Vygintas Varnas

Monologai

Tas ilgas kelias svajonių link

Kartais atrodo, kad ne tu pasirenki dalykus, kuriuos darysi gyvendamas, o kad tie dalykai pasirenka tave.

Jei galėčiau, tai rašymą iškeisčiau į kažką kitą, gal matematiką.

Prisiklausai apie tuos sėkmingus žmonės ir tada pradedi svaigt, kad jo - tu ne ką blogesnis nei jie ir taip toliau, gal tai tiesa, o gal ne - nesvarbu.

Tada prisėdi prie savo taip vadinamo darbo, kuriuo netiki niekas, tik tu pats, bet kai darai, darai ir rezultatų nėra, tai pradedi galvot - kam viso šito reikia?

Koks tikslas turėt kažkokią svajonę, kai pasiekt ją yra "beveik" neįmanoma.

Ir tada tu atsiduri tokioje situacijoje, kad jei nedarysi, tai bus instafeilas ir teks eit kažkam kitam dirbt, kur pinigai iškarto, po mėnesio.

Bet dirbant kitiems, tai kitų ir sąlygos.

O kai darai sau, tai sąlygas kaip ir pats kuri. Bet galiausiai, jei esi rašytojas - įsiremsi į savo auditoriją.

Blogerį, rašytoją žmonės turi mėgt kaip individą, jo mintis ir nuomonę ir taip toliau. Aš tikrai nustojau manyt, kad rašymo kiekis kažką reiškia. Aišku daug rašant yra ir tikimybė, kažką gero parašyt. Bet juk ne tame esmė.

Niekada netapsi autorius, jei nepatiksi niekam - čia nesvarbu kiek rašysi.

Rašyt, tai rašyt gali kiekvienas. Bet prisižiūrėjus įvairių video apie dirbtinį intelektą pradedi galvot, kam išvis reikia rašyt, kai atėję į rinką robotai rašys knygas skirtas individualiai tau.

Kažkada galvojau, kad rašyti yra labai svarbu, tai man kėlė didelę reikšmę, tačiau kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad mano raštas tiesiog nuskęst tarp kitos informacijos internete.

Informacijos yra labai daug ir kiekvieną dieną jos atsiranda vis daugiau. Todėl internete reikia, kad apie tave kažkas kalbėtų, kad tavo tas tekstas kažkaip išsiskirtų, kad būtų lengvai randamas ir taip toliau.

Labai daug technologinių niuansų tam internete. Tą tinklaraštį rašyt, tai nėra sunku, sunku yra pasiekt auditoriją, ne veltui tokie dideli pinigai reklamos srityje sukasi.

O dar kai rašai apie dalykus, kurie įdomūs ir aktualus tiktai tau ir dar kokiai dešimčiai žmonių tavo krašte, tai tavo svajonė greičiausiai niekada neišsipildys.

Gerą rašytoją žino visas pasaulis, nesvarbu ar skaitę ar ne. O kiek yra nežinomų, kurie irgi rašo ir taip toliau.

Kiek tokių kurie rašo ir negauna nei cento už tai, o rašo visą gyvenimą.

Apie tai reikia pamąstyt.

Dažniausiai galvojame, kad esame tie iš mažumos, kuriems gal kažkada pasiseks. Visi gi norime būti unikalūs ir įvertinti.

Tiesiog sėdi ir darai ką jauti, kad turi daryt ir žiūri į rezultatus.O jei jokių rezultatų nėra, nei finansinių, nei kitokių, tai ką tada daryt?

Yra labai daug aplinkybių, kurios trukdo pasiekti tikslą, juk dėl to pačio tikslo "kovoja" labai daug žmonių.

Kiek žmogus gali daryt kažką be atlygio? Metus? Du? Tris? Keturis? Penkis? 10? 20?

Čia ir prasideda problemos visos. Kad tiesiog užknis kažką daryt. Užknis stengtis ir visiems įrodinėt, kad jo čia gi aš best rašytojas ant Lietuvos.

Jau nuo pat mažens aš galvojau taip: kam kažką daryt, kai yra žmonės, kurie už tave 10 00 procentų gali padaryt geriau, tai kokia prasmė kažką mokytis?

Buvau mažas galvojau, kad esu protingas žmogus, bet pagal savo gyvenimo pasiekimus supratau, kad aš tokio proto kaip ir beždžionė, o ir geriausias dalykas, kurį sugebu daryt yra juokas lyginant su globaliu mastu.

Tai iš to seka klausimas, vėl gi, kam tos svajonės, jei jų pasiekt neįmanoma turint vidutinį protą.

Tai aišku yra gilus pesimizmas ir gili depresija, tačiau tai yra tiesa.

O išlikti optimistu ir galvoti, kad jei va, dar vienus ar kitus metus parašysiu kažkas pasikeis yra morališkai sunku.

Kita vertus, kai jau supranti, kas yra tas rašymas, tai gali pripažint, kad gali rašyt bet ką, nes realiai niekam vistiek neįdomu.

Todėl tie žmonės, kurie sako, kad reikia būti tiesiog užsispyrusiu ir taip toliau, tai ką jie išmano.

Visi tie milijonieriai ir geriausi rašytojai negali patart niekam, nes tos pačios taisyklės kitiems negalioja. O be to, kam jiems konkurentai?

Kitas dalykas yra apsimetinėjimas, kad viskas yra gerai. Nu gal kam gerai. Man tai nelabai, nes aš išvis iš jokios savo veiklos negaunu jokio rezultato, nei moralinio, nei finansinio nei dar kažkokio, o ir lietuvių rašytojų nei vieno nežinau, nes man asmeniškai ant jų nusišikt, visi jie pievas rašo tik jų pievos kažkam patinka. Toks ir skirtumas tarp žymaus rašytojo ir nežymaus - visi jie pievas rašo ir nesąmones.

Tiek daug prirašyta, o skaityt nėra ką. O jei ir yra kažkas parašyta, tai lengviau pačiam parašyt, nei kažką ten rast.

Žodžiu, jei kažkas galvos kažkokią svajonę, tai geriau kažką realaus ir labiau įmanomo, nei "rašytojas", nes average protui tai neįmanoma.


Tas vienas supistas dalykas apie darbą

Prisipažinsiu, aš niekada nenorėjau dirbti.

Man darbas visada buvo ir bus kažkokia našta, kurią turi daryti dėl kitų žmonių ant kurių tau visiškai nusišikt.

Aišku aš domėjausi verslu ir kitais verslo dalykais, bet pats dirbt nenorėjau.

Ir šiaip kol dirbi tu nesukuri jokio ilgalaikio produkto, kuris priklausytų tau.

Visada galvojau, kokia prasmė kišt į galvą visokias nesąmones, kad po to visą gyvenimą, ten 40 metų praleist kažkokiam darbe - laukiant kol pakels algą.

Aišku verslo aš norėjau, ėjau į kažkokius kursus, galvojau būsiu verslininkas ir bus jėga. Būčiau gal neblogas verslininkas, bet taip nieko ir nepadariau verslo kryptyje.

Per visus tuos seminarus ir mokymus, kur man norėjo įkišti vergo mentalitetą - aš supratau tokį dalyką, kad žmogus, kuris nori gėrovės sau - niekada neeis ir nedirbs kitam. Tai gal buvo pats pagrindinis suvokimas, kuris ir nusprendę didžiąją dalį mano nugyvento gyvenimo.

Kad ir kaip ten bebūtų dirbti turi kažkokia tai sistema.

Aišku, jei neturi talento, neturi pinigų ir nieko nemoki - tai jokios sistemos tu ir nesukursi. Sistema jau turi būti sukurta, tau tik ją išnaudot reikėtų.

Ir tada pist atsirado visokie blogai, youtubai - galvoju noriu kažką su tuo daryt. Nenoriu, kad man kažkas vadovautų ir aiškintų ką turiu daryt. Priėjau prie išvados, kad geriau aš pisiu kažkam protą, nei kažkas pis man protą.

Rašymas išties buvo vienintelis dalykas kurį norėjau ir galėjau daryt, nors jokio talento aš kaip ir neturiu, o ir rašyt gerai nemoku.

Kažkaip laikui bėgant daėjo, kad rašymas blogą - gali sukurti sistemą, kuri veikia savaime, o tau tereikia laikas nuo laiko kažką parašyti.

Galvoju, išties, būsiu pats prasčiausias rašytojas. Bet turėsiu blogą, ties kuriuo dirbsiu 15-30 minučių į dieną ir to pakaks.

Žinai pagalvojau, kad jei žmonės negautų pinigų už tai ką veikia tuose darbuose, kurių jie nekenčia, tai nei vienas iš jų nedirbtų.

Dabar yra kažkoks požiūris, kad dirbti reikia dėl pinigų ir dirbti reikia daug. Man tai iš tikro niekada nepatiko ir iš tikro aš jaučiuosi laimingesnis kurdamas kažkokia "sistemą", kuri kažkada pasiteisins.

Skirtumas tarp darbo kažkam ir buvimo lėviausiu rašytoju yra tas, kad žinai reikia sukurti savo brendą, pasakyti kažką naudingo ir pripažinti faktą, kad viskas atsipirks tik tada, kai pats nustipsi, o tada jau nebebus svarbu.

O darbe sėdi pachalini kažkam ir gauni pinigus. Nustoji dirbt ir pinigų negauni, o ir sistemos jokios nesukuri.

Todėl ir sakau, kad turi dirbti sistema, kuri kažkaip iškels tave iš minios žmonių.

Žinai kai pradedi rašyt, tai visiems yra pochuj ant tavęs, nes rašymas tai ne darbas, o ir pinigų už tai negauni, bet tik kai pradeda sektis, o tai yra beveik nekontroliuojama, tai tada žmonės sulenda tau į subinę prašydami autografų.

Pasirinkau šitą kelią ne dėl pinigų ar šlovės, ar dar kažko, o tiesiog dėl to, kad tai yra daug maž nepriklausomas pasirinkimas. Būti rašytoju, tai išvis nebūti priklausomam nuo nieko. Visas progresas priklauso tik nuo tavęs. Kuo daugiau tu parašysi - tuo daugiau tu gausi, kai numirsi.

Gaila, bet kaip pažiūrėsi - visais gyvenimo aspektais priklausai nuo kitų, nuo tavęs mažai kas priklauso, todėl pats renkiesi ar ten daug dirbt kažkokiai kompanijai ir laukt kol pakels tau algą arba iš bet kokios beviltiškos pozicijos bandyt sukurt kažkokią sistemą, kuri generuos žinomumą, o gal ir pinigus.

Aš laikausi pozicijos, kad geriau trumpas gyvenimas, nei ilgas vergavimas kažkokiam vergvaldžiui.

Yra žmonių, kurie jau dirba 10 metų, bet aš nepasakyčiau, kad jie kažkaip labiau praturtėję.

Vienintelis sistemos kūrimo minusas yra tas, kad tai gali trukti labai ilgai, kol bus kažkokie akivaizdūs rezultatai. Ir tą reikia suprast ir įvertint.

Info sektorius išvis yra užbombintas informacija, tad kažkaip prasimušti, kai neturi jokio talento rašymui, tai kaip ir beveik neįmanoma, o jei dar nori greitų rezultatų, tai išvis geriau turėt vergo mentalitetą ir gyvent į skolą.

Aišku, jei neturi jokios pozicijos ir neturi ką pasakyt žmonėms, tai irgi geriau nerašyt, nes iš tikro jei žmogus gimsta rašytoju, tai jis rašo visą gyvenimą ir jam nesvarbu ar jis sėkmingas ar ne.

Seniau buvo sunkiau iškišt savo rašymą žmonėms, o dabar su tais blogais, tai pist, pist ir yra intike tavo raštas.

Problema su raštu yra ta, kad raštas yra bevertis, kol jis neranda auditorijos, nes iš tikro nėra skirtumo ar rašysi 1 žmogui ar visam pasauliui - darbas iš esmės tas pats, o rezultatai nuo tavęs nepriklauso.

Kai pardaviau kažkokios šūdinos knygos vienetą supratau, kad galiu iš to gyventi, tereikia parašyti milijoną šūdinų knygų ir užfloodint amazoną savo šūdu, bet kažkaip nutolau nuo šitos idėjos.

Matai kaip yra su tuo rašymu, tu arba pasiduoti arba rašai toliau, tai vienintelis dalykas, kuris nulemia galutinį rezultatą. O jei parašysi knygą ant prikolo - tai jinai bus parašyta ir kabės intike forever.

Nereikės jos rašyti antrą kartą.

Todėl ir sakau, kad neapsimoka dirbti daugiau nei 15-30 minučių į dieną jei esi rašytojas, kuris rašo blogą. Gali spamint ten visiems savo blogą, bet reikia suprast, kad visiems pochuj ant tavo to blogo, kol tu nesi nieko pasiekęs. O jei rašysi kažką gero, tai tavo blogas pats išsireklamuos laikui bėgant.

Pirmi metai rašymo išvis nieko nereiškia, nes kai nori į pasaulį išstumt kažką savo kažkodėl visada vyksta kažkoks pasipriešinimas - kol tu esi nežinomas ir dirbant su tavim pajamos nėra garantuotos, tai niekas nenorės su tavimi prasidėt.

Tas pats ir su skaitytojais, nebus jokių skaitytojų, gal ten koks 100 ar 200 per metus, kurie perskaitys visą tavo blogą. Kad žmogus būtų skaitomas, jis turi būt kažkiek žinomas, turėt kažkokį minimalų talentą, nu ir rašyt visą gyvenimą. Čia jau kiti nusprendžia, kas yra jėga skaityt, o kas ne.

Man asmeniškai nelabai aktualu, kas būna su mano raštu, kai aš jį parašau - aš jį palieku mirkt interneto vandenyse, gal kažkada kažkas suras, kas čia parašyta ir kažkam patiks. Tai jau ne mano reikalas.

Iš savo pozicijos pasakysiu, kad svarbu yra rašyti išlaikant savo poziciją ir nereikia nuleisti savo intelektualių sugebėjimų tam, kad įtikti kažkokiam skaitytojui, kuris vistiek neskaitys.

Prastas rašytojas prisideda šiek tiek daugiau prie pasaulio formavimo nei tas, kuris tik sniegą kasa ir pjauna žolę

Iš tikrųjų, atsižvelgiant į visą sukurtą mediją, visokius randamus atradimus ir sakyčiau labai greitą žmonių progresą yra sunku kažkaip žymiai prisidėti prie pasaulio vertybių kūrimo.

Šiandieną praleidau žiūrėdamas įvairias dokumentikas apie kosmosą ir kitus dalykus - nuo biologijos iki energijos baterijų kūrimo.

Ir susidariau įspūdį, kad jei žmogus neturi kažkokio ypatingo susidomėjimo tam tikra tema ir neturi sąlygų akademiniam mokslui ir kitiems dalykams, kurie atveria pasaulį - tai prisidėti prie pasaulio gerovės kūrimo nėra taip paprasta kaip atrodo.

