos. Pinigai, čia neišsemiama tema. Visi nori jų ir visi nori apie juos kalbėti, bet kai žmogui pasiūlai kažką dvasingiau nei pinigai, tai žmogus atsuka nugarą. Gyvendamas dvasingai, neišgyvensi, nes tavo ta dvasia maisto tau neatneš, o jei tikėsi visokiais aferistais, tai pradėsi misti saulės šviesa. Prana. Kosmine energija

Šimtas procentų, mes gyvename kažkur kosmose. Kažkur skraidžiojame ir tiek. Aišku, kai stambiu mastu žiūri, tai mes esame išvis niekas. Bet mes gyvename mikrokosmose. Realybėje, kuri mus supa. O realybei nesvarbu kaip tu ten gyveni - neprisitaikysi - numirsi ir viskas: game over.







NEET

Gyvenimas be darbo yra labai paprastas. Atsikeli ryte, ką nors užkandi -- parūkai ir prisėdi prie kompiuterio.

Dar viena diena, kai tu ieškai galimybės -- kaip užsidirbti šitame pasaulyje. Nori tu to ar nenori -- turi tenkinti kitų žmonių užgaidas.

Aš ir bandau, kažką kažkaip patenkinti, bet nėra tiek žmonių, kiek, kad norėčiau kad būtų. Lietuva maža šalis, bet kai kurie žmonės ir čia prasisuka.

Sunku pripažinti, bet sėkmė nėra visiems. Visi mes paprasti žmonės, kurie bet kaip bando įsikabinti į šį pasaulį. ... ir vieniems sekasi, o kitiems, kaip tyčia - ne.

Kai buvau mažas, galvojau uždirbsiu milijoną lengvai. Buvau gi prisiskaitęs knygų, kurias rašo milijonieriai ir pagal juos, pinigų užsidirbti yra lengva.

Bet aš suku ir taip, ir kitaip tas savo smegenys ir kaip nėra pinigų, taip jų ir nėra. Lengviausia gal yra susirasti darbą ir jį dirbti, tačiau kaip internetas? Čia juk tokios galimybės, pinigai visur, bet kaip juos pasiimti sau?

Nesigauna ir tiek. Tu sėdi prie kompiuterio ir suki savo galvą kaip padaryti kažką ir kaip iš to užsidirbti, bet pasakysiu atvirai -- jei nieko nemoki, tai ir neužsidirbsi - nesvarbu kiek tu savo tą galvą suksi.

Norėčiau ir aš, rašyti tokį dienoraštį, kurį daug žmonių skaito, bet tai įmanoma tik Amerikoje, nes suprantama, kad daugiau žmonių ten ir kiekvienas, kuris yra kitoks, gali susirasti savo auditoriją.

Internetiniai video, kuriuos aš darau irgi neuždirbsi pinigų, nes jų niekas nežiūri -- juokingos peržiūros, ką jau kalbėti apie rašymą, kur tinklaraštį aplanko 5 žmonės į dieną.

Reikia suprasti, kad jei tau nesiseka kažko kažkam parašyti ar nufilmuoti, tai reiškia, kad nesi įdomus žmogus, bent jau masėms.

Visada atsiras dalis žmonių, kuriems patiks tavo amatas -- jei taip galima pavadinti. Iš tikro čia ne amatas, o šūdas.

Yra pilna žmonių, kurie daro tą patį ką ir tu, tik jiems sekasi žymiai geriau nei tau. Norint būti sėkmingų, reikia, kad tau pasisektų. Turi atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje, bet tai dažniausiai nenutinka ir tu toliau sėdi prie kompo -- bandai čia kažką nuhackint ir pralobt. Norėčiau ir aš būti sėkmingas, bet sėkmė nėra mano pusėje.

Juk visas pasaulis yra išgalvotas, tai ką -- aš -- negaliu nieko sugalvoti? Kaip taip?

Galvok, ką tu tik nori, bet jei per 28 metus netapai milijonieriumi, ir sunkiai uždirbi eurą -- tai pinigų tu ir neturėsi ir milijonieriumi nebūsi. Tokia žinia, jei taip galima pavadinti yra labai apmaudi.

Juk viskas remiasi į pinigus. Reikia pavalgyt, turėt šiltų drabužių ir dar reikia kažkur gyvent ir tai kainuoja.

Pinigai yra viskas, tačiau nereikia atmesti ir sveikatos. Sveikata svarbu, bet jei nėra pinigų, tai kam ta sveikata?

Dabar sėdžiu prie kompiuterio ir nesuprantu, nejaugi visas gyvenimo tikslas yra sėdėti prie kompiuterio ir bendrauti internetu? Juk toks beveiksmis gyvenimas veda prie mirties. Aišku visi mes ankščiau ar vėliau numirsim, bet visa esmė gyvenimo -- juk ne mirtyje, o gyvenime.

Tai kaip mes gyvename priklauso nuo to, kaip mes sugebame adaptuotis prie realybės, kuo tu geriau adaptuojiesi prie aplinkos -- tuo tu geriau gyveni. Visi, kas adaptuotis nesugeba, pasmerkti arba mirti arba elgetauti.

Kai kurie žmonės galvoja, jog realybė prie jų adaptuojasi, tačiau realybei. Visai visatai yra visiškai nesvarbu kaip mes gyvename. Jei būtų dievas, tai ką jis neduotų gero gyvenimo žmogui, ypač, kai visi teigia, jog dievas žmogų mylį, nes jį sukūrė.

Aišku labai norisi tikėt dievais, bet žiūrint ką turim, tai kokiu dievu čia tikėsi -- kam jis davė tau ligas ir visokius sunkumus gyvenime. Kam jis davė nuobodulį ir beveiksmį gyvenimą. Aišku ne visi tokie sėdėtojai namie, kai kuriems gyvenimas sekasi iš tikro, bet nereikia savęs lygint su kitais -- yra kas nelaimingi, yra kas laimingi. Ir esi tu -- kažkur per vidurį. Nepasakyčiau, kad aš blogai gyvenu. Aš gyvenu iš tikro neblogai -- tik gaila nesigauna susikurti sau darbo. Aš apie tai visada kalbu, bet kai neturi jokių įgūdžių, tai kokį darbą tu sau susikursi - parašysi kažką internete ir gausi pinigus? Gerai būtų, jei viskas būtų taip lengva.

Labai gerai būtų.

Vieni sako nepasiduok ir sek savo svajonėmis, bet kai keiti energija į nieką, tai užknisa. Energiją reikia keisti į energiją - pinigai - tai juk energija. Kas sukuria daugiausiai vertės žmonėms, tas ir turi pinigų. O tie, kurie jokios vertės nesukuria - tie ir neturi pinigų. Visi tavo talentai skirti kitiems žmonėms. Juk pačiam rašyti ir po to skaityti yra absurdas. Kam tada išvis rašyti?

Išvis, pagalvojus, kam kažką daryti, jei mes vistiek numirsim? Turtų anapilin nenusineši. Bet gyventi, kol esi gyvas kažkaip reikia, todėl ir apsimoka rašyti ir kažką daryti. Gal nebūsi skaitomas dabar, bet gal kažkas paskaitys kai numirsi. Juk daug rašytojų tapo žinomi po mirties, tačiau aš į tokius nepretenduoju. Aš išvis į žinomus rašytojus nepretenduoju, nes žinai -- reikia labai gerai rašyti.

Gyvenimas, su savo šposais, kažkur mus veda, bet klausimas -- kur? Link mirties, jei atvirai. Kas gi reguliuoja visus šitus įvykius? Iš kur žmonėms atsiranda mintys? Nejaugi, mes patys imam ir sugalvojam kažką? Žinant faktą, kad gyvename kažkokioje biologinėje programoje, kur esame užprogramuoti numirt, tik va - klausimas - o kas toliau? Jei žinočiau, kad vėl gimsiu, tik kitam kūne, tai nejudinčiau nė piršto ir nerašyčiau čia jokių nesąmonių. Bet deja nežinau.

Keistas, tas gyvenimas, kai pagalvoji. Konkuruojam tam, kad išgyventume. Visi kiti žmonės tampa priešai -- konkurentai. Kažkur kažkada perskaičiau, jog ekonominė paklausa yra neribota, tačiau tai yra visiška nesąmonė. Jei būtų paklausa neribotą, tai galėtum kišti į sistemą ką tik nori ir iš to turėtum pinigų. Aišku žmonės skaito viską, net ir mano šitą rašliava "sueina", bet vistiek, kur gi mano pinigai, jei paklausa neribota. Paklausa yra ribota, uždirbti gali tik patys geriausi savo srities specialistai.

O tie, kas yra nežinomi, taip ir lieka nežinomi, kol kažko gero -- verto skaitymo arba pirkimo nepadaro. Nežinau -- gal iš tikro per mažai dirbu? Bet juk gimiau ne tam, kad dirbčiau, o tam, kad gyvenčiau, tačiau toks pas mane ir gyvenimas -- eilinė, katino stiliaus, egzistencija.

Kai kurie dalykai man tiesiog nedaeina, tikrai norėčiau gyventi kitaip. Norėčiau būtų sėkmingas ir daryti tą patį, ką darau dabar. Juk taip galima - ar ne?

Jei nori rašyti, tai turi gauti leidimą rašymui. Žmonės turi tave priimti į savo glėbį, jei taip galima pavadinti.

Iš to neturėjimo ką veikti, užsiimi niekais visokiausiais. Žinau, jog geriau sekasi rašyti, nei daryti tuos supistus video, kuriuos žiūri tik koks 100 žmonių. Ką jie ten mato -- nesuprantu, lygiai taip pat - ką čia. Nėra ką čia skaityti - eilinis internetinis šlamštas. Bet kai nėra ką veikti, galima užsiimti tokiu šūdu.

Reikia tikslą turėti

Pripažinkim, gyvenimas savaime neturi jokio tikslo. Visi tikslai kaip ir visa kita yra išgalvota -- žmogus pats turi susikurti sau tikslą, kad jo gyvenimas būtų bent kiek prasmingesnis.

Sako, jei nori palaužti žmogų -- duok jam darbą, kuris neturi jokio tikslo.

Žmogus yra susireikšminęs tikslų ieškotojas ir galvoja vien apie save. Visi mes egoistai, o jei ir kam padedam, tai iš savanaudiškų paskatų. Niekas šiaip milijonų nedalina. Niekas šiaip kitiems nepadeda. Jei gimei, tai žinok, kad esi pats už save. Toks gyvenimas ir nieko čia nepakeisi.

Mus automatiškai įmeta į kažkokią tai biologinę programą ir sako: gyvenk ir džiaukis gyvenimu.

Tačiau iš kitos pusės, koks gali būti džiaugsmas, jei didžioji dalis žmonių dirba darbus ne pagal savo norus, o pagal kitų sukurtą reikalą. Jei dirbsi sau, tai sau pats ir mokėsi.

