Vygintas Varnas

Skaitmeninė kova su sistema ir standartais

2017-07-23

Diriguoti galima tik tais, kas nori būti diriguojami arba kaip moteris gali išblaškyti vyrų kolektyvo mąstymą

Sėdėjom čia stadione prieš porą dienų. Mūsų bachūriukų kolektyvas. Buvom šešiese.

Amžius svyruoja, bet čia ne apie amžių.

Tiesiog buvo mūsų kolektyvas ir kalbėjom apie alų, kad va šuo nori išgert alaus ir sėdėjo kažkokia moteris ir sako – turiu alaus, galiu įpilt šuniui.

Gerai, nesismulkinsiu čia detalėse.

Jinai 42 metų moteris iš Anglijos atvažiavusi pailsėt. Tiesiog man nepatiko tas, kad visą vakarą turėjau klausyti jos pezalų apie tai, kokia ji afigena ir kokia gera jos, muzikantės, atmintis, nors sugebėjo penkis eurus taip užkišt, kad draugelis turėjo ieškot jos striukėje. Sako, kad pinigai mažojoje kišenėje, o jinai negali suprast, nes neva ten įdėjo tik pravažiuojantį bilietą.

Po to ji sėdėjo ir sugalvojo, kad mums reikia eit į kažkokius krūmus, nes čia stadione ją gali pamatyt mama. Ir visi mano kentai nuėjo paskui tą moterį į kažkokius krūmus toliau sėdėt.

O kadangi aš esu toks neprijaučiantis mergų valdymui ir jų autoritetui išėjau namo.

Moralas toks, kad nu kam leist moterims gadint vyrišką bondą. Kai sėdi vyrukai, moteris yra nereikalinga, nes pripažinsiu nesu sutikęs moters su kuria būtų iš tikro linksma. Bet vyrukams patiko, kažkas naujo jų kieme.

Sėdėjo ji tarp mūsų šešių ir sako, va sėdžiu tarp šešių bachūrų ir nieko nebijau.

Nemėgstu fakto, kad tokie "rimti kentai" pasidaro visiški sysalai, kai atsiranda moteris.

Kai situaciją pradeda valdyt moteris, situacija tiesiog tampa prasta.

Taip, taip esu didelis seksistas. Bet argi ne mes visi?

Tik pastovumas ir dažnas rašymas gali daryti pokytį

Matai, kai tu sieki rašytojo statuso visuomenėje, tai tu turi rašyti dažnai ir daug.

Kai žmogus spaudžia kiekybę rašliavos, tuomet jis turi galimybę parašyti kažką gero.

Įsivaizduok tinklaraštį su keliais įrašais. Juk toks tinklaraštis daug nežada.

O įsivaizduok tokį, kurį atnaujina kartą į dieną arba kartą į savaitę? Tokį tinklaraštį išties norisi skaityti, jei tema gera.

Temų yra įvairovė. Rašyti galima apie bet ką ir bet kaip. Aišku gerus rašytojus visi kritikuoja, kad jie rašo nesąmones, bet kai esi nežinomas rašytojas, tai gali rašyt ką nori, kiek nori ir kaip nori.

Tame yra žavesio.

Kritikams mes per prasti, bet laimei aš neturiu jokių kritikų ir man labai gerai. Aišku norisi tos šlovės, to pripažinimo, bet ką padarysi.

Aš supratau, kad tinklaraščių niekas neskaito, kol jie neturi statuso.

Šiandien buvo kilusi mintis rašyt angliškai, nes anglų daug, tačiau kažkaip eilinį kartą su abejojau. Lietuvių kalba man mielesnė.

Mano religinis tinklapis kažkaip įgauna pagreitį, gal pavyks tuos religinius žmones kažkaip monetizuoti. Bet čia ateitis.

Rašydamas kiekybę tu tobulėji kaip rašytojas, nesvarbu, kad tie tekstai nemato skaitytojo. Vistiek eina praktika. Vistiek kažkaip mokaisi dėliot žodžius ir pagalvoji kas tinka, o kas netinka. Aišku aš daug negalvoju. Tiesiog parašau ką noriu ir tiek.

Bet pastebėjau, kad man žymiai lengviau rašyti nei ankščiau. Seniau, matai, nebuvau savimi pasitikintis. Atrodė, kad jei parašysiu kažkokią nesąmonę, tai ką žmonės apie mane pagalvos – dabar man tai nesvarbu, tegul žmonės galvoja ką nori. Jų teisė galvoti, o mano laisvė rašyti.

Vat man užknisa, kad pradedu rašyt kažkokį patarimą ir užlinkstu kartas nuo karto pakalbėt apie save. Juk tas internetas skirtas, kad save parodyt. Tai ir aš tą padarau, kartais.

Koks man skirtumas ką aš čia rašysiu, vistiek skaito tik vienetai. Čia labiau vyksta praktika, nei tikras rašymas.

Įsivaizduok, kažkada tapsiu populiarus ir mano visą parašytą šūdą kažkas perskaitys, oho, tai duosiu diplomą, kad išlaikęs vygizmo egzaminą.

Rašant tikėtis, kad būsi žinomas rašytojas yra pats prasčiausias dalykas, kurį gali padaryt, nes tada ieškosi įvertinimo. Aišku, lėva, kai niekas nevertina, tačiau iš kitos pusės ir gerai. Nu koks gi skirtumas kas, ką rašo – tas, kas skaito išvis neturi ką veikt daugiau net už rašytoją, kuris rašo iš neturėjimo ką veikt.

Iš tikro tai juokinga ir tuo pačiu apgailėtina.

Rašytojas, kuris siekia šlovės, o tai daro visi, sako, kad jis nesiekia šlovės. Visi rašantys įsivaizduoja, kad jie yra kažkuo ypatingesni už kitus paprastus žmones, kurie nerašo.

Juk gyvenime svarbiausia – AŠ, AŠ, AŠ. Visos rankos į mane, visos kurvos pas mane.

Sėdau čia galvojau parašysiu kokią knygą, bet nieko nesigavo. Tingiu aš tas knygas rašyt, nes nu koks tolkas, jei aš neskaitomas žmogus ir mano nesąmonės patinka tik vienetams. Koks gi tolkas? Jokio

Pirma sakau, reikia auditorijos, o jau tada galima žiūrėt ar nori rašyt tas knygas, ar ne.

Aišku parašyta knyga nedingsta, bet mano nuomone geriau rašyti po truputį tinklaraščio įrašus ir padaryti visuma tinklaraščio įrašais, nu kas gi mano knygą pirks? Geriausiu atveju parduosiu vieną egzempliorių.

Suprantu, kai turi auditoriją, tai tada gali ją eksploatuoti ir sakyti, kad va čia parašiau naują knygą, tai pirkit ir skaitykit.

Bet dabar, kol tos auditorijos nėra, nes penkių ar dešimt žmonių auditorija yra nerimta. Tačiau aš rašau ne dėl auditorijos, aš prisipažinsiu rašau, nes neturiu ką veikti ir rašymas kažkaip mane pradžiugina. Nenoriu aš būti ten geriausias rašytojas, nes tikrai nesu pasakorius. Man patinka rašyt neišgalvotus monologus, savo jausmus, savo mintis ir man nesvarbu, kad jų niekas neskaito. Nu kaip svarbu, bet tuo pačiu ir nesvarbu, nes nu kam man ta kritika, po to žmonės pradės kritikuoti mane ir sakys, kad aš visiškas končinas degradas, nes taip mąstau.

Turiu ten apie trys šimtus video Youtube kanale ir aš iš tikro džiaugiuosi, kad niekas neateina ir nepisa man proto, kad kažką ne taip darau. O ką jie ten apie mane galvoja, tai man nerūpi. Tiesiog žinai, žodžiai kartais gali būti labai skaudūs. Kiekvienas yra pažeidžiamas žodžių, kad ir koks jis kietas yra.

Norėčiau išeiti iš to Youtube, nes suprantu, kad nei mano tekstai, nei mano tas Youtube yra nelabai kam įdomūs. Geriau sakau padaryti vieną video, kuris renka milijoną peržiūrų, nei sėdėti ir gaišti savo laiką gaminant video kiekybę. Tas pats iš tikro ir su tekstu, tačiau tekstas jis yra paprasta medija, niekas nemato ar tu apsiskutęs, ar tu apsišikęs, ar prisiperdęs nevalytais dantimis – tas suteikia šiokio tokio asmeninio saugumo.

Aišku gyvenime svarbu turėti tikslą ir jo siekti, bet kartais susikuri tokį tikslą, kurį tu neįsivaizduoji kaip pasieksi, visgi man atrodo, kad turi būti planas. Nes kas iš to, kad aš ateisiu čia parašysiu kažką kiekvieną dieną. Čia jau tie užsienio rašytojai išsiaiškino, kad tinklaraščio auditorija savaime nesusiformuoja. Tai, kam man asmeniškai bandyti ir įsitikinti tuo pačiam, reikia kažkaip reklamuoti, bet man atrodo, kad neverta. Nemačiau, kad kažkas reklamuotų savo nekomercinį puslapį. Jei jau reklamuoji puslapį, tai turi būti kažkokia galimybė užsidirbt, nes dabar ateis žmonės ir pamirš tik išėję iš tinklaraščio.

Seth Godin, sakė taip. Blogiausias dalykas, kas gali atsitikti tinklaraščiui – tai jo niekas neskaitys, tačiau jei tu rašysi, tu pasidarysi geras rašytojas ir tada kažkas paskaitys.

Sunkiausia gyvenime suprasti ko nori ir kas esi. Visi nori pinigų, žinau, bet kaip tuos pinigus pasiekti, kažkokiu įdomiu metodu – tai man svarbiausia. Galvojau būsiu žymus blagioras, bet nesigavo ir tiesą sakant abejoju, kad gausis. Nes tokio tipo blogai tiesiog yra nepopuliarūs. Kam įdomu, kaip kažkas mąsto, kaip kažkas gyvena? Nebent mamai ir artimiems. Mane pažįstantys žmonės, kiekvienas gali ateiti ir paskaityti "kaip aš jaučiuosi" ir "ką aš galvoju", bet tokių žmonių pas mane nėra.