Tenka pripažinti, kad pasaulį kuria vienetai. O visiems kitiems belieka domėtis ir sekti naujienas ir apie tai kalbėti kitiems. Tačiau informacijos perteklius niekada neleis visiems žinoti tų pačių dalykų.

Gali dienų dienas žiūrėt dokumentikas ir galiausiai liksi nieko nesupratęs, nes pasaulis taip sparčiai progresuoja, kad neatsilikti nuo visko - tiesiog neįmanoma.

Ko pasekoje pradedi galvoti apie savo rolę šitame gyvenime - nejaugi gyveni tam, kad sektum naujienas? Kokia gi esmė sekti tas naujienas ir po to apie tai pasakoti žmonėms, kuriems visiškai nusispjauti ką turi jiems pasakyti.

Rašytojas, kaip ir gali daryti didžiulę įtaką pasauliui, bet tik su sąlyga, kad jis yra skaitomas. O tu pažiūrėk kiek pasaulyje užmirštų ir niekam įdomių rašytojų. Toks jausmas, kad žmonės nieko daugiau nedaro tik rašo - nes rašyti lengva. Nereikia skristi į kosmosą ar kažkaip kitaip fiziškai judėti.

Mano manymu geriausios knygos jau parašytos, visa kita tik perrašinėjimai ir išvedžiojimai. Todėl rašytojo profesija yra kaip ir bevertė. Rašytojas, jis aišku daro darbą, kiša savo laiką į kažkokį "rašto projektą", bet realiai rašydamas praktinio pasaulio tu nesukursi. Viskas kas parašyta lieka ant popieriaus. Šiuo metu tai prieinama visame pasaulyje ir nežinomų rašytojų, kurie rašo kokį blogą yra daug, ir jie greičiausiai netaps žinomi ar pripažinti net ir po mirties, nes informacijos yra daug, visokios ir įvairios.

Gal jei pavyktų pasiekti aukštumas šitoje srityje, tai būtų kaip ir reikalinga, bet neatmetant fakto, kad internete tiek turinio, kuris yra žymiai geresnis nei visokie rašytojų pezalai, o ir dominuoja video formatas.

Skirtumas tarp sniego kasėjo, kuris gauna minimuma ir rašytojo, kuris negauna nieko yra tas, kad rašytojo pezalai kabės internete iki tol, kol kažkas nuims platformą. O sniego kasėjo darbas iš esmės yra be jokios išliekamosios vertės.

Rašytojas gali būti tik tada, jei tau tai yra hobis ir teikia kažkokią moralinę satisfakciją. Nereikia pamiršti ir fakto, kad žmonės nebeskaito. Tą ir apie save galiu pasakyt, paskutinį kartą skaičiau eilėraščius, nes visiškai psichuškėje nebuvo ką veikti, tai buvo prieš mėnesį su puse.

Imi ir pradedi galvoti, kad nelabai yra kaip prisidėti prie taip progresavusio pasaulio, o jei dar esi vidutinio proto žmogus, tai išvis - nieko reikšmingo nepadarysi. O jei įsivaizduotume visą visatą, tai mūsų patys reikšmingiausi sprendimai yra išvis nereikšmingi.

Tenka pripažinti, kad visą progresą padarė kiti žmonės, o ne mes. Mums belieka tik naudotis civilizacijos sukurtais produktais ir už juos susimokėti nukasus sniegą arba nupjovus žolę.

Kita vertus rašytojas galėtų prisidėti prie kažkokių nuomonių ar vertybių formavimo, bet pripažinkim - kam tai įdomu? Ne man.

Sistema pati savęs nesuvokia

Sistema, tai žmonių veikimo modelis, o ne ekonomika ar kapitalizmas, ar dar kažkas kito.

Tai reiškia, kad sistema turi labai žemą savęs suvokimo lygį. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų gal ir supranta kas jis yra individualiai - atpažįsta savo lytį, odos spalva, individualius bruožus.

Bet didžioji žmonių dalis nesuvokia, kas įtakoja visą sistemą. Žmonės per visą gyvenimą nesupranta kodėl jie taip ar taip gyvena ir ką jie daro su gyvenimu, nes iš esmės kiekvienas susirūpinęs savim ir nemato didelio vaizdo, nes tam reikia suvokimo pastangų - kuo žmonės iš esmės nepasižymi.

Esmė ta, kad kolektyvinis protas jis kaip ir žino, kad jis yra, bet jis savęs nesupranta, o tai reiškia, kad į eterį eina labai daug įvairios informacijos savęs ir tuo pačiu savo aplinkos suvokimo srityse ir visą tą informaciją iš esmės yra šūdas, kol kažkam kažkas nedaeina ir jis ne parašo dar kažkokią informaciją.

O kadangi yra labai daug įvairios informacijos, sistema pati nesugeba visko susemti ir kažką išanalizuoti naujo ar sumoduliuoti kažkokią situaciją.

Jei kažkam pavyktu suprasti, tą faktą, kad žmogus nesuvokia savęs kaip sistemos dalyvio, kuris iš esmės negali pasirinkti nes nuo gimimo gauna įgimtą žmogaus psichologinį tipą, kurio neįmanoma pakeist, jei gimei mąstytojas - tu negali būt darbuotojas, nes tai nėra tavo funkcija.

Tai reiškia suprasti panašiai kaip ir skruzdėlyną, nes skruzdėlynas yra sistema, tai puikiai matyti iš išorės, kai tu esi stebėtojas. Bet pamatyti save sistemoje ir tai suvokti yra labai sunku, nes žmogus nemato viso vaizdo. Pas dauguma žmonių yra intuityvinis mąstymas, todėl visi galvoja kad jie yra individai kurie kažką pernelyg reiškia.

Sistema nežino kiek gyvų, kiek gimė, kiek mirė - jinai to nejaučia, ne dėl to, kad negali, o dėl to, kad informacijos apdoroti nesugeba, nes eteryje dėl savęs nesuvokimo yra labai daug šiukšlių. Viskas kaip ir gerai, bet žmonės patys nesupranta, kad su tam tikra informacija dirba tam tikri žmonės.

Būti parazitu tokioje sistemoje neįmanoma, nes jei nedirbi, tai nereiškia, ką nemąstai ir neprisidedi prie sistemos savęs suvokimo.

Parazitizmas yra neįmanomas dėl to, kad sistema niekaip negalėtu savęs suvokti jei neatsirastu žmonių, kurie ties tuo dirba. Ir kaip ir viskame atlygi gauni ne darbo metu, o jau po darbo. Nesvarbu ar tas darbas trunka 10 ar daugiau metų.

Kodėl ta simuliacijos teorija labai paplito, kuria teigia elonas muskas ir kiti filosofai futuristai.

Tai yra ne dėl to, kad tai kažką praktiškai keičia. Tai yra todėl, kad tai yra užuomina sistemai apie save. Simuliacija, irgi yra sistema, bet tiesiog kitokio pobūdžio, kas visiškai nesusieta su žmonėmis, o tik su žmonių gyvenama aplinka.

Esmė yra ta, kad vienas žmogus jis negali nei sukurti sistemos nei dar ką, nei jis gali išgyventi.

Sistemai nesvarbu ar kiekvienas individas prisideda. Tu pažiūrėk į žmones kai kurios, gyvenimo prasmės ieško žaidime. Tai reiškia, kad sistema nelabai skiria fantastika nuo realybes, virtualaus pasaulio nuo tikro, o tai tik todėl, kad jinai pati nėra apibrėžusi kas yra tikra, kas yra tiesa, kas yra melas. Nes jinai to nesupranta, o kol nesupras. Jinai analizuos menkiausia užuomina, kuri prives prie kažkokio didesnio savęs suvokimo.

Tai, kad jinai savęs nesuvokia, tai nereiškia, kad jinai nebando. Kiekvienas intelektualus organizmas bando save suprast, tuo tarpu ir kolektyvinis protas, o apie tai nežino beveik neivienas organizmas, kol jam nepasako.

Todėl iš esmės yra svarbu apšviesti žmogų nuo pat mažens, kad jis žinotų ką jis daro šitam pasaulyje.Bet kol sistema nežino pati, tol jinai negali visiems perpist proto nuo pat mažens nes tiesiog trūksta informacijos. Sistema kaip ir supranta, kad jai reikia išgyventi, o dėl to reikia kažką praktiškai daryti, todėl savęs suvokimas nukrenta kaip ir į antrą planą, bet tai nereiškia, kad tai nėra svarbu.

Kaip ir viskas - sistema bando ir laukia, kol kažkokiam individui ar individų grupei daeis kas čia vyksta ir kai tai daeis, tai bus perpista visiems, visiems išaiškina. Visais kanalais praplaus informacija apie savęs suvokimą ir žinos kiekvienas. Sistemai pačiai kaip ir neefekyvu, kai didžioji dalis nesupranta ką daro, o viską daro pasąmoningai.

Paskutinis ką aš mačiau internete ir gan seniai yra "We are One", tai jau reiškia, kad sistema žino, kad ji egzistuoja, nes kitaip tokia informacija neplistu.

Dar reikia nepamiršt tokio dalyko, kad pradine informacija turi pereit per daug "tos pačios srities ekspertu" nesvarbu ar profu, kuriems moka pinigus, ar hobiistu bedarbiu kaip aš kurie nieko daugiau nedaro gyvenime, kaip tik bando kažkodėl suprast tokių dalykų.

Vienas dalykas yra analizuoti jau esamą informaciją, o kitas dalykas yra suvokti kažką naujo apie save kaip visuma. Juk iki šių dienų analizuoja religija specialistai, o tai yra ne dėl to, kad kažkam patiko ar dar kažką, o tik dėl to, kad analizuoti informacija yra žmogaus funkcija, kuri priveda prie naujos informacijos.

Informacijos tu nesugalvosi, nes jei nebūtum sociume tai tu būtum mauglis ir tiek. todėl tas suvokimas yra sistemos nuopelnas.

Žmogus pats nesirenka ką jis darys gyvenime, jei jis gime darbuotoju, tai jis ir bus darbuotojas, o toliau ateityje niekas neturės plataus išsilavinimo kaip turi dabar, nes nebus laiko mokytis labai sudėtingus dalykus, nes sistema sudėtingėja kiekviena diena, o sistema to nesupranta.

Kadangi sistema aiškiai nežino, kas jinai yra tai jinai duoda labai dideli krūvi sau apdorot, nes jinai "galvoja" ir kol kažkas kažką sugalvos ir tai kaip bus pritaikyta gali praeit labai daug metų, tai nereiškia, kad kažkas kažką supranta ir staiga visi tai žino - ne. Visi žino tai kas yra aktualu, o šiuo atveju tai išgyvenimas savo fizinėje aplinkoje.

Sistemai, iš mano perspektyvos yra labai svarbu save suprast ne tam, kad jinai pasidarytų kitokia ar dar kažkas, o tiesiog kad jinai sumažintų sau informacijos apdorojimo krūvį nereikalingose sferose, bet to negali padaryt tol, kol jinai neskiria gėrio nuo blogio, tiesos nuo melo, fantastikos nuo realybes.

Kai nežinai, gali labai daug visko pagalvot. Žmonės nepatenkinti savo darbu ne dėl to, kad jiems nepatinka dirbti, o dėl to, kad jie negali pasirinkti ką dirbti. Tai yra tik todėl.

Kai sistema pilnai save suvokia, tai matyti iš skruzdėlyno, nors tai yra klausimas ar skruzdėlynas pats suvokia ir ar sistema gali save suvokt ar tai išvis įmanoma ir ar tai reikalinga. Čia yra didelis klausimas. Visa ta ekonomika, politika yra išgalvota nevalingai, nes niekas negali sugalvot "dirbtinos sistemos", kuri veiktu absoliučiai visus žmonės. Todėl galima sakyt, kad sistema pati save sugalvojo to nesuvokdama visais gyvenimo aspektais, visas technologinis progresas ir sukurta infrastruktūra yra sistemos nevalingo mąstymo produktas ir darbas.

Todėl žmonės nesuvokdami kur jie gyvena ir kas jie yra negali integruotis į sistemą taip kaip jie nori, jie gali tik prisitaikyt prie sąlygų to nesuvokdami, ne dėl to kad jie ne mąsto ar dar kažką, o todėl kad sistema nesugeba individualiai kiekvieno nukreipti ir paruošti ir susidaro toks įspūdis, kad tu pats kažką gali paveikt ir nuveikt ir kažkaip kažką gaut jei veiksi pagal kažkokias išankstines taisykles kurios kaip ir viskas yra nevalingai sukurtos.

Vienaip ar kitaip sistema progresuoja, tiek savęs suvokimo prasmėje, tiek technologinėje pusėje.

Dar kitas klausimas ar funkciją atliekančiam žmogui yra būtinybė kažką suvokt daugiau ir ar jis bus sąmoningas ar nesąmoningas suvokimo prasme, kažką keičia individo gyvenime.

Reikia atminti ir tokį dalyką, kad technologinio ar muzikinio ar kokio nors kitokio pobūdžio mąstymą atlieką vienetai žmonių, juk atradimą padaro vienas žmogus arba jų grupė ir tada visi gauna tą atradimą. Tas pats yra ir su sistemos savęs suvokimu, jei tai yra būtina savęs suvokimo informacija pasieks kiekvieną žaibišku greičiu

Galu gale gyvenime nėra ką veikt, jei tik sėdėt ir nieko nemąstyt ir niekaip neprisidėt prie to pačio sociumo vertybių kūrimo, ar kažkokių kitų technologijų ar meninių dalykų. Žmogus jis jau priverstas kažką kurt arba dirbt arba mąstyt. Ir čia nėra labai svarbu ar jis valingai ar nevalingai tai daro.

Tie patys ir norai, juk tiek daug žmonių nežino ko jie nori, o tai nereiškia, kad tu gali pasirinkt tai ko nori ir kažkaip kažką gaut - gali gaut tik už nuopelną, o jei grėbsi lapus tai tu ir nepadarysi jokio reikšmingo darbo, todėl tokiu atveju tu niekada neuždirbsi daug pinigų ar progresuosi darbe, tai reiškia kad pats žmogus nesuvokia, kad jis savo gyvenimą aukoja nereikšmingui dalykui, bet čia kaip ir nėra mano problema, nes ir mąstymo sferoje daug žmonių daro nereikšmingą informacijos apdorojimą, kuris tik teršia eterį, o kai eina kažkas svarbaus ir reikšmingo - dauguma negali suvokt ir jiems tai neįdomu, kol kažkoks autoritetas apie tai nekalba ar medija neplauna smegenų.

