Vygintas Varnas

Monologai

Pritaukimo dėsnis aka law of attraction

Žinai, internetas pilnas nuostabių dalykų. Pritraukimo dėsnis, tai dar viena nesąmonė, kuria žmonės užkiša sau smegenis.

Supranti, nori sportuot - tai sportuok. Numesi svorį, tačiau jei sėdėsi ir mąstysi, kad tau nukris svoris - juk tai nesąmonė, svoris nenukris nieko neveikiant ir valgant kebabus.

Aš kažkada galvojau, kad norint gyventi sėkmingai šiame gyvenime - man reikia tiesiog mąstyti apie sėkmingus dalykus, tačiau tai yra visiška nesąmonė. Norint sėkmingo gyvenimo reikia dirbti ir uoliai stengtis.

Nori gero blogo? Rašyk jį dešimt ar dvidešimt metų ir žmonės tave suras. O jei tik galvosi ir nieko nedarysi - tai jokio blogo tu neturėsi.

Aišku, viskas priklauso nuo to - kiek vertės tu sukuri, jei tavo blogas kaip mano kur yra eilinis marazmas - niekas neskaitys.

Todėl reikia suprasti, kad norint būt turtingu reikia tenkint kitų žmonių poreikį. O jei poreikio jokio netenkinsi tai ir nebūsi skaitomas rašytojas.

Neįmanoma vien tik mintimis pritraukti sau realybę, kuri yra išsvajota. Aš svajojau, kad kažkada nuvarysiu į egiptą į paryžių - bet taip ir nenuvažiavau.

Žinoma, mes esame tai apie ką mąstome, bet savo mintimis išorinio pasaulio nepaveiksi. Jei galvosi apie gerą pasaulį - tai juk jis toks netaps. Visais laikais buvo žudymai ir skerdynės.

Vien mintimis pasaulio nepakeisi, kad jis pasikeistų reikia imtis konkrečių veiksmų. Reikia vienyti žmones. Ir juos šviesti.

Aišku tos pritraukimo dėsnio prezentacijos atrodo įdomiai, bet jei tu pagalvotum - kiek tavo svajonių neišsipildė, tai suprastum, kad tokiomis nesąmonėmis nereikia tikėti.

Visata yra vienas mechanizmas, kuris veiktų ir be mūsų. Mes visatai nereikalingi. Todėl būsiu didelis nihilistas ir pasakysiu, jog gyvenimas neturi jokios reikšmės. Viskas yra sugalvota. Aišku žudyti yra blogai, bet viskas priklauso nuo to - ką mes žudome.

Nori kažką pasiekt gyvenime - tai susikurk ilgalaikį tikslą ir tu jį pasieksi. Kad ir kokio tikslo sieksi - pirmi trys metai bus ne kažką. O tik po to reikalai pradės gerėti.

Mintimis mes nieko negalime pakeisti, tik savo elgesį. O jei labai kažko nenori, tai didelė tikimybė, kad ir toliau to nenorėsi. Mes esame sėslūs. Prie savo gyvenimo mes priprantame ir pasikeisti bei kažką aplink save pakeisti yra sunku.

Negali sakyt, kad jei dabar pakeisi savo mąstymą tavo gyvenimas ims ir pasikeis. Tiesiog kitokie veiksmai atneša kitokius rezultatus. Tai tiek.

Nereikia per daug į galvą imti visokių new age idėjų. Visi mes puikiai žinome, kaip veikia pasaulis. Ne visi būsim įžymus, ne visi būsim turtingi - nes neateina reikiamos mintys reikiamu metu. Geriau tai išvis, yra atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu metu.

Kai tau blogai

Sako, kad bėdoje pažinsi žmonės -- tas tiesa.

Kai tau blogai, nuo tavęs nusisuka giminės, nuo tavęs nusisuka draugai ir tu lieki vienas. Ką jau padarysi.

Visi nori žavių akimirkų. Žmonės bando pabėgt nuo pasaulio problemų ir apsimesti, kad jų nėra.

Kaip apmaudu žinoti, kad kitam gale pasaulio miršta žmonės iš bado. Visi internete žiūri tik sėkmingus žmones, o tie, kam sekasi prasčiau yra visų užmiršti.

Niekas nenori mokytis iš prasčioko. Niekas nenori mokytis iš žmonių, kuriems nesiseka.

Ir va supranti kaip jie sako -- sako, kad pesimizmas užkrečiamas, kad neigiamos idėjos gadina teigiamas ir dar sako, kad sėkmė užkrečiamas reikalas.

Aš neįsivaizduoju, ką tokio reiktų padaryti, kad užsikrėsti sėkme. Čia turbūt reiktų gimti vunderkindu, kurio gyvenime krenta reikiama korta.

Jei mano gyvenime būtų iškritusi reikiama korta, tai aš irgi būčiau pan milijarder ir visi galėtų man pačiulpt, o aš niekam nepadėčiau - sakyčiau vyručiai, kelkit savo gyvenimo standartą. Sakyčiau dirbkit ir sėkmė ateis. Visko turite pasiekti patys.

Ir kadangi būčiau pan milijarder, tai manęs visi klausytų, nes norėtų būti tokie kaip aš. Tačiau, kai esi niekas ir pripažinkim 90% žemės gyventojų yra nieko nepasiekę šūdžiai. Jei juos lygint su milijardieriais.

Tai kaip gali būti tokia masė žmonių tik gyvenimo mėgėjai neišnaudojantys savo pilno potencialo?

O gi taip, kad rinka užpildyta herojais. Naujų herojų niekam nereikia. Niekas nenori naujos muzikos, nes nauja muzika yra šlamštas - niekas nenori naujų filmų, nes visi filmai yra šūdas. Ir taip toliau ir taip toliau. Ir kuo toliau, tuo mes labiau išsisemsim. Pradės kartotis idėjos, pradės kartotis pateikimas ir galiausiai gausis taip, kad nieko naujo nebepamatysime.

Tas pats šūdas, tik įvyniotas į kitą popiergalį. Taip jau yra.

Reikia suprasti, jog mes nesame neriboti. Aš per savo 28 metus tiek filmų matęs, kad nauji man nebeįdomūs, nes juose viskas kartojasi. Sumušk tą - išgelbėk aną. Tas pats aktorius kitoje vietoje kažkam į snukį pylė. O dar tie filmai. Po 10 dalių. Juokus turbūt mėgstat - bet čia ne apie tai.

Žmonės nuo tavęs nusisuka, kai tau būna blogai - čia faktas. Tai yra neišvengiamas faktas.

Tačiau ką daryti, kai nuo tavęs visi nusisuka? Melsti jų sugrįžti? Jei žmogus vieną kartą nusisuko, jis nusuks nugarą ir antrą ir trečią kartą.

Esu matęs įvairių žmonių gyvenime ir galiausiai tu lieki vienas niekam nereikalingas asmuo. Na nebent mamai. Mama gi tau visada sakė, kad tu geriausias. Kitaip ji pasakyti ir negali. Bet jei galėtų tai ir ji nusisuktų. Matyt negali.

Mes gimstame vieni, augame vieni ir mirštame vieni - taip jau yra. Jei tau atrodo, kad šiam gyvenime kažką turi, tai tu klysti, nes tu nieko neturi. Tu numirsi ir tavo žmona susiras kitą jobariu, kuris augins tavo vaikus. Bet ką tu. Visi gi galvoja, kad turės kitą gyvenimą, kad gyvens rojuje. Jei ir turėsi kitą gyvenimą, tai tikrai nebus rojuje. Rojus neegzistuoja, nes šiame pasaulyje kai kas gyvena kaip rojuje. Turi visus pasaulio pinigus ir jiems čia gerai - jie nenori atiduoti savo valdžios prasčiokams, jei supranti apie ką aš kalbu.

Toks tas gyvenimas. Jis žiaurus ir negailestingas ir jame yra savo paniatkės. Negali prisitaikyti prie aplinkos? Mirsi! Negali susirasti darbo - išeisi iš namų ir eisi gyvent gatvėse - juk daug tokių yra.

Reikia pripažint, kad mes esame sistemos vergai. Mums tik dirbt ir daugiau nieko nereikia. Kai nueini į darbą visi draugiški ir mieli, o kai iš darbo išeini - tai visi primeta, kad tavęs nepažįsta. Nėra darbe draugų. Nėra lauke draugų. O jei su kuo mokeisi - visi emigravo ir tu likai vienas.

Vienas lauke ne karys, vienas žmogus negali išgyvent todėl visi įsirėmę į sistemą tvirtai laikosi. Mes sistemai, o ne sistema mums. Nieko neveikiančiam žmogui sistema nieko neduoda - na nebent pavalgyt labdaros valgykloje ir viskas. Nori kažką turėt - turi tenkint kitų žmonių poreikį, o jei bandysi daryti tai kas tau patinka ir tai darai dėl malonumo, tai gausi tik moralinį atlyginimą už kurį net duonos nenusipirksi.

Sakau, kad reikia būt realistu - žiūrėt į gyvenimą realistiškai. Jei tau nesiseka šiandien, tai nesiseks ir rytoj jei darysi tą patį - todėl reikia kažką keisti.

Supranti, jei aš gyvenčiau vienas ir niekas mano svajonių nepalaikytų, tai man būtų dvi išeitys arba kartis, arba eiti dirbti kažkokį supistą darbą, kurio dirbti aš nenoriu - nes turiu svarbesnių tikslų, bet tokie tie ir tikslai jei neneša pajamų.

Suburti apie save puikių bendraminčių ratą yra pakankamai sudėtingas darbas. Bet ir tai yra įgyvendinama, bet užtrunka ilgai - na priklauso nuo medijos, kurią tu pateiki internetui.

Žinok, kad kenčiančių žmonių yra pilnas pasaulis. Pavydėtinus gyvenimus gyvenantys žmonės irgi yra nelaimingi ir jie turi savo problemų.

Gal žmogus toks sutvėrimas, kad jis nebūna laimingas iki galo. Vis kažkas pastoja jam kelią. Aš nežinau, kas aš toks, kad žinočiau. Jei ne finansinės bėdos, tai aš jokių bėdų neturiu.

Man dabar grūzas dėl vieno vienintelio dalyko, kad aš būdamas sveiko proto žmogus negaliu sau užsidirbti savarankiškai pinigų. Ir šitas grūzas mane kankina jau gan ilgai. Mane gruzina, kad nemoku prasimušti į žmones.

Turi visą galybę technikos, kuri tavo gyvenimą gali paversti šokoladu - o naudotis nemoki. Taigi čia pizdec koks grūzas.

Ir va supranti. Kuo toliau aš tai darau. ( bandau prasimušti išmones aka rašyti ) tuo man labiau atrodo, kad aš darau kažkokį šūdą. Aišku ne visiems patiks mano rašliava, bet ką padarysi. Aš nieko neverčiu skaityti. O jei tu skaitai ir tau patinka - parašyk laiškelį - aš apsidžiaugsiu.

Toks tas gyvenimas. Tu bandai bandai bandai ir niekas nesigauna. Dabar aš nesuprantu kodėl aš savo laiku nesimokiau ir nesistengiau - ko gero būdamas kaip visi būčiau daugiau ką pasiekęs, nei kad dabar.

Pasakyk kam nors, kad esi autodidaktas - tai pasakys kas čia per žodis? O, kai pasakai, kad esi savamokslis - tai visi supranta.

Kai kurie žmonės bando mums subalamutint protą. Tas tiesa. Jie bando mus suklaidinti ir paslėpti tiesas, kurios net bukam žmogui aiškios, tačiau žinai, kai esi pasimetęs ir nežinai ko nori. Tada būna sunkiausia. Bet kai susivoki savo noruose. Tada tikslas iškyla prieš akis ir turi būti visiškas durnelis, kad išsvajotą tikslą mestum. Tu tik pagalvok, kiek daug žmonių nori neturėt darbo vietos o dirbti internetu. Iš bet kurio pasaulio taško. Juk tai tikrų tikriausia svajonė, tik klausimas, jei visi dirbs internetu - kas namus statys? :)

Supranti, kad tu esi šiam gyvenime vienas, tai dar nereiškia, kad negali susirasti gyvenimo kompanionų. Arba kokią fainą bobikę arba kokį družoka, kuris tau padės siekt tikslų, o ne kieme gert. Šiuo momentu niekas manęs nepalaiko ir esu vienas. Aš nenoriu eit į kiemą ir gert - man gert nepatinka. Bet kai pradedi keistis, tai turi praeiti kažkiek laiko, kad tu įsitvirtintum toje "kitokių" žmonių rinkoje.

Aišku būdamas pesimistas, niekada netapsi optimistu. Nes toks tavo būdas. Nebent pradėsi save apgaudinėti ir sakyti, kad viskas yra gerai. Nu kas gerai, kas gerai? Nieko čia gero.

Eilinė diena, kai nesiseka. Nematai rezultatų ir vistiek kažkur skalpo gale yra mintis, kad gal ne šiandien, o gal rytoj pasiseks? Tiek daug galimybių viską mest ir pradėt kažką daryt iš naujo, bet neapsimoka mest.