Vienaip ar kitaip reikia turėti tikslą, nes jei tikslo neturi -- tuomet pradedi blaškytis ir daryti nesąmones. Toks tas betikslis gyvenimas, tačiau net ir turėdamas tikslą gali daryti nesąmones ir to tikslo nepasiekti, nes pripažinkim tokį dalyką -- niekam nerūpi, ar tu pasieksi kažką gyvenime ar ne, nes pačioje pradžioje palaikymą duos tik draugai ir artimieji -- ir tai vargu.

Turi pats savim tikėti ir daug dirbti. Pinigai nekrenta iš dangaus nebent esi neįgalus, tai gauni kačiuko ašarą.

Jei tau kokie 30 metų, tai greičiausiai milijonierius nebūsi, nebent sugalvosi kažką gero ir tai įvykdysi.

Kažkada man atrodė, kad sugalvoti idėją yra mano talentas, bet kai susirgau šizofrenija, tai supratau, kad idėjas gali bet kas sugalvoti. Viskas priklauso nuo jų įgyvendinimo. Visi mes daug maž vienodai protingi. Yra durnesnių, yra ir protingesnių - o mes greičiausiai vidutiniokai ir esame tos skalės viduryje.

Ne kiekvienam duotas protas, ne kiekvienam ir tikslas duotas. Tikslą reikia susigalvoti, nes tu pagalvok mes gyvename kažkokios galaktikos šone -- kosmose kažkur. Esame išvis nereikšmingi, tačiau kartais gali atrodyti, kad gyvenimas sukasi tik apie tave, tai gal sakyčiau yra susireikšminęs ir egoistinis požiūriu, bet taip yra.

Matai be tikslo gyventi yra liūdna ir šiaip reikia kažkaip susigalvot ir užsidirbt tuos pinigus, nes pinigai bei sveikata yra gyvenimo pamatas. Niekada nežinai kada susirgsi, niekada nežinai kada laimėsi džiakpotą loterijoje.Yra tiek daug dalykų, kurių mes nežinome, o žmonės -- kiekvienas -- įsivaizduoja esąs toks protingas ir galvoje, kad visi kiti aplinkui jį yra durniai. Bet pasaulį sukūrė protingi žmonės, negali būti taip, kad tu esi protingiausias -- ypač kai nieko nedarai.

Klausimas toks: kas tave pasirenka -- ar tave pasirenka tikslas, ar tu pasirenki tikslą. Vienaip ar kitaip, kad ir koks žmogus būtų jis kažką daro. Mane tarkim pasirinko rašymas, nežinau kodėl, nežinau dėl ko -- tiesiog taip atsitiko ir viskas.

Kažkada perskaičiau senekos knygą: "Laiškai Liucijui" ar kažkas tokio ir pagalvojau mintyse, kaip būtų gerai išlikti kažkokiose raštuose - nuo to laiko pradėjau rašyti ir tuo labai džiaugiuosi.

Aišku populiarumas yra kitas dalykas, bet rašyti yra toks didelis kaifas.

Žinoma, tai yra menkas tikslas, bet pasisekus gali atnešti daug pinigu.

Gyveni ir mokaisi, kiekvieną dieną tobulėji -- kažką naujo išmoksti ir pritaikai praktikoje.

Jei nesirgčiau šizofrenija mano gyvenimas būtų kiek linksmesnis ir aktyvesnis, tačiau dabar, kai sergu, neturiu nei noro kažką keisti gyvenime, nei kantrybės bei valios. Liga daro savo, nors aišku visada buvau prie tinginio. Esu įsitikinęs, kad žmogus turi daryti tai ką nori ir ką mėgsta, o ne tai, ko reikalauja iš jo visuomenė. Garbingam tikslui tu pats save išsirenki, bet apmaudu, kad reikia visur konkuruoti dėl darbo ir dėl pinigo. Save apsireiškusių specialistų yra begalė.

Būti gabiam kažkokioje nišoje yra sėkmė, nes kai nesi gabus, bet turi tikslą, tai tau belieka dirbti ir ugdyti savo talentą. Nors iš kitos pusės, jei nėra talento, tai jo ir neišugdysi. Grojau du metus gitara, bet jaučiau kad neturiu talento, nejaučiau ritmo ir viską mečiau -- nepatiko sunkiai dirbti ir iš to negauti malonumo. Jei nejauti malonumo, tai greičiausiai pasirinkai ne tą tikslą. Pilna gabių žmonių, kurie tave apdės ir tau iki jų kaip iki Kinijos.

Betikslis gyvenimas sukuria dar didesnę beprasmybę. Visi taip ir ieško atsakymo į gyvenimo prasmę, bet to atsakymo kaip nėra tai nėra -- jis, tas tikslas, sakyčiau yra reliatyvus kaip laikas. Vieni pasirenka vieną tikslą, kiti kitą tikslą, o tokio objektyvaus tikslo kaip ir nėra.

Mes aišku nesuvokiame objektyvios realybės, visas realybės pojūtis yra pilnai subjektyvus. Juk susirgus psichoze pasikeičia realybė. Jei realybė būtų statinė, tai ji nesikeistų. O kokia yra realybė aš nežinau, bet man atrodo, kad gyvenu kažkokioje programoje -- ne veltui aš šizofrenikas su savo kliedesiais.

Galima tikėti visokiais dievais, bet visko gale suprasi, kad reikėjo tikėti savimi. Bent jau teoriškai galima viską gyvenime pasiekti. Aišku į kosmosą dabar nenuskrisiu -- man tai yra nerealu, bet teoriškai įmanoma. Kiekvienas žmogus turi vaidmenį, kurį atlieka gyvendamas. Todėl reikia išsiaiškinti koks yra tavo vaidmuo šioje planetoje,, tačiau tai yra sunku ir kai kurie žmonės miršta to nesužinodami.

Jei žmogų pasodina į kalėjimą, tai ką gero iš nuveiks ten? Pasieks dvasinį nušvitimą? Abejoju.

Neužtenka vien tikslą turėti, dar reikia turėti motyvacijos ir valios tam tikslui pasiekti. Viskas yra sunku ir būti geriausiu iš geriausiu yra be galo sunku, nes reikia nesveikai stengtis. O mūsų dauguma vidutiniokai, kurie per daug nesistengia gyvenime. Man išviso dėt pastangas į kažkokius nereikšmingus dalykus yra beprasmiška. Nors reikšmę mes susikuriame sau patys.

Kaip gali tas pats objektas būti gražus ir negražus, geras ir blogas vienu ir tuo pačiu metu. Gėris ir grožis yra subjektyvus pojūčiai, kurie vyksta mūsų galvose. Ir tai suprantant galima padaryti išvada, kad bet ką darant ir kuriant, dokumentuojant galima susilaukti šlovės iš žmonių, kurie kaip ir tu -- vienodai žiūri į gyvenimą.

Filosofija irgi yra pašaukimas. Ne kiekvienas sėdi ir galvoja apie nereikšmingus, bet svarbius žmonijai dalykus. Būti super filosofu irgi sunku. Bet mėgėju gali būti kiekvienas, juk kiekvienas turi savo gyvenimo filosofija

Lengva būti pasiklydusiam gyvenime ir tikėtis, kad įvyks kažkoks stebuklas ir vieną dieną viskas pasikeis. Apmaudu, bet taip niekada nebus. Tą vadinimą stebuklą reikia pačiam susikurti.

O galėtų būti gyvenime viskas lengva, aš tikrai nesupykčiau. Bet va yra kaip yra ir nieko tu čia nepakeisi. Vienas žmogus tikrai negali pakeisti pasaulio - jis gali tik pakeisti save, tai yra susitaikyti su pasauliu tokiu koks jis yra ir judėti į priekį. Tačiau net ir tai padaryti yra sunku

Mano gyvenimas nėra sunkus, jis labai painus -- ypač kai pasikeitė aplinkos suvokimas ir aš praregėjau arba išvis pradėjau kliedėti. Kad ir ką gyvenime nuspręsi veikti -- būsi su savimi visą laiką ir nuo savęs nepabėgsi. Toks tas gyvenimas.

Būtų gerai įsikūnyti į ką nors kitą -- sėkmingesnį žmogų ir pabūti juo bent dieną, bet gaila -- to niekada nebus ir nereikia čia taip svajoti, nes tokios svajonės yra kliedesių pradžia.

Bet jei turi tikslą, tai gyvenimas pasikeičia -- tada pradedi suvokti, kad tau belieką tik vykdyti viską pagal susigalvotą scenarijų ir sėkmė ateis pas tave pati. Geras būtų jei būtų taip lengva.

O populiarumas -- jis ateis savaime, jei esi to vertas. O jei ne, tai bent žinosi, jog gyvenime darei tai ką norėjai ir gyvenai svajonių gyvenimą. Niekas nedraudžia daryti to ką nori, kol esi įstatymų ribose. Tik nesveikas žmogus nori eiti prieš įstatymą.

Tu sustok ir nieko nedaryk ir tai ką užsinorėsi daryti, kai reikės nieko nedaryti. Tai ir bus tavo tikslas. Juk mes tikslus susikuriame iš neturėjimo ką veikti, o veikti galima bet ką, ypač jei tai teikia malonumą.

Kita medalio pusė

Norint būti sėkmingu reikia sudominti kitus žmones ir priversti juos kalbėti apie tave, arba bent jau paminėti tavo kokiame nors internetiniame portale.

Jei apie tave niekas nekalba - gaila, reiškia tu greičiausiai nevertas to populiarumo, kurį nori gauti.

Jau ne vieną kartą esu skaitęs patarimus tinklraštininkams, bet pripažinkim tokį dalyką -- žmonės visada skaitys tik geriausius tinklaraščius, o tie, kurie yra mėgėjiški tokie ir liks.

Sunku konkuruoti dėl dėmesio. Galima sakyt, kad skaitalas turi neribotą paklausą, bet užkabink žmones savo raštu, kad toks gudrus.

Reikia mylėti žmones, leisti užsitarnauti jiems tavo pagarbą ir taip toliau.

Bet internete viskas kitaip -- juk ne skaitytojui reikia užsitarnauti tavo dėmesį, o tau reikia užsitarnauti skaitytojo dėmesį.

Mano rašymo kelionė tik prasideda. Nesvarbu, kad rašau jau daugiau nei pusę metų. Reikės ir dešimt metų rašysiu. Tačiau sakau per šiuos šešis mėnesius niekas per daug nepasikeitė. Lankytojų srautas nei kiek nepadidėjo kaip buvo 5 - 10, taip ir liko.

Norėčiau aš visus jus motyvuoti, kad siektumėt savo tikslų, tačiau ne viskas taip lengva, bet taip ir turi būti. Juk jei būtų taip lengva, tai visi būtų tinklaraštininkai ir niekas nedirbtų.

Tokių mėgėjiškų tinklaraščių yra milijonai ir visi konkuruoja dėl lankytojų srauto.

Aš supratau, kad žinomas rašytojas nebūsiu ir tai mane kiek nuvilia. Nesuprantu kuo kiti yra geresni nei aš. Yra tūkstančiai prastesnių knygų išleistų, nei mano detektyvas. Ir kažkas tas knygas perka -- nežinau.