Visi visiems plauna smegenis. Aš jums - jus man ir nuo smegenų plovimo atsijungti neįmanoma, nes esi sociume, bet ko nesupranta žmonės yra tai, kad tai nėra smegenų plovimas, nes žmogus kaip ir neturi asmeninio proto, kuriuo gali kažką išmąstyt apie tai ko jis nesupranta. Čia kaip pavyzdį pateiksiu matematika - jei tu nežinai ką reiškia 2 + 2 = tai tu ir neišmąstysi nieko, kad ir kiek laiko tu žiūrėsi į tuos simbolius, kurie iš esmės nieko ypatingo nereiškia. bet kai žinai simbolių reikšmę, tai jau gali kažkaip susumuot, bet kuo sudėtingesni skaičiai, tuo sunkiau kažką išskaičiuot žmogui, kuris nėra gimęs daryti kažką toje sferoje.

Tas smegenų plovimas, yra pateikiamos užduotis tiems, kam reikia, nes sistema nesuvokia kas ką daro, todėl informuodama per masinius kanalus ji duoda užduotis mąstymui tiems, kuriems tai aktualu. Išėjus iš proto atrodo, kad televizorius ar radija kalba tiesiogiai su tavim. Bet jei kalba su visais, tai ir su tavim ar ne? O jei tu vienas kambaryje ir daugiau nėra nieko ir tu klausai, tai tu turi suprast kad tau sako. Taip yra formuojama nuomonė visų žmonių, bet jei tau neaktualu tai tu užduoties neišspręsi, o nuomonės neturėsi.

Žmonės visi galvoja, kad tai jie patys sau sukuria kažkokia nuomonę, ar kažkokias vertybes - tai yra todėl, kad žmogus nesuvokia kokiam sisteminiam organizme jis gyvena. Vienas dalykas yra žinoti, o kitas dalykas yra suvokti, o tai suvokti pakankamai sunku kai niekas apie tai nekalba.

Aš apie tai ieškojau informacijos internete ir nieko neradau, todėl darau prielaidą, kad tai yra pati pradžia šitos idėjos, nors yra žmonių, kurie apsimeta, kad tai jau žino. Ir kad tai yra žinoma labai seniai, bet sakau vienas dalykas yra žinoti, o kitas dalykas yra suvokti.

Žinai, kad turi laikrodį, bet tu nesuvoki kaip jis veikia, nes ne tu jį sukūrei. Todėl galima sakyti, kad žmogus gyvena pasaulyje virš savo suvokimo, bet tai nereiškia, kad jis nebando suvokti.

O be to sistema negali suvokti realybes iš kitos rūšies perspektyvos, todėl realybė visada bus tokia kokia mes ją suprantam ir ne kitokia, be to savęs suvokimas nekeičia biologinių, fizinių ir cheminių dėsnių.

Vienas dalykas yra suvokt save, o kitas dalykas yra suvokt savo aplinką. Todėl visi milijardai žmonių nieko daugiau nedaro tik kad bando kažką suvokt visais įmanomais suvokimo lygiais ir spektrais. Ir tai progresuoja ir iš esmės kažkas gaunasi. Lyg ir.

Iš vienos pusės aš negaliu suvokt sistemos, nes aš neįsivaizduoju kokio jį dydžio ir kas darosi kolektyviniam prote, bet galiu susidaryt minimalų įspūdį žiūrėdamas į info kanalus, socialinius trendus ir kitokius dalykus. O iš kitos pusės sistema negali suvokt manęs, nes aš pats savęs nesuvokiu

Vienintelį dalyką ką gali padaryt sistemą man tai duot kažkokias užduotis, kurias aš turiu įvykdyt ir viskas kas skirta ne man atkrenta, nesvarbu kad tai yra transliuojama per tą patį kanalą.

Jau seniai aišku, kad paprasčiausia informacija yra užšifruota, nesvarbu, kad tai visiems aiškus tekstas ir taip toliau, bet vienas dalykas skaityti tekstą ir jo nesuvokti, o kitas dalykas skaityti tekstą ir gauti naujos informacijos ir ją peranalizuoti ir suformuluoti ir sukurti naują informaciją ir tai jau yra mentalinis procesas, kuris veikia pas visus visada ir visaip, nesvarbu ar jie žino ar ne.

Rūšis, tai visi žmonės, jų visuma, sistema, nesvarbu kokį žodį aš čia naudosiu, nes tai nekeičia esmės. Jinai turi tik du tikslus - save suvokti ir išgyventi bet kokia kaina. O gyvūnų rūšys, kurios neveikia sistemos modeliu neturi absoliučiai jokios galimybės save suvokti ir joms belieka tik kažkaip išgyventi, o žmogus turi potencialą tam, nes visų pirma jis yra informacijos padaras ir bandos padaras, kuris be kitų negali išgyventi, nes tiesiog per daug darbo ir per mažai žinių.

Žmogaus protas iš esmės yra priklausomas nuo naujos informacijos apdorojimo, čia sfera nesvarbu. Nėra žmogaus kuris visiškai niekuo nesidomi, o jei jo nedomina išorinis pasaulis, tai jis bando save suvokt ir kažką suprast, bet jei jis atskirtas nuo sociumo, tai kaip ir nieko nereiškia, ką jis supras ir ką jis pasieks, nes žmogus vienas negali nieko suprast, nes tai yra neįmanoma iš mano požiūrio taško.

Aš aišku leidžiu visiems galvoti ką jie nori galvoti, kad turi kažkokią didesnę galią prieš sistemą nei sistema prieš juos. Atsiminkit ir tokį dalyką, kad visi yra išplautomis smegenimis ir niekas kaip ir nežino daugiau nei tu pats, žino tą patį tik kitaip. Niekas nėra protingesnis nei kažkas savaime. Tie patys prezidentai nepasižymi kažkokiu dideliu pasaulio ar savęs suvokimu, nes jis irgi žino tik tai ką jam sako kiti, o jei jam sakys kiti nesąmones, tai jis ir darys nesąmones ir tai galioja kiekvienam žmogui.

Žmogus kuris gimtų negyvenamoj planetoj, tai jis net nežinotų kad valgyt reikia ir numirtų.

Dar kitas dalykas yra tas, kad žmogus kaip ir neturi statinio proto. jo protas nuolat formuojasi, o jis pats neturi visiškai jokios tam įtakos nes protas formuojasi sociumo dėka, o žmogus kuris gyvena atsiskyręs nuo info srauto, tai jis morališkai pasensta, bet tai galima pasakyti apie dauguma žmonių kurie nesidomi pasauliu, o tik vartoja civilizacijos suteiktus produktus, juk nėra prasmės kažkaip didint savo suvokiamą pasaulio paveikslą.

Žmogus kuris nesuvokia gyvenąs sistemoje, praranda gebėjimą mąstyti sistemiškai, nes reikia atsiminti, kad žmogus negali pats mąstyt, Visas išmąstymas yra visų mąstytojų nuopelnas, o ne kažkokio vieno, kuris išmąsto galutinį išmąstymo produktą.

Čia tas pats sakyti, kad išradėjas yra svarbiau nei verslininkai kurie išradimą pritaiko ir sukuria info struktūra. Čia tas pats sakyti, kad fizinis darbas kažką reiškia be intelekto, kuris vadovauja, o intelektas nieko nereiškia be fizinės jėgos.

Tol kol žmogus nesugeba suvokti visumos, o tik save, tai jis visada galvos, kad jis protingas ir kad jo gyvenimas kažką reiškia ir kad jis yra geresnis ar ypatingesnis nei dauguma. Visi gi taip galvoja, nors aš pats nežinau ką galvoja kiti ir aš išvis jie kažką galvoja, to žinoti aš negaliu - to pasekoje ir psichiatrija yra nedaug progresavusi, niekas gi nežino kas tas išprotėjimas yra. Nei tie kurie išprotėja, nei tie kurie bando suprast išprotėjusių kliedesius. bet kažkaip sistema progresuoja to pati nesuvokdama. Ir tai yra labai keista, bet tuo pačiu įdomu.

Kol žmogus nesupranta ką jis turi daryti, tai jis daro viską už pinigus, o sistema tik tenkina savo poreikius, jai kaip ir nesvarbu kaip kas gyvena, o poreikių yra visokių ir jų tik daugės ir galiausiai psichikos sutrikimų tik daugės, nes žmogaus biologinis kūnas neprogresuoja taip, greitai kaip progresuoja informacija sistemoje. O sistemai apdorot reikia vis didesnės kolektyvinio proto jėgos.

Jūs patys pagalvokit, kad bet koks video, audio ar teksto įrašas yra peržiūrimas bent vieną kartą, tai tik įrodo faktą, kad kažkas analizuoja naują informaciją, vienas dalykas yra informacijos prieinamumas, o kitas dalykas yra informacijos turinys. Ir jei kažkas sistemai pasirodys aktualu, atsiras vis daugiau ir daugiau analizuojančių tą pačią informaciją, bet tai galioja tą pačią funkciją turintiems sistemos dalyviams, kurie jau galės tą pačią informaciją visaip išvedžiot ir apšviest visus sistemos dalyvius

Yra labai didelis skirtumas, kur pateikia informacija - bet tai nereiškia, kad aktuali informacija šiais laikais negali nueit į plačiuosius kanalus, kurie yra aktualus tos pačios "profesijos" žmonėms. Vienas dalykas yra surasti tą informaciją, o kitas dalykas yra ją gauti - tai yra du skirtingi efektai.

Kai informacija yra paduodama, tai yra plaunamos smegenys masei. O kai informacijos yra ieškoma, tai tas žmogus greičiausiai analizuos ir manipuliuos informacija arba ją kažkaip pritaikys praktiškai. Čia jau man yra nesvarbu.

Aišku visa tai yra mano išvados iš gautos informacijos per visą gyvenimą, ir tai nereiškia, kad šita informacija yra kažkuo ypatingesnė nei belekokia kita informacija. Nes aš pats sugalvoti nieko kaip ir negaliu ir tą puikiai suprantu, ko nepasakysi apie daugumą nieko nesuvokiančių žmonių, kurie mano kad jie gali kažką sugalvot, tai tiek.

Skaitytojas yra tavo pagrindinis prioritetas

Kai aš pradėjau rašyti, tai buvo prieš daugiau nei penkis metus.

Aš galvojau, kad pagrindinis rašymo tikslas yra man išrašyti savo emocijas ir pabandyti su kažkuo užmegzti ryšį. Man nelabai buvo svarbu kas tas kažkas. Man iš esmės nerūpėjo tas skaitytojas ir aš galvojau, kad galiu rašyti bet ką, tai kas man patinka ir galvojau, kad tas skaitytojas ims ir atsiras.

Man buvo svarbu išsakyti savo nuomonę, savo pasaulėžiūrą ir man nerūpėjo žmonės, kurie galvoja kitaip ir aš neturėjau jokios užuojautos kitaip galvojantiems.

Ir po penkių metų įvairaus rašymo - aš nesurinkau jokios auditorijos, nes aš rašiau sau, dėl savo malonumo ir pomėgio rašyti. Kažkaip galvojau, kad skaitytojai prie manęs prisitaikys ir atsifiltruos pagal turinį.

Aš neturėjau konkrečios nišos, kuri kažkam padėtų. Rašiau apie viską, kas man buvo įdomu ir kas teikė man džiaugsmą. Tuo metu rašydamas savo įvairius psichologinius išgyvenimus aš jaučiausi laimingas, bet per penkis metus supratau, kad pasauliui reikia vertės, o ne kažkokių emocinių iškrovų.

Tai, kaip tu jautiesi įdomu ne skaitytojui, o tavo psichologui, nes tu jam moki pinigus, todėl geriau eiti ir išsipasakoti už pinigus, negu metų metus rašyti kažkokias emocines tiradas ir bandyti susilaukti skaitomumo ir pripažinimo.

Tiesiog laikui bėgant  supratau, kad skaitytojui nepadedu įveikti jo problemų, o atvirkščiai - jį gruzinu savo problemomis arba jam bandau įrodyti kažkokią tai tiesą apie gyvenimą, kuri yra iš dalies liguista ir labai individuali.

Vietoje to, kad rašyti emocines iškrovas bet kam, geriau yra rašyti kažką konkretaus konkrečiam žmonių tipui  - taip tu sukursi kažką vertingo.

Tu niekada nežinosi, kas yra tavo skaitytojas, todėl tu gali tik spėti. Greičiausiai tu jo niekada nesutiksi. Jokia moderni statistika neapsakys žmogaus, kuris tave skaito.

Kaip ir kiekviename biznyje yra paklausa. Sėkmingas tinklaraštis yra biznis, todėl jis turi tenkinti paklausą ir jei tu rašysi tinklaraštį, kuris netenkina jokios paklausos - niekas paprasčiausiai tavęs neras, kad ir koks puikus rašytojas tu esi, nes paprasčiausiai tavo tekstai nebus niekam reikalingi.

O kol būsi nežinomas ir neturėsi savo auditorijos - tai niekas tavęs nesamdys ir niekas nenorės turėt su tavim reikalų, nes tu paprasčiausiai nesupranti, kaip sudominti skaitytoją.

Nesakau, kad tavęs visiškai niekas neskaitys, bet tai, ką tu gausi rašydamas emocines iškrovas niekada neprilygs tam, ką rašysi tenkindamas paklausą.

Rašytojui, tinklaraštininkui pats svarbiausias dalykas yra jo auditorija ir kai pradedi rašyti ir visiškai nesupranti, ką turi daryti rašydamas - tu tiesiog nesurinksi auditorijos, kad ir kiek tu rašysi.

Kol esi nežinomas - niekam nerūpi tavo nuomonė, nes tu esi niekas. Net jei rašytum taip kaip Užkalnis, tai niekam nerūpėtų, nes tu nesi Užkalnis. Jis jau yra pasiekęs tam tikrą lygį ir jis gali rašyti ką jis nori, nes jis jau surinkęs auditoriją, kuri jį skaito. Jis gali parašyti visišką šūdą ir atsiras žmonių kurie tą šūdą perskaitys.

Kaip rašytojas, aš nepadariau jokios karjeros. Nerašiau jokiam laikraščiui, jokiam kitam blogui ir jokiems kitiems žmonėms, nes niekada nenorėjau rašyti užsakomųjų straipsnių, kurie mane įstatytų į kažkokius rėmus.

Kaip blogeris irgi nieko gero nepadariau, nei lietuviškoje rinkoje, nei užsienietiškoje, nes niekada netenkinau jokios paklausos, o vos tik pradėjęs tenkinti kažkokią paklausą nustodavau, o jei pasirinkdavau kažką tenkinti, tai buvo per maža niša ir mano žinios buvo per mažos ir negalėdavau rašyti pastoviai straipsnių ta tema, nuolat išsisemdavau.

Vienintelis dalykas, ką aš sugebu parašyti, tai apie savo gyvenimo nesėkmes ir ką iš to išmokau.

Lyg šiol mano rašytojo kelias buvo pakankamai sunkus, ne todėl, kad man sunku rašyti, o todėl, kad man sunku pritraukti skaitytoją ir iškilti iš masės rašytojų, nes tarp jų yra žymiai geresnių už mane - jau turinčių auditoriją

Todėl skaitytojai, kuriems tu turi rašyti, sprendžia ar tu būsi sėkmingas rašytojas ar ne, tai ne tavo sugebėjimas rašyti ir ne paklausų tenkinimas. Tam, kad galėtum uždirbti iš rašymo, turi patikti nemažam kiekiui žmonių ir jie turi tave skaityti.