Jei jauti, kad gyvenimas eina nachuj, tai reiškia, kad atėjo laikas keistis ir keisti visus aplink save. Atsisakyti draugų, kurie veda į niekur. Ir ieškoti naujų nuotykių. Aišku, nesakau, kad mest savo darbą reikia ir išvaryt gastroliuot po pasaulį. Tai aišku galima, bet tai yra sudėtinga - aš šiandien to padaryti negali, kad ir kaip norėčiau.

Jei nerašai, pradėk rašyt. Jei neskaitai, pradėk skaityt. Jei kažko nedarai - pradėk kažką daryt ir pasikeis viskas. Durnystė yra daryti tą patį dalyką ir tikėtis skirtingo rezultato. Tai durna.

Bet kardinaliai pakeisti savo gyvenimą yra tikras iššūkis. čia ne kiekvienam duota. Aš vis bandau mest rūkyt ir man nesigauna, tai ką jau kalbėt apie gyvenimo pokyčius.

Kažkada nerašiau ir pradėjau rašyt. Ir tai pakeitė mano gyvenimą. Nežymiai, bet pakeitė. Pradžioje norėjau būti labai žinomas ir galvojau, kad čia ras pliunut, bet ne viskas taip paprasta su tuo rašymu.

Lengviau eiti dirbti burgerių kepėju nei būti rašytoju. Tikrai būčiau uždirbęs daugiau nei iš rašymo. Iš rašymo uždirbau 10 $ per visą savo "karjerą" tai žinai. Galėjau į viską spjaut ir pasiduot, bet ką aš žinau širdis neleidžia.

Man atrodo, kad jei aš rašysiu - tai galiausiai parašysiu viską ko nespėju papasakot, per kokius nors susitikimus. Ir dar labai svarbus dalykas yra tas, kad jei tavim niekas netiki - tai sunku pačiam patikėt, kad tu gali. Rašymas tai hobis, kokie čia pinigai. Bent jau šitas hobis nekainuoja pinigų ir tai išties džiugina.

O kai lieki vienas tai išvis pizdec, nei su kuo pabazarint, nei su kuo kavos išgert - nieko neturi ir tada belieka rašyt į internetą, kad bent išvedint savo dūšę.

Kai pradėjau rašyt, niekada negalvojau, kad bus taip sunku atkreipti žmonių dėmesį, tikrai negalvojau. Galvojau, kad aš parašysiu ir žmonės ateis savaime paskaityt mano pezalų. Bet taip gavosi, kad niekas neateina ir niekam čia neįdomu - tik tiems 10 žmonių, kuriuos jau esu minėjęs.

Tai dabar kaip koks mulkis sėdžiu ir rašau dėl tų dešimt žmonių, bet juk čia svarbu ne auditorijos dydis, o būtent bazaras, kurį čia valdau. Aš rašau, nes man reikia. Nereikėtų tai negaiščiau laiko ir nerašyčiau. Nu tu supranti kas čia vyksta.

Niekada neplanavau tokio gyvenimo kokį gyvenu dabar. Aš kai norėjau nedirbt, tai nesakiau, kad nenoriu būti rašytojas. Tiesiog neminėjau to fakto, kad noriu užsidirbt ant savęs, bet ką jau padarysi yra kaip yra.

Aišku galėčiau eiti dirbti, tikrai galėčiau, bet nerandu kas mane tokį visą šizanutą priimtų. Pasakyk kam, kad esi šizikas, tai iškarto nosį užriečia. Tai supranti, nusisuka netik giminės, draugai bet ir darbdaviai. Šioje valstybėje niekam ligoniai nereikalingi. Bet vėlgi. Kokį man darbą dirbt, kai aš nenoriu jokių poreikių tenkint? Panimajiš. Svarbiausia man išlikti savimi ir daryti tai, ką aš noriu.

Bet jei ir toliau darysiu ką aš noriu ir nekreipsiu į nieką dėmesio, tai mano komercinė vertė bus lygi šūdui ant lėkštutės. Čia supranti -- aš bandau būti kaip žmogus ir bendrauti su visais kaip žmogus, bet kas iš to. VISIEMS REIKIA SĖKMINGO ŽMOGAUS, O NE KAŽKOKIO ŠŪDO.

Tame ir yra visas reikalas. Pinigai atveria pasaulį ir iš šūdo tampi kažkuom, bet kol to nepadarai - tai ir negauni pinigų. Čia kažkoks užburtas ratas. Jei supranti apie ką aš.

Neužtenka vien įdomiai ir gerai rašyt, nes ne visiems įdomu tai, kas man įdomu ir juo labiau mano blevyzgos apie mano supistą gyvenimą. Kam tai įdomu?

Žiūrint kitu kampu, tai aš čia bandau išspręsti netikusio rašytojo dilemą. Kiek kartų sakiau, kad daugiau apie save nerašysiu ir vėl atsisėdu ir rašau apie save, nes po galais - apie ką dar man rašyt?

Rašyt, kaip aš gerai jaučiuosi ir jūs taip darykit. Aš pradėjau rašyt ir dabar man zjbs ir jūs rašykit ir Jums bus zjbs. Nu žodžiu, tai yra visiškas mėšlas, kaip ir motyvacinės lekcijos idiotams.

Visiems reikia pinigų. PINIGŲ. ir kai turi pinigų išsisprendžia visos bėdos. Tačiau kai tu nemoki užsidirbt pinigų savarankiškai ir turi eit kažkam nigerint, tai čia išvis šūdas.

Jei aš užsibrėžiau tikslą, kad būsiu afigeniausias "tipo" blogeris lietuvoje, tai taip ir bus. Jo, jo ir visi skaitys apie mano gyvenimą ir sakys. Jo pas šitą gyvenimas tikrai supistas.

Ką aš žinojau, kas bus ateityje. Negalvojau, kad taip gali nesisekt žmogui. Atrodė visi gali rast darbą, jei jie nori dirbti. O aš matai kitoks, aš dirbti nenoriu. Aš noriu rašyti apie savo gyvenimą ir daugiau nieko nedaryti. Tai bent sėkmingą rašymo temą pasirinkau. Sveikinu. Tai tikrai yra pats geriausias pasirinkimas gyvenime. Jau tada apie matricas geriau rašyt, nei apie savo gyvenimą.

Reikia suprasti tokį dalyką, kad tavo gyvenimas įdomus tiktai tau ir niekam kitam jis neįdomu. Nebent sėdi du nevykėliai. Vienas iš neturėjimo ką veikti rašo, o kitas iš neturėjimo ką veikti skaito. Čia tai bent kolektyvas.

Aš laukiu tos dienos, kai matysiu kažkokius tai rezultatus. O rezultatų čia nebus, nes aš rašau apie save, o ne apie kitus ir tai yra logika. Sakau, pas mane auksinė logika.

Čia turbūt bus pats geriausias blogas apie rašytoją, kuris norėjo rašyt ir rašė apie save, nes save geriausiai pažįsta.

Kita vertus yra labai įdomu paskaityti apie kitus žmones ir pažiūrėti kaip jie jaučiasi, bet kadangi mes jau nutarėm, kad tai yra neįdomu. O žmonės nenori rašyti to, kas yra neįdomu, nes visi nori prasimušti į žmones. Čia tai kurva anekdotas gaunasi.

Jei aš internete rasčiau blogą apie žmogų, kuriam pastoviai nesiseka - skaityčiau. Nes nesėkmingi žmonės apie sėkmę žino daugiau. Jie va stengiasi, stengiasi ir bybys jiems nieko nesigauna. Ir jie nesupranta, kad ne taip daro kažką.

Tu manęs neklausk, kodėl aš rašau tokį blogą, o ne kitokį. Tiesiog blogai yra šūdas ir skaitomi yra tik patys geriausi. O kas ten giliai internete voliojasi - tas gali būti auksinis perlas, bet jei jo nepripažino - tai tu jo ir nerasi. Reikia ten daryti visokius SEO ir kitus šūdus, kam aš neturiu nei laiko nei noro.

Rašau, nes noriu išsiliet ir pasakyt, kad šitas gyvenimas nuostabus tik tada, kai tau sekasi. O kai tu sėdi namie ir niekas nevyksta tavo gyvenime, tai yra nūdnas reikalas.

Ir aš žinau, kad tokiu turiniu niekada neprasimušiu į žvaigždes, kad ir kiek aš bandysiu. Nes visų pirma tai nėra fasonas, o kas nėra fasonas - tas yra nepopuliaru. O kas yra nepopuliaru, tas neatneša pinigų. Todėl aš tau pasakysiu tokį dalyką. Rašytojas tai tu gali būti, ir gali rašyti pačius nuostabiausius tekstus, bet jei tu rašai ne tai kas įdomu kitiems tu gali šimtus tomu prirašyt ir niekada tu nebūsi žinomas. Nes esmė yra ne kiekybėje, o kokybėje. Kas iš to, kad tu rašai kiekį. Nu gal rašyti tau patinka. Tada tu turi rašyti iš esmės ir nekreipti dėmesio į status. O jei pradėsi dėmesį kreipti į savo svetainės statistika, tai galvosi blecha - mano šūdas neskaitomas, ką man daryt?

Va čia ir aš sėdžiu ir galvoju, ką gi man daryt. Ir tau pasakys visi profai savo rinkoje, kad turi išanalizuot rinką. išsiaiškint savo nišos paklausą ir tik tada rašyt tai, ką kiti žmonės norės skaityt.

Bet blet, iš kur aš žinau kas kitiems žmonėms patinka? Čia aš turiu remtis kažkokia statistika ir atspėti ar mano blogas bus skaitomas ar ne? Man tie populiarus blogai (išskyrus Seth Godin) yra šūdų šūdas. Nes jie visi tokie standartiniai. Ir ten juose parašyta viskas, kaip kažkokiam mažamečiui pizdukui. Padaryta taip, kad nereiktų skaityt.

Čia headline

Čia topik 1 
bla bla bla
čia topik 2 
bla bla bla
bla bla bla
čia topik 3
bla bla bla bla bla bla
bla bla bla bla bla bla

Nu ir nafig skaityt tokį blogą, kuris specialiai padarytas, kad jo niekas neskaitytų? Čia ir taip aišku, kad internete niekas neskaito o visi surfina ir skanuoja teksta, bet jiems dar palengvinimą padaryt?

Žodžiu netokių žmonių aš ieškau, kurie ateina pasurfina ir nieko gero neranda. Man reikia tokių, kurie ateina čystai manęs paskaityt. Nenoriu aš čia niekam įtikt. Jei žmogui neįdomu tai pašol jis kitur skaityt.

Ir čia galima surengti debatus, koks gi stilius yra patrauklesnis skaitytojui. Aš žinau, kad ilgų postų niekas neskaito. O gi todėl, kad labai sunku gauti kažkokį dėmesį, šitam skubančiam pasaulyje.

Aš iš šito reikalo pinigų negaunu, todėl aš nematau prasmės stengtis ir bandyti kažkaip kitaip pateikti. Man rūpi žmonės, kuriems aš rūpiu. O tie, kuriems ant manęs nusispjaut man nerūpi. Viskas yra taip paprasta.

Aišku rašyt blevyzgas apie savo gyvenimą, tai turbūt yra pašaukimas. Bet ne man spręsti apie tai, kas patinka 3 milijonam žmonių. Viskas yra skaitoma. Nuo tokio šūdo, koks yra pas mane. Iki to šūdo, kuris būna ant lentynų.

Va tas geras dalykas yra su blogu, kad tai atveria duris neformaliai literatūrai. Seniau tai neformalai negalėjo reikštis, nes viską reikėjo spausdint. O dabar belekas gali varyti į internetą ir tai žavi. Bet kuo daugiau žodžio laisvės, tuo daugiau įvairaus mėšlo. Įskaitant ir mano.

Tikrai nesakau, kad aš čia skaldau afigenus tekstus ir kodėl manęs žmonės neskaito. Tai yra ne tame problema. Problema tame, kad šitas saitas negauna lankomumo jokio beveik ir potencialūs skaitytojai viską pražiopso. Nejaugi po to atsiras gudročių, kurie knisis po archyvą? Aišku, kad ne.

Bet nereikia apie visus spręsti kaip apie save. Gal kažkam šitos mano tyrados pasirodys mielos ir taip aš užvaldysiu pasaulį. Esmė, kad čia neskirta tipiniam naršytojui. Čia yra skirta tam tikrai auditorijai, kuriai tokie dalykai patinka. Nu po velnių, jei debiliškus mano video žiūri, tai ką neatsiras tokių, kurie skaitys šitą mano rimtą dienraštį?

Visa tai yra skaičių žaidimas. Kuo daugiau žmonių žino - tuo daugiau potencialių skaitytojų. Bent jau mano tokia logika.

Bet jei tu būsi vienišas ir pradėsi rašyti tinklaraštį tokiu pačiu stilium kaip aš, apie savo supistą gyvenimą, tai man irgi netinka, nes atimsi mano skaitytojus.

Sakau, jei nori rašyt, tai rašyk apie bet ką, bet ne apie save. Reikia pripažinti, kad tu esi niekam neįdomus. Lygiai taip pat kaip aš.