Rašymas iš tikro yra gera meditacija, nepaisant visų klaidų, kurias padarai rašydamas ir gyvenime. Norisi gi išlikti žmogumi, gerai, kad esu žmogus – galiu rašyti. Tai sakyčiau yra privalumas.

Bėga tas gyvenimas kažkur, greitai jau ir trisdešimt metų, o aš nieko nepasiekęs. Rašysiu šitą tinklaraštį ir toliau – žiūrėsiu kas bus, greičiausiai nieko nebus, bet vistiek. Žmogus turi kažkuo tikėti, tai vietoj to, kad tikėsiu išgalvotais dievais, tikėsiu savimi, kad galiu, kad pavyks, kad gausis kažkas ir visuomenė mane įvertins ir pradės kritikuoti.

Aišku sunku, kad tas menas yra nepastebimas kitų, nu bet ką padarysi. Sakau menas, nu koks čia menas, pezalas čia, skaitalas geriausiu atveju. Žmonėms, kurie ieško tikrų žmonių, o ne komercinį šūdą varančių lochų, nesakau, kad komerciją varyt yra šūdas. Tiesiog ten nėra ką skaityti. Kaip ir čia, žmogui ieškančiam atsakymų. Internete niekas neskaito, tad galiu būt užtikrintas, kad mano tirada nebus perskaityta.

Mirdamas norėčiau gauti savo gyvenimo ataskaitą, kiek laiko praleidau prie kompo, kiek cigarečių surūkiau rašydamas, kiek žmonių mėgo tai, ką aš rašiau.

Gyvulio tekstas gyvuliams.

Smagus tas rašymo procesas, bet taisyti klaidas ir redaguoti, tai man nepatinka. Norėčiau turėti redaktorių, kuris redaguotų mano rašomą šūdą, kažkada norėjo mama. Bet kažkaip, nu kam jai skaityti mano rašomą šūdą, čia darbas už kurį niekas nemoka.

Norėčiau aš rašyti tas knygas, kurias chebra skaitytų, bet man sakau – patinka rašyti monologus, o ne kažkokias istorijas. Neturiu aš fantazijos, neįsivaizduoju, kaip man pavyko parašyti knygą. Tas pojūtis nebegrįžta. Būna kartais sėdi, ir tekstas pats išlenda, o kartais sėdi steni ten, ir nieko gero nesigauna. Tada viską ištrini, nes neeina niekas, bet dar taip nebuvo su tinklaraščio įrašais – jie kažkaip lengvai eina.

Gal dėl to, kad tai užima mažiau darbo ir gal dėl to, kad aš nesitikiu, kad juos kažkas čia skaitys. Yra metai praktikos, O metai yra pakankamai daug laiko, kad suprasti, jog tavo rašymo "karjera" nelabai kaip einasi. Jei per tris rašymo metus tavęs niekas nepastebi, tau reikia kitos veiklos, nes iš rašymo greičiausiai neuždirbsi. Aišku yra išimčių, bet mes gi ne išimtys.

Taip ir gaunasi, rašai, rašai, ir po to ant pačio galo nesupranti, ką norėjai parašyt.

Kartais rašymo metai niekur tavęs nenuneša

Įsivaizduok tu rašai, tu tikiesi knygos dealo, pinigų, šlovės, merginų ir kaip tyčia niekas neateina.

Tavo svajonė tapt žymiu rašytoju tiesiog išblėsta.

Taip jau yra su tuo rašymu – reikia žmonėms patikt.

O jei rašai kažką, šiaip sau dėl malonumo, tai gali būti drąsus, kad metai rašymo tavęs niekur nenuves. Aišku tavo popierių paskaitys kažkas, bet tai šimtu procentu nebus tai, ko tu tikiesi.

Iš tikro apmaudu, kad metai rašymo mano gyvenimo nepakeitė niekaip. Čia reikalingas išorinis įvertinimas. Kiekvienas gali būti rašytojas, bet įvertinimo susilauks ne kiekvienas. Faktas.

Bet tu turi atsikelti ir rašyti toliau, čia aš sau taikau.

Nes kiekvienas rašinys tave stumia prie galutinio tikslo.

Rašymas susideda iš mažų nuotrupų ir sudaro visumą. Kiekvienas rašytojas miršta parašęs visumą, kurią po to vertina kiti.

Neturėdamas sėkmingo gyvenimo didelės įtakos nepadarysi

Visi mes norime mokytis iš sėkmingų, dirbančių savo sferoje, žmonių, tokių kaip Elon Musk, Seth Godin, Steve Jobs, Bill Gates ir [įrašyk čia ką nori].

Visiems mums reikia sėkmės, nes nu ką tu iš nesėkmingo žmogaus išmoksi?

Problema yra tame, kad nesėkmingais žmonėmis niekas netiki, visiems atrodo, kad jei žmogus yra nesėkmingas, tai jis liks nesėkmingas visą savo gyvenimą.

Tačiau, aš galvoju taip, jei žmogus kažką kuria, kažkur krapštosi ir tai viešina, tai be abejo pas jį yra šansas, kad ateityje jam, gal, pasiseks.

Šiokią tokią įtaką gali daryti kiekvienas, bet sėkmingų žmonių įtaka yra žymiai stipresnė.

Vieni lygiuojasi į sėkmingus autorius, kiti į sėkmingus mechanikus ar statybininkus, nesvarbu.

Tikslo siekiantis žmogus lygiuojasi į sėkmingą žmogų. O kas tas sėkmingas žmogus, tai jau tavo pasirinkimas.

Mano nuomone, sėkmingas žmogus yra tas, kuris kiekvieną dieną atsikelia ir padaro tai, ką jis turi padaryt. Įvertinimo nereikia, aišku įvertinimas yra gerai, nes kai tavimi daug kas tiki, tu tampi įtakingas autoritetas, kuris gali daryti kitiems įtaką – šito visi nori, todėl tai yra sunkiai pasiekiama.

Visi gi mes norime dominuoti ir daryti kažkam net smulkiausią įtaką.

Galima daryti teigiamą įtaką, ir galima daryti neigiamą įtaką – viskas priklauso nuo to, kokį kelią gyvenime tu pasirinksi. Lengva tikėti pasakomis apie dievus, velnius, raganas ir gerą bei pigią buitinę techniką, tačiau viskas yra kaip yra.

Rašydamas angliškai tu turi didesnę tikimybę surinkti savo auditoriją, o rašydamas lietuviškai – mažesnę, tačiau klausimas išlieka: ką ir kaip tu nori kurti?

Sėdint ir nieko neveikiant sėkmė pati neateis. Todėl reikia sėdėti ir rašyti iki tol, kol kažkas gausis.

Nu, o kaip kitaip?

Nežinau, vieniems rašytojams reikia dešimt metų, kol jie tampa žinomi ir pripažinti, kiti tai padaro labai greitai, bet pas tuos žmones, kurie išpopuliarėja greitai, kalbu apie tinklaraštininkus – turinys yra sausas ir jis mirs, tuomet, kai mirs autorius. Ai, ką gi atsimena žmonės šiais laikais, tik tai, kas suteikia vertės ir yra geras dalykas. Viskas, kas prasta – lieka užmarštyje.

Geriems dalykams lemta iškilti ir išlikti, o prastiems dalykams lemta dingti. Niekas nenori būti varžtu sistemoje, bet, kad kitaip nesigauna arba gaunasi labai sunkiai.

Aš nežinau, bet man atrodo, kad be tikėjimo savimi ir savo svajone tu nieko nepadarysi ir niekam nedarysi įtakos.

Gyvenimas yra konfuzas.

Gyvenimas kažkur nuveda

Žinai, gali suplanuot gyvenimą ir gyventi pagal planą – aš asmeniškai, neplanuoju. Nežinau ką darysiu rytoj, greičiausiai sėdėsiu namie. Kaip visada.

Aš jau ne vieną kartą įsitikinau, kad gyvenime yra kažkoks scenarijus, pagal kurį visas veiksmas vyksta.

Taip keista žiūrėti į sėkmingus žmones, kiek jie daug pasiekę, kiek jie daug gali, o aš net paprasto skaitomo blogo negaliu turėt ir nesuprantu kodėl. Visokių gi žmonių yra, vieniems gal tekstas labiau patinka, bet čia nesvarbu.

Man išvis neneša galva, kaip šiame pasaulyje galima būti sėkmingu. Aišku, yra pilna motyvacinių klipų, kur visiems sako kaip ką daryt, bet man atrodo, kad jie tiesiog neveikia.

Tu gali rašyt blogą, žinai, bet realybė tau priešinsis ir niekas neskaitys – reklamuok tu kiek nori. Aš jau bandžiau – niekas iš esmės nepasikeitė, kol moki pinigus – srautas yra – o tik nustoji mokėt – srautas dingsta. Tai nematau prasmės mokėt už tą srautą.

Visą gyvenimą svajojau būti blogeris ir iš to uždirbti, nu kaip visą, nuo to laiko, kai sužinojau, kad toks dalykas, kaip blogas – egzistuoja.

Kai nesi skaitomas, tai niekas tavęs nekritikuoja ir gali ramiai rašyt – yra tame privalumas. Nes galvos neskauda dėl parašytų žodžių.

Išvis aš taip pagalvojau apie skaitymą, jei žmogus skaito – tai jis išvis neturi ką veikt. Galima ten internete paskaityt vieną kitą blogo įrašą, bet aš net neįsivaizduoju kiek tų noneimų, kurie bando gauti dėmesio – ir kiekvieną dieną įrašų daugėja.