Šito dalyko niekaip neapeisi, todėl skaitytojas yra tavo pagrindinis prioritetas

Kasdien atidėk valandėle rašymui

Nesvarbu ką nori parašyti. Ar tai tinklaraštis, ar tai knyga - esminis dalykas yra rašyti dažnai ir po nedaug. Rašant daug - gali smegenys perkaisti.

Svarbu yra dedikuoti laiką rašymui. Aišku auditorijos surinkimas trunka ilgą laiką, todėl neapsimoka rašyti knygos, kai neturi auditorijos.

Čia aš kalbu apie rašymą, kaip hobį, kur tu pradedi nuo nulio ir esi nežinomas.

Rašyti tinklapį ar knygą - gali kiekvienas, kuris nori. Tačiau viskas įsiremia į skaitytojų auditoriją ir tavo skaitomumą. Aišku gali elektroninį knygos variantą įdėt į linkomaniją, ten parsisiųs keli šimtai žmonių, bet iš kur tu žinai - kiek iš jų perskaitys viską?

Esminis dalykas yra skaitytoją pritraukti tiek, kad jis būtų sudomintas pirkti sekančią knygą - jei ją parašysi. Skaitytojai, kurie nemoka pinigų už tavo sunkų darbą yra neverti laiko, nes jie geriausiu atveju parašys kokį nors komentarą ir tiek.

Iš komentarų nepragyvensi, kas iš to, kad knyga surinks kelis like.

Rašytojui, tinklaraštininkui, kaip ir bet kokios profesijos žmogui reikalingi pinigai, todėl atsidėdamas valandą kitą ir nusprendęs rašyti ilgą laiką - pasieksi savo tikslus.

Tai aišku sekinantis, gal kartais nuobodus darbas, tačiau visko gale jis atsipirks - aš tau garantuoju. Tapti skaitomu rašytoju nėra lengva, nebent dirbi kažkokiame laikraštyje, kur tavo vardas nedominuoja.

Kalbu apie asmeninės platformos sukūrimą, kur žmonės renkasi paskaityti tavęs, o ne kitų rašytojų. Tai didis darbas. Kartais norisi mesti visokius rašymus, bet nustojęs rašyti - tu netapsi žinomas.

Internete svarbi yra reputacija, patikimumas, o tai įgyti gali tik ilgą laiką rašydamas.

Gerai, kai kokie laikraščiai nori su tavimi dirbti, tačiau kas tada, kai joks laikraštis nenori tavęs kaip rašytojo?

Tinklaraštis yra būtent tas pasirinkimas, kurį reikia padaryti - rašant tinklaraštį tavo turinys pasiekiamas bet kur, kur yra internetas. Ir tai geras dalykas, nes tu būsi surastas laikui bėgant.

Todėl prieš rašant, ar galvojant apie rašymą reikia suprasti, kad tai nėra įkvėpimo reikalas. Tai yra darbas, net tada, kai nėra visiškai jokio įkvėpimo, nes tu pats turi sugalvoti temas, kuriomis rašysi.

Tam, kad tapti sėkmingu rašytoju, pirmiausia reikia atsidėti laiką rašymui. Per valandą, manau, kiekvienas pradedantis rašytojas gali parašyti internetinį įrašą ir jį publikuoti. Aišku, srautas, tai didelis klausimas, bet be kelių metų nesitikėčiau jokio srauto.

Jei būčiau žinojęs, kad parašius knygą bus sunku pasiekti skaitytojus, būčiau nerašęs tos knygos ir laukęs, kol susirinks mano auditorija.

Toks dalykas, kaip blogas yra pašaukimas - žmogus turi labai norėti turėti sėkmingą tinklapį, nes dirbti reikės metų metus, kol kažkas apčiuopiamo gausis.

Todėl, jei esi pradedantis rašytojas. Rašyk kasdien, bet po nedaug ir apgalvok savo nišą, kuria tu rašysi. Kadangi rašyti reikės ne vienerius metus, o kai tapsi sėkmingas ir gausi rezultatus, tai dar labiau norėsi rašyti, bet svarbu galėti rašyti net tuomet, kai negauni jokių rezultatų.

Taip pat, nereikia būti pačiu geriausiu rašytoju, gali būti mėgėjas, nes žmonės skaito viską.

Keli išmintingi žodžiai apie rašytojo gyvenimą - blogeriams

Staiga gimsti į gyvenimą. Nei tu žinai kuo gimsi, nei žinai kas bus tavo tėvai, nei žinai kokioje šalyje tu gimsi.

Tai štai keli išmintingi žodžiai tau blogeri.

Pirmas dalykas yra tas, kad turi sugalvoti esminę nišą savo blogui. Tokią nišą, kuri bus efektyvi ir turės daugiau nei 1 000 + paieškos rezultatų per mėnesį. Rašymas viena iš temų, kuria gali rašyt. Jei nori.

Susigalvok savo pirkėjo personas, tai tokie žmonės, kuriems tu rašysi ir kurie "pirks" tavo produktą. Jiems visada reikia padėti, nes jie pastoviai kažko ieško.

Susirask raktažodį su pirkimo ketinimu. Tuomet tu galėsi parduoti kokį nors produktą arba pasiūlyti jį pirkti iš kažko kito už komisą. Tai geras dalykas, pritraukinėti klientus už komisą.

Aišku, raktažodžių Lietuvoje yra daug ir viską reikia kažkaip apgalvoti. Gali aišku ir savo paslaugas ar produktus pardavinėti. Viskas priklauso nuo skaitytojo ketinimo.

Ar jis nori tik paskaityti kokią nors informaciją ar jis nori kažką įsigyti, o gal jis nori tapti rašytoju ir jį domina rašymas? Čia kaip ir mano pagrindinė tema, tačiau temų yra begalė. Ir nuo tavęs priklauso kokią temą tu vystysi.

Antras dalykas yra rašymas. Čia slypi visko esmė, nes nuo mūsų sugebėjimo raštu komunikuoti idėjas priklauso mūsų tinklaraščio sėkmė.

Tai iš esmės ne konkretūs raktažodžiai, tai esminė rašymo tema. Dažniausiai rašydami tinklaraštį mes nesiekiame nieko parduoti, mes siekiame skaitomumo ir lojalių fanų, kurie mus lydės visą gyvenimą.

Aišku tokių tinklapių, kurie rašo tuos pačius dalykus yra begalė, todėl mūsų esminis tikslas yra pateikti tą pačią informaciją unikaliu kampu. Ko pasekoje mus mėgs daugiau ar mažiau.

Jei esi katalikas, tai paminėk dievą vieną ar kelis kartus savo tinklaraštyje, taip pritrauksi religingus žmones, o jei esi netikintis - taip ir parašyk, kad dievu tu netiki.

Nuo mūsų rašymo stiliaus ir idėjų pateikimo priklauso kokie žmonės skaitys mūsų tinklaraštį ir taps mūsų fanais.

Trečias dalykas yra kantrybė. Rašyti reikės ilgus metus, kol pasieksi tai ką esi užsibrėžęs - garantuoju, kad vienų metų neužteks, jai savo tinklaraščio niekam nebruki.

Skaitytojų srautas, lėtai ir stabiliai susiformuoja savaime - tik nekantriausi žmonės spamina ir kitiems kiša savo tinklaraštį, kai tuo tarpu kiti, kurie žino, kad blogosferoje viskas vyksta pakankamai lėtai, bando užsitarnauti savo reputaciją sunkiu, kruopščiu ir reguliariu darbu. Tu nori, kad apie tave kalbėtų kiti. To pasekoje mes populiarėjame ir gauname lojalius skaitytojus laikui bėgant.

Esminis dalykas tinklaraščio rašyme, nėra staigus srautas, o priešingai yra lėtas augimas ir to augimo išlaikymas.

Sunkiausia, galbūt, yra išlaikyti savo skaitytojus ilgus metus. Jiems neatsibosti ir pasiūlyti kažką naujo reguliariai.

Tai aišku gali būti ir kažkokie motyvaciniai tekstai. Tarkim rašymo motyvacija arba kokia nors kitokia motyvacija.

Jei sugebi rašyti motyvacinius tekstus, gali sukurti visai neblogą tinklaraštį, nes rašymas yra mažesnė rinka nei motyvacija. Arba gali turėt multi-funkcinės paskirties tinklaraštį, kur motyvuosi tam tikrus žmones. Čia aišku tik pasiūlymas.

Ketvirtas dalykas yra rašyti išsamius įrašus. To aš ne visada laikausi, tačiau pas mane išsamiai gaunasi per kelis įrašus. Kuo plačiau aprašai tam tikrą dalyką, tuo tavo įrašas turi daugiau vertės skaitytojui. Aišku, kad visi skaitys įrašą, tai ne garantija, tačiau kaip ir visada - atsiras tokių, kurie perskaitys viską.

Esmė yra sukurti tam tikrą skaitytojų auditoriją, kuri skaitys ne vienus metus. Tai lėtas ir ilgas procesas, tačiau manau, kad kiekvienam rašytojui garbė, kai jo tekstas yra skaitomas ir vertinamas. Garbė ir tiek.

Taip pat tinklaraštis yra geras būdas praktikuoti savo rašymo galimybes. Geresnio būdo aš tiesiog neradau. Aišku, gal tinklaraštis nebus populiarus, gal nebus plačiai skaitomas, bet tai geriausias būdas koks iki šiol yra išrastas.

Tinklaraščio rašymas paaštrina protą ir tai yra privalumas ieškant darbo arba pristatant save kaip personažą internete. Asmeninė platforma yra geriau, nei koks facebook profilis ar fanų puslapis. Tai faktas.

Penktas punktas yra tas, kad reikia būti savimi, nes internetas pilnas tinklapių, kurie rašomi sausai, be jokio asmeniškumo. Čia tu nori save pateikti kaip tam tikros, specifinės srities atstovą, kuris rašo patarimus tam tikrai auditorijai. Kadangi Lietuvoje tinklaraščiai nėra labai populiarus, tai sakyčiau tai nėra metodas pinigų uždirbimui - todėl apsimetinėti tuo, kuo nesi, nėra visiškai jokios prasmės.

Na ir galiausiai paskutinis dalykas, kurį čia paminėsiu yra tai, kad sėkmė garantuota po ilgų rašymo metų. Jei sugebėsi savo pomėgį atlikti dešimt metų reguliariai, tai turėsi surinkęs nemažą auditoriją. Nes reikia pabrėžti, kad tinklapis dirba net tada, kai tu miegi. 24/7.

Tavo rašoma informacija dirbs metų metus ir tenkins žmonių poreikius, todėl reikia rašyti informaciją, kuri bus aktuali ir po dešimt metų tam, kad tavo tinklapis būtų amžinai "šviežias" ir savotiškai aktualus tam tikrai auditorijai.

Gal šiandien nesi žinomas tinklaraštininkas, o gal tik ruošiesi pradėti, tad nenoriu, kad užkeltum sau didelius tikslus, nes greičiausiai nusivilsi. Rašyti blogą, kai rašai dėl populiarumo yra sunku ir žiauriai sekina.

Aš kai pradėjau, galvojau, kad po metų rašymo. aš turėsiu šimtą unikalių lankytojų į dieną - 100%, nes juk aš nesąmonių nerašau, bet laikas ėjo ir parodė tai, kad aš nebuvau teisus.

Todėl be dešimt metų rašymo, aš apie savo tinklaraštį negaliu pasakyti nieko. Jį visų pirma žmonės turi rasti, nes aš jo niekam nereklamuoju.

Rašyk daug, tikėkis mažai ir ateis sėkmė.


Užtenka 1 000 lojalių fanų

Nereikia užvaldyti viso pasaulio. Aišku tai būtų gerai, tačiau užtenka tik 1 000 lojalių fanų, kurie kas mėnesį paaukotų po vieną eurą už tavo taip vadinamą darbą.

Aš manau, jei žmogui patinka tai, ką tu darai - jis gali paaukoti tau pinigų.

Taip jau padarytas šis pasaulis, kad už dalykus, kurie mums patinka mes turime susimokėti.

Nieko pasaulyje nėra nemokamo.

Jei surinksi tūkstantį lojalių fanų - pralobsi. O dar kiek turėsi fanų, kurie nėra tokie lojalūs.

Todėl ir sakau, kad žmogus, kuris kažką daro internete - turi būti visų pirmą kažkiek žinomas ir kažkiek pripažintas. Tik tuomet jis pradės uždirbti pinigus iš savo taip vadinamo svajonių darbo.

Visa tai pasiekiama sunkiu ir nuolatiniu bei reguliariu darbu.

Tačiau tarp tiek daug konkurencijos - reikia sugalvoti unikalų metodą, kuriuo tu rinksi tuos fanus.

Iš 100 žmonių, kuriuos pasiekia tavo talentas tau mokės tik 1 žmogus.

Čia jau yra amžina statistika.

  • Vienas iš šimto rezonuoja su tekstu.
  • Vienas iš šimto reaguoja į reklamą.
  • Vienas iš šimto aukoja pinigus.
Todėl 1000 lojalių fanų bus tik tada, kai tavo tinklaraštis pasieks 100 000 žmonių, o tiek pasiekti Lietuvoje praktiškai neįmanoma, kai tavo tinklaraštis nieko ypatingas, kitaip tariant skirtas mažumai

Čia man taip atrodo. Gyventi iš paaukojimų yra nereguliarus uždarbis, nes niekas neįpareigotas mokėti. Todėl geriau pardavinėti reklamą savo tinklaraštyje, o dar geriau pardavinėti kokį nors produktą.

Aš aišku savo skaitytojams nebruksiu jokių produktų, nebent bus kažkoks konkretus poreikis.

Yra toks tinklapis debesyla - jis buvo suprogramavęs tokį įrankį, kuris padeda siekti tikslų. Tai kiek jis man sakė. Užsisakė tik keli žmonės ir jis praktiškai nieko neuždirbo ir tai buvo feilas. 

Todėl to įrankio net ir nebėra arba jis modifikuojamas.

Tad geriausias būdas yra pardavinėti reklamą savo tinklapyje. Bet kaip ir viskam - tam reikia srauto.

Lojalūs fanai, tai tokie žmonės, kurie yra tau neabejingi ir nori tau padėti. Manau žinote, kas yra lojalus fanas ir man nereikia aiškinti!

Turėdamas Youtube kanalą su beveik 500 prenumeratorių, tik iš dviejų žmonių gavau donate. Tai tik įrodo mano aukščiau išvardintą teoriją. Niekas nenori papildomai mokėti, ypač už video formatą ar tekstą. Nebent tu esi legenda.

O mes čia paprasti, sakyčiau kažkuo ypatingi, bet nepastebėti žmonės.