Ir rašymas į internetą nėra joks išsigelbėjimas, gal tai buvo stebuklas prieš 15 metų, bet dabar tai kasdienybė. Visi rašo, visi neršia ir kažko ieško. O vargšas rašytojas net šimto žmonių į dieną nesurenka. Tai ką čia kalbėti apie populiarumą, ką čia kalbėti apie šlovę. Ką jau kalbėti apie pinigus.

Man vienas žymus rašytojas pasakė taip: tavo rašliava yra nuobodi. Aš juo patikėjau ir supratau, kad nuobodiems žmonėms nuobodi rašliava yra pats tas.

Nenoriu aš čia nieko linksmint ir džiugint ir dar pamalonint.

Mano stilius maždaug toks: pradedi šnekėt kažkokia tema, o po to nusivarai į kažkokį oftopiką ir pradedi pats su savim diskutuot. Marazmas totalus, bet tai mano stilius ir galiausiai nieko aš čia nekviečiau.

Aišku, labai keista, bet kaip priedurnis tikiuosi, kad mano stilius kažkam sueis. Neturiu aš nišinės rinkos. Savo blogo temų aš neanalizuoju. Aš tiesiog noriu užtaikyt ant kažkokių žmonėms subjektyvių dalykų. Bet visa tai šūdas. Ką aš čia bandau apgauti. Pasakysiu atvirai - neturiu jokio suopračio, kaip padaryti skaitomą blogą ir susilaukti daug skaitytojų, o dar Lietuvoje. Būčiau anglas, tai rašyčiau angliškai, o kadangi esu lietuvis, tai rašau lietuviškai. Ir šalyje, kur niekam nieko nereikia būsiu pats blogiausias blogeris ever.

Kai žmogui blogai, jam reikia vietos, kur jis galėtų išsireikšti. Ir gal atsiras žmonių, kurie jį supras. Bet iš kitos pusės, kas gali tave suprast, jei ne tu pats save.

Kai užplūsta rašymo banga, tai reikia išrašyti ir atslūgsta kuriam laikui. Po to vėl ir vėl. Ir taip tą ciklą kartoji, kol tampi populiarus blagioras ir visi nešte neša tau šaibas. Tu rašai ir tu lobsti.

Ah, gerai būtų taip, bet deja viskas yra kitaip nei man atrodo.

Reikia kažkaip pasikelti savo reputaciją, nes ją susigadinęs su tais durnais video. Ai, bet galu gale koks gi skirtumas, kai tu nesieki jokio finansinio turto? Nereikia žmonėms įrodinėt, kad tu vertas jų draugystės. Draugai ir viskas ateina savaime, todėl svarbiausia būt savim ir tikėt savim ir siekt savo tikslų, kad ir kaip beviltiška tai būtų. Negali gi pastoviai nesisekt.

Kažkaip nesinori tikėti tuo, kad tu kažko negali ar kažkas tau neišeina. Ar kažkas tau kažko neleidžia. Tiesiog ignoruoji visus ir toliau darai tai ką suplanavęs. Gauni gerą laiškelį - gerai, gauni šūdiną irgi gerai. Nes visgi kažkas gaišta laiką, kad tau parašytų. Ir tai yra gerai.

Vistiek aš pasiūlysiu siekti savo tikslų ir nepasiduoti ir galiausiai daryti tai ką nori tu, o ne kiti. Juk esmė yra ne finansinis rezultatas. O moralinis kaifas, užsidirbti duonos galima ir kitais metodais. O moralinio kaifo ne. Gal dėl to ir verta stengtis. Aš tiesiog nežinau.

Žmonės nemėgsta vidutinybių

Žinai, jei esi vidutiniokas, tai toks ir liksi - niekas iš tavęs nepirks.

Jei nori parduoti - turi padaryti taip, kad žmonės tave pamėgtų ir apie tave kalbėtų.

Supranti, tu negali žmonėms kišti savo produkto, kišti savo idėjų ir kitaip brukti savo mėšlą.

Yra begalė variantų kaip galėčiau pagerinti savo blogo kokybę, tačiau aš būsiu vidutiniokas, o kol rašau dabar tai suprantu, kad tokio blogo kaip pas mane - pas nieką nėra. Nėra prasmės versti žmonės tave pamėgti ir bandyti jiems įtikti.

Reikia tiesiog būti savimi ir mėgautis gyvenimu. Jei tau lemta ką nors parduoti - tu parduosi.

O jei kiši šimtus į reklamą iš to nieko gero nebus. Neapsimoka reklamuoti tai iš ko nepadarysi pinigų.

Aš tuo įsitikinau šimtu procentu. Kažkada ir blogą reklamavau ir video savo reklamavau, bet nuo to man neatėjo jokios pajamos o išleidau 150 lt ir 40 eur. Tai už tokius pinigus galėčiau nusipirkti domeną ir ten laikyti savo blogą, bet kadangi mano blogas neneša man pajamų aš nuspręndžiau neeiti ir nemokėti už jokius domenus.

Taip jau yra.

Žmonės kalba apie tai, kas yra gera. O apie tai, ką nekalba - to neverta ir vystyti.

Aišku, aš galėčiau gerint savo rašybą - bet rašyba pagerės su laiku - tai įvyks naturaliai.

O jei esi geras - susilauksi skaitytojų. Visiškai nesvarbu ar 1 žmogus ar 10 000. Rašymas yra tas pats darbas ir nereikia kreipti į savo rezultatus. Aišku norisi daugiau peržiūrų daugiau skaičių, bet yra kaip yra.

Į šitą blogą nekišau nei cento ir nekišiu - jo niekur nereklamuoju ir nereklamuosiu. Tai, ką verta rasti internete žmonės randa. O tai kas yra vidutinioko rašliava taip ir lieka paskendusi tarp galybės kitų darbų kurios daro vidutiniokai.

Aš savo gyvenime esu vidutiniokas - nesu ypatingas kažkokioje sferoje nebent rašyme, kurį dar reikia tobulint ir tobulint.

Laikas iš tikro parodys kaip man seksis, nes kiek skaičiau užsienietiškų blogų, tai sėkmė ateina kažkur tarp 2 - 5 metų rašymo, o jei dar nereklamuoji tai išvis gali užtrukti dvidešimt metų.

Reikia tiesiog tikėti savimi ir nepasiduoti ir bandyti pakelti savo standartus.

Gyvenimas yra gražus, kai gera nuotaika. Bet mes ne visada gauname tai, ko mes esame verti. Kiti žmonės nusprendžia ko mes esame verti.

Aš supratau, kad šiais laikais kažką brukti yra beprasmiška. Jau man pačiam taip nusibodęs tas brukalas, kad naudoju adblocką, nes iš tikro nusibodo kai bruka tai, ko aš matyti visai nenoriu.

Aišku reklama tai būtų pospyris blogui - tada daugiau žmonių atrastų jį, bet vėlgi pakartosiu, kad neapsimoka kišti pinigus į tai iš ko negausi jokio finansinio atpildo.

Kas liečia šlovę tai pasakysiu taip, kad daug rašytojų rašė rašė rašė ir numirė nepripažinti. Tas pats bus ir su visais rašytojais. Šlovė ateina tik tiems, kas uoliai dirba ir stengiasi sukurti kažkokią tai vertę kitiems. O tie kas rašo dėl savo malonumo - tai kam jiems šlovė?

Aš sakau taip, jei tavo raštas yra kažko vertas - tu būsi pastebėtas. Juk dabar turime internetą, kur visi gali rasti tai - ko ieško. Juk rašai į internetą, o ne sau po lova. Dabar yra lengviau būti žinomu rašytoju nei bet kada istorijoje, bet tuo pačiu konkurencija nežmoniška. Reikia pripažinti, kad žmonės visais laikais rašė - o žinomų tik vienetai iš milijonų žmonių. Aš aišku raštu nelabai domėjaus, bet lietuvių rašytojų žinau mažai. Nors jie ir žinomi, bet parduot 500 knygų ir uždirbt 1000 litų yra šlamštas. Tikras rašytojas, kuris gavo pripažinimą uždirba milijonais. Jį verčia į kitas kalbas ir dar iš jo darosi pinigus visa grandis žmonių. Aišku lygint savo jėgas su užsieniu yra kiek apmaudoka, nes kur daug anglakalbių ir kur tik 3 milijonai lietuvių, tai skirtumas yra didelis. Bet yra kaip yra.

Kad ir kokią auditoriją turi - turi dėl jos stengtis. Turi stebint kiekvieną dieną kažkuo - ne tai, kad nertis iš kailio ir bandyt įtikt, bet turi turėt savo balsą ir pasakyt tai, ką galbūt ne visi žino.

Lietuviui, kuris nemoka anglų ir rusų lietuviškas internetas yra nikus reikalas. Retas, kuris žmogus rašo gilų mėšlą kaip aš. Bet taip jau yra.

Tikrai nieko neverčiu skaityt savo blogą ir pridėt man respekto taškų. Laikas parodys, kas yra kas šioje žemėje. Žinai jei žmonėms patinka bukos aktualijos, tai dėl to aš gi nekaltas. Juk aš nekaltas dėl kitų žmonių pomėgių - tiesiog man patinka vieni dalykai, kitiems kiti ir tiek.

Norisi aišku atvert žmonėms akis, bet kai žmonės patys to nenori tai tu nieko ir nepadarysi.

Matai - turėčiau aš auditoriją didesnę nei 10 žmonių, tai gal ką nors gero ir parašyčiau kokią knygą ar dar ką nors, bet kai turi tiek mažai žmonių savo rate, tai nelabai išgausi finansinės algos.

Aš aišku norėčiau gauti donate, bet tie kurie žiūri mano kvailus video man nepaaukoja, tai aš nematau prasmės daryti tuos kvailus video ir save statyti kaip pajuokos objektą. Juk aš rimtas žmogus su rimtais ketinimais, bet pasaulio nepakeisi ir neverta čia verkšlenti. Geriausiai gyvena tie, kurie prasimuša ir išsiskiria iš minios.

Aš ir tau siūlau pradėti rašyti, jei dar nerašai ir lavinti savo mąstymą ir komunikacijos skilą - rašymą.

Matai rašant atsiranda galimybė tapt žinomu. Juk mane žino kažkiek žmonių. O tie, kas yra žinomi - gauna viską. Kvietimus į pokalbius ir į visokias fiestas, ne tai, kad aš labai ten noriu, bet vistiek. Kai esi žinomas atsiveria platesnis galimybių horizontas. Atsirakina pasaulis.

O kai esi niekas, tai sėdėsi namie ir sau rašysi. Geras dalykas tas internetas, nes jo pagalba mano rašliava ( ir kiti dalykai ) tampa lengvai prieinami kitam pasaulio gale.

Aš juk svajojau apie tai, kad kažkada sėdėsiu gersiu rytinę kava ir rašysiu sėdėdamas kokioje nors Turkijoje ir už tai gausiu pinigus. Tai buvo ir yra mano svajonė, bet deja svajonės ne visiems pildosi arba mano laikas dar neatėjo - velnias čia žino.

Juk šiais interneto laikais taip lengva išaukštinti tuos, kas Jums patinka. Nereikia dar pamiršti to, kad viskas kyla eksponentiškai. Gal man dabar nesiseka, bet pasiseks vėliau - dėl to negali būti garantuotas ir dėl to reikia daryti ir stengtis. Ne tai, kad rašymas atima daug energijos ir čia reikia labai stengtis, tačiau dėl to, kad rašymas rašymui nelygus.

Vieni rašo apie marketingą, kiti rašo apie finansus - treti dar kažką. Jie tiesiog stengiasi užpildyti kažkokias nišas. O aš rašau apie gyvenimą irgi dar viena gera tema, kuri aktuali visiems, bet turbūt visiems jau blogą nuo to gyvenimo, tad geriau skaityti apie finansus arba marketingą.

Aišku pinigai buvo ir bus aktualu, tačiau nereikia pamiršti ir žmogiškųjų vertybių. Reikia suprasti kaip ir dėl ko mes čia gyvename. Žinoma, aš norėčiau gyventi kitokiame pasaulyje. Pasaulyje kur nėra smurto, kur nėra visokių negandų, bet toks pasaulis tik svajonėse arba kai esi užsidaręs namie.

Jei jau nori būt rašytojas, tai pirma tapk žmogumi. Būk atviras ir skleisk savo idėjas, gal aš neskaitysiu, bet gal kažkas kitas paskaitys. Juk taip sakoma, kad skaito tie, kas nemoka parašyti.

Esu matęs labai idiotiškų blogų, tačiau jie sėkmingi mano pagal vartotojų skaičių, tačiau aš nenoriu dar vieno blog apie kažkokį šūdą. Geriau jau rašysiu apie savo gyvenimą. Taip bent gausiu malonumą moralinį, jei jau finansinio gauti nepavyksta.

Kas liečia kasdienį rašymą, tai pasakysiu, kad porą metų pasipraktikavus išties galima rašyti neblogus postus. Tačiau žinai, reikia praktikuotis. Reikia rašyti. O skaitydami, mes tiesiog praplečiame savo žodynėlį ir išplečiame savo suvokimą. Jei jau skaitome kažkokius šedevrus.