Iš vienos pusės tu gali įdėt darbo nemažai ir tai yra verta, bet jei darbas neneša tų vaisių, kurių tu nori. Tai ką tuomet daryt? Vat tau ir kita medalio pusė.

Galimas dalykas yra tas, kad reikia sustoti ir viską mesti ir ieškoti kokių nors kitų hobių. O iš kitos pusės, manau, reikia išlaukti to momento kai tau pasiseks - iš tų šimtų įrašų bent vienas tikrai bus geras.

Lengva būti rašytoju. Sunku būti skaitomu rašytoju ir iš savo hobio užsidirbti bent kažkiek pinigų. Aišku šlovė, pripažinimas -- tai kiekvieno rašytojo svajonė, bet pripažinkim, kad dauguma nepopuliarių rašytojų, gal tame tarpe ir aš, rašo tik tam, kad rašytų, o vienas kitas rašo nes turi ką pasakyti, tačiau ką tu žmogaus gali pasakyti naujo?

Vienaip ar kitaip visi mes sprendžiame kažkokią problema. Pripažinkim - kiekvienas turime savo problemas, kurias norime išspręsti, bet kai išsisprendžia vienos problemos -- atsiranda kitos problemos. Ir taip gaunasi, kad mes amžinai sprendžiame kažkokias problemas. Dabar mano problema yra skaitomumas, o jei būčiau skaitomas, tada mano problema būtų - kaip išlaikyti skaitomumą. Nu žodžiu gyvenimas tai vienos problemos. Kartais pagalvoju, kad gal iš viso nereikia nieko spręsti -- tikiu, kad kai kurios problemos gali išsispręsti savaime, nes iki šios dienos viskas mano gyvenime išsisprendė savaime.

Aš niekada negalvojau, kad būti blogeriu bus taip sunku, jei būčiau žinojęs, būčiau pasirinkęs kažką kitą, bet kai pasirinkau blogosferą -- kelio atgal nėra. Įdėta nemažai darbo ir jei jausiu, kad turiu dirbti šitoje srityje, tai įdėsiu dar daugiau darbo ir gal kada nors bus rezultatas, bet šiandien - aš tuo labai abejoju. Sudominti masę neformaliais tekstais yra labai sudėtinga - aišku mažą dalį skaitytojų visada turėsi, tačiau jie tau nepadės susirinkti milijono net ir norėdami. Rašymas yra vienas dalykas, o skaitomumas yra kitas. Ir tu gali rašyti kiek tik nori, bet jei tavęs niekas neskaitys - tai tu ir liksi neskaitomas rašytojas. Pripažinkim -- šlovė nėra skirta visiems.

Kitas tinklaraščio rašymo aspektas yra tas, kad reikia žinoti savo skaitytojus. Reikia turėti auditoriją - tačiau iki šiol aš neišsiaiškinau kokia mano auditorija. Aš rašau bendraminčiams, kurie ankščiau ar vėliau suras mano tinklaraštį.

Ar tave skaitys ar tavęs neskaitys priklauso ne nuo tavęs. Kad būtum apkalbamas ir skaitomas turi turėt sugebėjimų ir rašyt geriausius tekstus, o tai, kaip žinia, padaryti yra sunku.

Nenoriu aš skųstis neteisingu pasauliu, nes žaidimo taisyklės yra visiems vienodos. Žinau, rašantys gyvena amžinai. Norėčiau ir aš gyventi amžinai, todėl ir rašau. Gal kada nors prasimušiu, o gal ne. Greičiausiai ne. Nes tu man parodyk žmogų, kuris rašydamas dienoraštį tapo žinomas.

Dar vienas dalykas yra tas, nepaisant visko daryti tai ką nori. Aš darau ką noriu, rašau kaip noriu ir man nelabai rūpi -- ar mane skaitys ar ne. Aišku galėčiau susiimti ir išspręsti kažkokią problemą, tačiau aš labai tingiu. Pilnas internetas rašytojų, kurie sprendžia problemas. Kam dar vienas toks?

Aš tikiu, kad yra žmonių, kuriems neformalūs tekstai patinka. Juk turi būti kažkokia alternatyva visam tam tradiciniam mėšlui. Aš su mielu norų kažką paskaityčiau -- tačiau nerandu, o skaityti tą pačią knygą antrą kartą yra nesąmonė.

Jei viskas nuo manęs priklausytų, tai būtų jėga -- tada tikrai tapčiau žinomas ir skaitomas ir taip toliau, bet kai nuo manęs priklauso tik rašymas, tai ką aš žinau.

Gal nereikia rašyti apie save ir savo problemas, bet dienoraštis yra toks stilius.

Tačiau jei esi narcizas, tai tik apie save ir rašysi. Gal kas panašiai jaučiasi ir jiems tai bus paguoda -- kas čia žino. Esu gavęs laišku, kad šitas tinklaraštis yra superinis, bet kas man iš tų laiškų? Geriau atsiųstų pinigų.

Tokioje apgailėtinoje padėtyje stengiuosi išlikti optimistu ir tikėti, kad gal kažkada - po mėtų, po dviejų, o gal po dvidešimt susilauksiu bent šimto žmonių į dieną.

Kai esi pripažintas, gali rašyti ką nori ir tu jau būsi skaitomas. O kol esi nepripažintas, tol gali rašyti ką nori ir visiems bus ant tavęs nusišikt - čia dar viena medalio pusė.

Bet sakau, nereikia sustoti, nereikia pasiduoti ir reikia rašyti, kol viską išrašysi. Jei pasirinkai šitą hobį, tai būk pasiruošęs rašyt iki apsitriedimo ir kol pirštai nuluš.

Reikia įdėti nemažai darbo

Neužtenka vien norėti sėkmingo gyvenimo - reikia dirbti.

Aš va nežinau ar mano prisėdimą prie rašymo galima vadinti darbu, nes tai daugiau hobis nei darbas. O hobis retai kada atneša pinigus. Nebent pasidarai profesionalas.

Aš kai kalbu apie darbą, tai kalbu apie tokią veiklą, kurios niekas nenori daryti. Bet jei tu surandi tokį dalyką, kuris tau prie širdies ir jį dirbi - tai irgi darbas. Ar ne?

Įsivaizduoju save po dešimties metų žinomą rašytoją, kuris prasimušė rašydamas šį tinklaraštį - aišku būtų gerai, bet tai tik svajonė, o kadangi aš pesimistas. Tai tokios svajonės išsipildo tik tiems, kas sunkiai dirba.

Matai reikia rašyti žmonėms, o aš rašau sau, nes aš irgi žmogus. Kuo siauresnė niša - tuo mažiau žmonių sudomini.

Rašau jau daugiau nei 7 mėnesius, kelis kartus buvau pasidavęs, bet kažkaip vis ateinu ir parašau kažką tik tam, kad nusiraminčiau. Aišku mano rašliavoje nėra įdomių pasipasakojimų, o šiaip dienoraštis ir tiek.

Svarbu žmogui išreikšti savo idėjas ir savo mintis. Mes visi iš dalies esame talentingi, tik va ne visi atranda savo talentus. Man ne kartą yra sakę, kad mano talentas yra rašymas - bet, kol neuždirbu iš to pinigų, tai nemanau, kad čia talentas. Talentas yra tada, kai savo sugebėjimais gali susimokėti mokesčius - tada jo, tada tu jau turi talentą.

O ateiti šiaip kažką parašyti, pasiguosti internetui, talento nereikia. Bet norint būti žinomu neužtenka tik ateiti ir parašyti. Reikia užsiimti dar ir marketingu, bet kaip sakė Seth Godin - blogiausia kas gali būti tai tiesiog niekas neskaitys.

Darbo nemažai įdėta į šį tinklaraštį ir vilčių nemažai, bet rezultato kaip nesimato taip nesimato. Reikia turbūt pradėt rimčiau rašyt, nors kita vertus pasakyk man žmogų, kuris ateina kažko paskaityti internete - juk tokių žmonių nėra. Aš pats internete neskaitau nebent Seth Godin, o visa kita yra tik skanavimas. Žmonės ieško informacijos, o ne skaitalo.

Tinklaraštyje reikia spręsti kažkokią tai problemą, o ne pasakoti apie savo gyvenimą arba apie savo kačiukus. Juk asmeninis gyvenimas aktualus tik stalkeriam, kurie stebi kiekvieną žingsnį.

Net nežinau ką turėčiau rašyti, nes iš esmės aš rašau savo nuomonę apie tam tikrus dalykus. Bet kam gi įdomi mano nuomonė, kuri keičiasi kiekvieną dieną.

Aišku reikia dirbti aš tai suprantu, bet tu pasakyk man kaip pastatyti savo imperiją nuo nulio, kai nesi žinomas, kai esi susigadinęs savo reputaciją, kai žmonės tavimi netiki. Gali rašyti ką nori, gali plėšti savo subinę, bet žmonių savo pezalais nesudominsi, kol nerašysi kažko unikalaus ir aktualaus.

Viskas ką aš rašau yra kažkoks didelis pezalas, kuris niekam neįdomus. Man atrodo, kad rašydamas šį tinklaraštį aš tiesiog noriu pasipasakoti - man tas skaitomumas nelabai aktualus. Kaip ir video įrašuose - svarbu pakalbėt ir išsireikšt ir susirast bendraminčių. Nes gyvenimas be bendraminčių yra labai nuobodus dalykas. Aišku norėčiau aš būti sėkmingas, bet kažkaip sėkme net nešviečia. Gal per kompiuterį neįmanoma suhackinti savo gyvenimo. Bbž

Kol nesi populiarus, tai nieko čia neprihackinsi. O kol nehackinsi, tol nebūsi populiarus. Uždaras ratas.

Aš galiu prisipažinti, kad į rašymą aš pasiruošęs įdėti darbo, bet kas iš to -- rašyti, rašyti ir negauti pakankamai dėmesio. Tada norisi viską mesti ir pradėti rėkti, kad šis pasaulis nėra teisingas. Vieniems sekasi, kitiems ne. Jei Leo Babauta tapo pripažintas rašydamas tinklaraštį, tai ką aš negaliu? Aišku, tik fasonas mano ir jo skiriasi, bet raidės taigi tos pačios.

Koks gi skirtumas kaip tu sakai, esmė kodėl sakai ir ką sakai. O sakyti gali kiekvienas - aišku aš netikiu, kad tie žmonės tapo sėkmingi per naktį, bet vistiek, kai esi žinomas ir sėkmingas atsiveria naujas galimybių horizontas. Pasidaro lengviau dirbti, kai kiti tau padeda ir nori su tavim bendradarbiauti, o pradžioje visada būni vienas. Aš pasakysiu atvirai, nesu aš verslininkas, nesu motyvatorius - esu paprasčiausiai žmogus, kuris nori rašyti ir gaudo iš to kaifą. Juk dedu darbą, tik kas garantuoja, kad man pasiseks. Čia aš aklai darau ir tiek.

Aš visiškai netikiu, kad man pasiseks. Nors youtubėje turiu 176 prenumeratorius, tai aišku nėra daug, nėra milijonas, bet vistiek. Dešimčiai žmonių patinka mano blevyzgos, o tai yra svarbiausia.