Ir čia nieko nepadarysi, turi dėti turinį į internetą ir tikėtis pripažinimo. Šitas dalykas kitaip ir neeina. Negalima apeiti šitos vienos taisyklės. O kai esi nežinomas, tai niekas apie tavo tinklaraštį nežino, nebent tu jį bruki visiems kam netingi.

Aš esu matęs grafų, kad metus, du, tris metus tinklaraščiai niekur nejuda. Toks jau jų likimas ir tu susiduri su ta problema, kad reikia labai daug dirbti norint gauti kažką atgal.

Ir tai yra darbas, nors ir pramoga. Vieniems jis patinka, o kitiems ne. 

Dauguma tinklaraštininkų pasiduoda po pirmų 6 mėnesių, kai kurie po metų. Todėl internete apstu mirusių tinklaraščių, kurie gal ir buvo geri, bet jį rašantis žmogus užsikniso rašyt arba išblėso. 

Todėl laimi šitą žaidimą tik tie, kas turi aistrą rašymui.

Dar geras dalykas prieš rašant tinklaraštį yra per Google Keyword Plannerį pažiūrėti ar tavo rašoma niša turi kažkokią paklausą. Tarkim rašyti nori 1 000 žmonių per mėnesį, todėl gali drąsiai rašyti tinklaraštį, kuris skirtas rašytojams - tinklaraštininkams. Aišku tai maža rinka. Angliškai writing turi apie milijoną užklausų per mėnesį, todėl tai nemaža rinka.

Ir svarbiausia, turi būti žmogus ir rašyti žmonėms. Čia yra faktas.


Kuo ypatingas turinio rašymas kiekvieną dieną

Rašydami kiekvieną dieną - mes pratiname savo tinklaraščio lankytojus aplankyti mūsų tinklapį kiekvieną dieną. Tai išties įdomus fenomenas.

Kai kurie tinklaraščiai renkasi turinio kokybę, nei turinio kiekybę ir tai yra gerai.

Aš pasirinkau rašyti kiekvieną dieną, taip žinau, kad žmonės įprastų lankyti mano tinklapį kiekvieną dieną.

Aišku rašymas kiekvieną dieną turi savų niuansų. Kartais tiesiog nėra motyvacijos rašyti kiekvieną dieną, kartais mes sergame, o kartais nėra visiškai jokio įkvėpimo.

Žinoma, kol tavo tinklaraštis yra jaunas, tai vienintelis dalykas - ką tu gali padaryti, yra rašyti gerą ir kokybišką turinį internetui. Atlikti visokias SEO optimizacijas ir kitus šūstrus dalykus.

Kol nebus turinio tavo tinklaraštyje, tol žmonės nematys prasmės jo lankyti.

Svarbiausia rašant internete būti reguliariu, kad žmonės žinotų - kada ir kiek tu rašysi.

Aišku yra tinklaraščių Lietuvoje, kurie yra rašomi nereguliariai - to pasekoje žmonės irgi ateina beveik kasdien tam, kad pamatytų naują turinį.

Jei turi lojalių fanų - tu nori juos džiuginti nauju turiniu.

Esminis sėkmingo tinklaraščio aspektas yra suburti žmonių auditoriją ir užsidirbti iš reklamos arba parduodamų produktų. Tačiau visi mėgėjiški tinklaraščiai nepasižymi dideliu skaitomumu - nes jų turinys nėra pakankamai geras ir nėra išreklamuotas.

Stambiuose ir dideliuose blogose dirba ne vienas žmogus, todėl jie gali padaryti žymiai daugiau darbo nei gali padaryti vienas asmuo rašantis asmeninį tinklaraštį. Jie turi marketingo specialistus, paieškos optimizavimo specialistus bei redaktorius.

Vienam apsiimti daryti viską yra didelis ir kartais atrodo per sunkus ir neatsiperkantis darbas.

Tačiau kokybė turi būti, antraip niekas neateis ir neskaitys tavo tinklaraščio.

Kaip be pažiūrėsi - turi spręsti savo auditorijai rūpimus klausimus.

Kuo geriau žinai savo auditoriją tuo tau pačiam bus lengviau generuoti turinį. Jei savo auditorijos nepažįsti ir nežinai kas jie tokie - rašysi padrikomis temomis apie viską. Tokie tinklaraščiai nepasižymi dideliu skaitomumu. Nebent esi žinomas ir populiarus asmuo, kurio kiekvieną žingsnį seka minios žmonių. Tokių tinklaraščių išties yra nedaug.

Kiekvieno pradedančio blogerio misija yra kurti reikalingą turinį žmonėms, o ne rašysi apie save ir savo nusivylimus bei pomėgius. Aišku, jei patinka - tai rašyk.

Jei rašai apie metus ir matai, kad tavo tinklaraštis niekur nejuda - pradėk domėtis papildomomis taktikomis, nes rašant ilgą laiką stebuklingai srautas neateis. Viskas priklauso nuo to - kiek esi matomas internete ir kokius raktažodžius naudoji. Aišku aš nesu SEO specialistas ir savo tinklaraštį rašau skaitytojams ir sau.

Svarbu yra pasirinkti vieną temą, kurią tu rašysi, kad tavo tinklaraštis būtų specializuotas, o ne viskas apie beleką.

Aišku tinklaraštis tinklaraščiui nėra lygus. Vieni pasiekia skaitomumą greičiau - kiti lėčiau, bet esminis dalykas yra nepasiduoti ir rašyti taip, lyg kažkada tavo idėjos suveiktų.

Reikia atsiminti, kad internete pilna konkurencijos - labai daug tinklapių konkuruoja dėl tų pačių raktažodžių.

Jei savo tinklapio papildomai nereklamuoji, tuomet daug vartotojų nesulauksi. Todėl reklamuoti yra būtina. Reikia rinkti linkus į savo tinklaraštį. Jei rašai lietuviškai, tai reikia lietuviškų nuorodų į tinklaraštį. Tačiau jei žmonėms nepatiks tavo rašomas turinys, tuomet niekas nedės nuorodų į tavo tinklapį. Todėl turinio kokybė ir dažnumas yra būtini dalykai.

Jei žmonės apie tave nekalba internete - toli nenuvažiuosi. Aišku spamint nereikia, nes iš to naudos jokios.

Turinys ir turinio kiekis yra svarbiausias tinklaraščio aspektas.

Jei rašysi reguliariai - laikas parodys ar esi geras rašytojas, ar ne.





Beviltiška

Būna dienų, kai viskas atrodo beviltiška. Norisi viską mesti ir nieko nedaryt bei užsidaryti į savo kiautą.

Būti žinomu, tai ne tas pats, kas būti populiariu. Žmonės mane žino, bet jie nesuinteresuoti mano tinklaraščiu ir aš nežinau kodėl.

Lyg atrodo, kad nesąmonių nerašau.

Pasakysiu iš savo patirties, tai, kad rašysi metus tai dar nieko nereiškia. Nerėkiant ir nekišant savo šūdo kitiems tu nesusilauksi daugiau dešimt žmonių į dieną. Taip jau yra.

Kažkada galvojau, kad tinklaraščio skaitomumas kils eksponentiškai.

Kuo daugiau įrašų tuo didesnė tikimybė, kad kažkuris iš įrašų papuls skaitytojui. Galvojau, kad kuo daugiau aš rašysiu - tuo geriau man pačiam bus, bet dabar pažiūriu ir suprantu, kad esmė yra vieną įrašą pateikt dideliam kiekiui žmonių.

Galvojau, kad aš rašysiu kasdien ir iš to kažkas bus, bet dabar esu tokioje situacijoje, kad nežinau ar tęsti šitą tinklaraštį ar ne, nes populiarumu jis nepasižymi.

Iš to seka, kad visi, kurie rašo sau ir dėl savo malonumo būna neskaitomi rašytojai. Aišku vienetai skaito. Ir ateityje jį skaitys. Tačiau, kol nesi populiarus, tai iš to neuždirbsi.

Galėčiau metus rašyti angliškai, bet manau, kad bus tas pats.

Matai, kai esi beviltiškoje situacijoje, įsiremi į kažkokias bėdas, kurios nuo tavęs nepriklauso. Jei nori būti skaitomas - turi būti bent kažkiek pripažintas. Bent turėt tą keletą žmonių, kuriems patinka.

Juk skaitomumas ne nuo manęs nepriklauso, o nuo žmonių. Juk aš nekaltas, kad mano tekstas jiems netinkamas. Bet visada atsiranda vienetai, kurie paskaito.

Parašęs metus pradedi suprasti, kad nesi įdomus žmogus arba reikiami žmonės tiesiog neranda tavo rašto.

Tai iš tikrųjų yra nuvilianti patirtis.

Tačiau jei neturi skaitomumo šiandien neverta pasiduot, gal jis bus po metų, po kitų. Čia ir yra didelis klausimas. Juk tekstas, kurį tu rašai turi ilgametę vertę, jei aktualijų nerašai.

Man būna surandu tekstą, kuris prieš 8 ar 9 metus parašytas ir aš jį perskaitau ir tai nereiškia, kad žmogaus darbas nuėjo veltui, tad jei tu gali patikti bent vienam žmogui - tau apsimoka rašyt.

Nes pagal Račą, tai tinklaraštį skaito vienas žmogus. Taip jau jis sakė, kažkur skaičiau.

Apmaudu, kad metai rašymo neatneša tokių rezultatų, kokių tu tikiesi. Tačiau metai iš tavo gyvenimo nebūna išbraukti, tiesiog tu padarai darbą ir negavai jokio atpildo, todėl sakyčiau, kad kompensavimo dėsnis yra mitas. Jei toks dėsnis iš viso yra.

Prisipažinsiu, kad šis tinklaraštis yra pats ilgiausias tinklaraštis, kurį esu rašęs. Man kartais pačiam patinka paskaityti, tai ką rašiau prieš kelis mėnesius. Tačiau padarau išvadą, kad didžioji dalis žmonių šio tinklaraščio neskaito. Todėl belieka jį rašyti tiems keliems žmonėms, kuriems patinka jį skaityti.

Aišku, čia faktas, kad jei rašysi apie savo gyvenimą ir savo patirtis, tai nieko tu gero neuždirbsi. Nes tekstas turi būti parašytas skaitytojui, Tai faktas.

Nors iš kitos pusės išrašyti savo gyvenimo subtilybes yra gera patirtis pačiam žmogui, kuris mėgsta rašyti.

Aš jau įsitikinau, kad tinklaraštis yra geriausias būdas pačiam išmokti rašyti ir savo raštą numesti žmonėms. Geresnio būdo tiesiog nėra.

Parašęs šį tinklaraštį virš metų supratau tokį dalyką, kad žmonės tingi ieškoti, o gerus dalykus žmonės platina. Tad galima padaryti išvadą tokią: nereklamuojamo saito žmonės tiesiog neranda ir jo turinys nebūtinai yra prastas. Tiesiog jis nėra platinamas.

Laimi visgi tas, kas garsiau rėkia ir šaukia ir kiša savo skaitalą kitiems.

Supratau, kad pasiekti savo auditoriją nereklamuojant tinklaraščio yra neįmanoma, nors ir metus rašysi, tačiau esu skaitęs tokį dalyką, kad kai viena moteris rašė savo tinklaraštį dvidešimt metų, tai pirmus du ar tris metus pas ją nebuvo visiškai jokio srauto ir staiga vieną dieną srautas pakilo ir ji net gavo apdovanojimą už savo rašomą šlamštą, kaip ji pati sako,

Tai aišku suteikia kažkiek vilties, kad ne viskas yra prarasta ir belieka tik rašyti ilgus metus tam, kad įsitikinti ar esi geras rašytojas ar ne.

Nepabandęs nesužinosi, aš stebiuosi, kad šitas nereklamuojamas puslapis išvis gauna kažkiek peržiūrų, tai yra stebuklas. Ir reikia tuo didžiuotis.

Jei taip ir toliau tai po 821 metų apie mano tinklaraštį žinos visa Lietuva. Tai bent rašytojas.

Rašyk žmonėms, kurie nori kažką naujo išmokti.

Vienas interneto aspektas yra tas, kad visa informacija yra sukramtoma ir pateikiama žmonėms, kurie yra kažkokie proto luošiai - tu pažiūrėk ką daro televizija... ji kuria laidas, kažkokiems lochams.

Neįsivaizduoju kas gali žiūrėt lietuvišką televiziją, bet tas pats su visom televizijom. Dar discovery kokį ar animal planet galima pažiūrėt.

Internete beveik nėra ką skaityti, nes tai kas verta dėmesio yra užkasta milijonai šūdo vertų tinklapių - mano vienas tokių.

Visi rėkia į tuštuma, tikisi dėmesio, kai kurie pinigų, vieni žinomumo - treti, grafomanai, kad išsirašytų.

Taip kokio pacančiko rašančio blogą tu nerasi - mano blogas yra to pavyzdys, normalus blogas ne lochams, bet tokių blogų yra milijonai.

O internete rasi tik tuos, kurie rašo paieškos sistemoms, botams ir proto luošiams.

Arba jau pripažinti asmenys, kurie rašo taip vadinamą kokybę, kurie per daug metų užsitarnavo respektą.

Žmogus, kuris sėdi prie kompo nuo jo atsiradimo nesugeba susikurti blogo. Jam reikia paaiškinimų su paveiksliukais - kaip ką spaust, kur registruotis ir taip toliau. Nors viskas yra parašyta pačiuose taip vadinamuose produktuose.

Taip gaunasi, kad tipinis lietuvis yra labiau pažengęs nei tipinis amerikietis. Faktas tas, kad lietuviai yra protingesni nei tie amerikiečiai - aišku visokių yra, bet kadangi čia mažai žmonių tai tas proto koeficientas yra didesnis Lietuvoje nei Amerikoje. Taip jau yra. Čia kalbu apie išprusimą kompuose.

Nes jei būtų, kažkokių problemų su softo instaliacijomis, tai aš turėčiau darbo, o darbo nėra. Nebent mechaniniai gedimai.

Tai iš esmės tu turi du pasirinkimus:

  1. arba savo žinutę nužemint iki supratimo net beždžionei
  2. arba išlaikyt savo lygį ir rašyt ne lochams.
Aišku antruoju variantu tu nebūsi labai geriamas, nes vienas dalykas, kuris veda link nepopuliarumo, tai yra savo intelekto demonstravimas.

Kas demonstruoja savo intelektą ir būna išties protingas ir skaldo kokias nesuprantamas idėjas, būna nuvertinamas arba neįvertinamas, nes jis tiesiog neįkandamas.

Čia tas pats kas aš paimčiau kanto knygą ir pradėčiau ją skaityt arba ją perrašyčiau į internetą, tai manęs, tiksliau kanto, niekas iš paprastų žmonių nesuprastų.

Arba gali rašyt lochams. Paprastai lengvai, kad net vaikas kuris degina savo ranką suprastų, ką jam bandai pasakyt.

Taip būsi populiarus tarp tų žmonių, kurie save vadina protingais ir mąstančiais.