Kai kam lemta būti sėkmingu, o kai kam ne – nu nieko tu nepadarysi. Tu negali pakeisti likimo ar kažkaip ten kažko kitaip susilaukt – nu yra kaip yra, bet nereikia man sakyti, kad va čia aš nieko nedarau. Darau aš, bet darau tai, ką reikia man daryti.

Žodžiu šūdas, o ne karjera. Mane laiko rašymas tik dėl to, kad man patinka rašyti ir reikštis, kitaip matydamas tokius rezultatus, tai nieko aš nerašyčiau. Gal pasiseks, bet aš labai abejoju, nes nu gi rašau apie nieką, kartais tik kažką gero parašau, bet jei lygint mane su kitais blogeriais, tai dar aš pakankamai gerai varau. Visi gi nori apie save pasipasakot ir save parodyt – aš ne kitoks.


Kažkada svajojau, kad būsiu verslininkas.

Ėjau mokytis draudimo konsultanto profesijos, kai buvo 19 metų. Vaikščiojau į verslo seminarus. Norėjau būti verslininkas. Tačiau augdamas supratau, kad nesu aš joks verslininkas.

Sunku iš tikro suprast, kas esi. Kartais atrodo, kad esu rašytojas-blogeris, tačiau kai pagalvoji rašai, rašai, kuri, kuri ir jokio rezultato neturi.

Tai yra apmaudu. Manau, kad kiekvienas save vertina pagal išorinį pasaulį. Jei tau išorinis pasaulis duoda šlovę – jėga, tu sėkmingas rašytojas ar blogeris, ar verslininkas.

Bet jei išorinis pasaulis tau nieko neduoda – tai tu automatiškai gauniesi nesėkmingas.

Turi daryti tai, ką kiti nori vartoti – nu kitaip ir nepasakysi.

Žodžiu, gyvenimas gavosi visiškai netoks kokio aš jo norėjau ir dabar esu priverstas gyventi kažkokį tai šūdiną gyvenimą. Žodžiu greičiau numirt ir pabaigt šitą nesąmonę, nes sėkmė pas mane neateis nesvarbu kiek aš čia pisiuosi ir rašysiu.

Gali ten žiūrėt tuos motyvacinius video, gali ten kurt kažką, bet ateis laikas, kai tiesiog plyš neuronas galvoje ir viską mesi. Rašymo nemetu jau ilgą laiką, bet kažkokio tai progreso šioje srityje irgi nematau, nes gal sakykim rašau iš tuščio į kiaurą.

Aišku, gera tikėti tuo, kad jei tu dirbsi, tai tavo svajonės išsipildys. Bet tai yra tikras faršas, nes tik išorinis pasaulis nusprendžia ar mes būsime sėkmingi ar ne.

Apie konkurenciją

Man asmeniškai niekada gyvenime nepatiko konkuruoti, matai kai konkuruoji – darai produktą-alternatyvą ir jei tau pasiseks gal gausi 1% srauto nuo paklausos.

Tačiau jei paimsi rinką, kuri yra nepakankamai aprūpina informacija ar dar kažkuo, tuomet turi tikimybę gauti visą 100% srauto.

Kaip sakė milijardierius Peter Thiel, konkurencija yra lūzeriams. Tikri biznesmenai užsiima monopolijomis.

2017-07-21

Noras turi būti didesnis nei bajerai

Gyvenimas vis sunkėja.

Išties, jei tavo pagrindiniai gebėjimai yra tik kalbėjimas ir rašymas, tai turėsi labai sunku, ilgą ir monotonišką gyvenimą, nes reiks daug kalbėti ir rašyti.

Su talentais, kuriuos turi beveik visi yra sunku kažką pasiekti, tačiau turiu tave pradžiuginti – rašymas ir kalbėjimas yra pagrindiniai talentai, kuriais galima nemažai pasiekti.

Todėl prieš pradedant kažkokią avantiūrą, reikia suprasti ar galėsi tai daryti ilgai ir nuobodžiai – ką darysi, jei tik vienetai supras ką tu kalbi ir ką tu rašai?

Jei tu rašai apie solipsizmą, arba apie socialinę inžineriją, arba apie filosofiją – turi suprast, kad ne visi žmonės domisi tokiais dalykais. Didžioji dalis žmonių, net nežino, kas yra solipsizmas.

Bet tada kyla klausimas, kiek žmonių tau reikia, kad jaustumei, jog tavo menas turi kažkokią prasmę? Kiek žmonių reikia, kad žinotum, jog tave girdi?

Jei tave nuolat skaito dešimt žmonių, ar tai reiškia, kad tavęs niekas negirdi?

Teoriškai, jei kažkas yra kuriama, žmonės patys ateina, tik reikia tą kūrybą parodyti tam tikram kiekiui žmonių. Reikia nepamiršti fakto, kad noras priklausyti grupei yra instinktyvus, nes mes esame bandos gyvūnai. Didžioji dalis žmonių gyventi po vieną negali ir bijo, aišku yra išimčių, kurie sėkmingai gyvena vieni, tačiau ką darysi, jei suskaus dantį? Žinoma prašysiesi pagalbos, nes pats vargu ar jį sutaisysi ar išrausi.

Visi mes norime būti krūvoje, nes krūvoje būti – jėga, tačiau ne visi žmonės sugeba rasti tą krūvą, kuri juos priims šiltai. Individualistai ir stipriausi šios planetos žmonės sprendimus priima savarankiškai ir vaikšto po vieną. Tai yra faktas.

Jei rašysi kažką protingo, jei siekti stropiai savo užsibrėžtų tikslų, tai juos pasieksi. Aišku, tik rašant ir kalbant sunku, ypač jei kalbi nesąmones, kitaip tariant esi prastas humoristas.

Matai, raštą ir kalbą turi suprasti kiti žmonės, todėl reikia taikyti į lygį, kuris atspindi tave patį. Jei rašysi durniams, tave skaitys durniai. Mes visada pritraukiame tuos, kas mes patys esame.

Todėl reikia turėti didelį norą kažkam įrodyti savo tiesas, ir tai, kad tu, o ne kas kitas, esi teisus. Tie, kas kalba naujoves, dažniausiai nebūna labai skaitomi, bet laikui bėgant visi žmonės pribręsta prie naujovių. Galu gale viskas priklauso nuo to, kaip tu pateiki skaitytojui aktualią informaciją. Gal tavo informacija yra visiškai jiems nenaudinga arba, gal, netinka stilius?

Didžioji dalis žmonių mato paketą, nes šiais laikais yra informacijos perteklius. Kartą pamatę prastą paketą – žmonės ta kryptimi daugiau nežiūri, taip jau yra. Nebent kiti, jų draugai ar pažįstami pradeda žiūrėt. Reikia, kad kažkoks įtakingas asmuo tave užtartų, tik tada žmonės pakeičia nuomonę.

Norėti mes galime daug ko, mes galime prikurti įvairių idėjų, įvairių problemos sprendimo būdų, tačiau yra toks dalykas, kad žmonės labai mėgsta fantazuoti – jie susikuria planus, kuria idėjas, kurių patys nei teoriškai nei praktiškai negali įgyvendint. Paprastas žmogus nuolat svajoja, kad jam kažkada pasiseks.

Sėkmė ateina tik pas žmones, kurie yra išskirtiniai ir nori išsiskirti. Kartais atrodo, kad neišskirtini gyvenimą neverta gyvent. Iš gyvenimo visi nori daug, nori gi, kad tas gyvenimas patiktų.

Ir kai pradedi kažkokią avantiūrą, tavęs visada lauks bajerai, kurie kaip tyčia stabdys tave nuo tikslų pasiekimo. Aš nežinau, kodėl, bet jie egzistuoja, o galėtų viskas būti lengva ir paprasta. Tačiau sudėtingoje sistemoje gyvenant informacija tik sudėtingėja, problemos darosi vis sunkesnės ir tik labai protingi žmonės gebės tas problemas išspręsti.

Tam, kad išspręsti iškilusią problemą – reikalingas algoritmas, tačiau kai tu kalbi ir rašai žmonėms, tu iš tikro nežinosi kokį algoritmą sukurti ir pritaikyti.

Teoriškai rašymas yra labai paprastas dalykas, nes tai tiesiog komunikavimo priemonė, tačiau kyla toks klausimas – ką, kaip ir kam komunikuoti? Niekada nebūna taip, kad žmonės nori girdėti tai, ką tu nori pasakyti – nebent tai, kažkaip juos asmeniškai liečia.

Jei tavo problemos niekaip neliečia kitų žmonių, tuomet tu esi kažkoks ypatingas asmuo.

Todėl noras kurti, reikštis ir daryti tai, kas patinka turi būti didesnis, nei ateinantys bajerai. Kai kuriuos dalykus tiesiog suprantame eigoje.

Drifting away

Žinai, būna kartais reikia mokytis, o mintys klajoja visai kitur.

Būna kartais reikia padaryti, tai ko nenorime. Žmogaus gyvenime, tai yra normalu.

Sociumas, taisyklės ir standartai verčia mus daryti tai, ko mes nenorime, nes rizikuoti mes negalime – visi nori gerbūvio. Tačiau, kai eini išmintais takais – visada žinai, kur jie tave nuves.

Neišmintas takas nėra saugus, jis nepatikimas, o galinė kryptis neaiški. Visi taip sako.

Todėl gali rinktis: ar nori gyventi kaip visi – saugiai ar klajoti ir eksperimentuoti kaip vienetai.

Saugumas yra tik mūsų galvose, jis niekur kitur neegzistuoja – jei mes jaučiamės saugūs, tai mes turėtume būti saugūs – tačiau tokiuose dalykuose, kaip darbas, meilė, draugystė – saugumas neegzistuoja, niekada nežinai, kas gali šauti kitam žmogui į galvą.

Gera gyventi tiems, kuriems dalykai eina nepaisant visko, ką jie daro. Egzistuoja kažkokios primityvios sėkmės taisyklės, bet visi jų negali pritaikyt. Visi konkuruoja dėl tų pačių dalykų, o tų dalykų visiems tiesiog nėra. Jei visi būtų sėkmingi nebūtų kam kelius ir namus statyt.