Norėčiau šitam tinklaraštyje turėt tiek prenumeratorių, ir šimto srauto per dieną, bet matomai mano raštas nėra toks patrauklus kaip ir mano video. Išpopuliarėti yra pakankamai lengva, nes tai atsitiktinumas. Juk buvau aš populiarus. Bet ne per tuos žmonės video praėjo - žmonės pažvengė ir tiek, bet tai čia yra nesvarbu.

Man svarbiausia didint savo brendą, kuris yra mano asmenybė, bet, kad aš būčiau protingas. Žinai sėkmingi žmonės, kai kalba apie sėkmę, tai būna įdomiau, negu tas noobas, kuris sėdi prie kompo kiauras dienas (čia aš). Nesu sėkmingas ir negaliu toks tapt, nes žmonės manimi netiki. Nors pilna užsienyje žmonių, kurie prasimušė rašydami tinklaraštį - aišku jie jį rašė 7+ metus. O aš tik pusmetį rašau. Manau ir aš galiu tapt žinomas ir sėkmingas, bet esmė, kad aš tuo netikiu. Užkalnis man sakė, kad blogą padaryti užtrunka apie metus, taip pat sakė, kad mano tekstas yra nuobodus, nes man nerūpi skaitytojai. Ką aš žinau -- nerašau aš aktualijų, nes galva užkišta kitomis problemomis.

Juk teoriškai, jei žmogus daro dalyką, kol padaro, tai jam turėtų pasisekti. Manau svarbiausia yra nepasiduoti ir tikėti, bet kartais tikėti savimi yra taip sunku, kad nunax.

Aš nežinau ar čia man vienam, ar čia visiems, bet tikėti savimi yra vienas dalykas, kuris man nesigauna. Kaip tu gali tikėti savimi, jei tau visą gyvenimą nesisekė ir tu išvis nežinai ką turi daryti šitam gyvenime. Gali aišku tikėti, kad yra kažkoks tikslas, kažkokia misija, bet mes žmonės nereikšmingi, juk žinome, kad gyvename kažkur kosmose ant kažkokios planetos ir esame tokie susireikšminę -- neva esame patys svarbiausi kosmose.

Aišku, kai pažiūri į tuos sėkmingus gyvenimus, tai pavydas ima, ypač, kai jie sako, kad kiekvienas gali toks būti. Ką aš žinau -- gal ir gali, bet tu atsidurk reikiamoje vietoje reikiamu metu, tai labai sunku -- ypač, kai visas dienas praleidi prie kompo. Žinoma prie kompiuterio irgi galima dirbti, bet kiekvienas gali prie kompiuterio dirbti ir rašyti tinklaraštin savo mintis, bet tu turi būti už juos visus geresnis - antraip būsi toks pats kaip visi -- neskaitomas ir nežinomas ir niekam neįdomus..

Aš jau supratau, kad nelabai kam aš įdomus. Tenka pripažinti šitą spyrį į kiaušus. Bet ką padarysi, aš bent žinau, kad dirbu tai kas man patinka, o tai yra svarbiausia. Daryti kas patinka ir nejausti to jausmo, kad eini kažkam ir dirbi. Kažkam kitam, o ne sau uždirbinėji kapeikas, o sau tik gabaliuką pasilieki.

Mėgstu rašyti, nemėgstu dirbti ir tai yra mano problema. Aišku susilaukus pripažinimo, tai čia būtų pizdauskas, bet tokius pezalus rašydamas, tai niekada nesusilauksi pripažinimo, tačiau novelių rašyt aš nenoriu. Kelis kartus bandžiau nieko nesigavo, tik šitas. Svajojau parašyti knygą - parašiau. Svajojau rašyti tinklaraštį - rašau, bet kažkaip nekrenta korta taip, kaip aš noriu.

Lietuvoje per mažai žmonių, kad rašydamas kažkokį tai asmeninį tinklapį, dienoraštį taptum žinomas ir garsus ir pripažintas. To niekada nebus, bet kartais gerai turėti šimtą lojalių fanų, negu ten tūkstančius idiotų. Žodžiu, aš pasakysiu dar ir tokį dalyką, kad styveno kingo aš neskaičiau niekada gyvenime, nežiūrėjau nei vieno jo parašyto filmo ar serialo, bet styveną kingą, kaip rašytoją aš žinau, žinau ir tiek.

Išvis pasakysiu tokį dalyką, kad knygų aš neskaitau išvis aš skaityti nemėgstu. Ir tai gal yra mano problema, nes sako, tas, kas nori rašyti turi skaityti. Ai nafig. Manau, kad norėdamas žmogus rašyti, turi tik tą ir daryti. Kam gi skaityti kitų žmonių pezalus. Papezėti kiekvienas gali, bet laimi tas, kas sunkiai dirbdamas rašo pezalą, kurį dauguma žmonių perka.

PAYMEFORMYPEZALS.

Aišku nesakau, kad visos knygos yra pezalai, bet didžioji dalis knygų yra pezalai, kurie neverti pinigų laiko ir šlovės, taip jau yra. Skaityčiau aš knygas, jei rasčiau ką nors įdomaus. O knygų tiek, kad sunku išsirinkti ir kas geriausia, visa rašliava lieka. Ir netyčia gali tapti žinomas po mirties, bet kam ta šlovė po mirties. Šlamštas.

Biškį čia į offtopiką nusivariau, bet savaime suprantama, kad turi dirbti, turi stengtis, nes jei nieko nedarysi, tai nieko ir neturėsi, tačiau mano situacija irgi reikia suprasti. Nėra mano gyvenime veiksmo, o veiksmą noriu pritraukti kurdamas internetui turinį. Geriau būt turinio kūrėju, nei turinio naudotoju. Tokia ta tiesa.

Žinoma reikia dirbti, bet ką dirbti, kai viskas kainuoja pinigus, verslo vienas be pinigų nepadarysi, nebent turi ten neeilinių sugebėjimų ir laiko ir taip toliau, bet jei aš turėčiau sugebėjimų aš parašyčiau knygą už milijoną. Bet deja, nekrenta tam tikra korta - reikia rašyti dabar na haliavu ir gal būt kada nors iškris mano korta, bet aš labai abejoju.

Žodžiu susigalvok kokį nors ilgalaikį tikslą ir jį vykdyk. Rašyti tai ne namus statyti, rašymas yra baltas darbas, bet irgi labai sunkus, morališkai, nes neturi jokio palaikymo ir kai nėra palaikymo atrodo, kad geriau viską mesti ir pradėti kažką kitą daryti, bet kai tave pasirenka rašymas, tai tu jau esi pasmerktas ilgam ir nuobodžiam darbui. Kam man visa tai?


Kad gauti pripažinimą

Tam, kad gautum pripažinimą, turi padaryti kažką - kas bus naudinga žmonėms.

Rašyti šiaip visokias filosofijas, kurios nieko nekeičia yra pravalas.

Geriau rašyti patarimus kaip žmonėms tapti sėkmingiems, turtingiems ir paimti už tai užmokestį.

Niekada nerašiau už pinigus. Nenoriu savo hobio paversti darbu, nebent tai atsitiks savaime.

Rašymas yra ilgas ir nuobodus procesas, kuris mane traukia, bet parašyk tu geriausias eiles, kad gudrus. Tai yra iš tikro sunku. Niekada negalvojau, kad rašyti bus taip lengva, o susilaukti dėmesio bus taip sunku.

Pasakysiu tiesą, niekam iš tikro nerūpi ką kas rašo, kol rašytojas neužkabina aktualios temos, kuri liečia daugumą. O jei nesi žmogus prie masės, tai niekada ir neparašysi aktualios temos, todėl belieka rašyti įrašus, kurie bus vertingi ir po dešimties metų.

Gaila, kad Lietuvoje blogosfera nėra populiari, ką jau padarysi jei netapsi pripažintas, tai bent būsi pabandęs.

Hmm. Tau nepasiseks, jei tu pasiduosi

Visi mes norime būti rašytojai, poetai, dailininkai, muzikantai ir taip toliau.

Tačiau yra vienas labai svarbus dalykas žmogaus gyvenime - tai pinigai.

Aišku tu gali būti rašytojas ir manyti, kad tavo šlovė ateis ten po dešimt ar dvidešimt metų. Ir kažkada tu turėsi pinigų - tu gali daryti ką nori gyvenime. Siekti šlovės tam tikroje sferoje, tam tikroje nišoje. Tam tikram dalyke ir taip toliau.

Bet visada susidursi su tokiu dalyku, kad gyventi tau reikia šiandien. Ne po dešimt metų, ne po dvidešimt metų, o šiandien.

Todėl daliai nesėkmingų menininkų teks užsiimti kitais dalykais vien tik tam, kad sugebėtų išgyventi. Negali gi amžinai sėdėsi kažkam ant sprando ir tikėtis, kad va tuoj tuoj ateis šlovė ir pradės byrėt pinigai.

Taip gyvenime nebūna, nebūna, kad staiga pist ir tu jau milijonierius. Sako ne piniguose laimė, ne šlovėje, o paprastame gyvenime.

Logiškai pagalvok - ar visi žmonės gali būti milijonieriai? Kas tada dirbs.

Sistema taip sukurta ir tu turi taikytis prie jos - jei neprisitaikai, ir savo pajamų šaltinio tu nesukuri, tuomet tu miršti arba tampi bomžu.

Žinai lengva kalbėti žmonėms, kurie viską turi apie tai, koks lengvas yra gyvenimas ir kaip lengva jame viską gauti. Tiesiog norėk ir viską turėsi, bet matai - noro vien nepakanka. Tu gali parašyti knygą, bet ar tai bus bestselleris nuo tavęs nepriklauso. Tai priklauso nuo žmonių - ar jiems patiks tai ką tu rašai. Juk rašyti gali kiekvienas, tačiau bestsellerį parašyti gali tik vienetai.

Gali galvoti, kad viskas priklauso nuo to ką tu darai, bet ką žinau. Ar tu gali padaryti kažką geriau nei tu gali padaryti? Visi mes turime savo lygį ir kartais atrodo, kad laimi tas, kas geriau rėkia.

Gaila, kad ne visi mes esame vienodi ir vienodai talentingi. Sako sunkus darbas žmogų puošia. Bet ar verta gyvenime dirbti, dėl dalykų, kurių mums nereikia. Aišku aš norėčiau būti žinomas ir taip toliau. Juk parašyti aš galiu, man nesunku, bet mano šlovė ne nuo manęs priklauso. Aš jau įsitikinau, kad esu niekam įdomus žmogus. Galėčiau aišku stengtis įtikti žmonėms, bet nachuj man to reikia.

Galima rašyti apie ką tik nori, jei turi laiko ir ūpo. Gali rašyti knygą, dienoraštį arba šiaip mintis - visiškai nėra skirtumo ką rašai, bet ar būsi skaitomas priklauso nuo to, ką kiti žmonės mėgsta.