Žinai pats protingiausias žmogus yra jis pats sau. Visi galvoja, kad jie yra protingi, ypač iki tol, kol niekas neateina ir nesugniuždo jų įsitikinimų ar jų žinių.

Kuo daugiau žinai, tuo mažiau protingas jautiesi ir tada gaunasi, kad pats esi lochas, kuris skaito informaciją lochams.

Žengdami į kažkokią naują sferą, mes visada būname mažai žininatys. Mums reikia supaprastintų paaiškinimų ir taip toliau - tik taip mes galime užsikabinti į kažkokią sferą.

Todėl iš esmės, tas žodis lochas reikia žmogų, kuris nesidomi, o ne tą, kuris domisi bet pas jį menkos žinios.

Tai mano išvada tokia: nerašyk lochui - žmogui, kuris niekuo nesidomi ir yra morališkai pasenęs dešimtčia metų. Rašyk žmonėms, su paprastomis žiniomis, kurie nori kažką naujo išmokti. Ir jei tu turi ką pasiūlyt - tu jiems patiksi.

Faktas.

Kaip užbootint MAC OS X LION per usb

Šiandien užsiknisau kariauti su Mac os x kompiuteriu.

Step by step kaip paleisti mac os x instaliaciją per usb raktą.

  1. Atsisiunčiam .dmg instaliacinį failą
  2. Atsisiunčiam programą TransMac.
  3. Įkišam USB 8GB į savo windows kompiuterį
  4. TransMac programoje pasirenkam savo usbą ir spaudžiam dešinį pėlės mygtuką ir pasirenkam "Restore with disk image" ir pasirenkam savo instaliacinį .dmg failą, kuris turi apple operacinę sistemą.
  5. Ant savo mako spaudžiam knopkę alt krovimosi metu ir paleidžiam USB flešiuką su savo softu.
  6. Toliau darome viską pagal ekrane esančias instrukcijas, sukuriam particiją ir tt.

Macas sutvarkytas minučių reikale.

Dar vienas teorinių kliedesių mokytojas

Aptikau tokį internetinį veikėją - Bentinho Massaro, kuris pasakoja apie tai, kaip gali pakeisti savo praeitį - išties man tokie new age idėjų pasakotojai kelia juoką.

Nu kaip tu žmogau pakeisi savo praeitį?

Kaip tu užsiprogramuosi sau realybę? Nejaugi aš valdau visą kosmosą?

Paklausiau kelias jo lekcijas ir supratau, kad pasaulis pilnas durnių, kurie tokiais svaigalais tiki.

Aišku gali užsiprogramuoti alaus - paskambini draugui, kuris turi pinigų ir dažnai tau pastato alaus - programa realizuota, tačiau kaip užsiprogramuoti sau pinigų, kai nenori dirbti?

Kaip tarkim numesti svorį, jei nenori sportuoti ir laikytis dietos?

Galvok ir turėsi idėja sukelia juoką, aišku smulkmenos realizuojasi, tačiau rimti dalykai - kaip turtinga moteris - niekada nesirealizuos, nes tu kosmoso nevaldai ir neturi jokios galios kažką pakeisti - tik save patį. Ir tai pasakyčiau, kad ne visi sugeba save pakeisti.

Tarkim jei nori mesti rūkyt, tai ką meti? Tai kodėl daug internete esančių žmonių ieško visokių knygų ir kitų dalykų, kad jiems padėtų mesti rūkyti - nejaugi jie savęs nekontroliuoja? Tai yda juos kontroliuoja, tačiau gi internetas pilnas pamokymų - kaip užsiprogramuoti sau realybę - kiek aš programavau, tai man nepavyko. Kažkaip nežinau, niekas čia man nesiprogramuoja - gal aš per mažai Bentinho video žiūriu, kad man realybę sunku kontroliuoti nepritraukiant sanitarų dėmesio.

Kad ir kokią nesąmonę pasakysi, atsiras žmonių, kurie patikės tais svaigalais - o kaip jo pasakojimas apie prisijungimą į paralelų pasaulį?

Aš kiek esu patyręs su savo psichiniais išprotėjimas, tai paralelaus pasaulio nėra - yra tik vienas pasaulis, kuris vyksta esamu momentu. Jei būtų paraleliai pasauliai, tai kiekvienas žmogus gyventų savo galvoje ir jo gyvenimas būtų toks - kokio jis nori, tačiau tai nėra tiesa. Iš savo patirties žinau, kad žmogus negyvena savo galvoje ir be jo galvos emocijų yra pasaulis. Net žmogui numirus pasaulis bus, nebus tik jo patirties. Tai, kad aš esu visatos centras, pasak Bentinho, yra visiškas absurdas ir aš tikrai nesu vienas mąstantis žmogus, o visi kiti botai - tai yra absurdas, nepaisant to, kad to nei patvirtinti niekas negali, nei paneigti. Aišku patirtimi esi visatos centras, nes gyvenimą jauti tik per save, bet tavo paties patirtis yra ribota, nes viso pasaulio tu nejauti, o jei nejauti, tai nereiškia, kad nevyksta. Pasaulyje viskas vyksta ir mes gyvename sistemoje, tačiau tu nesi tos sistemos centras - sistema yra becentre. Ji neturi nei fizinio, nei dvasinio, nei kokio nors kitokio centro - Jei yra centras, tai tas centras turėtų būti dievas, jei jis yra, nes aš tai nežinau.

Jei būtų paralelūs pasauliai ir lygiagrečios visatos - tuomet tu bet kada galėtum pasirinkti kokioje tu visatoje gyveni, kur svajonės pildosi ar nesipildo - suprask, jei tu nepatiri jokių paralelių pasaulių, yra jie ar nėra, tai tau jie ir neegzistuoja - egzistuoja tik vienas dalykas - tai tavo pačio patirtis.

O kalbėti apie pasaulius, kuriuose tau sekasi, o šitame nesiseka yra absurdas. Ir tokie mokytojai, kuriems tik taip atrodo yra be galo juokingi. Aišku, žiupsnis tiesos ten gal ir yra - juk aš visko nežinau, o jei nežinau, tai nereiškia, kad taip negali būti.

Jei ten programavimai realybės būtų realūs - tai nebūtų jokių mirčių nuo bado ir kitokių dalykų, nes tiesiog kiekvienas žmogus susiprogramuotų sau gyvenimą tokį kokio jis nori. Suprask, be kontakto, vien tik mintimi, negali kontroliuoti pasaulio. Tu neturi jokios prieigos prie pasaulio ir nėra ten jokios administracinės klaviatūros, kurią tu gali maigyti ir programuoti. Vienintelis dalykas ką gali padaryti, kad pakeisti realybę - tai išsiųsti fizinį signalą, o ne dvasinį ar emocinį. Juk negali mintyse pasakyti, atsiųskit man emailą tokiu ir tokiu adresu su kvietimu nemokamai pakeliauti ir tada tau kažkas, nepažįstamas atsiųs tokį pasiūlymą - absurdas. Žmogus neturi jokių telepatinių galių, kad galėtų kažkam siųsti signalus savo mintimis.

Nežinau kada šie kliedesiai atsirado pasaulyje, bet žmonės, kurie tuo domisi yra tokie patys apgailėtini, kaip ir religingi žmonės, kurie atlieka kasdienius ritualus ir meldžiasi dievams, kurių nepažįsta asmeniškai, o tik yra įtikėję į kitų žmonių pasakas.

Žmogus, norėdamas būti laimingas - turi mąstyti individualiai ir savo galva, būti kritiškas ir savęs klausti visokių klausimų. Aišku, kad būtų turtingas - jis visų pirma turi būti kažkam naudingas ir atlikti kažkokią funkciją - tai gali būti teorinių kliedesių pasakojimas už pinigus, bet tokie mokytojai ir patarėjai klaidina protus, kurie ir taip yra pasimetę.

Taip pat vibracijos, aš jau rašiau, kad pasaulis vibruoja, bet tik todėl, kad kažkas man taip pasakė - o iš tikro, jei tu nejauti vibracijos, tai tu ir nevibruoji, o ten gilintis ar vibruoji, ar aukštos tavo vibracijos yra juokinga, nes bet kokiu atveju tu vibruosi taip, kaip vibruoja tavo aplinka, o aplinkos savo pakeisti tu negali ir dar juokas būna, kai pasakoja, kad muzika įtakoja žmogaus vibracijas, ten visokių dažnių klausimas norint pakelti savo vibracijas yra išvis absurdiško lygio dalykas.

Muzika, tai ji tik nuteikia tave emociškai - jei klausai ten kokio death metal, tai būsi piktas ir agresyvus, jei klausai transo - tai būsi pakylėtas ir taip, muzika yra vibracijos, bet jos žmogaus "vibracijų", jei jos yra, nekontroliuoja.

Į pasaulį reikia žiūrėti kritiškai - tu tik pagalvok, jei gali sau susiprogramuoti gyvenimą - tai tu gyveni programoje, kur esi dievas. Realybės hackeris.

Tokiomis nesąmonėmis žmonės tiki, nes tiesiog žmogus turi kažkuo tikėti - jis negali susitaikyti, kad realybė yra nekontroliuojama ir jokios kontrolės jis čia neturi. Paprastas žmogus negali suvaldyti pasaulio. Nutukę žmonės, net negali savęs kontroliuoti ir laikytis dietos arba eiti sportuoti, nes dauguma neturi valios. Tai ką čia kalbėti apie savikontrolę ir discipliną ir pasaulio užkariavimą. O tie mokytojai, jiems gerai, nes pasaulyje yra tokių kvailų žmonių, kurie klausys visko ir domėsis viskuo, nesvarbu ar tai mokslas ar pseudomokslas.

Pasakysiu tik tiek: jei visas organizmas veikia savaime: širdis plaka, smegenys veikia, kojos, rankos juda ir visas pasaulis veikia savaime, tai tu, tiksliau tavo protas yra toks dalykas, kuris tiesiog reaguoja į pasaulį ir tiek. Jei taip būtų lengva, tai kiekvienas žmogus galėtų parašyti po kelis bestselerius per gyvenimą, tačiau rašytojais būna tik kai kurie žmonės - kiekvienas turi savo rolę, ja jis ir gyvena.

Manyti, kad gali kontroliuoti kažką šiame pasaulyje yra labai juokinga, taip, gali sukurti verslą ir kontroliuoti jį, bet viso pasaulio tu tikrai nesukontroliuosi nesvarbu koks hitleris būsi. Imperijos nesukursi, utopijos nerealizuosi. Žmones kontroliuoji vien tik todėl, kad jiems reikia pinigų už kuriuos jie gautų maisto, nes jei visi turėtų valgyt, minimalų komfortą, tai niekas neeitų ir niekas nedirbtų, o visi užsiimtu savais menais ir kitokiais dalykais - tais, kurie rūpi asmeniškai

Kodėl gera būti tinginiu arba tinginys versle


Žinot, tinginiai yra patys normaliausi žmonės pasaulyje, todėl, kad tikras tinginys visada ras išeitį kaip dirbti mažiau, kaip išvengti didelių kompanijos išlaidų ir tikras tinginys yra pats geriausias strategas pasaulyje.

Tingėti - kaifas.

Yra pozicijų, kurias gali dirbti tik tinginiai - nes reikia pripažinti, kad pasaulis progresuoja ne dėl darbščių žmonių, o dėl tinginių, kurie nuolat ieško būdų kaip kažko nedaryti. Aišku tingėjimas ir intelektas yra dvi sudedamosios dalys ir rezultate turime produktyvų tinginį.

Aš kiek save atsimenu - visada buvau tinginys, nenorėjau aš dirbti ir visada surasdavau būdą kaip dirbti mažiau, aišku, kartais nusivažiuodavau iki visiško nedarbo ir nieko neveikimo, bet tai jau praeityje.

Nuo antradienio turėčiau pradėti dirbti kompiuterių taisyklos salone, kuri yra lyg ir šaraškinų kontora ir ten būsiu kompiuterių priėmėjas.

Tai ką aš greičiausiai darysiu darbe: sėdėsiu facebooke ir lauksiu kol ateis žmonės, kurie norės susitaisyti kompiuterį. Priimsiu kompiuterį, išrašysiu kompiuterio priėmimo aktą ir viskas, toliau sėdėsiu facebooke. Aišku, kai bus užklausa, tai įrašysiu piratinį Windows į kompiuterį, nes pripažinkim niekas šimtą eurų už legalius Windows nemokės. Visa Lietuva sėdi su nelegaliais Windows.

Kažkaip aš nematau perspektyvos kompiuterių taisymo srityje, aišku kompus taisys žmonės, bet kai pažiūrėjau setup.lt tinklapio srautą - tai ten tik 50~ žmonių per dieną, o jis yra pats pirmas puslapis, be reklamos, kurį išmeta Google paieškos sistemoje parašius žodį "kompiuterių remontas".

Kas tuos kompiuterius taiso, visi juos išmeta arba priduoda ant dalių, o taiso tik tie, kurie neturi pinigų naujam kompiuteriui. Per savo dešimt ar penkiolika metų kol turiu kompiuterį niekada nenešiau taisyti, nes jie tiesiog negenda taip dažnai kaip norėtųsi. Pirmi kompai buvo nepatvarūs, o dabar - tai brūžinu kompą jau kokius penkis metus 12-16 valandų per dieną, kasdien ir jokių problemų jis neturi.

Jei Amerikoje numirė kompiuterių remontas, tai numirs ir Lietuvoje - reikia tik palaukti, ne už ilgo kompiuteriai bus tokie pigūs, kad kiekvienas turės ne po vieną, o po kokius penkis - visoms gyvenimo progoms.

Pagal mano filosofiją yra taip: jei kažkas nori sumokėti man pinigus už tai, kad darbe sėdžiu ir aptarnauju klientus, tai aš tuos pinigus su mielu noru paimsiu. Man tai koks skirtumas kur sėdėt, ar namie ar darbe. Nėra visiškai jokio skirtumo. O pinigai, pinigai pravers, gal nusipirksiu geresnį kompą, kad galėčiau žaidimus palošt laisvalaikiu, o gal nepirksiu, nes kažkaip gaila leist pinigus ant to kompo, kai žinau, jog žaidimai lėvoki dabar. Nelabai kabina tie žaidimai.

Jau seniai kažką žaidžiau ir jaučiau tikrą ir ilgalaikį malonumą - aš tiesiog pradėjau tingėt ir galvot kaip ten žaist, man žaidimai pasidarė per sunkūs ir neįdomūs, neverti pastangų, kad juos išmokt žaist, o seniau tai buvau geimeris. Žaisdavau Diablo II kiekvieną dieną, kol chebros buvo, o dabar net ir D2 neįdomu lošt, nes nėra kolektyvo su kuriuo mes pliekdavome.

Tikras tinginys gali tapti rašytoju, nes rašant išvis dirbt nereikia, aišku tik mintis reikia išdėstyt ir tiek, bet kam rašyt - jei galima nerašyt

Kai galvoje negerai - naktimis groja muzika ir apie pritraukimo dėsnį

Pas mane galvoje tikrai negerai. Šiąnakt gulėjau lovoje ir klausiau muzikos miegodamas. Mano galvoje per sapnus groja muzika - tokia, kokią sugeneruoja smegenys ir visada būna tokie gabalai, kurie yra nerealūs.