Bet jei rašai blogą ir skaitai blogą, tai reiškia, kad žmonės mėgėjai rašo juos. Viskas yra labai subjektyvu ir nelabai patvirtinta. Tačiau juk nuomonę kiekvienas gali reikšti - tai ir yra svarbiausia.

Lietuvoje blogai nėra populiarūs, nes čia nėra tokių žymių blogerių apie kuriuos visi kalbėtų. Jie gal irgi nesireklamuoja, kaip aš.

Kitas faktorius yra tas, kad iš blogo lietuvoje neuždirbsi nebent labai juokingą sumą ir pritrauksi kokius 200 000 žmonių, tada tai jo - gali uždirbt, bet visi blogeriai mėgaujasi 0 - 15 000 žmonių srautų į dieną. Ir, kad tiek surinktum turi būti išties geras rašytojas ir pasakoti kažką labai įdomaus.

O jei jau apsiimi kažkokia niša, tai nesulauksi didelio lankytojų srauto, nes kuo siauresnė niša - tuo mažiau žmonių ji vilioja. Taip jau yra.

Sakau apie tuos blogus žinau. Esminis dalykas yra padėti skaitytojui kažkuo. O jei rašai apie save ir savo nesėkmes arba sėkmes tai nelabai kam būsi įdomus. O aš rašyti kažkokius patarimus nenoriu, nes patarimų pilnas internetas. Jei supranti apie ką kalbu. Prišikta tu gidų ir patarimų ir motyvacijų.

Jei nori rašyt savo malonumui - rašyk, bet jei nori uždirbt šaibas, tai jau reiks stengtis rašyti žmonėms, tai ką jie nori skaityti.

Iš rašto galima gyventi ir Lietuvoje, bet tai nebūtinai turi būti blog pavidalu. Gali rašyt knygas, gali rašyt į delfi ar alfa ar dar kur nors, bet jau būsi parsidavėlis. Aš tarkim naujienų portalų neskaitau ir lietuviškų knygų neskaitau ir blogų lietuviškų neskaitau, nes jie atsinaujina pakankamai retai.

Pripažinsiu, kad aš buvau pasimetęs. Galvojau, kad kažką pavyks su video padaryt, bet supratau tik tai, kad ne visiems žmonėms aš įdomus. Mano niša yra labai siaura.

Man patinka pakalbėti apie sėkmę apie motyvaciją, bet pats tai aš nesu nei sėkmingas, nei motyvuotas. Tiksliau motyvuotas daryti tik vieną dalyką - rašyti savo dienorašti ir tikėtis, kad sėkmė kažkada ateis. Tačiau ką aš žinau, kaip aš pats galiu spręsti apie savo talentus?

To niekas negali pasakyt, esu gavęs keletą laišku, kad mano blogas geras, tai mane ir palaiko, bet tuos laiškus gavau pakankamai senai. Dabar jau nebežinau ar dar turiu tuos pačius skaitytojus.

Aš aišku labai džiaugiuosi, kad mano pezalus skaitote ir gal kažkam tai ne pezalai, o rimtas dalykas. Sakau žmonės labai skirtingi ir visiems įtikti yra beprasmiška ir neįmanoma, bet reikia įtikti daugumai. O daugumos standartas yra labai aukštas, todėl tokiam rašytojui kaip aš yra labai sunku pakliūti į daugumos akiratį. Bet čia ne esmė.

Juk esminis dalykas yra išsipasakoti ir išsakyti savo nuomonę. Jei aš rasčiau tokį blogą, kokį pats rašau, tai aš jį skaityčiau, nes tai deep shit.

Man patinka, kai žmonės pasakoja apie savo gyvenimą, bet žinomi yra tik tie, kurie yra pripažinti. O tuos kitus atrasti yra taip sunku, todėl gal ir verta kažkiek investuoti į reklamą, kad padidinti savo žinomumą. Tačiau aš to nedarysiu. Manau, kad tie, kas ieško - randa.

Mano šitą blogą žino 2,162 žmonių, čia nuo 2015 07 01. O mano video žino 85,777 per pusmetį, tai žinai jei tiek daug žmonių susilaukčiau čia, tai be abejo kažkada tapčiau žinomas blogeris. :)

Bet esmė yra pastoviuose vartotojuose, kurie ateina reguliariai. Nes reikia suburti sau auditoriją.

Gerai būtų turėt tiek bendraminčių, bet žinai - internetas kupinas skirtingų žmonių. Vienam čia auksas, o kitam šūdas. Tame ir yra visa esmė.

Gali žinai apsimetinėt, kad darai kažką gero, o iš tikro darai šūdą. Pavyzdžiui mano video - jie kažkam patinka, tačiau jais aš nepritraukiu tų žmonių, kuriuos norėčiau pritraukt. Tame visa problema.

Norėčiau aš pritraukt pozityvius, savim pasitikinčius lyderius ar dar ką nors. Tokius žmones, kurie mąsto. Debilai man nereikalingi. Nors tiesą sakant iš kiek video pritraukė - debilų - buvo vienas kitas.

Mes pritraukiame žmones tokius, kokie esame patys. Turi būti sėkmingas, tam, kad pritrauktum sėkmingus. O jei esi vidutiniokas, tai pritrauksi vidutiniokus - todėl iš esmės, reikia kelti savo gyvenimo standartą ir visus idiotus siųsti velniop.

Jie gi gadina gyvenimą. Su savo neigiamom mintim, nors aš pats nepasakyčiau, kad optimizmu spinduliuoju.

Man toks jausmas, kad gyvenimas mane šiek tiek nubaudė, bet aš nesiskųsiu čia. Gal kitą kartą.

Vidutinybės užknisa, nes jos nieko savo gyvenime nesiekia. Neturi tikslų - jų vienintelis tikslas užsidirbti darbe, kad galėtų išgyventi. Nors ką aš čia sakau - pats vidutiniokas būdamas, tiesiog aš turiu kiek kitokį tikslą, nei mano draugai ir pažįstami.

Man reikia šlovės ir pripažinimo, kad galėčiau puikiai gyvent - o kol to nepasiekiau, tol aš būsiu vidutiniokas, kuris bando atsitiesti. Aš aišku nežinau, kiek kiti žmonės dirbo ties savo projektais. Vieni sako, kad dirbo 7 metus undergrounde. Kiti 5. O sėkmingas problogger saitas, tai jau nuo 2004. O tai jau 14 metų. Tai sakyčiau nemažai žmogus dirbo.

Aš irgi panašiai planuoju, nors kartais pritrūkstu minčių - ką galėčiau parašyti ar ką nors pamokyti, tačiau ką aš žinau. Puikiai žinau, kad tavęs mokyti nereikia - tu ir taip viską žinai ir gal būt čia šitas blogas tau yra malonumas ir tiek, bet aš tikiuosi, kad ir toliau skaitysi mano šitą prakeiktą saitą.

Visi mes esame verti sėkmės, tačiau reikia apsispręsti ko mes iš tikro norime, kai mes blaškomes, tai niekas negimsta. Todėl reikia žinoti, ko mes norime ir ką mes galime padaryti, kad tai gauti.

Kartais nuklystam klystkeliais, kurie nieko nežada. Kartais susigadiname savo reputaciją, bet ką jau padarysi. Man atrodo, jei nebūčiau savęs dėjęs į internetą - būčiau nieko nepasiekęs. O dabar turiu šiokį tokį pripažinimą, tačiau ne video aš noriu daryt - rašyt. Tą žinau tikrai.

Dabar belieka tik rašyt ir laukt ir žiūrėt kas bus. Nes rašytojas nieko daugiau padaryti ir negali, kaip ir sakiau nereklamuoju savo šito saito ir jei bus lemta man pasiekt savo svajonę, tai aš ją ir pasieksiu.

Taip pat ir tu. Jei tu kažko nori ir esi užsibrėžęs tikslą - tu jį pasieksi. Pamatysi. Tie, kas daro, tie ir padaro - taip sako mano mama. O tie kas meta ir pasiduoda, niekada nepasiekia aukštumų. Taip jau yra.

Rašyba pagerės su laiku - pamatysi. Tereikia nepasiduot ir dirbt. Kitaip gi nieko nepadarysi "bandau įkvėpti kažkiek pozityvo į savo negatyvų gyvenimą".

Man tiesiog norisi, kad viskas vyktų greičiau - man juk nereikia pripažinimo, kai aš numirsiu, nes juk pasidžiaugti tuo nesugebėsiu. Kai numirsiu - man bus jau nesvarbu.

Norisi visko dabar ir ant smūgio. O taip - gyvenime deja nebūna. Nebent eini kažkam dirbt ir tai gauni algą po mėnesio.

Man patinka blogosfera, nes ji dirba kai tu miegi. Tame yra visas kaifas. Tu atsisėdi kažką parašyt - parašai ir tai kabo internete 24/7. Ir niekada nežinai, kada reikiami žmonės tave suras. Gal kažkada kažkas pasiūlys tau darbą, pagal tavo hobį - tu nežinai. Aišku tai būna retai, bet taip būna.

Tu pats turi siekti žmonių ir žmonių dėmesio. Nes niekas pas tave namo neateis ir nepasibels ir jokio pasiūlymo tau neduos. Nebent Jehovos liudininkai pasiūlys dievu patikėt ir įsivelsi į sektą. Ir bus pizdec - pradėsi dievais tikėti. Aišku aš juokauju, bet pas mane buvo atėję religiniai žmonės į namus.

Aš pasakiau jiems, kad viskas veikia savaime. O jie to nesuprato. Sako, kaip tai? Iš kur tu žinai, kad viskas veikia savaime? Man sako. Sakau ne durnas, tai ir žinau.

Kad ir kaip ten bebūtų - reikia mylėt gyvenimą, reikia mylėt žmones. Arba bent jau apsimesti kažkaip, nes nieko nemylėt tai yra nesąmonė, bet kaip pamilti tuos žmones? Kas man pasakys?

Kaip gali iš jų kažko tikėtis, jei tu jų nemyli?

Vienu žodžiu. Daryk savo darbus ir tikėkis geriausio, bet sakau nepasiduok. Nes pasiduoti ir pradėti kažką naujo - neapsimoka. Nes lygiai taip pat reikės laukti ir nusivilti.

Su blogais mano problema ta, kad daug kartų aš jau pradėjau - mečiau ir vėl pradėjau ir niekas nepasikeitė. Tik įgavau daugiau patirties. Tačiau sėkmė neatėjo. Bent jau kol kas.

Aišku galėčiau kišti į reklamą šaibas, bet man gaila pinigų, kurių ir taip neturiu. Neapsimoka.

Jei esi vertas - tave žmonės patys suras ir pradės apie tave kalbėti, o jei ne. Tai žinok, kad gimei ne toje šalyje ir ne tuos talentus turi, bet žinai. Turint kažkokį setą talentų reikia juos išnaudot.

Bet pradžiai reikia išsiaiškinti ko tu nori. Tada, kai jau žinosi ko nori - tada galėsi kibt į darbą ir tą darbą daryt iki kol mirsi. Tame visas kaifas. Pripažinimas greitai neateina. Sėkmės


Turi žinoti, kada pasiduoti

Jei rašei knygą ir tau nepavyko, jos parduoti ir jinai neturėjo visiškai jokio susidomėjimo ir jei 6 mėnesius rašai blogą, kurio niekas neskaito - tau gal reikia nusiraminti ir daugiau niekada nerašyti.

Žinai, jei visada darai tą patį ir niekas nesigauna. Tai žinok, kad ir toliau nesigaus.

Visas šitas dalykas yra užburtas ratas. Aš aišku galėčiau nerašyt, bet man vis atrodo, kad turiu ką pasakyti. Nors žmonės tiek rašo, tiek kalba ir aš dar čia savo šūdą kišu. Visa tai chujnia.

Juk tokiems pezalams nėra skaitytojų. O aš vis sėdžiu ir dėlioju žodžius taip kaip man patinka. Aišku, gerai, kad yra žodžio laisvė, kad bet kas gali bet ką sakyt ir už tai negaut pizdi, bet vistiek. Norisi skaitomumo, norisi surinkt žmonių į šitą terpę, bet kaip nesigauna taip nesigauna.

Aš nežinau išvis kam aš rašau. Koks man iš to tolkas. Antros knygos parašyti negaliu, nes tik pradėjus rašyti man pradeda atrodyti, kad aš rašau šūdą - taip ir yra. Juk esmė yra ne kiekybėje, o kokybėje. Kiekvienas gali parašyti knygą, tačiau klausimas ar rašant ne tuo stilium ir dėl savo malonumo knyga kada nors išvys lentynas ir ar bus pirkimas.

Juk esminis dalykas rašant knygą yra ją parduoti. Gerai, tiems, kas turi pripažinimą - jie prasimušė. O aš ką? Galiu rašyt man nesunku, bet taip ir neprasimušiu jei rašysiu tik tai kas man įdomu. Tame visa problema ir yra.

Galiu rašyt dešimt ar dvidešimt metų, bet labai didelis klausimas ar bus kitaip nei dabar yra. Norisi kažkaip rašyti tą dienoraštį ir pasipasakoti kas ne taip su tuo gyvenimu, bet ką aš žinau.