Tam, kad būti pripažintu reikia ilgai ir nuobodžiai rašyti. Juk niekam iš tikro neįdomus tavo rašomas šūdas, nes niekas neturi laiko skaityti tuos supistus tinklaraščius.

Tačiau tu turėdamas talentą, kažkokį, turi nepasiduoti - turi tikėti, kad prasimuši, bet tu žinai kiek tokių gudruolių kaip tu yra? Čia buvo toks prikolas. Vienas geriausių Lietuvoje pianistų nuvažiavo į Maskvą ir ten 200 tokių pačių geriausių ir tarp jų jis vidutiniokas.

Logiškai pagalvojus, visi mes kovojame dėl tų pačių pinigų ir dėl tos pačios šlovės. Viena darbo vieta šimtui žmonių - laimi pigiausias ir geriausias, nes niekas nenori mokėt tų pinigų už darbą, kodėl gi mokėti daugiau, jei galima išvis nieko nemokėti. Žodžiu tai yra šūdas.

Kažkada buvau įtikėjęs tuo, kad esu geras rašytojas, bet kai save šitoje nišoje išbandžiau, tai supratau, kad esu šūdas, o ne rašytojas. Tokia ta tiesa. Yra pilna geresnių pisakų nei aš, o aš šiaip - rašau dėl sportinio intereso, bandau išsiaiškinti, kur pakastas šuo visoje šitoje matricoje. Man nesvarbu, gali niekas čia neskaityt, bet aš vistiek ateisiu parašyt, nes tai yra tai, ką aš darau.

Aišku aš norėčiau tos šlovės ir taip toliau, bet kad nėra už ką tos šlovės gaut  - juk aš mokslinių atradimų ar filosofinių klausimų jokių neatsakau. Pripažinimą reikia užsitarnaut, kad žmonės pamatytų kas tu per vienas esi. O jei parašai dienoraštį, tai koks tu rašytojas. Dienoraštis yra pakankamai lengvas stilius, vieni sako, kad jis pavojingas.

Gali eit kačialintis ir tikrai užsikačialinsi, jei nemesi. Gali rašyt, ir prirašysi daug, jei nemesi rašyt. Bet visas reikalas yra piniguose, nes maisto nemokamai nėra. O tu jei rašai ir nieko iš to negauni, tai kaip tu gyvensi - jei niekas tavęs neišlaikys. Pagalvok truputį savo galva.

Aš supratau, kad milijonierius nebūsiu ir kažkokio žiauraus pasikeitimo mano gyvenime nebus. Nebus taip, kad aš pist imsiu ir tapsiu pripažintas pseudofilosofas. Matai, kai nieko gyvenime neveiki, tai būni arba filosofas arba jogas medituotojas.

Reikia pripažinti, kad apart darbo nėra ką veikti, o kai dirbt nenori, tai užsidarai į tokią klizmą, kad eina sau. Užsidepresuoji, užsistagnatizuoji ir prasėdi didžiąją dalį laiko namie - kaip tikras rašytojas.
Visi rašytojai minko klaviatūros raides ir bando sudėti tam tikrą seką raidžių, kuri atneš šlovę ir pripažinimą.

Viskas būtų gerai, jei reikalai eitų ta kryptimi kuria aš noriu, bet va matai.Niekas net nežada eiti ta kryptim, kuria aš noriu. Nu bent šimtas žmonių reguliariai mano pezalus skaitytų - tai būtų gūt.

Nejaugi dievas iš tikro yra, gaila, bet to niekada nesužinosi - ką jam gaila man pripažinimą pablatu duot. Jeigu aš būčiau bent kiek pripažintas, taigi mano svajonė akimirksniu išsipildytų, bet va nesigauna taip kaip aš noriu ir viskas. O gal dievo nėra, tada visą ką pasieki gyvenime vadinsi sėkmė.

Kalbant apie dievus tai pasakyčiau tokį dalyką, kad nu toks pasaulis yra labai intelektualus, ir čia yra daug intelekto pridėta ir tokie dalykai savaime, bet kažkokių intelektualių nustatymų negali susikurt. Juk čia viskas ne bet kaip sukurta. Gyvybė negali susikurt iš ne gyvybės ir šiaip realybė egzistuoja tik gyvybėje. Kiti objektai, tarkim kompiuteris ar keptuvė - jie juk realybės nejaučia, tačiau egzistuoja.

Visatą kažkas reguliuoja. Kodėl aš gimiau būtent į šitą kūną, o ne kažkokį kitą. Kodėl gimiau dabartiniame laike, Lietuvoje, kodėl? Nejaugi čia yra kažkokia misija? Gal visa tai tik žaidimas - aš juk nežinau. Labai keistas dalykas. Aš esu solipsistas, tikintis solipsizmo idėja. Bet aš nesu pagrindinis pasaulio herojus, nes pagrindiniam pasaulio herojui turėtų viskas sektis. Žinau, kad gyvenu kažkokioje sistemoje, kur viskas veikia savaime. Net mirt esi užprogramuotas. Žodžiu kalbėt apie realybę man yra painus reikalas, ypač, kai aš žinau, jog ji gali išsikreipti psichozės metu.

Jei pats savo misijos nežinau, tai kaip aš ją įvykdysiu? Apie sistemas kalba daug žmonių, tiesiog paieškok internete Simulation hypothesis. Ir ten prišikta straipsnių ir video apie šitą dalyką.

Bet vėl gi žinant tokį faktą, kad mes esame kažkur galaktikoje, kuri yra tarp kitų galaktikų, tai susidaro jausmas, kad mes nesame jau tokie ypatingi. Aišku gyvenimas sukasi apie mus ir viskas yra išgalvota. Tai ką aš žinau. Eiliniai žmonės sugalvojo visą mūsų pasaulį. Mūsų realybė, kurioje mes gyvename yra sukurta kitų žmonių. Ir mes gyvename dirbtinoje realybėje, net keliuose sluoksniuose realybės. Ir kas, kad tai supranti ir tai matai, bet jei nesupranti ką turi čia padaryt, tai nieko ir nepadarysi. Gali aišku sukurt savo filosofiją ir ją pardavinėt, bet visos filosofijos yra briedas. Norint turėti maisto savo rankoje reikia dirbti, o darbų būna visokių gi ---- žmogus sėdi twitch.tv saite ir visą dieną žaidžia žaidimus ir į dieną uždirba kažkas tokio apie 100-200 dolerių. Nu ir ką blogai? Nieko nereikia daryt, tik žaist. Aišku, kai rinka persipildo tais žaidėjais, tai išlieka tik geriausi. Kurie yra gabesni ar talentingesni ir taip toliau. Tai sakau darbų būna visokių.

Rašytojas va irgi namie sėdi, dėlioja raides ir uždirba pinigus, bet kai rašytojų daug, tada konkurencija būna. Nes visi kovoja dėl tų pačių pinigų ir dėl tos pačios sėkmės.

Aš tai neskaitau kitų žmonių rašliavos, nes man neįdomu. Taip pat man atrodo, kad ir mano niekas neskaitys, nes kam skaityti, kai yra video? Aišku raštu gali kitaip išsireikšti ir tiek, bet video tai sumeta visą informaciją į galvą ir tiek. O skaitymas yra darbas. Turi gerai išmanyti visą šitą rašliavą ir taip toliau.

Kas iš to, kad mes gyvename simuliacijoje. Mums vistiek reikės valgyt ir eit į darbą. Jei yra kažkoks suplanuotas likimas, tai tu nuo jo nepabėgsi. Kartais man atrodo, kad viskas vyksta autopilotu - automatiškai. Nes tu pagalvok. Sąmonė apdoroja žymiai mažiau informacijos nei pasąmonė. Todėl gaunasi, kad pasąmonė valdo mūsų sąmonę. Ot, kad aš galėčiau išsiplaut sau smegenis nuo visų šitų nesąmonių.

Svajonių siekimas

Žinai, ne viskam lemta išsipildyti. Nėra taip, kad gyvenimas turi kažkokią prasmę.

Prasmę reikia sukurti. Keliesi tam, kad įvykdytum kažkokią misiją - kažkokį tikslą, kažką kas virpina tavo širdį. Juk dėl to mes ir gyvename, kad save atrastume.

Lengva tiems, kas anksti žino kuo nori būti. Žino kaip ką darys gyvenime, o jei dar sėkminga korta iškrenta - tai išvis, galima sakyti, kad kai kurie žmonės gyvena savo svajonių gyvenimus, bet nereikia atmesti ir to, kad didžioji žmonių dalis tiesiog egzistuoja - be jokio tikslo.

Juk rašytoju gali būti kiekvienas, bet ko netraukia - tas ir neparašys.

Aišku sakyti, kad savo svajones pasiekti yra lengva - lengva. Bet kiek aš pastebėjau savo svajones pasiekti yra sunku. Tu aišku gali atsikelti ir parodyti šiam pasauliui ką moki, bet pasaulis nebūtinai tavęs klausys. Tu gali būti teisus, bet jei nepriversi žmonių tavęs klausyti - tu atliksi savo darbą veltui.

Laikas parodys, kas gyvens sėkmingą gyvenimą, kas gyvens paprastą gyvenimą. Bet mažiausia ką tu gali padaryti - yra siekti savo svajonės ir stengtis tiek, kiek tu pajėgi. Savu tempu.

Juk ne visi gavo pripažinimą per naktį. Pripažinimo siekimas yra ilgas ir nuobodus dalykas, o dar kai nesiseka - norisi rėkti ir lipti sienomis. Kartais gali atrodyti, kad žmonės specialiai tau kenkia, tačiau reikia pripažinti faktą, kad pasaulis yra neutralus. Niekas specialiai niekam pakenkti nenori.

Blogiausia turbūt yra neturėti svajonės. Kažkada galvojau, kad atsikelsiu ryte - parašysiu kažką į savo tinklaraštį ir susilauksiu tūkstančių peržiūrų, nes žmonėms bus įdomu ką aš turiu pasakyti, tačiau tai ir liko tik svajonė. Iš dalies aš jau darau tai ką noriu daryti, bet yra kita medalio pusė - ar tu darai tai kas yra reikalinga? Nes jei darai tai kas reikalinga tik tau pačiam - niekada neturėsi pinigų. Kad ir ką darysi gyvenime, turėsi tenkinti kitų žmonių poreikius - tik iš ten atsiranda pinigai. Tačiau gali sukurti tai, ko reikės žmonėms ir tada tu jau būsi milijonierius - tereikia sudominti žmones savo amatu. Viskas skamba lengvai, bet tai yra sunku pasiekti.

Laimi tas, kas yra talentingas. Laimi tas, kas sunkiai dirba ir mokosi. O tie, kas nieko nedaro - niekada ir nelaimi.

Kad būtų taip lengva pasiekti savo užsibrėžto tikslo, tai visi būtų turtingi, gražiai apsirengę ir važinėtų prabangiomis mašinomis. Dėl tos pačios monetos mes visi konkuruojame. Pinigų pasaulyje yra ribotai, tačiau tai nereiškia, kad tu ir aš negalime jų turėti. Viskas priklauso nuo mūsų. Aišku pasiekti viršūnę meno srityje yra labai sunku, bet kokioje kitoje nišoje gal ir lengviau - nežinau. Manau viskas yra vienodai sunku.