Vieni sako, kad viskas nuo mūsų priklauso, tačiau jei pis gili mintis per galvą – nusižudysi, nesvarbu ar esi turtingas, ar vargšas.

Todėl mes galime pateisinti savo gyvenimą arba nuolat ieškoti kažko, kas mus skatintų daryti žingsnį į priekį. Kartais lino virve tiesiog reikia eiti, nes kelio atgal nėra.

Tam, kad darytum pokyti, turi būti baisiai nepatenkintas savo gyvenimu. Gyvenimas nėra sąžiningas, teisingas ir lengvas. Tai ką daro vieni, negali daryt kiti – tu pažiūrėk kiek yra geimerių, didžioji dalis jų neuždirba nei cento. Uždirba tik sėkmingiausi.

Mintys pastoviai driftina kažkur toli, nes visi mes norime pabėgti nuo sunkiai karčios realybės. Visi kažko ieško, tačiau kitoje gyvenimo pusėje nieko nėra.

Chester Bennington mirė du kartus

Kažkada prieš kelis metus esu girdėjęs, kad Linkin Park vokalistas numirė, aš jau buvau jį palaidojęs, po to kažkas pasakė, kad jis gyvas, o po to vakar pasakė, kad jis vėl nusižudė.

Česteris, buvo tikras Jėzus, nes pirmą kartą prisikėlė.

Manau prisikels ir trečią, nes legendos nemiršta.

Tiesiog gandai turi labai stiprią jėgą ir jie labai greitai plinta.

Aš tarkim šio žmogaus nepažinojau, nejaučiu jam kažkokios simpatijos, aš tik klausiau muziką, o pagal muziką žmogaus neįvertinsi. Žmonės gali apsimest, kad jiems rūpi kažkokie muzikantai ar atlikėjai, tačiau tai nebus tiesa.

Žmogaus pagal jo muziką, ar pagal jo tekstą nepažinsi. Kito žmogaus iki galo pažinti negalima, jam galima tik jaust simpatiją, pirkt jo meną – jei patinka, o jei nepatinka – nepirkt.

Kad ir kaip ten nebuvo, aš manau, kad dar išleis ne vieną rinkinuką su jo kūryba – paskutinį albumą ir dar iš žmonių paims grašį. Už tai, kad žmonės jį mylėjo.

2017-07-19

Lengvai pasiekiami dalykai neturi išliekamosios vertės

Supranti, jei tu jau pasiryžęs daryti kažką: rašyti blogą, kurti muziką ir dėti ją į Youtube, piešti ten kažką, čia aš kalbu apie internetinę veiklą.

Turi suprasti tokį dalyką, kad reikalingas įdirbis. Jei nori būti blogeris, turi atvaizduoti įdomią asmenybę, nors aišku visi mėgsta jau sėkmingų asmenybių blogus, kurie praktiškai kažką pasiekę, bet jei tu blogeris, tai tu su savo blogu pasieksi viską.

Visos galimybės dar tik ateis, na reikia tikėti, kad jos ateis, nes jei netikėsi, tai nieko tu nedarysi. Rašymas yra toks dalykas, kuris reikalauja apie dešimt metų įdirbio, jei ne daugiau.

Įsivaizduok parašei bestselerį per dešimt dienų uždirbai milijoną, o toliau nieko sukurti negali, nes neturi praktikos? Visa problema, kad jei žmonėms patiks tavo knyga, turi būti dar kažkokie įrašai ar užrašai, kurie atspindės laiką, kurį tu kopei iki kol parašei tą bestselerį.

Viskas, kas yra greita ir lengva yra bevertis dalykas. Lengvi dalykai nereikalauja daug žinių, greiti dalykai nereikalauja kantrybės, bet jei tu rašai kokį teminį tinklaraštį, tu įsivaizduoji, kiek ten bus naudingos informacijos įrašyta? Dzin, kad jos niekas nevertina, jinai bus tiems, kam jos reikia.

Bendrinių žinių pasaulyje reikia būti specialistu ir turėti specifines žinias. Geriau mokėti vieną dalyką gerai, nei visų po truputį. Žinodamas visko po truputį pinigų neužsidirbsi, o kai jau esi specialistas, tai kitas reikalas. Bet faktą, kad esi specialistas reikia kitiems įrodyti.

Mes galime dienų dienas čia susėdę filosofuoti, tai aišku yra smagu, bet filosofija, kaip ir nieko nekeičia praktiškai – kas iš to, kad tu žinai? Žiniomis gali tik pasidalinti arba jas gali parduoti, bet kaip mąstyti – kitų neišmokysi, čia kiekvieno individualus reikalas.

Na, jei jau esi filosofas, tai vienintelis dalykas, ką gali padaryt, tai išrašyt tai, ką esi ten išmąstęs, bet duodu šimtą procentų, kad nieko naujo. Visa informacija yra tiesiog remiksuojama, todėl ir sakau, kad reikia mokėti kažką daryti praktiškai. Neišnaudotos ir nepritaikytos žinios yra niekam reikalingos, juolab, kad šiais laikais kiekvienas užėjęs į internetą gali gauti teorinių žinių. Viskas yra praktikoje.

Rašyti yra lengva, bet išmokti rašyti taip, kad kitiems tavo raštas būtų malonumas skaityti yra sunku, todėl tai geras dalykas ir jį apsimoka lavinti, o išlavinsi jį tik po daugelio metų.

Lengvas skaitymas, yra labai sunkus rašymas.

Todėl ir sakau, neieškok lengvų sprendimų sudėtingoms problemoms, nes sugaiši daug laiko, kol rasi, bus lengviau, jei išmoksi kažką iš tikro vertingo.

Didžiulė dalis modernių kūrėjų yra nežinomi.

Kad tavo ar mano menas neeina modernioje rinkoje yra nenuostabu, nes didžiulė dalis modernių menininkų yra nežinomi.

Įsivaizduok žmones, kiekvienas turi blogą, facebook – tai visi. Ir kiekvienas reiškiasi tam tikrai auditorijai, visi bando sukurti gerbūvį sau. O tam reikalinga stipri ir padori, pinigų turinti auditorija. Vieni savo produktą kišą per reklamą ir kiek jie sako, tai kiekvienam investuotam doleriui grįžta dvidešimt centų pelnas. 1.00 : 1.20, čia geriausiu atveju.

Labai daug žmonių konkuruoja dėl tų pačių pinigų, todėl gauti pinigus yra vienas sunkiausių dalykų gyvenime, kai turi pinigus, viskas lengva – pist – tą, tą ir aną nusipirkai ir viską turi.

Pinigus išleisti yra žymiai daugiau galimybių, nei juos uždirbti.

Todėl rimti kentukai sėdi be pinigų, gal minimumą ar kiek gauna, bet tikrai nedaugiau, todėl, kad sistema nesukurta taip, kad visi būtų turtingi. Mes gauname minimaliai – tam, kad nenustiptume.

Supranti, jei koks geras, visiems gerbiamas žmogus pasakytų, kad va šitas nežinomas menininkas daro gerą dalyką, tai tada visi sušoktų žiūrėt, ką gero jis turi pasiūlyt, tačiau už tave niekas nekalbės – pats turi save reklamuoti, pats turi savo blogą rašyti, pats turi kurti ir tik tada, kai tu pasieksi tam tikrą konkurencingumo lygį su tavimi norės dirbti kiti, nes iš tavęs bus galima uždirbti, o kol tu esi nežinomas, tavo vardas surenka mažai paieškos užklausų – rašyk ir daryk ką nori, perspektyvų tu neturi ir greičiausiai neturėsi, jei darai kažką rimto arba nerimto.

Atsimink, tokį dalyką, mus pastoviai vertina kiti, todėl jei mes kažką gero padarome, tai kitiems gali atrodyt prasta. Visi užkėlę kartelę, visi geriausi atlikėjai užkelia kitiems kartelę, vyksta žiauri konkurencija, nors gal jos ir nesimato. Bet šiais laikais visi siekia sukurti sau vartotoją, išstumti savo produktą ir kitaip užkariauti internetą bei gauti tą visų svajojamą milijoną.

Mums, nematomiems menininkams belieka tik konkuruoti su kitais, nes priešingu atveju mūsų meno niekas nepamatys arba pamatys labai mažas vartotojų srautas, kuris nebus įtikintas, kad mums reikia mokėti pinigus.

Nežinau, kaip kitose meno šakose, bet rašyme konkurencija yra labai didelė, nes tiek daug raidžių yra nemokamai prirašyta ir niekas jų neskaito, nebent geriausiais pripažintų tinklaraščių autoriai gali pasigirti, kad va mus skaito milijonas žmonių per mėnesį – tai yra daugiau nei žurnalo Savaitė tiražas.

Mano nuomone čia yra daug, o tam, kad skaitytų – reikia konkuruoti, bet paprastas blogeris su žurnalistika nepakonkuruos, nes visų pirma, jis tiek vienas negali prirašyt. Blogeris, geriausiu atveju gali rašyti kažkokią alternatyvą, kurią skaito tie, kuriems nepatinka meinstreamas.

Alternatyva irgi yra gerai, bet ji susilaukia žymiai mažesnio srauto, jei rašai filosofiją, arba tekstus rašytojams bei lyderiams, tai kiek tokių žmonių yra? Ant pirštų suskaičiuot galima. O ir tinklaraščių daug yra panašiomis tematikomis, tad norint skaitomumo – reikia kažkaip išsiskirti, turėti unikalų požiūrį.

O jei darai meną, tarkim kokio naujo žanro muziką, ar piešinį, tai kaip taisyklė, jo niekas iš pradžių nesupranta ir priimti nenori, todėl gaunasi šioks toks pasipriešinimas, kurį reikia įveikti.