Pilnas pasaulis tų rašytojų, kurie už mane geriau rašo, bet aš nesuprantu, kaip vieni tampa žinomi ir pripažinti, o kiti rašo rašo ir nieko gero neparašo. Kame čia korkė. Aš aišku savo šūdo nereklamuoju ir nebruku jo kitiems, nes tai ne mano stiliuje. Aš noriu, kad žmonės, kuriems įdomu patys surastų mano blog. Gal dėl to nieko ir nesigauna.

Juk kiekvienas žmogus turi ką gero pasakyti, tik vieniems rašymas nelimpa, o kiti rašo kaip pašėlę. Bet nu ir kas. Tu tik pagalvok, kiek internete visokiausių straipsnių, kiek komercinių saitų ir dar tu rašai? Tai tu pagalvok ar tau apsimoka tai daryti, nes jei neuždirbi iš to tai tu neturi rašymui talento. Bent taip jau man atrodo.

Kai buvau mažas galvojau. Atsidarysiu blogą ir parašysiu ką nors ir žmonės supuls skaityti, tačiau taip nebuvo ir taip nebus. Gerus rašytojus pastebi kiti žmonės. Nes jiems patinka tai ką rašo. O dėl manęs, tai ką aš žinau - nesu aš talentingiausias rašytojas, bet man tai daryti patinka ir aš nežinau kodėl po visų šitų nesėkmių ateinu ir ką nors parašau. Aš tiesiog nežinau. Aš noriu būti žmogus ir rašyti apie žmogiškus dalykus. Aišku jei aš rašyčiau apie pinigus ir kaip juos užsidirbt - tada jo mane skaitytu, bet apie pinigus neturiu nė žalio supratimo.

Žinau tik tiek, kad jei nori pinigų - turi rašyti kitiems ir tenkinti jų užgaidas, bet aš taip nenoriu. Noriu būti įdomus toks koks esu - nenoriu apsimesti tuo, kas nesu.

Taip norėčiau save pažinti ir žinoti ką gi turiu daryti šitoje prakeiktoje žemėje. Greičiausiai taip ir nerasiu savo tikslo, nes jau man laukti atsibodo. Žinau, bet ką padarysi. Nesusitvarkau su savo šūdu. Neišnaudoju savo potencialo ir talentų. Aišku. Man būtų miela jei mano šituos pezalus skaitytų koks šimtas žmonių - tada man nereiktų pinigų ir aš būčiau laimingas, bet ką aš žinau. Pilna tokių rašytojų kaip aš, kurie rašo ir nė grašio neuždirba. Ir toliau sėdi ir rašai dėl malonumo. Tai užpisa.

Bandau vadovautis sėkmės formulėmis, bet, kad man jos neveikia. Sako daryk - ir nepasiduok ir turėsi. Bet kiek laiko man nepasiduot? Metus? Du? Tris? 20?

Kol man bus įdomu rašyt, tol aš ir rašysiu, bet sakau - jokių knygų, tik dienoraštį. Aš žinau, kad žmonių, kurie nieko neveikia gyvenime dienoraščiai yra šūdas, bet kokį gyvenimą turiu - tokį ir gyvenu. Visi taip daro.

Mes visi iš gyvenimo norime daugiau, bet daugiau gauna tik tas, kuriam pasiseka. Aš pradėjau abejoti, kad visko galima pasiekti savo pastangomis. Jei neturi balso, tai juk nebūsi dainininkas. Jei neturi kokių kitų talentų irgi neturėsi to, ką jie gali atnešt.

Greičiausiai reikia susitaikyt su prastu gyvenimu ir jį gyvent, bet blemba - aš noriu daugiau. Noriu rasti bendraminčių. Tokių pačių kaip aš - su kuriais galėčiau leisti laiką. Mečiau gert, bet gyvenimas nuo to nepagerėjo - tik nustojau vemaliot.

Kartais norisi nuo savęs pabėgti, bet kad nėra kur bėgti. Mes visi traukiame žmones panašius į save. Norėčiau, kad mano darbas būtų rašyti dėl malonumo - tada būčiau užtikrintas, kad užsidirbsiu sau pinigų, tačiau ką aš žinau - taip nėra.

Gyvendamas pasidariau kažkoks pesimistas, niekada man nebuvo taip, kaip aš noriu. Nu gal vieną kitą kartą. Bet vistiek. Aš žinau, kad visiems neįtiksi ir net neapsimoka bandyt, tačiau ką čia Lietuvoje nerasiu 1000 žmonių bendraminčių? Būtų visiška nesąmonė. Jie yra tik jie manęs nežino. Aišku. Aš visada rašiau tai, ką pats norėčiau skaityti. Kažką tokio atviro ir griebiančio už sielos, nes visi rašo prisidengę kažkokiais šydais ir bando primest, kad jie įdomūs.

Jei nerandi, ką skaityt - pradėk pats rašyt - bus lengviau. Aš gi pradėjau rašyt, nes pats neradau ką paskaityt. O dabar turiu nemažai materialo iš kurio gal būt kažkada kažkas gausis, bet tuo labai abejoju. Tiesiog noriu būt žmogumi ir išverkt viską į kompą ir po to sudegint tą visą internetą.

Gyvenimas yra labai trumpas. Kai nieko gyvenime neveiki - dienos pasidaro monotoniškos. Aš žinau kas bus rytoj, po ryt ir žinau kas bus po dešimt metų - jei aš nieko nepakeisiu. O pakeisti galėčiau daug ką, tačiau aš nenoriu gyventi taip. Aš noriu gyventi taip, kaip gyvenu dabar - tik kad užsidirbti iš rašymo. Man reikia vienintelio dalyko ir aš būsiu laimingas - man nereikia tų video ir pigios šlovės, nes žmonės manęs nesupranta. Galvoja, kad aš kažkoks durnelis, nes man gerai sekasi tokį primest.

Aš tiesiog negaliu patikėt, kad žmonėms rūpi pigus šūdas, nei rimti kažkokie pasakojimai ar išgyvenimai. Ant kameros aš negaliu būti savimi. O rašydamas galiu. Tai ir yra didžiausias skirtumas. Tam, kad pasakyti, tai ką aš noriu pasakyti - man reikia laiko, man reikia pagalvot ir supratau, kad žmogus gali būti ir durnas ir protingas tuo pačiu metu. Žmonės internete nėra draugiški, nes kai esi anonimas - gali bet ką išdarinėt, tačiau juk aš nesu anonimas.

Nemažai esu apie save parašęs, bet vistiek gyvenimas man nesišypso. Man niekada nebuvo įdomus paviršutiniškas mėšlas - visada mėgau gilesnius žmonės, kurie mąsto, bet mąstytojų šiam pasaulyje nereikia. Vienas priedurnis man pasakė, kad psichozė nepagydoma, nes ji neegzistuoja. Gerai būtų, tokių priedurnių pilni kampai.

Norėčiau gyventi pasaulyje, kur kiekvienas gauna kažką pagal įdėtą darbą, bet čia dedi - dedi - dedi ir nieko negauni atgal, tai mane labiausiai užknisa.

Kodėl gi aš negaliu gyventi savo svajonių gyvenimo? Tik todėl, kad tai niekam nepatinka. Aš žinau, kad mano stiliaus rašliava patinka tik labai ribotam kiekiui žmonių ir jie manęs dar nerado.

Man reikia gilių žmonių, kurie masto ir jiems patinka mąstyti, bet žinai šiam pasaulyje per daug visko. Per daug pasirinkimo, per daug galimybių, kurių aš neturiu ir taip toliau. Pasakysiu, kad sėkmingi žmonės labai protingi ir galvoja, kad jeigu jiems pavyko, tai pavyks ir tau. Bet tai yra nesąmonė. Jei nori, kad tau pavyktų - turi būti pats pirmas toje srityje. O jei tu toje srityje paskutinis, tai nieko tau nepavyks pakeisti savo gyvenime. Žodžiu apie tai kalbėti yra kvailas reikalas. Čia gal man nesiseka, kad aš pesimistas? Bet gyvenimas mane išmokė būti pesimistu. Aš to pats nepasirinkau. Aišku galėčiau rašyti kažkokias lėvakiškas knygas, bet kas man iš to? Jų niekas nepirktų, nes jos ne tame stiliuje. O vaikytis madų yra ne mano stiliuje.

Aš garantuoju, kad jei tu darysi kažkokį šūdą, kuris tau suteikia malonumą - tu negausi jokio atpildo, nebent moki konkuruoti rinkoje. Viskas yra konkurencija.

Ir jei kažkas nesiseka, geriau yra mesti. :)

Norint išnirti iš šūdo reikia pakelti savo gyvenimo standartus

Kiekvienas motyvatorius pasakys, kad norint išnirti iš šūdo reikia pakelti savo gyvenimo standartus.

Mes esame sėslūs žmonės. Prie gyvenimo mes tiesiog priprantame ir retas, kuris užsimanys kelti savo standartus. O ką čia kelti - tokioje supistoje šalyje, kur galimybės tik išrinktiesiems.

Bet kokiu atveju - negali visą gyvenimą gyventi vien šūde.

Ateis laikas, kai tau nusibos ir būsi priverstas pakelti savo gyvenimo standartus.

Aš jau keliu, tiesą sakant neturiu jokio suopračio kaip juos kelti.

Atrodo, kad svajonės pasisieks savaime, tačiau taip nėra. Reikia stengtis ir uoliai dirbti.

Bet vėlgi kaip tu dirbsi, jei tavo talentams šitoje valstybėje nėra vietos.

Aš nežinau.

Tiesiog gaunasi taip, kad tu darai - darai ir darai ir niekam to nereikia ir tai užknisa. Mano idiotiški video susilaukė daugiau dėmesio, nei mano šitas rimtas blogas. Ir tai užknisa.

Reikia apsimesti totaliu idiotu, tam, kad susilaukti dėmesio. Apie standartų kelimą aš nekalbu. Kiekvienas motyvatorius tau pasakys, kad turi stengtis, uoliai dirbti ir siekti savo tikslo bet kokia kaina.

Tai tą aš ir darau, bet man nesigauna. Mano rezultatai nepastebimi. Gal ateis ta diena, kai šitas blogas susilauks daugiau dėmesio nei 10 žmonių į dieną, bet aš abejoju.

Tingiu aš spamint visiems ir sakyt, koks aš afigenas blogeris - gal tiesiog aš kažko nemoku ir tiek.

Senokai jau buvau gavęs laiš
kelį iš jūsų, kuriame jūs mane giriate, kad esu geras blogeris, bet žinai - kiekvienam savo. Tai kas tinka viskam - netinka niekam, o tai kas tinka kažkam - netinka visiems.

Reikia suprasti, kad visiems neįtiksi ir stengtis neapsimoka, nes aš labai abejoju, kad kažką galima pakeisti savo gyvenime. Apart pakeliant kažkokius standartus.

Mes gyvename sistemoje, tai aišku 100 %, bet ką daryti sistemoje, kad tau pasisektų?

Kokių čia veiksmų reikia imtis, kad užvaldyti šį pasaulį ir gauti tai, ko esi vertas?

Visi mes galėtume uždirbti milijonus, aš tuo neabejoju - reikia tik tinkamų sąlygų. O sąlygų pats nesusiveiksi. Jos turi būti gyvenime - arba jos yra - arba jų nėra.

Taip jau yra.

Aišku, šnekėti tai, kas tau įdomu ir apsimesti, kad tu nebandai kažkam įtikti - tai ne mano stiliuje.

Aš visada, bandžiau išlikti savimi, o tai yra sunku moderniame amžiuje. Klausimas, kaip ateinanti karta vadins savo amžių, jei mes šitą amžių vadiname moderniu. Tikras High techas.

Tiesiog reikia suprasti, kad ne viskas duota žmogui ir konkurencija didelė ir menkas atpildas, ot kaip aš norėčiau kompus lochams taisyt, tai būtų išvis geri pinigai. Bet tie laikai baigėsi ir reikia galvoti kažką kito.

Reikia kelti savo gyvenimo standartus, bet klausimas: kaip? Ką gi reikia daryti, kad pakelti tuos gyvenimo standartus?

Aš kaip ir visi - esu sėslus ir prie savo gyvenimo jau pripratau. Net neįsivaizduoju kaip galėčiau kažką pakeisti, tačiau nereikia bliauti.

Kiekvienas esame savo likimo kalvis, ir tai kaip nukalsi savo gyvenimą - priklauso tik nuo tavęs.

Aišku, aplinkos mes nevaldome, kad ir kaip norėtųsi valdyti tą aplinka.

Yra taip, tu valdai save, kaip kažkokiam žaidime ir plauki pagal siužeto liniją - aš aišku norėčiau, kad gyvenimas būtų kitoks, bet žinai - yra kaip yra.

Aš jau praradau viltį, kad kažkada būsiu turtingas ir žinomas žmogus - tai ne man. Būsiu pasislėpęs užribyje tarp kitų neformalų.

Toks tas gyvenimas. Aš pripažinsiu, kad nelabai ką galiu pakeist. Visus žmones domina įdomybės, o aš ką? Aš užsigrūzinęs žmogus, kuris bando pakeisti savo likimą - tačiau jam nesigauna.

Keista, bet jau dešimt metų bandau kažką pakeisti ir man kaip nesigauna, taip nesigauna. Kažkoks šūdas. Bet ką tu padarysi.