Svarbiausia priversti žmones apie tave kalbėti, kol žmonės tylės. Tol tu nebūsi žinomas ir neturėsi šlovės - taip jau yra. Atsikeli kiekvieną dieną, padarai tai -- ką turi padaryti ir svajoji, kad pasiseks. Internetinis verslas yra labai sunkus dalykas, ypač kas liečia rašymą.

Bus apmaudu, jei praleidęs ilgas dienas prie savo rašymo -- negausiu pripažinimo. Tada galiausiai įsitikinsiu, kad pasaulis nėra teisingas. Juk kiekvienas gali palikti po savęs kažkokį tai palikimą šiam pasauliui. Aišku reikia mąstyti kritiškai, reikia įvertinti situaciją ir savo poziciją, savo talentus, savo įgūdžius ir savo pasaulėžiūrą.

Vienas dalykas, kuris man trukdo ramiai ir užtikrinai dirbti yra mano paties pesimizmas. Gyliai širdyje aš pats netikiu, kad man gali pasisekti, kad galiu sudominti kažkokį tai žmonių sluoksnį. Bet blaiviai pagalvojus, juk nuolatos dirbamas įgūdis tik gerėja. Todėl žinau, jog numirsiu tapęs savo srities profesionalu.

Visiems vieni dalykai sekasi lengviau, kiti sunkiau. Todėl geriausia dirbti tą dalyką, kuris tau patinka ir sekasi gan lengvai. Nes kai sekasi sunkiai, tai tuomet yra lengva mesti. Ir visada mesi tą dalyką, kuris tau nepatinka. O pasiliksi tuos dalykus, kurie virpina tavo širdį.

Tikėtis šlovės yra labai lengva, bet reikia pripažinti, kad žmonės patys išsirenka tuos, kuriuos garbina. Juk du rašytojai daro tą patį -- dėlioja raides tam tikra tvarka - vienas žinomas ir turtingas, o kitas nežinomas ir gyvenantis pusbadžiu. Kas garsiau rėkia, tas labiau ir uždirba.

Nereikia savęs lyginti su žmonėmis, kurie daro tai ką tu darai - jau kokius tris dešimtmečius ir yra pripažinti. Nelygink savo pradžios su kažkieno viduriu - tai yra pati svarbiausia taisyklė, nes jei pradėsi lygint save su kitais. Tai visada atsiras tokių, kurie tave apdeda visa galva. Taip jau yra.

Sulaukęs 28 metų supratau, kad gyvenimas bėga labai greitai ir mes iš tikro turime labai trumpą gyvenimą per kurį galima spėti padaryti viską kas yra skirta, arba atvirkščiai - visiškai nieko.

Tavo gyvenimas priklauso nuo tavęs, o tu priklausai nuo savo pasąmonės. Viskas vyksta savaime, tą reikia suprast.

Vienaip ar kitaip tu pasensi ir numirsi, todėl turi pasirūpinti ir atlikti veiksmus, kurie neleis tau mirti su gailesčių galvoje.

Tiesiog pabandyk save atrasti -- gal tau nusišypsos sėkmė!!!

Kas skaito tuos supistus tinklaraščius?

Kažkada sėdėjau ofise ir manęs paklausė, kas skaito tinklaraščius?

Atsakymas išties yra paprastas. Tinklraščius skaito žmonės, kuriems nepatinka tradicinė ir masinė spauda. Žmonės, kurie domisi alternatyviais dalykais skaito tinklaraščius.

Tokių žmonių Lietuvoje tikrai nėra daug. Nes aš pats nematau jokio rezultato - ar aš rašau, ar aš nerašau. Mano tinklaraščio lankomumas jau šešis mėnesius nedidėja.

Kartais man atrodo, kad aš rašau veltui ir čia niekam neįdomu. Turbūt aš esu super neformalas, kuris bando kažką pasauliui įrodyti.

Kas skaito 2016 metais? Juokinga, bet žmonės nebemėgsta skaityti, ypač šlamšto. Tenka pripažinti, kad didžioji dalis tinklaraščių yra rašomi narcizų - egomanjakų, kurie daugiau nieko nenori, o tik nori papasakoti apie save ir apie savo supistą gyvenimą.

Tą patį ir aš čia darau. Bandau paviešinti savo gyvenimą ir savo nuomonę apie gyvenimą.

Visada bus alternatyvios "naujienos", kuriomis domisi dalis žmonių.

Aišku aš žinau, kad mano tinklaraštis yra skaitomas, bet kritinės masės žmonių čia nerasta. Jei reikalai nejudės į priekį, tai reiškiasi man nėra lemta būti žinomu ir visų mėgiamu tinklaraštininku. O tai yra apverktina ir apgailėtina. Kam gi aš visą šitą rašliavą rašau? Dėl dviejų žmonių? Go fuck yourself. Tikrai ne, čia galėtų prasinešti koks milijonas žmonių -- jo tada suprasčiau, kad rašau kažką gero. Bet kai nereklamini ir nespamini visur internete, tai ir rezultatų nematai.

Reikėtų daryti raktažodžių analizę ir kažką dar, bet, kad tingiu. Neįdomi man techninė rašymo pusė, man aktualu tik kūrybinė dalis, o visa kita bus taip kaip reikia - matrica tokia.

Žodžiu, tinklaraščius žmonės skaito, bet jie nėra populiarūs Lietuvoje. Dabar ant bangos yra video formatas. Aš žinoma ir video formatu reiškiuosi, bet ten orientuota į kitą auditoriją. Mano tinklaraštis visada bus vieta, kur aš rašysiu kaip man nesiseka tapti pripažintu pisateliu. Čia daug maž yra rimtas portalas. Žinoma aš juokauju, kaip visada. Nieko čia rimto nėra. Tik vieno nevykėlio nuomonė.

Nereikia pamiršti kitų 2 milijardų tinklaraštininku

Galvoti, kad esi vienas unikalus žmogus šiame pasaulyje būtų klaida.

Tu konkuruoji dėl dėmesio. Žinant faktą, kad Lietuvių yra mažas skaičius Lietuvoje ir pasaulyje. Tenka pripažinti, kad poliglotas lietuvis ieškos informacijos angliškai - tą aš pats darau. Neprisimenu, kada būčiau skaitęs kokį Lietuvišką blogą. Čia vienas man žinomesnių ir aktyvių Lietuviškų tinklaraščiu ir tai pripažinsiu neskaitau, nes neturiu nei laiko nei noro.

Gyvenimas bėga, o žmonės rašo tinklaraščius. Tai kažkoks prakeikimas. Informacijos milijonas ir tu konkuruoji su tai žmonėmis dėl dėmesio.

Aišku, jei esi geras tinklaraštininkas, tai žmonės tave pastebės ir laikui bėgant tu iškilsi.

Bet pakalbėkim apie tokį variantą, kad tu esi blogiausias. Prastai pasiruošusių žmonių niekas nepastebi. Taip jau yra. O tu dar rašai apie savo gyvenimą ir savo gyvenimo nesėkmės - kam tave skaityti? Niekam nereikia depresuchos. Visiems reikia motyvacinių patarimų ir pozityvo. Fuck depressed people.

Internete žmonės ieško informacijos, o ne skaitalo. Aišku informacija yra skaitalas, bet pripažink pats sau - kada tu paskutinį kartą kažką skaitei internete, be šio įrašo. Turbūt prieš kokį dešimtmetį.

Gali tikėtis geriausio dalyko -- skaitomumo -- bet jei tu rašysi kasdienį šūdą, kad kaip aš tai darau. Tai tavęs niekas neskaitys ir tu būsi niekam neįdomus blagioras.

Pripažinkim faktą, kad pasaulyje yra tik keli geri blogai, kurie yra verti skaitymo, tai Seth Godin ir viskas. Visi kiti rašo pievas ir neįdomų skaitalą. Aišku jie gali uždirbt, turėt pasisekimą, bet niekas kitas nerašo taip, kaip tai daro Seth Godin. Kur pažiūri -- apie jį kalba.

Visi sako, kad jis yra nuostabus žmogus ir nuostabus rašytojas ir marketingistas. Kol apie tave nekalbės taip, kaip kalba apie jį, tai tu nieko gero nepadarysi. Savo sėkmė reikia išsikovoti. Juk dėl tos pačios svajonės kovoja 2 milijardai žmonių - visi jų nori būti skaitomi ir populiarus, bet būna kartais ateini į tinklaraštį ir iš karto pamatai, kad nesvarbu kiek jis bus rašomas - jis niekada nebus populiarus. Tas pats, gal, ir su mano tinklaraščiu. Neužsiimu aš jokiu marketingu -- noriu, kad žmonės patys pradėtų apie mane kalbėt, kad va aš kažką išmanau. Bet pagal savo patirtį galiu pasakyti, jog to greitu metu nebus.

Aišku nutraukti savo kelionės blogosferos vingiais aš nenoriu nutraukti, bet padaryti kažko geriau - nesigauna. Žinoma, reikia tikėti ir siekti savo svajonės. Tu net neįsivaizduoji kaip mano gyvenimas pasikeistų, jei aš tapčiau pripažintas ir žinomas pisatelius.

Rašyčiau sau apie savo gyvenimą ir būčiau geresnis nei likęs milijardas žmonių. Didžioji dalis žmonių, kurie rašo tinklaraščius yra Hobbyistai, tame tarpe ir aš. Didžioji dalis žmonių neuždirba iš savo tinklaraščio, nes uždirbti iš savo tinklaraščio yra sunku Pasaulyje, nekalbu apie Lietuvą - Lietuvoje neįmanoma, nebent esi koks nors Užkalnis, kuris yra pripažintas.

Tačiau kita medalio pusė yra ta, kad aš nerašau dėl pinigų. Aš rašau dėl pripažinimo, nors kam aš reikalingas - noneimas. Pripažinimą tikrai gali gauti. Tai yra tikrai realu, net ir Lietuvoje, bet kuo siauresnė tavo niša - tuo mažiau žmonių tu pritrauki.

Reikia pripažinti, kad jei sudėčiau visus Lietuvius, kiek tik yra pasaulyje, tai mano temomis domisi gal koks tūkstantis su viršum žmonių.

Tenka pripažinti, kad nesu labai jau geras rašytojas. Taip sakau, nes matau rezultatus - nors kas žino kas bus po metų, po penkių ir po dešimt. Turiu svajonę, bet ją pasiekt yra be galo sunku.

Žinoma aš galėčiau nusiteikti, kad jau esu skaitomas ir pripažintas ir rašyti apie kažką kitą, kas mane domina, bet kol dar tai neįvyko, tai rašau apie paprastus dalykus, kurie vyksta mano gyvenime.