Veikiant viską galima įveikti, reikia tiesiog galvoti, kaip viską pateikti gražiau, lengviau, neįtempiant kitų žmonių smegenų, nes pats svarbiausias žmogaus gyvenimo aspektas yra laikas, tai jei jis tau duoda laiką, tai tu jam už tai turi duoti kažką gero, nes kitaip jis atėjęs į tavo saitą vieną kartą – daugiau nesugrįš.

Čia yra normalu, nes čia yra modernu.

Nesuderinamumas ir skyrybos

Žinai, taip sunku išsiskirti su kažkuo, ypač jei prabendravai keturis ar daugiau metų, kartais ir po poros draugystės metų būna sunku išsiskirti, kai neturi jokio "meilės" pakaitalo.

Sėdim su drauge abu visiškai vienas su kitu nesuderinami ir galvojam, visada galvojam – ar čia mums toliau bendrauti, ar skirtis?

Turėti moterį, ar kažką yra gerai, tačiau toks dalykas yra, kad reikia kalbėtis, o jei du žmonės yra nesuderinami – tai neprikalbėsi, nes kaip taisyklė – skirtingi interesai.

Moralas: džiaukis, kad išvis kažką turi, nes kitaip tiesiog liksi vienas. Jei per gyvenimą nesugebi susirasti normalių ir tikrų draugų, o geriausi draugai, kaip taisyklė, yra toli, tai ką tu surasi idealią moterį?

Man tai skamba apgailėtinai ir juokingai.

2017-07-18

Kartais tiesiog reikia išlįsti iš savo galvos

Iš tikro, tai nesuprantu žmonių, kurie nerašo – nejaugi jiems nesikaupia idėjos, kurias jie žūt būt nori užrašyti?

Nesuprantu ir skaitytojų, koks tikslas skaityti kažkieno pezalus.

Rašytojus suprantu, nes tiesiog ateina laikas, kai norisi visą gyvenimo šūdą užrašyti ir po to, susprogdinti pasaulį. Arba užrašyti ir sudeginti, bet rašytojas – profesija, dėk į internetą ir gal kažkada tavo rašomą šūdą kažkas įvertins, nes gi iš tikro, kaip šūdiname gyvenime gali būti kažkas gražaus?

Tas, kas rašo šūdą – gyvena šūdiną gyvenimą.

Juokinga ir tuo pačiu apgailėtina.

Aš sakau – ne.



Visiems primestiems standartams, visoms reguliacijoms, kurios sako, koks turi būti vyras ir kaip jis turi gyventi.

  • Vaikams – ne.
  • Šeimai – ne.
  • Vestuvėms – ne.
  • Prastiems darbams – ne.
Viskas būtų gerai, bet kur pažiūri visur vyrą nori padaryti vergu, kuris neš pinigus savo žmonai.

Teoriškai, čia aš turiu pasirinkti ką ir kaip noriu daryti savo gyvenime, o ne kažkas kitas. 

Jei aš noriu visą gyvenimą pragulėti lovoj ir rašyti šitą tinklaraštį – aš turiu teisę, nes aš esu laisvas.

Ir dar vienas jo supistas postas apie šaibų priklausomybę

Pasipriešinimas egzistuoja.

Šiaip mano blogą turėtų skaityti daxuja žmonių, nes nu aš gi zjbs pacanas.

Tada pist tavo svajonės įsiremia į realybę ir tu supranti, kad gal tu ir zjbs, bet kitiems taip neatrodo. Kiti galvoja – nu gal tu average, o gal tavo turinys šūdas.

Nieko čia iš tikro įspūdingo, nes visi blogai yra šūdas ir bybys žino, kas juos skaito.

Bet svarbiausia – neprarast noro kurti, numesti žmonėms kauliuką, kurį jie sučiulps ir pasakys ačiū. Visiems gi reikia vertės, visiems gi reikia naudos.

Jei aš mokėčiau, iš jūsų paimčiau visus pinigus, nes nu tipo jus man skolingi. Rašau jums į skolą, po to kai praturtėsit galėsit atsidėkoti – man, už visus tuos rašymo metus.

Bet su paaukojimais yra taip: kai žmogus paaukoja vieną kartą, jis kitą kartą neaukoja, nebent jis užsienietis su daug pinigų.

Pasakysiu atvirai, kas kam rūpi. Labiausiai visiems rūpi tie, kas moka šaibas, nes tu nuo šaibų esi priklausomas.

Jei tu dirbi kažką, kuri ten savo meną, būsi priklausomas nuo žmonių, kurie tau moka šaibas.

Jei tu dirbi darbe, kur bosas tau moka šaibas, tu būsi priklausomas nuo boso ir čiulpsi jam bybį darydamas viską ką jis sako.

Jei tau moka valstybė, sėdėsi namie ir nieko nedarysi, nes valstybė, tipo, nu jo, tavim rūpinasi.

Todėl nereikia man ir kitiems pisti proto, kad kažkokia nepriklausomybė egzistuoja, ir kad paprasti žmonės kažkam rūpi, nes tai yra šūdas, kuriuo tiki tik naivūs žmonės.

LG E400 turi tik kelis minusus.

LG Optimus L3 E400

Čia yra tikro kento oldskūlinis išmanusis telefonas. Ji naudoju nuo tada kai susirgau šiza, apie keturis metus.

Šitas telefonas tinka tau, jei tu nenaudoji mobilaus interneto. O tik paskambint ir parašyt, aišku su juo galima patikrint paštą, bet jo minusas yra tas, kad į jį netelpa jokie atnaujinimai.

Seniau su juo galėjau uploadint nufilmuotus video į youtube, o dabar negaliu. Atsinaujino šita funkcija ir telefonas pasidarė nepilnavertis.

Kaip priklauso moderniam grabui, šitas telefonas labai lėtai krauna internetą.

Šitame telefone sėdi antras androidas, tai tu įsivaizduoji koks čia grabas, bet sakau, kol neprimeti į jį programų ir kitokio mėšlo, tai jis veikia gerai. Gali paskambint ir parašyt, o jei tik skambini ir rašai, tai po keturių metų naudojimo akumas laiko apie savaitę budėjimo rėžimu.

Sakyčiau akumas yra mobilaus telefono šerdis. Jei telefonas laiko vos dieną ir kasdien jį kraut reikia, tai ne tau telefonas tarnauja, o tu jam.

Skelbimuose mačiau, kad pardavinėja nuo 15 iki 20 eur. Aš abejoju, kad už tokią kainą rasi geresnį telefoną.

Tiesa, kamera 3 megapixelių, daro visai spol chuja video.

Ką aš galvoju apie Acer Chromebook 14 CB3–431?

Acer Chromebook 14 CB3-431

Jei prie kompiuterio sėdi 30 minučių į dieną ir tik naršai, tai gal nieko, bet reikės bevielės pelytės, nes touchpadas yra visiškas šūdas. Juo neįmanoma naudotis arba aš esu žlobas debilas.

Kitas dalykas, kuris man nepatinka, kad dar nėra android appsų, jie kažkada turi atsirast, bet dar nėra.

Nėra normalios programos, kad įrašinėt webcam video ir dėt į youtube, tai naudojuosi native video recorder iš app store.

Kartais įrašyti video lagina ir jų neįmanoma žiūrėt.

Procesorius yra intel celeronas 1.6 dviejų branduolių, o dabartiniame amžiuje tai yra lėtas dalykas. Procesorius minimum turėtų būti i3 ar i5. Celeronas kaip taisyklė yra pats silpniausias mėšlas.

Vienas dalykas, kuris man patinka šiame kompiuteryje yra jo paprastumas ir dizainas, bet iš techninės pusės jis yra lėtas ir pastoviai užlūžta ir persikrauna. Paleidi daugiau tabų ir sminga kompiukas.

Kadangi aš naudoju kompą tik blogo rašymui ir muzikos klausimui, bei facebook, tai šitas kompas mano užgaidas patenkina.

Didelis privalumas yra tas, kad sistemos nereikia perrašinėt ir ji neužsikiša, o kompiukui sulėtėjus galima padaryt powerwash ir atstatyti į gamyklos parametrus vos per kelias minutes. Jokių tech žinių nereikalauja šitas kompas, tai yra vienintelis jo privalumas, bet čia chromeos privalumas, o ne pačio kompo.

Beje, ekranas nėra full hd, o tik 1366x768 pixelių, galima padidint arba pamažint, bet tada vaizdas išsikreipia ir pasidaro neoptimalus.

Aišku galima į jį įrašyti linux Ubuntu arba GalliumOS, bet aš labai abejoju, kad tai padarys kompiuterį kiek greitesniu.

IŠVADA

Jei turėčiau galimybę vėl pirkti kompiuterį, nepirkčiau chromeOS kompiuterių, nes jie nėra iki galo išbaigti ir juose pilna klaidų, kurios tik apsunkina darbą.

Pagal savo technines galimybes šitas kompiuteris vertas apie 100 eurų, nors jis naujas kainuoja apie 350 eurų. Kaina yra per didelė. Už tiek galima nusipirkti pilnai veikiantį ir naują windows stacionarų kompiuterį. Aišku aš nežinau, ar apsimoka čia lygint stacionarius su nešiojamais, bet jei žmogus nori blogą rašyt, tai šitas chromebookas pats tas, nes nieko daugiau su juo nepadarysi.

Pirkti neverta.


Save suprast nėra lengva

Jei viskas padaryta iš atomų, tai tu esi atomas, kuris bando pats save suprast.

Nenuostabu, kad tiek daug žmonių nežino ką veikti gyvenime, save suprast yra pakankamai sunku, net aš pats nežinau nei ką, nei kaip čia daryti.

Tai yra dėl to, kad sąmonė nuolat tobulėja – tu nesi toks, koks buvai vakar.

Ką jau kalbėti apie emocijas ir mintis. Galima svaigti, kad mes dvasiniai gyvūnai, bet materialistiniu požiūriu žmogus tėra mėsos gabalas.

Matai, jei kažkuo tikėsi, tai nepakeis tavo fizinio gyvenimo.