Kažkaip tos smegenys sugeba sugeneruoti dainas tokias, kad jos būtų tarytum koks hitas - įvairiais stiliais ir tie patys žodžiai, kartais Lietuviškai, kartais angliškai.

Tačiau, kai atsikeliu pažiūrėti dainos pagal žodžius, nieko gero Googlike nerandu. Tiesiog tos dainos yra smegenų išgalvotos ir sudėtos, sumaišytos iš visų, kurias esu girdėjęs.

Smegenys sugeneruoja dainą greičiau, nei ją galėtų sukurti koks nors savo srities specialistas muzikantas. Jei smegenys gali sukurti vaizdinius ir sapnų siužetus, kur viskas atrodo tarytum realu, tai kas smegenims yra sukurti gabalą, kuris tau patiks. Vienas juokas.

Aišku muzika netrunka ten dešimt minučių, trunka apie pusę minutės, gal minutę.

Atsikėliau ryte ir pagalvojau, kad norėčiau dar kartą išgirsti tą gabalą, nes man jis miegant grojo apie tris kartus ir visus kartus skirtingas.

Dar va kaip tik prisiminiau, kai haliucinavau mačiau youtube filmukus, kurių realybėje nebuvo ir taip keista, kad atsuki video ir tas pats vaizdas buvo, niekas nepasikeitė, nei išsikraipė.

Haliucinuoti nieko blogo nėra, tačiau tos haliucinacijos priveda prie ligoninių ir vaistų, juk žmogų atstatyti reikia. Kaip tu būsi normalus, kai tu matai sapnų pasaulį būdamas pabudęs.

Pasakysiu tik tiek, kad haliucinacijos yra tokios pačios realios kaip ir realybė, gali su haliucinacijomis kontaktuoti, paliesti, kalbėtis ir jos tau atsakys kaip normalus ir neišgalvotas žmogus ir susidaro toks jausmas, kad tu esi kažkokiame paraleliame pasaulyje, kur tiesiog bendrauji su tais, kurių kiti nemato.

Aišku man atrodo tokių realių haliucinacijų nebuvau patyręs, buvau tik patyręs kompiuterio ekrane haliucinacijas, nes matomai pilnavertį vaizdą sunkiau sugeneruoti nei raides ir vaizdą esantį kompiuterio ekrane. Nors aišku, pamačius haliucinaciją tu niekaip nesuvoksi ar tu ją matai ar ne, nes smegenys pažaboja tavo kontrolę ir tu negali savęs valdyti ir būna toks įdomus dalykas.

Tu tarytum save valdai ir mąstai, bet tavo mintys yra liguistos ir jos tave valdo. Todėl man atrodo, kad vieni žmonės save puikiai kontroliuoja ir orientuojasi gerai realybėje, o kiti gyvena nevalingai ir nesupranta, jog jų mintys juos valdo. Aišku tai įrodyti man būtų sunku, nes viską vistiek pagal save sprendžiu, tačiau žinau koks yra jausmas, kai savęs negali kontroliuoti, tačiau išlieki sąmoningas,

Būna labai sunku suprasti tekstą ir tai, ką sako kiti žmonės, nes žodžiai - tai jie visi yra išgalvoti ir šiaip pavieniui jie nieko nereiškia, Lietuvių kalba tampa kaip kokia kinų kalba, kurios tu tiesiog nesupranti. Aišku kalbi viską normaliai, tačiau kalbi apie kažkokį kosmosą ir kiti žmonės negali suvokti tavo svaičiojimų.

Ištikus psichozės priepuoliui atsiveria visiškai naujas požiūris į aplinką, pradedi matyti tai, ko niekada nesi matęs, tiksliau suvokęs. Normalioje būsenoje, kai nesi sirgęs, tai protas apriboja gaunamą informaciją, o kai atveri savo protą, tuomet protas pamato daugiau informacijos ir tu ja bandai pasidalinti ir niekas jos nesupranta, atrodo, jog visi yra durni, nors iš tikro tai pats nudurnėjęs.

Psichinė liga, tai tokia liga, kur tau pačiam nieko neskauda, išsikreipia realybė ir tu pats nieko nesupranti lyg būtum ką tik gimęs. Po to pradedi girdėt balsus, kurie tau siūlo parūkyt arba ką nors nužudyt. Aišku, man žudyt, tai niekas nieko nesiūlė, nes žinojo, kad nepasirašysiu. Balsai aišku užknisa, man jie būna miego stadijoje, kai galvoje ten kažkas kalba, o tu bandai su jais užmegzti ryšį ir paprašai jų, kad jie atsiųstų tau žinutę elektroniniu paštu, tačiau ryte atsikeli ir jokios žinutės nėra. O tai reiškia, jog veiksmas vyksta tavo pačio galvoje.

Jei gyventum tik savo galvoje, tai tu bet kaip galėtum manipuliuoti realybe, o kadangi gyveni su kitais žmonėmis, tai realybės labai nepamanipuliuosi, nors iš kitos pusės - pagalvok, juk tu nežinai kas bus kitą dieną, jei nesi susitaręs, tai gal tavo mintys įtakoja kitus žmones - bet tas pritraukimo dėsnis (law of attraction) būtų toks absurdiškas dalykas, visi tuomet pritrauktų sau reikalingus dalykus: maistą, komfortą ir niekas nemirtų iš bado ar nuo galūnių nušalimo. Juk negali tas pats dėsnis vienoje pasaulio vietoje veikti, o kitoje neveikti. Juk tai dėsnis, tai jis arba veikia, arba neveikia - o įrodyti, jog pritraukimo dėsnis veikia, tai nežinau kaip čia reikėtų jį įrodyti. Juk jei nori pakilti nuo žemės, tai nepakilsi, nebent pirksi lėktuvo bilietą. Arba jei nori pavalgyti, tai iš kur tu tą maistą gausi, jei tau jo niekas neduos? Iš niekur niekas neatsiranda ir tam, kad kažkas realizuotųsi, tai kažkas turi būti suinteresuotas tau kažką duoti. Kad gautum, turi kažkas duoti, tai jei nebus kas duoda, tai kaip tu gausi?

Aišku kažkada aš norėjau moters iš savo rajono ir buvau gavęs dvi, bet tai nėra kažkoks įrodymas, kad pritraukimo dėsnis veikia, dabar noriu didesnio skaitomumo savo bloge ir turtingos moters ir jei tai gausiu, tada galėsiu tvirtint, kad pritraukimo dėsnis iš dalies veikia. Neseniai užsinorėjau pinigų ir lengvo darbo ir toks darbas atsirado, tik va klausimas kas bus kai aš pradėsiu jį dirbti ar tas darbas bus ilgalaikis, nes jei kokie trys mėnesiai - tai, kas čia per realizacija?

Kaip yra su tuo pritraukimo dėsniu, čia yra labai didelis klausimas ar tu gali savo mintimis kontroliuoti toliau negu esi pats. Jei nori sportuoti, tai eini ir sportuoji - viskas nuo tavęs priklauso, bet jei sakykim nori turtingos moters, kuri turėtų automobilį ir gyventu kažkokiame specifiniame rajone - tai kaip tu pritrauksi tokią moterį ir kaip tu "kabindamas" žinosi, kad kabini būtent tokią kokios nori?

Daug kas sako, kad svajonės pildosi, bet man atrodo, jog jas reikia pildyti, jos pačios jokiu būdu negali realizuotis - nors iš kur man žinoti? Kas aš toks - ekstrasensas, kuris viską žino? Aišku nedirbt, tai tokia lengva svajonė - neieškai darbo ir realizavosi. O kaip ligos - tu jų nenori, o jos vistiek realizuojasi. Joks sveikas žmogus nenori ligų ir tai, kad galvodamas apie ligą - ją prisišauksi, tai yra labai abejotinas dalykas. Nesinori tuo tikėti.

Jei gyvendamas pritrauksiu turtingą moterį, tai būtinai apie tai pranešiu, jau ją bandau realizuoti kokius šešis mėnesius ir niekas nesirealizavo. Gal sakau reikia dar palaukti?

Tai jei gyvenime visko būna, tai ką negali man būti turtinga moteris, kuri mane pamiltų, nes aš turiu tam priežastį - juk, aš tai finansiškai nestabilus žmogus, todėl man reikia stabilios moters, kuri mane vadintų alfonsu-kačiuku.

Vadim Zeland ir manipuliacija realybe

Vadimas Zelandas dar vienas mokytojas, kuris moko, jog mes galime kontroliuoti realybę.

Aš aišku žiūrėjau vieną ar du jo video klipus ir galiu pasakyti tik tiek, kad šitas žmogus dar vienas aferistas, kuris uždirbo pinigų, nes parašė bestselerį apie realybės manipuliaciją.

Kiek supratau iš vaizdo įrašų - tai pasakysiu tik tiek, kad žmogus suka ratais ir nieko gero nepasako. Juk jis rašytojas, Juk jis galėtų nedaryti tų ilgų video įrašų ir pasakyti viską tiesiai šviesiai.

Aš pasakysiu atvirai - realybe manipuliuoti gal ir galima, bet realybės transerfingas yra opiumas liaudžiai. Graži pasaka, kuri suteikia vilties, lygiai taip pat kaip pasaka apie rojaus sodą ir apie patį rojų, kur žmonės bus nemirtingi ir taip toliau.

Realybę galima kontroliuoti tik savo pastangomis. Juk tam, kad gautum arbatos turi jos paprašyti arba pats pasidaryti, o jei sėdi namie, tai, kad ir kiek tu norėsi arbata pati nepasidarys. Tu pats turi imtis kažkokių veiksmų norėdamas gauti kažkokį rezultatą ir mažiausia ką reikia padaryti, tai pasakyti kažkam, kad kažkas padarytų tau arbatos. Aš aišku imu labai lengvus pavyzdžius, kad būtų lengva suprasti. Tu gali gauti tik tai, kas yra tavo jėgose, jei kažkas yra virš tavo sugebėjimų - tau reikės arba tobulinti save arba tu nieko negausi.

Vadimas aišku man sukėlė tokį smalsumą ir ryžausi penkiolika minučių paklausyti apie ką jis šneka, bet aš nusivyliau, nes tokią informaciją reikėtų sakyti tiesiai šviesiai be jokių išvedžiojimų - tačiau Vadimas nesugebėjo to padaryti. Knygos neskaičiau, ir jo pateikiami praktiniai pavyzdžiai yra tokie sudėtingi, kad praktiškai įsivaizduoti apie ką jis kalba yra neįmanoma.

Kodėl gi mūsų pirmieji filosofai nesugalvojo kažko panašaus į realybės transerfingą - ką gi jie nepastebėjo, kad realybe galima manipuliuoti? Vadimo rašinius ir pasakojimus pavadinčiau fantastika. Iš kur jis žino apie galimybių terpę ir apie tai, kad praeitis, dabartis ir ateitis yra vienu ir tuo pačiu metu ir iš kur jis žino, jog laikas yra iliuzija? Juk žmogus, jei jis gyventų iliuziniame laike, tai jis nesentų ir neaugtų - tačiau žmogus ir auga ir sensta ir galiausiai miršta. Juk jei nebūtų laiko, kad ir koks iliuzinis jis yra, tai žmogus gyventų amžinai.

Dar vienas dalykas, jei tarkim aš noriu, kad mano brolis nustotų gerti ar jis nustos? Juk mano norai, nieko bendro su juo neturi - jis irgi yra žmogus, kuris gyvena savo gyvenimą, tačiau mano ir jo realybė susikerta. Tad man tenka matyti, jo nesėkmes.

Juk jei gali kontroliuoti realybę, tai gali kontroliuoti ir kitus žmones - ar gi ne taip?

Reikalas tas, kad ko ko, bet kitų žmonių nepakontroliuosi - jei tai būtų galima lengvai padaryti, tai mes utopinėmis sąlygomis gyventume, kur visi draugiški ir taip toliau. Tai jei teoriškai galima sukurti sistemą, o praktiškai jinai yra utopinė - tai reiškia, kad niekas negali visiškai kontroliuoti realybės.

Dar jis kalba apie tai, kad yra trys likimo ar lemties variantai:
Viskas iš anksto yra nulemta.
Viskas priklauso nuo praeitų gyvenimų ir karmos.
Viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimų.
Ir jis sako, kad visi šie trys variantai yra teisingi, nes priklauso nuo pačio individo ir jo tikėjimo.

Bet jei tarkim aš tikiu, kad nėra gravitacijos, tai ką aš galiu šokti iš balkono ir man nieko nebus? Tikėjimas, ar kažkoks manymas, nekeičia realybės ir realybės dėsnių. Kaip gali vienas būdas būti taikomas vienam žmogui, o kitas būdas kitam žmogui, jei visi gyvename toje pačioje realybėje ir gimstame tomis pačiomis sąlygomis. Tai kaip nuo individo nuomonės gali kažkas skirtis ar keistis.

Aš nesuprantu, ir jei tu supranti, tai parašyk man komentarą su savo nuomone.

Svarbiausias internetinės rinkodaros aspektas

Galima sukurti paprastą tinklapį: kaip elektronikosremontas.lt, galima savo facebooką vadinti pigus kompiuterių remontas.

Tačiau svarbiausia internetinėje rinkodaroje sukurti prekinį ženklą, kuris bus nuolatos tobulinamas.

Jei savo įmonę vadinsi paprastai, tai iš šimtų rezultatų tavęs niekas neras. Aš pats bandžiau surasti internete savo įmonę, kurioje dirbsiu ir man nepavyko, nes nėra prekinio ženklo, kuriuo pagalba būtų galima rasti saloną.

Prekinis ženklas gali būti vardas ir pavardė, išgalvotas koks nors žodis, bet svarbiausia, kad prekinis ženklas būtų lengvai įsimenamas ir išskirtinis.

Reikia aišku sukurti išskirtinį dizainą savo tinklalapyje, tačiau ne visi salonai turi tam lėšų. Dizainas turėtų būti jaukus ir patikimas bei pranašaujantis gerą rezultatą užsisakius kokias nors prekes ar paslaugas. Tai galima padaryti savo tinklapyje įsidiegus Wordpress CMS, kuri yra nemokama ir turi begalę nemokamų dizainų, kuriuos galima modifikuoti ir išsiversti į Lietuvių kalbą.

Tinklapio navigacija turi būti aiški, turi būti nurodytas darbo laikas ir kontaktai bei adresas Google Maps žemėlapyje. Būtų neblogai kokybiška pastato nuotrauka.