2 000 000 000 žmonių, tai čia yra daxuja. Galima sakyti, kad kas šeštas, atrodo, žmogus yra tinklaraštininkas. Lietuvoje irgi nemažai tų tinklaraščių, bet ką aš žinau. Nėra jie populiarūs, nebent jie yra žinomų žmonių. Tapino kokio, Beatos, Užkalnio ir daugiau aš jokių nežinau. Kažkaip užsienietiškus tinklaraščius lengviau rasti - nei Lietuviškus. Savaime suprantama, kad pritraukus didesniąją dalį žmonių galima uždirbti ir iš tinklapio rašymo, bet sugebėk tu sudominti tokį kiekį žmonių --- neįmanoma, nebent esi internetinis naujienų portalas.

Belieka tik konkuruoti dėl dėmesio.

Mąstyk tu kaip nori

Žinai sako man pesimistas. Bet jei taip gyvenimas išmokė, tai kodėl turiu keist savo mąstymą?

Reikalas tas, kad nei pozityvus, nei negatyvus mąstymas nekeičia realybės. Tu gali mąstyti kaip tu nori. Niekas nuo to nepasikeis - tik tai, kokius veiksmus tu darysi.

Taip, žinau, kad veiksmais, kurie kylą iš minčių mes galima save pakeisti. Bet aplinkos tu nepakeisi, kad ir kaip tu galvosi. Pakeisti gali tik save. Pasaulis nepasikeis, net jei tu pasikeisi.

Aš va pagalvoju - ar nerealu yra tapti žinomu tinklaraštininku? Realu ir dar labai, bet va kažkokia problema neleidžia man tobulėt kaip žmogui.

Ar tai mano mąstyme, ar tai mano veiksmuose. Velnias žino. Žinau tik tiek, kad kol nesi populiarus, tol nesi niekam įdomus. Juk aš buvau žinomas, bet va manęs niekas nepripažino - pagalvojo, kažkoks lochas sėdi prie kompo ir visiems aiškina.

Tai aišku yra juokinga ir apgailėtina.

Reikia nuspręsti - ko aš noriu iš gyvenimo. Žinau, kad noriu būti pripažintas blogeris arba turtingos moters. Bet kad būti pripažintu nereikia rašyti apie save, o aš tik tą ir darau.

Gal reikia subręsti ir nukreipti mintis nuo savęs, bet sunku tai padaryti, kai esi narcizas - egomanjakas. Bet šiuo metu bandau save atrasti ir savęs atradimas yra labai sunkus procesas.

Kartais atrodo, kad niekas nevyksta.

Seniau tai turėjau veiksmo gyvenime, važinėdavau po miestą, vaikštinėdavau, gerdavau. O dabar trinuosi tik rajone. Pasidariau vietinis kentas. Neturiu gyvenimo.

Kompas, maistas, lova ir trumpalaikis išėjimas iš namų. Ir nejaugi viskas dėl to, kad mano mąstymas supistas. Jau tuo teko ne kartą įsitikinti. Bet reikia pripažinti - visi bedarbiai taip ir gyvena. Nes tam, kad gyventi reikia pinigų. O kai pinigų nėra - tai toks tas ir gyvenimas - egzistencija.

Egzistuoti sekasi puikiai, bet ką aš žinau. Norėčiau kažką pakeist savo gyvenime, bet nesigauna. Juk reikia pradėti dirbti - kažkada. Čia gal visas šūdas nuo mano ligos. Šizofrenija sirgti yra ne prikolas. O gal vaistai glušina protą.

Seniau tai aš ir dirbt norėjau ir integruotis į visuomenę, bet laikui bėgant kažkas atsitiko. Užsidariau namie iš kur nenoriu niekur eit. Kažkoks totalus diskomfortas. Namie jaučiuosi geriausiai, bet gaila, kad kažkaip iš namų - per internetą - nesigauna pakeisti savo gyvenimo. O kažkada galvojau, kad aš rašysiu ir žmonės mane susiras patys. Aš jiems patiksiu - bus man šlovė, pripažinimas ir kitokie dalykai. Aišku - gal dar nepraėjo tam tikras laiko tarpas. Nori būt rašytojas - rašyk. Viskas tuo pasakyta.

Aš galėčiau galvot gal ir kitaip, bet realizmas neleidžia. Kadangi esu pesimistas - realistas, tai manau, kad gerai žinau gyvenimo dėsnius. Jei esi geras rašytojas - tuomet atsiveria tau visas horizontas, o kai esi niekas - tada net rašytoju negali būti. Kaip norėčiau būti pripažintas ir, kad galėčiau sau gyvenimui užsidirbti rašydamas apie savo gyvenimą. Tai iš tikro būtų mano svajonė, bet gaila pinigų niekada nematysiu. Gal aš čia save užparinu, bet tai greičiausiai yra tiesa vien tik dėl to, kad niekam įtikti aš nenoriu - noriu patikti.

Gyvenimas bėga greitai. Atsikeli - pasirodai ir turėtų būti jėga, bet deja taip nėra. Nors ir sako, kad 80% sėkmės priklauso nuo pasirodymo. Bet kažkaip nežinau - nevyksta reikalai taip, kaip aš noriu. Nesu įžymybė, negaliu rašyt apie savo gyvenimą, nes pripažinkim - ką gi domina žmogaus gyvenimas, kai jis neturi gyvenimo. Kai jis yra komerciškai nesėkmingas.

Va jei laimėčiau milijoną loterijoje, tada jo - būtų jėga. Tada visi norėtų išgirsti mano sėkmės istoriją, o dabar, tai vienas šnipštas.

Aišku rašyti dėl malonumo yra labai geras dalykas. Tai lavina smegenis. Mintys kažkaip pasidaro normalesnės, bet sakau nusibodo man skųstis. Nusibodo man parintis, kad mano dienoraštis niekam neįdomus. Bet iš tikro problema yra ne dienoraštyje, o mano mintyse. Matomai tuo, kuo aš domiuosi - domisi labai maža dalis žmonių. Jei turėčiau tūkstantį skaitytojų per dieną būčiau laimingas, bet dabar vidurkis yra 5 žmonės per dieną, kurie neskaito to, kas čia parašyta. Gal iš vienos pusės tai yra gerai, nes galiu rašyt ką tik panorėjęs.

Po mano mirties liks krūva rašliavos ir galės kokie diedukai skaityti ir sakyti, va čia tai geras dienoraštis. Maladec bachuriukas rašė, bet gaila netapo pripažintas iki mirties. Tik po mirties. Visa tai kelia juoką.

Aš nesuprantu, kodėl yra taip sunku gauti tai ko tu nori iš gyvenimo. Sakyčiau, kad aš nieko nedarau, bet kad aš darau labai rimtą ir sunku darbą. Tiesiog kartais man atrodo, kad nėra lemta, kai kuriems dalykams įvykti. Kaip kiti gauna pripažinimą ir rašo ką nori, o kai aš rašau ką noriu, tai bybis nulis pripažinimo.

Pasaulis iš tikro nėra teisingas ir gali tu galvoti kaip tu tik nori - prie pasaulio tau teks prisitaikyti - niekur tu nesidėsi. Turėsi gyventi, nebent sugalvosi kilpą ant galvos užsidėti.

Toks jausmas, kad gyvenimas mane nori kažko išmokyti. Aš pagalvoju - kas bus jei aš rašysiu dešimtį metų, 20 metų ir iki savo gyvenimo galo - gal tada ims kažkas ir pasikeis?

Žinau, kad turi feilint iki tol, kol tau pasiseka. Nejaugi žmonės nemėgsta skaityti, o gal yra tai, kad rašau aš šūdą. Negaliu niekaip suprasti. Aišku esu gavęs laišku, kad mano rašliava visai nieko, bet tai buvo gan seniai. Pritraukt dešimt žmonių savo rašliava yra pašaukimas. Jei galėčiau sudominti dešimt žmonių - žinočiau, kad kažką gerai darau. O dabar žinau, kad yra vos kelis pastovūs skaitytojai.

Siekiu to laiko, kol mano rašliavą platinsis mano skaitytojai. Iš tikro norėčiau būti toks populiarus kaip Seth Godin, bet lyginant su juo, tai aš esu niekas!!!

Turi specializuotis, turi kažką mokytis, nes vien rašydamas savo apgailėtiną dienoraštį nieko nepasieksi. Aišku aš viską žinau ir taip toliau, bet man norisi rašyt apie save ir apie savo mintis ir nuomones. Gal kam nors tai bus naudinga ir įdomu.

Sunku pripažinti, bet ne visi mes esame talentingi, gražūs ir turtingi. Visi mes skirtingi, o kai neturi talento, tai vienintelis dalykas kurį tu gali padaryti siekdamas savo  tikslo, tai atsikelti ryte ir pasirodyti, nes tik 20% yra profesionalumas.

Laikui bėgant patobulėsi, jei savo misiją vykdysi ir toliau. Man tikrai nusibodo rašyt apie savo supistą gyvenimą, bet, jei žinočiau, kokią raidžių kombinaciją suvest į kompiuterį, tai būčiau milijonierius. Mane nuo milijono skiria tik reikiama raidžių kombinacija.

Mąstykit kaip norit, galvokit ką norit, bet mirsiu išrašęs labai daug visokių dalykų, o dar kai pabręsiu, tai išvis kitokios mintys bus galvoje, nes pastebėjau tokį dalyką, kad protingėju kiekvienais metais ir į save žiūriu maždaug taip: koks gi aš durnas buvau.

Žodžiu, ačiū, kad perskaitėt mano rašomą šūdą, linkiu jums sėkmės ir visko ko geriausio. Užsukit dar kartą, jei įdomu čia Jums, o aš einu parūkyt.

Šiaip turėtum daryti tai ką mėgsti

Pašaukimas, geras darbas. Visa tai skamba palyginus gerai, tačiau kodėl didžioji dalis žmonių nemėgsta savo darbo?

Jei jau taip nemėgstame dirbti, tai kam tada išvis dirbame?

Gerai, gerai prisipažinsiu - mėgstamą veiklą aš turiu. Visa mano problema ta, kad negaunu jokių pinigų ir mano veikla tėra hobis.

Aišku galima hobį paversti darbu - tik reikia daryti viską kiek rimčiau. O kaip nerimtas bičiukas gali padaryti kažką rimto? Juokinga.

Jei tik aš būčiau žinomas - visos mano bėdos išsispręstų. Bet greičiausiai mirsiu bandydamas prasimušti į populiarius rašytojus - o kadangi esu realistas, tai spėju, kad to niekada nebus.

Mes visi prisitaikom prie gyvenimo, prie realybės. Niekas dar nepakeitė realybės. Žemė ir mėnulis - abu - sukasi į tą pačią pusę jau milijonus metų. Gal ir milijardą - nežinau, nesu profesorius.

Man kyla klausimas, kodėl mes negyvename teisingame pasaulyje - jei taip dirbti nemėgstame, tai kam dirbame? Atsakymas labai paprastas - jei žmogus gautų pastogę ir maisto - jis niekada nežiūrėtų į nepatinkantį darbą.

Už viską reikia mokėti pinigus. Pinigai skatina dirbti - tik kažkodėl keista, kad žmonės, kurie dirba 40 ar 60 savo gyvenimo metų neužsidirba pinigų? Na jie užsidirba pragyvenimui ir viskas. Visas jų pelnas baigiasi, o po to žmogų išmeta už borto, kai jo galiojimo laikas baigiasi.