Vienintelis dalykas, kuris leistų tau gyventi yra milijonas eurų, tada nereikėtų jokių dvasinių gyvenimų, jokių motyvacijų, jokio pozityvo ir kitų dalykų. Gyvenimas būtų toks, koks nori.

O kai nėra pinigų, tai tada yra vergovė dėl pinigų arba parazityvizmas. Žmogus vienas negali išgyventi šitame pasaulyje, tie, kurie turi daug pinigų priklauso nuo tų, kurie juos jiems duoda. O turtą gali bet kada atimt, tad niekada nesi garantuotas dėl savo gerbūvio. Visada atsiras, kas tau aiškins.

Viskas būtų geriau, jei žmogus galėtų gyventi taip, kaip jis nori, bet esmė ta, kad didžioji dalis žmonių tiesiog egzistuoja, tame tarpe ir aš. Nėra pas mane gyvenimo. Jei skaitai šitą blogą, tai ir pas tave nėra gyvenimo.

Mes priprantam prie savo gyvenimo, nes kitaip gyventi nebandėm. Jei žmogus priklausomas nuo pašalpos, jam bus sunku pakeisti savo gyvenimo pajamų šaltinį. Jei žmogus dirba ir yra priklausomas nuo darbo – jis niekada nebus laisvas.

Visi mes norime būti laisvi ir nevaržomi, tai yra pagrindinis žmogaus noras – visi nori dominuoti ir kažką valdyti. Nes mes tiesiog gyvūnai. Mums galioja tos pačios biologinės sąlygos, ims ir suės mus gyvenimas – niekas nesirenka savo ligų, savo draugų, savo darbo – nieko mes čia nesirenkame, nes jei galėtume rinktis, taigi nesirinktume darbo, kuris mus užpisa iki gyvo kaulo, o dar sako, kad darbą žmogus renkasi, ne žmogus darbą gauna.

O tada daro viską, kad neprarastų darbo, nes gali gauti prastesnį darbą. Mums vis kažkas kažką duoda, tiek, kad nenustiptume. Jei mes nustipsime, tai bus labai gaila – nes nebus vergų, kurie dirbs.

Visais laikais buvo vergvaldys ir vergas, niekas iš tikro nepasikeitė – tik davė jiems laisvės pojūtį.

Aš nedirbu, aš rašau ir šitas dalykas man yra mielesnis už visus įmanomus darbus, geriau jau aš būsiu badaujantis rašytojas, nei 150 eurų gaunantis kompiuterių technikas. Mano specialybė neturi ateities.

O kai pasisiūlai atlikt praktiką už tiek pinigų, tau net nepaskambina, tai ir yra įrodymas, kad darbo žmogus pasiimti pats negali. Susirasti darbą gali bet kokį, bet gausi tik tą, kurį duos.

Ir mus pastoviai vertina kažkokie idiotai. Jei nori gyventi puikiai sociume – turi būti įvertintas. Jei sociumas tavęs nevertins, jokių turtų tu neturėsi, nes tu nepatinki kaip žmogus, bet jei nusprendei būti rašytojas, tai rašyk, niekas niekada tavęs neskaitys, nes ką galima išmokti iš žmogaus, kuris neturi gyvenimo. Niekam nerūpi apačia.

Jei aš kada tapsiu ten žinomas rašytojas ir mane skaitys ten mokyklose, nes visą gyvenimą praleidau rašydamas visokį šūdą, tai aš pasakysiu jums iš anksto – achuet, o kur jūs buvot, kai man jūsų labiausiai reikėjo?

Nekenčiu aš daug dalykų, jei yra unconditional love, tai yra ir unconditional hate. Kai žmogus nekenčia visko už bybys žino ką, nes gyvenimas neeina. Nemėgstu religijos ir užsigrūzinusių žmonių. Nemėgstu žmonių su kuriais negaliu susikalbėt, bet čia gi istorija apie tave ir kaip tau padėti, prie ko čia aš?

Ką tu mėgsti? Dėl ko gyveni? Nu ir kaip slinksi prie gyvenimo stipimo? Dirbsi ar priešinsiesi sistemai?

Aš tai nenorėčiau, kad sisteminiai žmonės skaitytų mano tekstus, bet tik jie turi pinigų, kuriuos man reikia kažkaip iš jų išmelžti – žinočiau kokį algoritmą suvesti į šitą prakeiktą kompiuterį – suvesčiau ir visi pasaulio pinigai būtų mano, o aš būčiau the new Stephen King, kurio deja nesu skaitęs, bet pochui, kas skaito šiais laikais? Būtent, niekas, nes yra žymiai geresnė medija – audio, video, todėl audio knygos labai daug kainuoja ir tiesiog yra bumas. Ne dėl to, kad knygos prastos, o dėl to, kad skaityti yra darbas.

Reikėtų man įgarsinimo savo knygai, tačiau kiekvieną kartą pradėdamas įrašinėti pradedu žvengti – tokį juokingą šūdą, tik aš galėjau parašyti, o jis rinkoje tiesiog neeina.

Ir būk tu rašytojas rinkoje, kur yra visiškas pochui. Niekam nerūpi tas žvilgsnis į gyvenimą pro mano akis. Nu gal vienam, kitam. Kiekvienas yra susirūpinęs savimi, o tam, kad domėtis kažkuo kitu – reikia turėti gyvenimą be streso.

Viskas pasikeičia tada, kai tu tipo parašai knygą ir ją parduodi, tada nukrenta kapeika, o jei esi geras pisakas, tai tada ją išverčia į kitas kalbas ir staiga tu visiems perpisi protą ir matrica nusihackina, kaip čia pasakius. Juokai, juokais.

Niekada aš dirbti nenorėjau, nes tiesiog viską kiti padaro, o jei dirbsiu aš, tai kažkas nedirbs, nes darbų visiems nėra, o ir galvoju, kad tai, ką norėsiu daryt, turėčiau pasirinkti kažkaip pats, o dar kažkas sakė, kad va pasirink veiklą, kuri tau patinka ir nereikės dirbt.

Tada kai pamačiau tuos blogus, galvoju – suka – noriu ir aš. Ir pz ką aš galvojau apie pinigus, apie šlovę, apie bobas, tačkas, kurvas, alų, cizas ir jė, keliones. Žodžiu bybys gavosi, mane kaip tyčia lydi lėvų pasirinkimų kupinas gyvenimas. Esu tas taip, vadinamas, low life, kuris daro visišką šūdą, o kiti man sako, kad aš protingas. Tai gal ir esu protingas tarp dalbajobų, bet ne aukščiau.

Iš tikro mano savivertė yra žema, bet tu pats pagalvok, kaip ji gali būti aukšta, kai tu tiesiog nieko nemoki gaut šiame pasaulyje, tik xaliavą? Noriu aš daug iš gyvenimo, kaip visi, bet kaip pasiimt tai – čia klausimas. Nori visko tai visi, ir dar lengvai – visai kaip aš. Tokių žmonių kaip aš yra milijonai, bet ką jiems duot, ką gi aš galėčiau jiems parašyt? O ar duotų jie man šaibų?

Matai, bedarbiai šaibų neturi, todėl jiems sprendimo nėra. Bomžai visokie, alkašai, kurvos ir degradai, šizikai, autistai – čia yra dugnas, kurį kažkaip bandome pakelti į viršų, kad jis būtų ne ką prastesnis nei viršus.

Protingi aiškina tiems, kas nesupranta, bet ką tu išaiškinsi žmogui, kuris nieko nesupranta? Nieko, ką gi daugiau.

Kuo daugiau apie save galvoji, tuo sunkiau save suprast, o jei dar bandai aplinką suprast, tai išvis pizdec.

Jei po visų mano metų rašymo, man nieko neateis ir nesugrįš, tai eisiu susprogdinsiu televizijos bokštą, tada ir skaityt pradės, nes tipo nu kaip čia mąstė tas šizikas. Jo-ma-jo.

Žodžiu bybys čia, o ne gyvenimas. Pasakysiu tik tiek, jei tu rašai gerai, tai rašyk savo kalba, nes jei kažką gero parašysi išvers žmonės į kitą kalbą.

Ople nachui – davai.