Tiesiog reikia pakelti savo gyvenimo standartus ir tiek, bet kaip juos kelti ir ką daryti niekas nepasako.

Kur slypi visi demonai ir velniai

Aš garantuoju, kad nei vienas demonas ar velnias neegzistuoja už nesveiko individo sapalionių.

Mūsų pasaulyje, nėra dievų, angelų, demonų ir velnių. Visa tai yra išmislas.

Visus tuos padarus sugalvojo žmonės. Nėra nei vampyrų, nei zombių, nei vienaragių arklių.

Tačiau tas, kas tiki dievu, būtinai tikės ir velniu ir tai yra apmaudu, nes žmonės gali beleko prisigalvot

Psichuškėje buvo toks vienas veikėjas, kuris dvi valandas klupėjo prie lovos ir meldėsi dievui, kad velniai jo neapsėstų - tai ką kalbėt apie tokius žmones.

Mano pasaulyje nėra demonu. O tas, kas pamatytų velnią apsišiktų iš baimės ir būtų pizdec.

Abidniakas tiems žmonėms, kurių subjektyviose realybėse egzistuoja velniai - o dar sako, kad aš išprotėjęs. Yra pilna žmonių, kurių samonės yra nesveikos, bet ką jau padarysi - toks gyvenimas, reikia kažkuo tikėt, nes jei netikėsi, tai tu jau praktiškai miręs ir tavo sielą paims velnias.

Pats durniausias dalykas, kurį gali daryti žmogus, tai - melstis.

Aš žinau, kad matrica sukūrė dievas, bet jam melstis nėra visiškai jokios prasmės, nes jam pochuj, ką tie žmonės galvoja. O žmonėms atrodo, jog dievui patinka, kai jam kažkas meldžiasi.

Aš nesuprantu kokiu reikia būt atsilupėliu, kad tikėt dievu ir dar jam melstis, kad demonas neužvaldytų jo sielos. Tai yra absurdas.

Nemėgstu religingų žmonių, kaip velnias kryžiaus.

Savo dydžio mes deja nežinome

Taip pažiūrėjus, viskas atrodo normaliai. Viskas yra santykinis dydis, tačiau jei mes save lyginsime su visu kosmosu, tai ohoho kokie mes maži esame.

Juk visi dydžiai yra išgalvoti. Niekas nežino kokio dydžio mes esame. Visi mūsų dydžiai yra susitarimo reikalas. Niekas nežino kokie atstumai ir dydžiai vyrauja mūsų pasaulyje.

Visi galvoja, kad kosmosas yra didelis, bet gal iš tikro visas kosmosas yra mažas, o mes dar mažesni.

Aišku, tai nieko nekeičia, nes viską lyginame pagal save. Taip visada buvo, taip visada ir bus.

Galiu pasakyti tik tiek, kad šita realybė tikrai nėra tai, kas mums atrodo.

Išėjus iš proto, viskas pasidaro kitaip. Tu gal sapnuoji ir tavo skausmai yra tikri. Vienas internautas pasakė, kad realybė yra tikra, nes jis jaučia skausmą. Bet patiriant haliucinacijas skausmas irgi išlieka.

Tai, kas yra tavo galvoje, tas yra tikra. O visa kita, egzistuoja tau už galvos. Juk mes visi gyvename savo galvose. Nėra nei vieno padaro kuris gyventų išorėje. Visi mes interpretuojame realybę ir jos normaliai nesuvokiame.

Mes suvokiame tik tiek, kad galėtume išgyventi. Esi bitė - matai pasaulį kaip bitė. Esi žmogus, matai pasaulį kaip žmogus ir viskas.

Labai daug dalykų mes nežinome. Nežinome, kas bus po mirties, nežinome ar bus sekantis gyvenimas. Nežinome ar dievas yra ar jo nėra. Taip pat nežinome savo dydžio.

Kokio dydžio mes esame? Ar yra dievas ir demonai?

Galime sėdėti ir savęs to klausti, bet viską ką išgalvosi - tai bus subjektyvu ir tai tiks tik tau. Visi mes gyvename begalėje pasaulių. Šiaip pažiūrėjus, atrodo, kad tai tik vienas pasaulis. Bet nereikia pamiršti. Kad pasaulis be gyvybės neegzistuotu, todėl turi kažkas egzistuot, kad tą pasaulį patirtu.

Be patirties šitas pasaulis nieko vertas.

Jei nėra vertės, nebus ir pripažinimo

Gali daug rašyt, gali rašyt knygas, gali rašyt blogus. Gali visais įmanomais būdais pranešti visuomenei kažkokias idėjas.

Tačiau jei tu nekuri jokios vertės, nesulauksi pripažinimo

Toks tas gyvenimas.

Kiekvienas iš mūsų turime stengtis sukurti pasauliui daugiau vertės. Aišku vertę gali kurti kiekvienas, tačiau ne kiekvienas bus pripažintas.

Sėkmė ji ateis, jei darysi tai ką nori daryt. Juk ne dėl pripažinimo mes darome.

Identitetas

Visi mes gimstame vienodi, nėra skirtumo kas gyvens kevale, nes kevalo savininkas visada yra "aš".

Jam gali atrodyti kitaip, bet mūsų identitetą suformuoja aplinka kurioje augame. Gyvenimas mus atšlifuoja ir vienaip ar kitaip mes prisitaikome prie realybės kurioje mes gyvename.

Neprisitaikysi - numirsi. Viskas tuo pasakyta.

Jei gimei kokioje idiotų šeimoje, tai didelė tikimybė, kad esi idiotas.

Turtingi turtėja, vargšai skurdėja.

Taip ir gaunasi, kad gyveni gyvenimą ir lauki kol jis baigsis. Aišku mes visi kažkokią patirtį nešam, bet jei esi idiotas, tai neši idioto patirtį.

Trancendencija - tu niekada netapsi kompiuteriu

Žinai, mokslininkai galvoja, kada galės žmogaus sąmonę perkelti į kompiuterį, tačiau net ir perkėlus sąmonę į kompiuterį tu netapsi kompiuteriu. Tu esi stebėtojas - stebi per savo akis ir visus įvykius užrašinėji į pasąmonę.Vienus įvykius atsimeni geriau, kitus prasčiau ir taip toliau.

Tačiau žmogaus protą, sąmonę ir gal net pasąmonę tikrai bus galima perkelti į kompiuterį, bet žmogus niekada nebus kompiuteris.

Gal kažkada galėsime prisijungti prie savęs papildomus įrenginius ir išvysti kitokį pasaulį - tokį, kokio mūsų turimi sensoriai nemato.

Viskas juk priklauso nuo sensorikos, kokius pojūčius jaučiame dabar priklauso nuo mūsų turimų sensorių.

Aš sakau - pasaulis tikrai nėra toks, koks atrodo žvelgiant akimi. Akis mato tik vieną šviesos tipą, kiti šviesos tipai mums yra nematomi. Ausis irgi girdi tik tam tikrą diapazoną.

Norėčiau aš pamatyti pasaulį tokį koks jis yra, neužtenka vien pajausti, kad viskas veikia savaime.

Mokslas - jis bando objektyviai paaiškinti koks yra mūsų pasaulis. Tačiau mes esame subjektai ir kiekvienas patiriame tokią realybę kokią mums interpretuoja mūsų smegenys.

Laikas bėga ir mes nesame tokie, kokie buvome prieš dešimt metų - mūsų organizme pasikeitė beveik visos ląstelės - visi atomai. Iš vienos pusės galima sakyti ir net įrodyti, kad transformacija nuolat vyksta. Ji vyksta tiek mūsų organizme, maistas tampa mumis, tiek už mūsų organizmo. Visa aplinka nuolat transformuojasi. Realybė nėra statinė. Ji nuolat kinta. Tačiau mes to nejaučiame, nes esame pakankamai sėslūs. Realybė yra interaktyvi. Ją galime pakeisti iki tam tikro mąsto.

Mūsų gyvenimas yra sąveikos su aplinka padarinys. Mes gyvename aplinkoje, kurioje turime adaptuotis arba kitaip mes numirsime. Realybei nerūpi koks tu - jai iš viso yra ant tavęs nusispjaut. Gali būt turtingas, vargšas - storas ar plonas - tu vistiek gale gyvenimo numirsi. Niekas apie mirtį nekalba. Ir tie, kas pasakoja kas bus po mirties - koks puikus mūsų gyvenimas bus po mirties - visi jie yra šarlatanai ir visi jie klysta. Gali būti tik du keliai - arba tu gimsi vėl į kažkokią matricą arba tu negimsi niekada vėliau... Kitų, jokių rojų, ar paralelių pasaulių nebus.

Man asmeniškai atrodo, kad po mirties aš vėl gimsiu, nes išsikreips laikas - akimirka taps amžinybe, o amžinybė taps akimirka. Juk tu nelaukei kelis milijardus metų kol gimsi - tu tiesiog atsiradai.

Bet man kyla klausimas, kodėl čia, o ne kažkur kitur, kodėl taip, o ne kitaip. Ir vienintelis mano paaiškinimas yra tas, kad gyvenimas nėra asmeniškas. Mes patys jį suasmeniname.

Grįžtant prie trancendencijos pasakysiu taip: mes niekada nepatirsime kažkokio tai nežemiško gyvenimo. Viskas taps natūralu ir normalu, kad ir kokie pojūčiai tai būtų. Mūsų pasąmonė yra labai galinga - ji mums gali prikurti neįtikėtinu dalykų, kuriuos patyrus kyla klausimai. Juk visą objektyvų pasaulį sukūrė žmogaus protas - sąmoningas ar nesąmoningas - nėra skirtumo.

Mums duotas vienas gyvenimas, kol kas, kol nėra jokių įrodymų apie pomirtinį gyvenimą. Nepatirta realybė neegzistuoja, tačiau yra užrašyta begalybėje popiergalių. Tu negali ateiti ir pasakyti, jog to nebuvo. Viskas buvo - o gal tiesiog kaip ir viskas, tai yra irgi sukurta. Tu negali sakyti, kad prieš tau gimstant tavo tėvai negyveno. Visą sistemą kažkas sukūrė ir gali būti taip, kad dievas pats save materializavo sukurdamas visą realybę sau ir atimdamas ten visas magiškas galias. Nes vienu metu galima patirti tik vieną realybę, viskas, kas yra apart jos neegzistuos, kai tos vienos realybės nebus.

Aišku, tai skamba juokingai, kai kažkas kitas apie tai kalba. Negali gi sakyti, kad draugai neegzistuoja - egzistuoji tu pats ir niekas daugiau neegzistuoja. Žinoma, kad egzistuoja, tačiau ne tavo suvokime. Ar keptuvė žino, kad jinai yra keptuvė? Ne, ji nepatiria realybės, nes ji negyva. O kiekvienas gyvas daiktas patiria realybę, kad ir kokia žiauri ji būtų.

Niekada neįrodysi, kad be tavęs - niekas neegzistuoja. To įrodyti nėra įmanoma, bet mano nuomone, kad kaip ir žaidime yra sukurtas pasaulis kurį tu gyveni, bet žaidime tu esi užtikrintas, kad visa tai tik žaidimas, kad visa tai netikra. O gyvenime niekada nebūsi užtikrintas tuo.

Paklausk savęs, kodėl tu negimei kokių nors turčių šeimoje. Ir atsakymas tik vienas - tau nebuvo duota. Ir neįmanoma patirti to, kas tau neduota. Kita vertus, atrodo, kad paprastas gyvenimas, kurį gyvena milijonai žmonių diena iš dienos sėdėdami prie kompiuterio ekrano yra nevertas gyvenimo, nes sėdint prie kompiuterio mes beveik negauname jokios patirties, tad galiu tik spėti, kad mes čia nesame tam, kad rinktume kažkokią patirtį. Po mirties viskas bus baigta. O patirtis, kurios tu neturi ir neturėsi yra nereikalinga.

Iš to seka tai, kad daugybė gyvenimų neegzistuoja, nes kam tą patirtį kaupt? Kad uždirbt daug pinigų ir važinėt su Porsche? Aš esu užtikrintas, kad mes negalime nukalti gyvenimo taip: kaip mes patys norime, nes jei aš galėčiau kažką rinktis - pasirinkčiau, bet deja nemoku. Gal čia kalta mano gyvenamoji aplinka ar kažkas dar, bet kam kaltinti aplinką dėl susiklosčiusių situacijų.

Vienaip ar kitaip gyvenimas vyksta ir jis vyks net mums mirus - po mūsų gyvens žmonės lygiai taip pat, kaip ir prieš mus gyveno. Tu aišku galėtum gimti kitame gyvenimo cikle, bet kam reikalinga ta visa patirtis, atsiprašau, kad kartojuosi, bet aš tiesiog negaliu suprasti. Kam reikalinga prasto gyvenimo patirtis. Juk iš jos jokio peno.