Pasitenkinimą keliantis darbas yra gan nauja savoka. Seniau niekas net nekalbėjo ir negalvojo apie darbą, kuris gali teikti kažkokį tai pasitenkinimą. Darbas yra pragyvenimo šaltinis, bent taip visi sako.

Bet žmogui reikia hobio ir pinigų, o ne darbo. Hobiu gali užsiimti visą gyvenimą ir neuždirbti nei cento, nebent tu esi konkurencingas savo nišoje. Sunku atrasti nišą, sunku atrasti save - bent jau man.

Visiškai nežinau ko noriu, jei reikėtų atmesti blogosferą - dabar sėdžiu - žinau, kas esu - bet nežinau kodėl man nesigauna. Turbūt tokių rašytojų yra daug.

Rašytojas labai gera profesija - ypač po pripažinimo. Bet pačiam reikia pripažinti, kad esi nuobodus žmogus. Juk nuobodus jei ne skaitomas. Gali rašyti įvairiausiomis temomis ir jei tavęs neskaito - tu pralaimėjai.

Norėčiau pakeisti pasaulį, bet pirma turiu pakeisti save - tik problema yra ta, kad sau patinku toks koks esu. Gerai, gerai - pasistengsiu apie save išvis nerašyti, juk niekam neįdomu, kas aš esu ir ką aš veikiu gyvenime. Tiesą sakant aš gyvenimo visiškai neturiu, bet jei būčiau žinomas tinklaraštininkas būtų išvis kitas reikalas, bet pripažinimo reikia ilgai siekti, kartais atrodo, kad visuomenė pati išsirenka savo herojus. Būsi tu geras ar būsi tu blogas - bet jei nori žinomas būti - turi save kišti į eterį pastoviai - antraip žmonės tave užmirš.

Man aišku derėtų išsiaiškinti kelis dalykus: kam aš čia rašau ir kas mano skaitytojas, bet aš rašau savo malonumui ir tai iš vienos pusės yra negerai, nes dedu labai mažai pastangų.

Jei būtų kažkoks metodas, kuris atidarytų visas pasaulio galimybes - aš juo pasinaudočiau, bet tokio metodo dar neradau. Žinau tik tiek, kad žmonės internete ieško informacijos - internete niekas neskaito, bent man taip atrodo. Juk aš pats nesu skaitytojas, bet yra kita medalio pusė - jei tu rašai pakankamai ilgai - tu pasidarai profesionalus rašytojas, nepaisant to, kad neuždirbi pinigų.

Pasaulyje galima daryti beleką, tik labai daug kas kainuoja pinigus, o kaip save atrasti - jei tu tarkim žinai kas esi, bet sėkmė tau neatsisuka. Ar tęsti tai ką esi pradėjęs ar viską mesti ir ieškoti kažko kito?

Kiekvieną kartą metęs - tu viską pradedi iš naujo.

Galėčiau sustoti, galėčiau viską mesti, bet kam tada gyventi? Dėl kokio tikslo? Gyvenime greičiausiai nėra jokio tikslo ir tai yra apgailėtina ir apverktina. Geras žmogus man buvo pasakęs, kad rašymui ranką turiu - nenoriu to mesti. Blogiausia kas gali atsitikti, tai žmonės tiesiog neskaitys mano tiradų. Bet jei parašysiu kokius dešimt metų - tuomet būsiu įsitikinęs, kad padariau viską ką galėjau ir man nesigavo.

Matai kaip yra, kai esi nežinomas žmogus, ne joks įžymybė. Tai niekam neįdomus tas tavo dienoraštis. Yra tikrai geresnių skaitalų ir šiaip pasaulyje yra tik du tinklaraščiai verti skaitymo, tai Seth Godin ir mano - nu todėl, kad kito tokio pačio, kokį aš rašau nežinau.

Gyvenime reikia daryti ką nori ir tik tuomet įsitikinsi ar tai ko tu nori yra tavo pašaukimas. Tikrai pripažinsiu, kad šūdas yra, kai tu rašai ir niekam neįdomu. Toks jausmas, kad rėki uždarame kambaryje ir tavęs niekas negirdi.

Rašytoju noriu būti jau kokius 5 metus. Pastoviai kažką rašau, bet mano rašymas yra koncentruotas į mane, tai yra mano klaida. Bet man pačiam reikia rašyti šitą dienoraštį, kad prisiminčiau kas esu. Joks praeivis neeis ir neskaitys šito dienoraščio, nes paprasčiausiai čia nėra ką skaityti.

Gyvenime esu padaręs nemažai klaidų, bet tiksliai žinau, kad šitas dienoraštis ne klaida, o mano pasididžiavimas. Sunku būti narcizu ir save mylėti labiau nei bet ką kitą pasaulyje, bet manau dauguma žmonių yra savanaudžiai - tai yra išmokstama gyvenant.

Kaip tu nebūsi savanaudis, jei reikia kovoti su kitais už kiekvieną maisto kąsnį.

Jei visi galėtų dirbti ką nori, tai būtų neblogai.




Komforto zona

Tam, kad išeiti iš savo komforto zonos reikia ten būti.

Visiems aišku, kad savo komforto zonoje nieko gero nepasieksi, nes būtent ten jautiesi saugiai.

Gyvenime galima daug ką pakeisti, tačiau visais atvejais jausiesi sutrikusiai ir nestabiliai.

Kartais pagalvoju - ar verta man kažką keisti, jei man ir taip gerai. Gaila, tačiau tenka pripažinti, kad komforto zonoje niekas nevyksta.

Nejaugi visą gyvenimą norėjęs būti rašytoju dabar eisiu ir pradėsiu sportuot? Tai visiškai priešinga tam, ko aš noriu.

Juk atsikeliu ryte parašau ką noriu pasakyt ir tiek - per daug nedirbu, aišku galėčiau ten nertis iš kailio ir bandyti parašyti kuo daugiau visokiausios prasmės, bet kam to reikia - jei nematau jokių rezultatų? Tiesą pasakius jaučiuosi ir taip durnai, nes vis kažkam kažką bandau įrodyti.

Jau šimtą kartų galėjau mesti visus šituos rašymus ir tiesų pasakojimus - bet mesti nesinori, nežinau kodėl. Man tai toks jausmas, kad būtent tai ir turiu daryti. Tai juk mano pačio pasirinkimas.

Aišku, įrodyti žmonėms, kad esi kažko vertas - privalai išlįsti iš savo komforto zonos. Komforto zonoje niekas nevyksta.

Galėčiau nusipirkti vienos pusės bilietą į kokią Prancūziją, bet kam man to reikia. Ką aš noriu bastytis ir prašyti išmaldos? Ateis laikas, kai negalėsiu sugrįžti į savo komforto zoną - tada ir pasikeisiu, o kol kas mane viskas tenkina. Kiti mano, jog galėčiau turėti daugiau - bet to ko aš noriu - gauti negaliu.

Tikrai nesuprantu ką turėčiau keisti - norėdamas gauti tą rašytojo pripažinimą, kokią knygą man čia parašyti? Ar viską mesti ir susitaikyti su tuo, kad niekada nebūsiu pripažintas rašytojas?

Mesti būtų per daug lengva. Visgi noriu kažką kažkam pasakyti - galėčiau specializuotis ir rašyti apie kažką konkretaus, bet, kad man abstrakčios temos yra įdomesnės, nei kažkas rimto.

Galvodamas abstrakčiai duodi sau laisvę. Sako gyvenime gali veikti beleką - bet visa veikla prašosi pinigų, o dirbti aš tikrai tingiu ir nenoriu, ypač, kai negaliu susirasti sau tinkamo darbo.

Gal rimtai atėjo laikas mesti viską velniop ir kažką pakeisti savo gyvenime - dėl tikrų rezultatų. Bet jei aš mesiu rašymą, tai tada niekada nebūsiu rašytojas.

Kažkaip tai keista.

Šitą tinklaraštį rašau dėl kelių žmonių, kuriems greičiausiai yra visiškai nesvarbu ar aš rašau jį, ar jo nerašau.

Pasakiau sau - rašysiu apie dešimt metų, jei iš to nieko nesigaus - tada būsiu supratęs, kad mano rašliava yra niekam reikalinga. O reklamuoti, brukti žmonėms savo rašliavą - tai ne mano stilius, kas norės tas susiras.

Galbūt esu užsigrūzinęs, užsidepresavęs, užsičiklinęs pesimistas, bet ir toks žmogus vertas vietos šiame pasaulyje. Tam, kad kažkas pasikeistų reikia pakeisti pasaulį, nes aš sau patinku toks koks esu. O pasaulis - jis niekada nepasikeis. Labai gaila, bet tenka pripažinti šitą tiesą.

Tiesą pasakius nežinau kodėl nesu skaitomas tinklaraštininkas. Juk viską iš širdies darau, dėl meilės rašymui. Turbūt ne visiems lemta būsi žinomais ir pripažintais rašytojais. O gal mano tema yra per siaura. Aš tikrai nesuprantu ką aš darau ne taip - galėčiau specializuotis, bet nematau prasmės. Juk visas internetas tiesų prirašytas ir dar aš čia kažką rašau.

Velniop visą šitą reikalą.

Vien noro neužtenka

Be abejo mes visi turime įvairiausiu svajonių, tačiau neužtenka turėt vien norą - turi kristi palanki korta.

Jei korta nekrenta, gali plėšt sau subinę ir nieko tu nepakeisi savo gyvenime.

Aš žinau, kad gyvenu gerai, bet yra dalykų, kurių net aš noriu - bet va korta nekrenta nors apsišik.

Kartais praktinių žinių neužtenka

Žodžiu atnešė man Dell F5F001J, 2GB RAM, Intel pentium 4 2,8Ghz

Pisomes mes su juo dvi dienas ir niekaip nepavyko padaryti, kad nelagintų žiūrint youtube videos. Ir dar modemas 3G bevielis neveikia, bandžiau ir puppy linux ir lubuntu ( jo net neužkrovė) ir bandėm XP jie veikia, bet reikia draiverių ir kitokio šūdo po to kažkaip ne tą draiverį įrašiau ir išvis užlūžo kompas. 

Per Puppy linux viskas kaip ir normaliai, bet modemo nesuranda. Video šiek tiek palagina. Windows XP ten kitokios modemo problemos, nors prieš tai jis veikė be priekaištų.

Pisomes su kompu ir neišpisom, reikės dar pistis. Žodžiu mane žiauriai užpisa seni kompai, nes juos tvarkyt užima ilgą laiko tarpą.

Nebūsiu aš kompiuterių technikas, nes neturiu kantrybės. Geriau kokiu verslu domėtis ar dar kuo nors. 

Pirmai sakė, kad youtube veikė be priekaištų, bet va kažkas atsitiko ir pradėjo stabdyti. BBŽ

Tie kompai turi begalę problemų tik taisyk ir taisyk. Užpisa