2017-07-17

Код для высококвалифицированных обезьян

ЬЬУВВИУЬИСРЯГХюЯУВИЕУВБХЕРЦЬТТДюТЮЯУЬЬЯГСТИХБРЖЮМЯюТЮФХТЖДЬИТЯФЮюТЦЕИЖЦЮВМБЯЕЯХРТДЮюЕВЬДУЕЕУУМЕХМУДюРТУЮЖРЕРТМХДФюМЕВФЮРГТБФТДЮюБВЦЦСФГЦЮДТюЕЬМВЕДДСДФБГЖЬЬЕюДЦЯТЖМЮТСДСюИБЯУБУТЖТЯУюГЕЬЬЬМФЮТЯИСИУУХМДюЖИЦВИСТВЬЦБЯРЬБФюДЖБТВХУЯЦУХЖюТСИРЦЕВИЦДГДБИРУИВЬюУТМЦСУЬЬМЯУЬХХЬюЮРЯДБМДРЮРУЯТЯГТГЯЬРБЬХюФУФФСДХЦГРБМюУЦСЕРВСЦМХГЕРИМюЬХФЯРЮГЦУХЦСРГМБюИВБЮМЕИЯРГЬВСИЖМюФМЬДДДИДМДЕЖФЬСюМГХГЮБЕЬДИСЦЖФДТЖЦЕюФВМИЮЖЬЮМУХЕМВСюЖРМДСУБФФЯБюУБЕЦДРДХТФГФЮИВЮСЦюДИУГЦЯТХВБУЖХюДЦДЦЬГБЬЖЮМБРГЦТюМРЕРРГМУСЦЖЖЮЖЦВВФРФюУДГТЬВТВФГюЦЬЯБГДРМФДХюУБТМЕДДЮММВюЮЦБЯЮФВФИБСЕЯюЖЯЯГСДЬТФЬЦРБФДДЦБМюВГБЕФМЖЕХВФДЦИГРюЬЕХВДУСИВИВХФРюЖДЕФСГЖЦВЦМХРТБюДМРВГВБРДСЕИИДБСЯДюУДЖРРМБРГЬюЖЮБЯТГХВЬУДЕЖДВМЕХИТГВюХЦЮЯЕЕФТМЬЕУЕИИЯРюЯЯДДРССЖДДВЯЕСТТЖХюЮЕУСРСБЦРЯБВюЬИТЮЦБДЮЕИДБВГУЯФДЖТюЦГХЖРСЦЖЬИХТМЯЕСФТУБХХЯЯУюГФМТЯЯЕСЬФВДЦЖЯВБТГФюЕСХСЮИЯБЖЯВЖюЦВЯБЖСМЮРЕГУУюВЖДУЯФЖЬЖСДФВДВюИМИМГЯСФСГХВГХББюУЬФЬХГЮТЦХХСГЦюВДТЕРЯДЖИРМЯВЕЬЕВИТюУУГЬИЬЦХЮСИРЮЦБДЯюФЖЖРДХСЦТФДДДУЦДДХюЮЮЖУРФБРЦХХССВюВЖСВХГБИЖСЬЮЦЕСГюУРТСБСБУЮЕЯюВЮУУСТРВЯТСЕМЬюЮЕФЦВЖЦЕМРЮЦТССХФХВМЮюИЖБФУБИХЦЮМИТюМЕЖЕЕТТБГЮРМЖЮЮЯЮЦГДЕУРюБМРТСГЕФГГСХУЦХЬюИЕСГУГМДДМРЦюЖТЬМРРСХРУДЬЯЮРИДБЮюИВБСМББЬРБИФБХДВУюЦРЯЕМДЮЬЮХМРРТТИЯЯСюЮДЮХСРСУФЮДДЯМХХЬТюЯГБЦУРСЖРВХЦФТЦЬИюГМХЬЦЖДЬИЯ

Code for highly trained monkeys

APCGX7pYpvMm5sVLQCu9Ro8yo2hTEPmp7P3y9hkuN8j7BGDCRi4fsLqg imQohIdGIOrCmo9FDatxwgdXwOw2Mjt9qBGxuqbpM6FtvlltW9t2zGvc 01lK82HBR-3vF5imXP8GDJppYiENNfWBkLlrwqG0Eh2graNQjRnUt-_i lZuIJNJ4-x6HFsWeWZ20DgClZncNR8pwDhDXlXZWEZsTx8V5ireHDS-u zWl7bYdQOLhVSMTTEE8FQOYYsr9nEb9-o_FCaidiM6vgIrjlcr-vHZMC qd5LsRZHMoPC7WTpScGLxBvr0xPyKZP8m6ZDxdTxRdmm_dBg_JmcHZsV HOYOvquFAjlNmOu-73vn0Q9jdNj4lx7ZUNU6QMW_BvWXgqTAvG6Ocexz _xwOGX86dJ3OH26qo5e-2Aq7j5R5RfIWTVltaSG0uyCueyXt8lc4-Nz5 Z3E9UOaD5xKvoyr5b6RNMbkeOF6BNfYbWE-cx4VJv4l2I5yVuMYGHVRt vdxQpFOyD_rodcGwcJAqJkc5J9rsyzv142VReAAaDJfPBnpS2RDKpdOS PL00xcby2wvPIBFQ96wASF5qTixqsFlyyynrLS_XBQ-lwBkLckFSLW6W N2zXhJZWyKCaOuBTLim7wZJ4LR2IaT6D0mKv7Ml9SWUw1IurqVVnliHm IfWdppS4pXMGBr867y_HHB1vew-VlvzihErRkhmXszKMmgz_FZyHXcMX PBRInJHKhVbWo4hklKM67oIwOBpQKbISGZaWIMwiY9qjHptaewsWRRLw W3TcnJGWHJaHJlWQQ6oXCwygm49qiYr6bSS48mOLzMgB3SnWt8uBEKH0 Il8RDkKFqWOh28jPRCQT2E43C2b5dtERohbcRxfRGcah6j6xJmOXhEop m89Tl_r2880wIbISTC8IqH4kNm6UpKpzM_CtO41i6q0FNTF8mpggpIO7 0ZMVw-2Aj5ic3aTtzW_7FwBc4j-1ju0smViZtSlvifl7Zfuipjva0pgy eZKu6mJueB9uyIeZRTQ3k2RMcg3FYVbfKBjauyuMrXqBZBXNwL_2IKAM qmbQk3sdUjvBxR2uHorkbzJ_gY4YOssfqEEdAwjh9_9q983HuIAQHs6U QOpsgrsuWeSJSADEAPi3Vj-Jxfb38m9R7sRyTgbkHOjUf4U_aCwHzGrN hQoa3Z-49Lx7_dU9ZhEizt9jf1pYRsCtPGBH8Uo71tk1XJJThq5n3X_9 veW_pxUrcIFcPXCWYcG2yFKJqPshucDDEX_c2HdCtQv4nweYpQOkuW2w _fgXf7I3Xs-aOC58yxGdpAXcurhQk8bOneHNscFEvClnZK1bZv03ZGdX eS3o_NhHHq9-npPH-zEr6KZ0C_m48wwuGug232BJMBMv3vMdUV3_o37k sXnBBB9D3OqjzLT6V_c3XkNH6RrmaRTOYU8sMeRetNDUNE2UViHavQq7 tmHUa33AduJbcjcrgleOWTXZG9f59ezAJ-txJhyow-kvS51ZEPxbF4TL 6tchYWw0T44zXrQrMJK4m72F3fL7MbFilGgzyKoPGzAP06a1399Tmng5 A9UxC9XSvOc3bIc4b9pYqHfapKnvQ-8_YzaKA7qRE0A9jK8VBIf0bQlx _3jA5djjYf2_mHuKkbHntnrMQ6K7E-7R5JnQb2roTo0FCFe5je0TzEKM mrCcsNNUJWqAPy4J3EEQJ8vflFrLA40JT2XIIpZVHqx20owDlo2Oef04 bUpi0NRafcGy4MjH2AzZ3_C9C9e0rsAKTBrWMLLwUMcVxr8L0Igz7r0s tHIZ6muJsZralOtu_QBsEV3UdrZPMEBBcc1W-tHz_rO_vvYCo6C5OzHP -DJbNtVDNuERTX6rauivx-eQDXwozeKxUTht4a7CkrVu1D0vMYNd0XXi DxXniWifkPTcKpSsCJleSpvwbzXYALjaKecc8L7Pb2Sa0GWzKQ6V_NDD X6KGIof9atAIdXX1teuX3_DH1DFu6EZnd6gP7NoI5KecB5Tbh8ELyfjG 2NpMOKduTZwgoE5BPcmHQkRXvI8IPP9G4xWSxh22ohKoNKgQtGw9ejX3 1rY2ncudyesXAsv7S4yXuMyBx7xFkf5nvboV0bK2XLXQ_sWQg21jrlFa yc_NXjFofNoBBPa2jUw8YRtVcAW2k5dhyThEcaRWqki6c1MV8OBYXIxP mB2HDEqcCEnj5tEsJ4YAjyuEQ_T4ajYR9VQSR8U3CRyW3KxNMRPfpJJy n1BEqx7-HDaiAOzlfgGo5pmNcVV8dyncx6os_3XMdQN44guUtIhlfQ2o g3yTWbwJur-iqddDuMJ0CelVGBQzSy_pdmdWhz5uzh2AiZzU7xUQjM44 Etv34siisJrsccjGkknIFEtcr7s8Lwyc3Toiz5u2dLklBlSn15BVgE8s -YD2NtPSQd1xmkvjr79vvBD2Kka2ybZEj7i24FTy1BxEaWAoA02xGR2M Qph6lQZX9AX-Nb1H5HUaJIGtcD-dhcaqSoFMs3fFDmrTOie2cn7IuBAl b3fLxQg0qnvIj9ukIbvRnPUX7pqh1gl_i7dHkezlm4MM753aMgFDgiim VfePu_l7iiKD6AyMwd6WEkJUpeFOuo4MPWcFbn34LOiItyoa22uCl4fe dk361T5rIguFAPFKk-wh2YTQ8xiH2O3JZ5anD0PRxNitJGUZy2I1oSnM 5JtQSFG4Sb76oCSi5SHaI08641nk_B-VjdGHLS5yUCPB9ZGHfAY94mm2 WGIzzoInWcFV85QmB11NIWzwPwieuM1uTnpBsnJwsCkOcFUs7e9oc4oZ hL_hqE6BQF_5BfikekUs39FIx4Iwf72Xgr6P4xWSqzPGUoufRZgDaOay KRSmOwpeG1CpF75VE8CAH0sgWsTfr-DlrvPyYQ07bggkvrEfwVQO7bFC tqZrKocGrlERdCXjiQcTPsUx6nzPEhxj5IN_9iouwEIdApyOZdothXlr NW8mLsRVDuJmf9J0pyXhBp68bFgV4-SAzkhj-bLJ8FIODFGa6uKcUDJi TeAxnZBr3Bn9UjAcFTgS37PkSbUUltDxeccPcwmbWOyc442cZB33gWzM Y3-Q9Bw-Kq7R1rznmOKGTBAjewHajBYYLbg4qg4Y7H3yDCukkE6utoqz 5QGA7UB0ot0nSkoNgyZF67DfaXuhVyVnSqV4Rk5up092E5-O4AbJdkKf RNmXQURY2O9RBsjyQs4lKrr8AUNQ84Lwvtka7vku04Rta4m-wEduti7y L74X4TD7o-F617m3UmYBZ4vu7xFklZTVJjToSNiJ9BGlk8391d111_Dp -MtdJeVRbPo1rUKrYBnOXbJRd_jNL-bulWNvkvkVMgMego_-4TVLZEFO qwq6hPunOaNAxexWKRNB2NXBmarAXTh6xOMB4Zg8uQub6-uuHO_KhlRr L_dnduEdllafQGWF-j_n42wXVV3-5z-iw-YbNfw5HVNc5XHAqdKZCsmj aUWQ_WjVlqPZ5kB6xfEdes8f4vBvfYtyZ6kgNGSJMK1mO8AHbByOugpC uqJREwBhdkfS4A5MSOmzO1qxfWF_t8LwCqGLc0c_VwSvAjvKJYE67H4b znAB3qxwCOJ1Px5xtDlpIq2ZI5v_jjkgjmxYcBDpsrti-jQJYhTczva- hMuLA3o1Ia1Iu2yJzk9_M86aG86aUSz1pPjasMheaJxxgHczoMw8m0QD bjiNCDdF_6Src71PO4W4t1-DYGZIZD6pW-gqIqQAx_jLBzjC8llAhiik xKG-PUc-OgMtPYuykjNJk7me7J6J-G2c3UMIEwc7iP_gUZqgWZ0JDplW ifvzaT5Rqqxbm3DPJjNtOknjw56SBEMr36QBogbYryqeNGsNWl8bphru KXf_Yg5pXsDBxObsIxncpYZhJi49

Kaip sukurti blogą?