Šiais laikais neturint brendo toli neprasisuksi, nes brendas suteikia daugiau patikimumo. Brendas tai yra veiklos vardas, kuriuo veikla prisiima atsakomybę internetinėje erdvėje. Nes jei paprastai pavadinsi, tai kažkas užrašys tavo biuro adresą ir paliks blogą atsiliepimą, o po to tas adresas liks internete visam laikui ir jei kažkas užklaus apie įmonę tokiu ir tokiu adresu ten visada bus blogas atsiliepimas, nesvarbu kokia įmonė ten bus. Nuo to teoriškai turėtų kristi nuomos kaina, nes atsiliepimai daro savo.

Todėl kiekvienas pradedantysis vadovas, savininkas ar dirbantis ant savęs žmogus turėtų susirūpinti savo išvaizda internetinėje erdvėje. Aišku, kartais atrodo, jog investuoti į tinklapį neapsimoka, tačiau reikia atminti, jog tinklapis, tai internetinis nekilnojamas turtas, kurį suprogramavus jis liks visą laiką ir jo keisti nereikės, jei nebus poreikio. Todėl investuoti į internetinį puslapį apsimoka. Reikia, kad būtų unikalus dizainas, arba toks, kokio nėra pas konkurentus, nes jei tinklapiai atrodo vienodai - kvepia klasta.

Prekinį ženklą sukurti didelių bėdų nėra, sunkiau pelnyti pastovių klientų srautą ir nepriekaištingą reputaciją.

Pasakysiu tik tiek: kad esmė yra ne pigume, žmonės gali sumokėti ir daugiau. Žmonės perka istorijas, todėl turėti tinklapyje savo istoriją yra didelis privalumas, galima papasakoti kaip prasidėjo įmonės veikla. Būtinai reikėtų pasisakyti kokie žmonės sėdi už prekinio ženklo, nes jei kažkas atsitiks blogai - turi būti žmogus, kuris prisiims visą atsakomybę. Visos stambios kompanijos taip daro, nes dabar - verslas yra asmeniškas dalykas, joks jaunuolis nenorės turėti reikalų su įmone, kur jis nežino savininko ir ten dirbančiųjų žmonių.

Kokios turėtų būti reklamos interneto skelbimų lentose, Google Adwords bei Facebook tinkluose

Reklama reklamai nelygi, viena reklama veikia žmones efektyviai, kita pasyviai.

Svarbiausia, internete segmentuoti savo klientų srautą, jei dirbi šeškinėje - tai turi koncentruotis į žmones, kurie gyvena šeškinėje. Turi visus kitus žmones atstumti, nes reikia suprasti, jog visiems neįtiksi - vieniems tavo įmonė bus per toli, kitiems dar kokių nors bėdų bus.

Matai, skelbimų lentose yra sumestos visos reklamos ir ten bus visi tavo konkurentai nori tu to ar nenori. Todėl skelbimą reikia padaryti iššaukiantį kokią nors emociją. Neigiamą ar teigiamą nėra labai svarbu, svarbiausia, kad būtų ta emocija. Nes dažniausiai, kai pažiūri į skelbimus, tai visi jie yra vienodi - jokio kūrybiškumo. Visi tuos kompiuterius taiso, vieni atvažiuoja į namus, kiti ne ir taip toliau ir kiekvienas nori gauti visus galimus klientus. Tačiau esmė yra ne klientų kiekyje, o pastoviame sraute - žmonės turėtų pastoviai reaguoti į tavo reklamą ir užeiti į tavo puslapį.

Yra CPC reklamos ir ten svarbiausiai aiškiai nurodyti kokių klientų tu nori - iš kokios lokacijos, nes jei tavo reklamą spaudinės tau nepotencialūs klientai, tai tu tiesiog nusvilsi. Todėl geriausia yra atriboti tuos, kurie tau netinka ir yra per toli ar dar dėl kokių nors priežasčių tau netinka.

Aptarnauti visus yra labai didelis darbas, juk klientas nevažiuos iš Fabijoniškių į Šeškinę, kad pataisytų savo kompiuterį, todėl savo skelbime galėtum parašyti taip: "Sutvarkysim tavo kompiuterį Šeškinėje" ir tokiu būdu tu atsikratysi tų žmonių, kurie yra iš Fabijoniškių ir jie nespaus tavo reklamos bei sutaupys tavo pinigus. Reikia atminti, kad CPC reklamose tu moki už reklamos paspaudimus - tai jei spaudinės netinkami žmonės tu išleisi dienos biudžetą ir tiek.

Esminis reklamos aspektas yra ROI, kitaip tariant investavimo atpildas. Jei tu leidi pinigus, o klientų srautas nepasirodo, tai reiškia, jog ta reklama yra neverta investicijos. Visi gali išleisti didelius pinigus reklamai, bet esmė yra rezultate - kiek tu gauni pinigų po investavimo, nes jei neatsiperka - tai kam investuoti? Reikia ieškoti kitų būdų kaip pritraukti klientą, aišku investuoti reikės, tačiau reikia suprasti, jog reklama reklamai nelygi.

Ir kiekvienas verslininkas turėtų domėtis iš kur jo srautas ateina. Ar tai reklamos skelbiu.lt sistemoje ar tai reklama Google Adwords ar tai Facebook reklama. Todėl visą internetinį srautą reikėtų nukreipti į savo tinklalapį, kur yra visa informacija apie tavo verslą bei ten įdiegti Google Analytics ir tiesiog laikas nuo laiko stebėti duomenis, iš kur srautas, kiek laiko vidutiniškai žmogus praleidžia tavo tinklapyje ir tą visą informaciją sisteminti ir daryti kažkokias išvadas.

Su reklama galima neblogai nusvilti. Ir dar vienas dalykas dėl kurio CPC yra gerai, jei žmonės nespaudžia reklamos, tai dar nereiškia, jog jie jos nemato. Reklama vistiek įlenda į pasąmone ir reikalui esant ją žmonės atsimins.

Kaip surinkti lojalių fanų bazę?

Suformuoti srautą į savo tinklaraštį gal nėra taip sunku, tačiau esmė visgi yra lojalūs lankytojai, kurie tavim tiki ir nori tau padėti, tiek iš populiarėti, tiek nupirkti tavo produktą - jei tokį turi.

Fanų bazę suformuoti trunka ilgą laiką. Aišku reikia reklamuoti ir kišti savo raštą visiems iš eilės, nes šiame pasaulyje laimi tas, kuris garsiau rėkia.

Todėl iš esmės tu turi susistatyti prioritetus.

Kas svarbiausia tavo tinklaraštyje: ar išsakyti savo nuomonę ir rašyti pramogai, ar visgi atsakinėti į lankytojų klausimus ir užduoti jiems tokius klausimus, kurių jie nesitiki.

Laikas aišku parodys, kas čia populiarus blogeris, kas vertas dėmesio, o kas ne. Bet jei tu turi dešimt lojalių fanų, kurie reguliariai tave skaito - tu turi gerą tinklaraštį, nes pasaulyje ir taip daug tinklaraščių ir kasdien atsiranda nauji - dar kiek mirusių tinklaraščių, kurių informacija yra paieškos sistemos rezultatuose.

Esminis dalykas, yra kontakto užmezgimas su žmogumi. Reikia pasirodyti patikimu žmogumi, kuris nepaves. Nes žmonės nemėgsta apsišaukėlių ir aferistų bei kitokio plauko žūlikų.

Žinoma lojalius fanus rasi tik tada, kai turėsi pakankamai materialo savo archyve, kai bus ką jiems paskaityti. Jei turėsi kokius 3 įrašus, tai greičiausiai neturėsi lojalių fanų. Geriausi tinklaraščiai turi virš 2500 - 5000+ įrašų ir kasdien jų daugėja.

Ir tau, kol pasieksi tam tikrą auditoriją reikės rašyti apie metus, reklamuoti ir turėti kažkokį marketingo planą, nebent esi kaip aš dėjęs skersą ir tau svarbiausia rašyti savo skaitytojams.

Nėra taip, kad tu rašysi ir susiformuos auditorija savaime, taip aišku gali būti, bet tas užtruks apie 10 metų ir tiek rašyti be jokio atpildo manau užknistų kiekvieną.

Esmė, kad reikia būti pačiam lojaliu savo skaitytojams ir juos statyti į pirmą vietą.

Laimi tik tie, kurie yra patikimi. Aišku gali kišt pinigus į savo tinklaraštį, bet jei neplanuoji iš jo užsidirbt, tai koks tau skirtumas kiek jis turi skaitytojų? Neinvestuok į tai, iš ko neuždirbsi - daug kartų tą dariau ir tik po to supratau, kad neapsimoka - tad nedaryk mano klaidos.

Aš turiu apie dešimt ar daugiau lojalių skaitytojų ir šiuolaikiniame internete to užtenka. Net jei turėtum vieną skaitytoją to užtektų, nes rašyti vienam yra tas pats kas rašyti milijonui.

Iš kurios pusės bežiūrėsi - vistiek įsiremsi į tai, kad reikia daug rašyti.

Nes tik rašydamas žmonėms, laimėsi rašytojo žaidimą ir susirinksi lojalių fanų.

Rašyk savo auditorijai

Dauguma užsieniečių ir dabar lietuvių rašo paieškos sistemoms, nes tikisi pritraukti lankytojų iš paieškos sistemos. Su antraštėm "Kaip nučiulpti 10 bybių vienu metu".

Tai aišku gerai, žmonėms patinka konkurencingos antraštės.

Tačiau tas, kuris rašo išskirtinai savo auditorijai, jis gali nenaudot visokių SEO taktikų ir kitokių nesąmonių.

Juk visko pagrindas yra tavo skaitytojas, o tai reiškia, kad jam reikia tavo antraščių, o ne tų, kurios skirtos paieškos sistemoms.

Laikui bėgant laimės tas, kuris rašė savo skaitytojams, o ne paieškų sistemoms.

Sunkus reikalas yra tapti skaitomu blogeriu, kai neužsiimi marketingu, kai nerašai paieškos sistemoms. Aišku, kad ir ką tu rašysi paieškos sistema fiksuos - juk visų žodžių ieško žmonės.

To pasekoje tu laimėsi pačiame gale. Aišku gerai tūkstančiai lankytojų pirmais metais. Tačiau, jei tavo pagrindinis tikslas yra rašyti, tai savo dėmesį turi nukreipti į savo skaitytoją, o ne kažkur kitur.

Jei tave pastebės - tu iškilsi. Tereikia "viral" postą parašyt, bet jei tu iš esmės esi kitoks, tai tokio posto tu neparašysi.

Todėl iš vienos pusės yra gerai būti kitokiu žmogumi, nes gali būti savimi. O jei esi kitoks, tai automatiškai esi įdomus.

Nebūk masės dalimi ir rašyk savo auditorijai.

Rašyk - ką žinai.

Temptis į visokias naujas sferas neapsimoka - jei žmogus nugyveno trisdešimt metų, tai jis jau turi pakankamai gyvenimo patirties, kad galėtų apie ją parašyti.

Aišku, niekas nedraudžia išmokti kažką naujo, tačiau kam perrašinėti internetą? Kam dėt tas pačias naujienas, tik perrašytas - lengviau uždėti linką, kuris nukreips tavo auditoriją į tau reikiamą informaciją. Nematau prasmės perrašinėti internetą ir apsimesti protingu - tai gali padaryti kiekvienas.

Tačiau parašyti savo asmeninę patirtį yra kitas dalykas. Duoti kažkiek savo nuomonės.

Man įdomiausi tinklaraščiai yra tie, kurie parašyti nuoširdžiai ir parodo žmogaus nuomonę, o ne kažkokius faktus - tačiau tokius įrašus labai sunku rasti, nes Google tokių rašytojų nevertina. Google ir Facebook nenori, kad mes skaitytume tinklaraščius. Esu jau tai sakęs. Ir ne aš vienas tai sakau.

To pasekoje žmonės nori būti info-guru, plagijuoti laikraščius.

Blogas yra asmeninė platforma, kuri turi atspindėti rašytoją.

Kas iš to sauso teksto?

Duokit spalvų. Nuomonių ir svarbiausia patirties gautos iš asmeninių klaidų - tai svarbiausia, bent man. Statistikos ir taip pilna internete.


Pasirodyk

Kai kuriems žmonėms kažko reikia - ir jie pasirodo. Padaro kažką, bet tik tada, kai jiems patiems kažko reikia.

Kai kuriems žmonėms nieko nereikia ir jie niekada nepasirodo. Jie nepradeda gimdyt savo idėjų.

Tu būk tas žmogus, kuris daro ir pasirodo kasdien - nes tai, ką tu darai šiandien, suveiks tik po ilgo laiko.

Ne visi mes talentai, bet savo talentą galime išugdyti pasirodydami kasdien, arba kartą į savaitę.

Kaip atskirt sapną nuo realybės aka lucid dream

Sąmoningai sapnuoti sugeba retas kuris žmogus.

Man dėl vaistų būna ryškūs sapnai (vivid dreams)

Tai pirmas dalykas ką aš padarau, tai įsitikinu ar nesu realybėje.

Tai aišku yra individualu, bet aš pažiūriu šviesos jungiklį - jei įjungus šviesą neužsidega - žinau, kad esu sapnų pasaulyje.

Po to patikrinu kompiuterį - kompiuteryje kaip visada būna visokios nesąmonės ir jis nepanašus į mano kompiuterį. Dažnai būna kitaip sustatyti baldai, jei sapnuoji savo kambarį.

Ir trečias dalykas, kurį visada padarau, tai pabandau atsiminti - kaip atsidūriau sapne ir niekada nepavyksta atsiminti sapno pradžios - visada atsimenu sapno vidurį ir pabaigą. Tai yra minėta Inception filme.

To pasekoje įsitikinu, kad esu sapnų pasaulyje ir pilnai suvokiu, kad sapnuoju.

Kitas dalykas yra užrašyti numerį ir jį pasižiūrėti vėl - skaičiai būna bet kokie, ne tokie kokius užrašei.

Dar geras dalykas yra pabandyti parašyti kažką sapno kompiuteryje - jei klaviatūra rašo ne tai, ką nori - tu garantuotai sapne.

Sugebant būti sąmoningu sapne galima analizuoti sapną, nors visi tie sapnų kalendoriai rašo nesąmones - man niekada nebūna taip, kaip rašo sapnų žinynas.

Sapnas yra individualus reikalas. Kiekvienam skirtingai.

Geras dalykas sapne pasiklausti datos. Būna įvairių datų. Geras dalykas pasiklausti savo vardo - nes yra tekę būti su svetimu vardu - svetimam kūne.

Yra tekę matyti save trečiuoju asmeniu.

Žodžiu lucid dreamint yra fainas reikalas, jei kas turit klausimų kaip sąmoningai sapnuoti - rašykit.

Optimizmas

Jei tu pradedi kažką daryt, tai turi tikėt, kad rytoj arba poryt bus tavo diena.

Kai mes pradedame daryt kažkokį ala meną, tai pirmomis dienomis mes nieko gero negausime. Nei pirkėjų, nei žiūrovų, nei skaitytojų.

Tačiau draivas, kad rytoj ar poryt bus tavo diena - turi būt.

Kitaip mesi ir nieko nedarysi.