Kitas aspektas yra tas, kad daugybė žmonių negyvena svajonių gyvenimo. Visi žmonės, dauguma, gyvena paprastus žemiškus gyvenimus ir nėra pakankamai sėkmingi - jie uždirba tik tiek, kad galėtu ištempti iki kito mėnesio. Dar vienas aspektas yra tas, kad kam man reikalinga kitų žmonių patirtis ir kam kitiems žmonėms mano patirtis. Aš norėčiau tikėti, kad po šio gyvenimo bus dar kažkas, bet negaliu. Nebent būtų tiesa, kad dievas sau sukuria realybę iš neturėjimo ką veikti ir pats joje gyvena sau duodamas viską, kas yra būtina. Bet kam tada ligos ir visi nelaimingi likimai? Dievas neduoda skausmo, kurio žmogus negali ištverti. Dievas neduoda likimo, kurio žmogus negali iškęsti - tačiau kodėl vieniems jis atidaro finansinį laisvės kelią, o kitiems ne. Kodėl vieni darydami šūdą susilaukia ovacijų, o kiti darydami grandiozinius darbus nesusilaukia jokio atpildo. Kada gi ateis ta atpildo valanda.

Aišku kalbėti apie pinigus mes galime, bet pinigai nepraturtina dvasinio gyvenimo. Pinigai tiesiog atveria pasaulį, nes visada už viską reikėjo mokėti.

Galima tik spėti ar gyvenimas po mirties bus ar ne ir tai liks tik spėjimas, kol patys tuo neįsitikinsime. Mirtis yra labai didelė paslaptis. Visiškai nesvarbu, kas vyksta su mūsų sąmone mirties patale, nes mes tiesiog užgesime. Reikia pripažinti, jog be fizinio kūno mes negalėtume egzistuoti.

Aš kažkodėl netikiu, kad žmogus turi dvasią. Bet čia mano reikalas. Aš nematau prasmės neštis kažkokią patirtį į prieš tai buvusį gyvenimą. Esu užtikrintas, kad gyvenu pirmą kartą ir mano gyvenimas yra pakankamai lengvas, tik aš negaliu adaptuotis prie visuomenės. Nes nenoriu ir yra per sunku. Kam man darbas jei turiu hobį.

Kalbėti tokiomis temomis yra malonumas, o malonumų šiame pasaulyje nėra daug. Vieni mėgsta filosofuoti, kiti mėgsta svorius kilnoti. Žmonės kalba apie amžinybę, nes labai nori būti dievais. Bet mes tuo ir skiriames nuo dievų, kad mes nesame amžini ir šiaip dievo kaip asmens nėra. Yra sistema, kuri veikia savaime - kažkokia tai programa. Biologinė ar kompiuterinė - šiuo atveju nėra skirtumo.

Viskas ką mes galime padaryti, tai tik spėti - o tiesą parodys laikas. Nuo gyvūnų mes skiriames - pas mus kitokios smegenys. Mums gyvenant reikia visko išmokti, kai tuo tarpu gyvūnai jau per pirmuosius metus tampa pilnai savarankiški. Nežinia kuo yra būti geriau, kol tavęs niekas nevalgo.

Mano mama sako, kad gyvenimo tikslas yra kažką pamaitint. Kai mes mirsime, mes maitinsime bakterijas, kurios mus suskaldys iki atomų ir mes susiliesime su žeme iš kurios esame padaryti.

Jei visi atomai yra vienodi, tai koks skirtumas, ką vienas atomas galvoja apie šį gyvenimą. Mes, kad ir kaip save iškeltume, esame net nematomi kosmose ir mes nežinome savo dydžio. Mes suvokiame tik santykinį dydį. Iš to seka, kad kosmoso platybėje mes vieni labiausiai susireikšminusių gyvūnų.

Mirtis visada buvo ir bus. Niekur ji nedings. Kai miršta vieni žmonės, kiti ateina į jų vietą ir tęsia visus darbus. Kuo toliau galvoju apie pomirtinius gyvenimus ir trancendenciją tuo labiau pradedu galvot, kad kito gyvenimo nebus, bet labai tikiuosi, kad aš klystu. Laikas parodys.

Neo irgi nežinojo, jog jis gyvena matricoje...

... kol su juo nesusisiekė morfėjus.

Neo irgi galvojo, kad gyvena normaliame pasaulyje. Dirbo programuotoju stambioje firmoje.

Taip pat yra ir su žmogumi, jis gyvena pasaulyje, net nenutuokdamas, kad tai sistema.

Mes jau žinome, kad gyvename sistemoje, kurioje viskas veikia savaime. Žmonės, mašinos, paukščiai, gėlės, medžiai - viskas ką matai per langą yra sistema. Tik nereikia pamiršti, kad sistema yra ir namuose - tik tai nelabai jaučiasi.

Gyvenimas sistemoje niekuo įspūdingas, tik iš mūsų gyvenamos sistemos neištrūksi į kažkokį kitą mistinį pasaulį. Kuris vadinsis tikrąją realybę, tačiau gali psichozės metu atitrūkti nuo sistemos ir pats tuo įsitikinti.

Kai aš pirmą kartą suvokiau, kad viskas veikia savaime. Aš buvau šokiruotas, nes niekada iki to laiko apie tai nemasčiau. Galvojau, kad gyvenu gyvenimą ir apie mane vyksta veiksmas kažkoks, net nenutuokiau, kad tas veiksmas ir visi kiti gyvenimo vingiai vyksta savaime ir aš negaliu nieko pakeist. Žinoma galiu paskambint draugui ir jį išsikviest į lauką, tačiau ne nuo manęs priklauso ar jis sutiks ar nesutiks - jei nesutiks priimu tai kaip sistemos neleidimą veiksmui įvykti.

Žinoti ir gyventi sistemoje, kuri veikia savaime yra nuostabu, tačiau nieko nuostabaus čia nėra. Kas iš to, kad tu žinai. Lyg galėtum kažką pakeisti - šitoje sistemoje tu valdai save ir tiek. Nieko daugiau tu valdyti negali. Tokia ta skaudi realybė.

Nuo savęs nepabėgsi. Gali tik susilieti su pasauliu ir pajausti, kad tu nesi kažkas atskiro. O esi visos sistemos dalis. Taip keista jausti, kad tu esi kažkas atskiro visai nesusieto su sistema - tai klaidingas požiūris. Tai klaidingas mąstymas.

Visas kosmosas veikia savaime, lygiai taip pat kaip ir tavo kūnas - jis veikia savaime, tau nereikia galvoti, kaip smegenys, širdis, kepenys ir kiti organai turi veikt - jie tiesiog veikia savaime.

Suvokimas, kad viskas veikia savaime iš tikrųjų išlaisvina, bet ne kiekvienas tai suvokia. Aš įsivaizduoju, kad yra žmonių, kurie visiškai to nejaučia ir apie tai nemąsto. Žinoma, susivieniję žmonės gali daug ką pakeisti šioje žemėje, bet žmonės nėra vieningi - jie niekada nebuvo vieningi ir greičiausiai niekada nebus vieningi. Nors kas čia žino.

Sistemai nerūpi kaip tu gyveni. Sistemą galime vadinti matrica arba dar kažkokiu kitu žodžiu, kuris apibrėžia tai, kad viskas vyksta savaime - tai reikia suprast, tik taip gali išsilaisvinti. Tačiau, kad ir ką darysi - būsi pririštas prie savo organizmo poreikių - maistas, vanduo ir minimali laimė - tai yra minimalūs žmogaus organizmo reikalavimai. Visa kita yra išgalvota ir greičiausiai nereikalinga, tačiau iš neturėjimo ką veikti galime daug ko prisigalvoti.

Jei turi kažkokią misiją šiame pasaulyje, tai sistema neleis tau numirti anksčiau laiko. Pati sistema mus saugo - iš kažkur atsiranda maistas ir vanduo, todėl gali leistis į pačias pavojingiausias keliones, jei tik turi noro.

Reikia pripažinti, kad mes nežinome, kas bus ateityje ir mes gyvendami tik žinome tokį dalyką, kad viskas yra nulemta į priekį. GAL. Niekas iš tikro negali žinoti, kas nulemta, o kas ne. Tačiau mes susikūrėme nuo sprogimo, o sprogimo skeveldros belekaip neišsiskaido. Viskas vyksta pakankamai intelektualiai ir pati sistema ji yra intelektuali, nes viskas arba susikūrė arba buvo sukurta, kažkokios intelektualios jėgos.

Jei sistema nebūtų užprogramuota, tai ji nežinotų kaip veikti. Todėl galime spręsti, kad mes gyvename kažkokioje programoje - aišku, tai nieko bendro su kompiuteriu neturi, nes kompiuteris tai žmogaus išradimas, kuris gali moduliuoti realybę pagal tam tikrus nustatymus ir kriterijus.

Realybę galima atkurti kompiuterio pagalba.

Reikia suprasti, kad mes nesame visatos centras ir kad mes esame nereikšmingi lyginant su visu kosmosu. Mes esame nematomi ir savo dydžio mes nežinome. Mūsų nustatyti dydžiai yra santykiniai.

Žinodamas, kad gyveni sistemoje gali šviesti kitus žmones, kurie dar to nežino.

Tai tiek.

Paralelūs pasauliai neegzistuoja

Dievai, velniai, paralelūs pasauliai bei alternatyvios realybės - viskas yra durnių išmislas.

Egzistuoja tik viena realybė, tai ta, kurioje mes gyvename. Nebus jokio rojaus, jokio pragaro.

Arba bus kažkas po mirties arba nieko nebus - vienas iš dviejų. Bet greičiausiai bus.

Pateksi į kito lygio sistemą. Mirtis kažkada ateis pati - nereikia sėdėti ir jos laukti.

Būtų gerai jei kiti pasauliai egzistuotų, kad galėtum bet kada prisijungti prie kitos realybės ir iš jos kažką išmokti, bet kaip ten bebūtų. Tos kitos realybės yra smegenų projekcija - jos toliau už tavo smegenų neegzistuoja.

Matyti haliucinaciją, tai sapnuoti nemiegant. Sapnuojant gali atrodyti, kad esi kitoje realybėje, tačiau taip nėra. Visa taip smegenų projekcija. Smegenys gali tobulai atkurti pasaulį, kuriame tu gyveni - net jį pagražinti įvairiomis haliucinacijomis.

Yra tik vienas pasaulis, viena realybė. Tai ta, kurią tu patiri. Aišku mes gyvename skirtingose subjektyviose realybėse, kas sukuria objektyvų pasaulį.

Galėčiau aš čia pasakot, bet labai tingiu - šiandienai tiek.

Vienintelis dalykas, kurį mes darome: Prisitaikome

Ne pasaulis prie mūsų taikosi, o mes prie pasaulio.

Mus puola visokios ligos ir kitos kančios, o mes - negalime nieko pakeisti.

Yra dalykai prie kurių mes tiesiog turime prisitaikyti, nes kitaip mes mirsime.

Kuo labiau prisitaikai prie gyvenimo, tuo geriau gyveni.

Aišku, lengva svajoti apie turtus, o kitiems sakyti, kad turtus gauti lengva yra dar lengviau.

Norėčiau gyventi kitokį gyvenimą realybėje, kuri prie manęs prisitaiko, o ne aš prie jos. Tačiau yra kaip yra. Ne mes tokie - gyvenimas toks.

Reikia suprasti, kad viskas veikia savaime ir viskas yra sukurta bei laikina. To pasekoje mes gyvename realybėje, kuri yra sukurta kitų žmonių.

Visiems taisyklės yra tos pačios, bet tai nereiškia, kad mes darydami tai, ką daro kiti tapsime sėkmingi - rinka prisisotina ir tokių pačių žmonių niekam nereikia. Kas pirmesnis, tas ir gudresnis.

Tu aišku gali išsiskirti iš kitų žmonių - maištauti, bet vistiek ne realybė prie tavęs prisitaikys, o tu prie realybės. Žinant faktą, kad egzistuoja tik viena realybė - tai ta, kurioje mes visi gyvename.

Nėra jokių paralelių pasaulių, nėra jokio rojaus, jokio pragaro, nes visa tai yra beprasmiška. Amžino gyvenimo irgi nėra. Vienintelis dalykas, kuris gali būti, tai gimimas vėl - kitame gyvenimo cikle, tačiau gyventi milijonus gyvenimų aš nenorėčiau. Man užtenka vieno - šito - kad aš įsitikinčiau, jog bet koks gyvenimas yra kančia, nes mirtis bei pats gyvenimas yra užprogramuotas.

Norisi tikėti dievais, kurie mus myli - tačiau kodėl mums davė sunkų gyvenimą, kuri mes vos galime pakelti. Keista.

Yra sistema, o tu esi sistemos dalis - viskas tuo ir yra pasakoma.

Žaidimo taisyklės, kaip ir kiti dėsniai yra jau sugalvoti ir tau belieka tik prisitaikyti prie žaidimo. Aišku - mūsų rolės yra skirtingos. Vienas šizofrenikas, kitas darbininkas ir kiekvienas neša skirtingą patirtį, bet kam visa patirtis reikalinga?

Ką gi daryti su patirtimi, kuri yra neapčiuopiama ir dažnai nelogiška. Esu sapnavęs nemiegodamas, tačiau kam man šitą patirtis, kuri be abejo yra ligota?