Jei nori tokio tinklaraščio kaip pas mane – jį gali susikurti čia, tam tereikia Google paskyros.

Šiaip gidu naujokams nerašau, manau kiekvienas internetą ilgai naršantis žmogus žino kaip reikia susikurti tinklaraštį.

Tačiau tinklaraščio rašymas yra nieko gero, nes jų niekas neskaito. Visi sėdi Facebook.

Tinklaraštis iš esmės yra platforma, bet kas iš tos platformos, jei ji nesugeba pritraukti skaitytojų.

Rašau apie metus su puse ir pas mane į dieną apsilanko vos dešimt žmonių, tai tada kyla klausimas – kam išviso tą blogą rašyti, jei jo niekas neskaito?

Mintis, juk turėtų kažkas skaityti, na kažkas skaito, nežinau – kas.

Tiesiog tinklaraščio privalumas blogger platformoje yra tas, kad jis kabo debesyje ir yra visiškai nemokamas. Todėl tai yra geriau nei dienoraštis po lova, tereikia kompiuterio su klaviatūra ir tu gali rašyti kiek tik nori. Aišku dizainą šiokį tokį reiks pakoreguot, bet šiaip man patinka šį platforma tuo, kad yra labai paprasta ir pradedančiam rašytojui yra pats tas, manau sudėtingesnės platformos net ir nereikia.

Blogger.com turi lietuvišką sąsają, tas palengvina tinklaraščio sukūrimą tiems, kas nemoka anglų kalbos.

Skirtumas tarp rašymo medium.com puslapyje yra tas, kad mediumas turi skaitytojų, bet jie visi amerikonai, ten lietuviškai rašyt ne vieta. Facebook fanų puslapyje galima rašyt, bet ten nepritaikyta ilgam teksto turiniui, bet facebook portale galima nusipirkti straipsnio iškelimą vos už kelis eurus. Jei paprasto tinklaraščio niekas nemato, tai facebook socialiniame tinkle garantuotai pamatys. Ten ir komentuoti lengviau, tačiau nėra archyvo Facebook lyginant su blogger yra griozdas.

Problema su turinio rašymu išlieka paprasta – kas skaitys tavo įrašus? Esmė, kad tinklaraštį reikia reklamuot ir užsiimt marketingu, o marketingo kursą galima gauti čia nemokamai bei gauti sertifikatą iš Google, pats šiuo metu tuo užsiimu.

Kitas variantas, yra daryti Youtube vaizdo įrašus, Youtube platforma yra populiari, tačiau paprasti web kameros įrašai ten neeina, reikia geresnio turinio.

Tad pasirinkimas lieka tavo, ką ir kaip tu nori daryti?

Personų kūrimas

Kiekvienas rašytojas, verslininkas ar menininkas turi turėti savo amato, kūrybos personas.

Kad sukurti personą, reikia atsakyti į klausimus tokius kaip:

  1. Kuo domisi asmuo, kuriam kuri produktą?
  2. Kiek jam metų?
  3. Kokia jo lytis?
  4. Kuo jis tiki?
  5. Kokios jo svajonės?
  6. Kokiais kanalais jį galima pasiekti?
  7. Kas jo autoritetas?
  8. Kas jam trukdo pasiekti savo svajones?
  9. Ko jis nori iš gyvenimo?
Klausimų gali būti ir daugiau. Kiekvienas rašytojas turi apytiksliai žinoti, koks žmogus skaito jo tekstą. Jei žinosi kam rašai, tai didesnė tikimybė, kad tokių žmonių atsiras ne vienas.

Nėra nieko blogiau, nei tekstas parašytas neaišku kam. Mano manymu geriausia rašyti tokiems žmonėms, kokie esame patys. Nes su tokiais žmonėmis rezonuosime geriau.

Planas B yra nereikalingas

Kai užsibrėžiam tikslus, tai dažniausiai sukuriame planą B, ką darysime, jei planas A nesigaus.

Vietoj to, kad stotume tam tikra kryptimi mokytis, stojame bet kur, kur tik priims ir nereiks mokėti pinigų, o po to turime išsilavinimą, kurio negalime pakęsti, o ir darbo pagal tą specialybę nėra.

Gyvenime, aišku, reikia viską išbandyti, kol atrasime savo dalyką, kurį daryti yra tiesiog malonumas.

Aš savo gyvenime išbandžiau viską ką galėjau, bet niekas taip nelipo kaip rašymas. Aišku galėčiau mesti visus rašymus ir taip toliau, bet tai tiesiog nėra pasirinkimas.

Kai žmogus konkrečiai žino ko nori, tik tuomet jis gali tai pasiekti. Problema, gal sakyčiau yra tame, kad tikslą pasiekti nėra lengva. Atrodo, kad norime tam tikro dalyko, o realybė duoda mums visai kitokias sąlygas, o po to sėdi ir nežinai ką čia daryt.

Žmogus, kuris turi aiškiai suformuluotą tikslą yra nesustabdomas. Jam nereikia plano B.

Siekiant kažkokio tikslo reikia išbandyt visas metodikas. Nes garantuoju, kad nepasiseks. Visi sėkmingi žmonės yra pagyvenę, nes tiesiog sėkmė ateina antroje gyvenimo pusėje.

Daug kas nekalba, bet sėkmė ateina po dešimt metų kasdienio darbo, tačiau reikia pinigų šiandien, todėl reikia dirbti nenorimą darbą, keltis ryte, eit kažkur per lietų, tai juk diskomfortas. Juk žymiai geriau būti kokiu nors kūrėju ir kurti savo meną sėdint prie kompiuterio.

Jei nori groti gitara, turi ilgai ir nuobodžiai mokytis, o ir ne visiems lemta groti tą gitara.

Mano galva, žmonės nelabai supranta, kad ne visi gali būti vienodi, žmonės yra skirtingi, taip sistema yra aprūpinama viso spektro darbais. Jei visi būtų tokie kaip aš, tai nebūtų jokių kompiuterių ir nieko. Man kažkodėl atrodo, kad žmogaus likimas yra užprogramuotas, nežinau kodėl.

Jei žmogui lemta būti menininku, tai jis ir bus – jo niekas nesustabdys. Jei žmogus yra verslus, jis gal bus verslininkas. Jei žmogus kreipia dėmesį į simboliką ir yra žodžių nerdas – jis bus rašytojas.

Nuo savo likimo nepabėgsi, jei lemta susirgt – susirgsi.

Todėl reikia turėti konkretų planą A ir jo siekti, arba susikurti planą A pagal duotas sąlygas, blogiausia yra nieko nedaryti ir stovėti vietoje. Planą B gali išmest į šiukšlių dėžę.

Įgūdžiai susiformuoja atliekant praktinį darbą

Kalbėsiu apie rašymą, nes tai man priimtiniausias dalykas gyvenime, tai mano aistra ir hobis.

Tam, kad suformuoti įgūdį, reikia surasti terpę, kurioje tu gali lavėti. Jei esi rašytojas, nors tai tinka bet kokiam dalykui, turi susikurti tinklaraštį ir rašyti tol, kol išlavinsi savo talentą.

Žinau, ne visiems lemta rašyti, bet yra tokių, kurie rašo. Pasaulyje kur visi šneka ir kiekvieną dieną įrašų daugėja yra labai sunku padaryti taip, kad tavo balsas būtų išgirstas.

Reikia suprasti, kas ta kokybė ir savo skaitytojui duoti tai, ko jis ieško. Čia jei esi rašytojas.

Bruce Lee kartą pasakė: bijau žmogaus, kuris kartojo vieną smūgį 10 000 kartų, o ne žmogaus, kuris moka 10 000 smūgių.

Visi mūsų norai gali būt pasiekti, tačiau tam reikia praktikos, žinių, laiko ir plano.

Todėl reikia pastoviai lavintis, nes pasaulis nestovi vietoje, yra didžiulė konkurencija. Visi nori to milijono. Visi nori finansiškai būti nepriklausomi.

Tačiau retas, kuris žino ką reikia daryti. Jei būtų sėkmės receptas, tai žmonės juo pasidalintų, bet konkrečiai ką kaip ir kiek laiko daryti – niekas nepasakys ir tą reikia suprasti.

Dauguma žmonių daro labai minimaliai savo gyvenime, taip jie dirba visą gyvenimą, tačiau dirba minimaliai, kad galėtų save išmaitinti, tai jei nori sėkmės – turi padaryti šiek tiek daugiau nei tie, kurie daro minimaliai. Jei tavo mėgstamas blogeris parašo vieną įrašą į savaitę – tu parašyk du. Supranti kur aš lenkiu.

Daugiau darbo visada duoda daugiau rezultatų – tai yra faktas.