Sutrikęs realybės suvokimas, prie kurio turiu prisitaikyti ir gyventi toliau. Kas iš to, kad aš žinau, o kitiems neįdomu? Gal aš nieko nežinau, o jei ir žinau - tai klaidingai.

Norėčiau tikėti, kad realybėje, bent jau savojoje galiu kažką pakeisti. Aišku, galiu eiti sportuoti, bet aš žiauriai tingiu ir negaliu prisiversti to pakeisti.

Aš esu pasyvus žmogus, kuris susitaikė su realybe, kurioje aš gyvenu. Galėčiau nustoti tingėti, bet aš tingiu. To pasekoje niekas nesikeičia. Aš tikiu, kad mes esame savo likimo kalviai, bet didžiąją dalį mūsų sėkmės nulemia aplinkybės. O aplinkybių mes nevaldome.

Tu gali pasiūlyt žmogui išgerti sulčių su tavimi karštą vasaros dieną, tačiau tu negali pasirinkti žmogaus atsakymo. Ir todėl, viskas priklauso nuo jo, o ne nuo tavęs. Tai ir yra sistema - ji tau arba duoda arba neduoda ir tu to negali įtakoti.

Mes galime vadinti mūsų gyvenimą pasaka arba istorija arba žaidimu ir nesvarbu kaip ką mes vadinsime viskas išliks taip, kaip yra.

Aišku, svajodamas apie savo ateitį, tu gali nusikalti savo gyvenimą - niekas nedraudžia tau būti rašytoju, interneto persona ar dar kažkuo - kuo tik sugalvosi, bet sėkmė - ji nuo tavęs nepriklauso. Gal tai skamba pesimistiškai, bet pesimistai irgi žmonės ir dažnai išmintingesni nei tie, kuriems visada sekasi.

Nemelsk dievo lengvo gyvenimo, melsk dievo stiprybės, kad galėtum ištverti sunkų gyvenimą - Bruce Lee.

Prisipažinsiu, aš nežinau kur aš gyvenu. Nežinau kas yra vanduo, tik žinau, kad man jis yra būtinas.

Didžiausia man paslaptis yra ta, kad aš gimiau žmogumi būtent dabar ir niekada ankščiau ar vėliau. Todėl galiu pasakyti tai, kad viskas ką tu patiri yra skirta būtent tau. Gyvenimas, atrodo, yra nulemtas į priekį, tik tu to nežinai. Visos ligos yra genuose. Dantys trupa, akys silpnėja, riebalai kaupiasi ir viskas tau, o ne kažkam kitam.

Kad aš žinočiau, jog po šio gyvenimo bus kitas, tuomet man nebūtų svarbu kaip nugyvensiu šį gyvenimą. Esu per silpnas, kad paveikčiau realybę, kad pakeisčiau pasaulį - reikia tiesiog su tuo susitaikyti.

Aš nežinau, kodėl vieniems žmonėms sekasi, o kitiems ne. Gal dar neatėjo tas laikas, o gal vieni žmonės neįdeda nei kiek pastangų, tačiau aš nežinau.

Ir kuo daugiau aš žinau, tuo daugiau aš nežinau. Ir galiausiai mirsiu nieko nesuprasdamas ir nieko nežinodamas.

Žinau, kad laikas eina į priekį, o ne atgal. Tik žmogaus gyvenimui reikalingos kažkokios žinios, visa kita gyvybė gyvena instinktyviai. Jei esi silpnas - vienas neišgyvensi. O jei jau pradėjai durnėt, tai ir nudurnėsi - nepadės nei vaistai, nei elektros impulsai.

Apie kokį gyvenimą svajoji - tokį gyvenimą ir gyveni. Mūsų mintys reiškia daug ką, tačiau mūsų mintys adaptuojasi prie realybės. Jei tau nesisekė tris kartus - garantuoju, kad nesiseks ir ketvirtą, tačiau kiekvienas bandymas priartina prie galutinio rezultato - kuo tu daugiau bandai, tuo sėkmė mažiau priešinasi ir galiausiai laimi tas, kuris daug kartų daro tai, kas jam nesiseka.

Nesėkmė - ji nebūtinai tęsis visą gyvenimą. Didžioji žmogaus nesėkmės problema yra ta, kad jis pasiduoda ankščiau laiko. Jis privalo turėti tikslą, kuris bus ilgalaikis - nes žmonėms būtent to ir reikia.

Reikia suprasti, jog mūsų pasaulis yra neutralus - niekas specialiai nenori tau pakenkti, nebent tu turi daug priešų šiame gyvenime.

Gaila ne viskas yra kaip aš noriu, bet gal taip ir turi viskas būt. Nereikia man svetimos sėkmės, nereikia svetimų patarimų ir motyvacijos. Viskas, kad ir ką darau mane veda kažkur, ir aš deja neįsivaizduoju kur.

Man įdomu, kur aš būsiu po dvidešimties metų - jaučiu, kad tam pačiam kambaryje ir toje pačioje skylėje, bet jei neturėsi tikslų - tai išvis nieko nepakeisi.

Nors ir nekontroliuojame realybės, tačiau buvimo savimi - niekas iš mūsų neatims. Tik nereikia sėkmės skaičiuoti pinigais. Geriau parašyti knygą ir gyventi joje tūkstantmetį, nei uždirbti milijoną ir už jį nusipirkti trumpalaikę laimę.

5 Gyvenimo tiesos


  1. Viskas yra sukurta.
  2. Viskas turi savo kainą.
  3. Viskas veikia savaime.
  4. Forma nekeičia esmės.
  5. Viskas yra laikina.

Kaip nepasiduoti

Žinau, kartais būna dienų, kai norisi viską mesti ir pasiųsti visus nachuj, nes niekas nevertina arba įvertina tavo sugebėjimų.

Tam, kad galėtum žmones mokyti - turi su jais iš pradžių susipažinti. Bet vėlgi, kam tuos žmones mokyti ir kam sakyti tiesas, kurias jie ir taip žino.

Pasakysiu atvirai: šiais laikais jau nieko niekuo nenustebinsi.

Tenka pripažinti tik tokį dalyką. Jei jau pradėjai kažką daryti, tai daryk iki galo. Kam gi mesti viduryje kelio savo rašymą. Kam išvis pradėti rašyti, jei negali sudominti publikos? Bet nesvarbu ką rašysi, atsiras auditorija kuriai tu patiksi, tereikia išlaukti lūžio tašką.

Pripažinkim tokį dalyką: niekam nerūpi ką tu turi pasakyti ar ką gali paduoti. Nėra visiškai skirtumo - šiuolaikiniam žmogui reikia tik gerų produktų, o jei esi vidutiniokas, tai nieko gero tu ir neparašysi.

Kam pradėti kažką daryti, jei viduje savimi netiki? Ne visi mes sėkmingi, ne pas visus tokios pačios galimybės ir be to skirtingi sugebėjimai.

Jei neturi rašymui sugebėjimų, tai nieko tu ir neparašysi. Susitaikyk su tuo. Ypač, jei pasiduosi.

Spėk kiek milijonų rašytojų bando parašyti geras knygas, bet gerų knygų yra tik vienetai. Konkurencija jibat kapat.

Ir dar čia mes rašom ir bandom pasauliui įrodyti, kokie svarbūs mes esame ir kaip svarbiai mes rašome. Visa tai juokas.

Pažiūrėk į mane, rašau jau tris metus, o sėkmės kaip nėra taip nėra. Jos greičiausiai ir nebus, dėl pasirinkto rašymo stiliaus. Aišku viskas yra skaitoma, bet tau konkuruoti su prasimušusiais rašytojais beveik neįmanoma.

Visiems reikia rašto, kuris kažką reiškia. Kuris turi kažkokią tai vertę skaitytojui, o kai rašai sau ir dėl malonumo, tai tada nesitikėk skaitomumo. Taip jau yra, niekam tu nerūpi, niekam aš nerūpiu. Ir padaryti taip, kad kažkam mes parūptume yra be galo sunku.

Tu pats pagalvok, kam pradėjai kažką daryti? Tam, kad įtiktum žmonėms, kad jie tave šlovintų ir garbintų, kad kas trečias šikną palaižytų? Aišku kėslai geri, nieko nepasakysi. Bet pati prasmė dėl ko tu rašai, kokia?

Sakai rašysi sau knygas, blogus, dienoraštį ir tikėsiesi, kad ateis milijonas žmonių ir tave šlovins. Juokingai skamba. Reikia rašyt žmonėms, o ne sau.

Niekam nerūpi tavo sapalionės, kol jos nepradeda padėti kitiems žmonėms.

Dabar yra patarimų amžius, vieni kitiems patarinėja. Kaip nepasiduoti, kaip pasiekti daugiau, bet tu pats pagalvok. Ar verta stengtis kažkam kažką įrodyti, jei jie tai ir taip žino?

Nesąmonė.

Jei mesi, tai ką tada darysi? Susigalvosi dar vieną projektą, kurį mesi? Taip ir metinėsi savo "projektus"?

Aš sakau, kad reikia pasiimti ilgalaikį tikslą ir jį dirbti. Nesvarbu ar rezultatai yra tokie, kokių tu nori. Dažniausiai rezultatai nebūna tokie kokių mes norime, bet vis dėl to apsimoka daryti. Apsimoka stengtis, nes kažkada, tai kas rašoma su didesniu tikslu, nei vienkartinis paskaitymas, - atsiperka. Gal kitais metais, gal po mirties. Koks gi skirtumas, kol mes esame gyvi - mes niekam nerūpime, tik saviems. Tai tu ir rašyk saviems, bet ir tai, ne visada  visi supranta - ką mes norime pasakyti.

Jei negalėtum rašyti, šitos problemos tu neturėtum. Ir tai yra taikytina viskam.

Problemų neturi tik tada, kai nieko nedarai, bet tada pasireiškia menkavertiškumo kompleksai ir kitokie šūdai.

Turi tikėt tuo ką darai ir rašyti šimtmečiams aktualų tekstą. Jei rašysiu apie tai, kas kur nusiperdė, tai susilauksi laikinos šlovės, o kas toliau? Išsibezdės tas rašymas ir kitą dieną niekam nebus aktualu.

Todėl reikia rašyti, aktualią informaciją, kuri bus tinkama ir po dešimt metų. Taip jau yra.

Dar vienas toks aspektas yra tas, kad žmonėms rūpi tik žvengas, o jei nori kažką rimčiau pasakyti - niekam neįdomu, nes tam tikromis temomis domisi tik tam tikras sluoksnis žmonių.

Kuo rimčiau rašysi, tuo mažiau skaitytojų turėsi.

Aš pasakysiu atvirai, taip norisi mesti visus tuos rašymus ir kitus dalykus, bet kam tada aš čia rašau jei ne tau? Pasakysiu atvirai, rašau dėl vieno žmogaus, kiti man nėra aktualūs ir aš jiems nesu aktualus.

Tikėk, daryk ir turėsi, bent taip žmonės sako - nors aš prisipažinsiu, netikiu aš tomis pasakomis. Netikiu, kad mintimis valdau realybę, tikiu tik tuo, kad gyvenimas nėra nuspėjamas ir gali bet kas atsitikti.

Kažkur gi yra tos giminingos sielos, kurios tavęs ieško lygiai taip pat, kaip tu ieškai jų.

Gali sau pasakyti, kad rašai dėl moters, arba dar dėl kažko, gal tavo tekstas patinka tavo mamai. Nesvarbu, svarbiausia žinoti dėl ko rašai ir kam tu tai darai ir kai tu žinosi, nebus prasmės viską mesti ir pradėti kažką iš naujo.

Ne tai, kad tave motyvuoju rašyt, bet pats supranti ką reikia daryti. Ir tai yra svarbiausia.

Sėkmė savaime neateina

Kai tu tikiesi stebuklo ir lauki -- žinok, kad tas stebuklas niekada neateis.

Kvailystė yra daryti tuos pačius veiksmus ir tikėtis kitokio rezultato. Norint kažką pakeisti -- reikia pačiam pakeisti savo rutiną.

Sėkmė savaime neateina. Tu gali galvot, kad va parašysi čia kokius dešimt metų ir skaitytojai tave susiras patys. Tai iš dalies tiesa, bet taip niekada nebus. Norint skaitytojų reikia reklamuoti.

Žinoma su tinklaraščiais yra taip: tu turi rašyti bent du metus, kol žmonės tave suras, bet du metai negarantuoja sėkmės. Didžiausias lankytojų srautas ateina iš Google.

Tu tiesiog turi dirbti ir tikėti, kad kažkada, gal netolimoje ateityje, o gal ir tolimoje tau pasiseks.

Nu netikėsi, tai niekur ir nejudėsi. O turi judėti į priekį.

Jei aš sėdėčiau koją ant kojos susidėjęs ir laukčiau kol mane žmonės susiras ir pradės garbinti, tai nieko aš neparašyčiau. Todėl turi daryt ir tikėt.

Svarbiausia tikėt savimi ir turėt tikslus, kuriuos tu gali pasiekti. Pradėk daryt savo hobį šiandien ir tikėkis rezultato vėliau. Arba dar geriau -- nesitikėk jokio rezultato. Daryk 4 free.

Tikėk

Aš abejoju, tačiau esu įsitikinęs, kad realybę galima valdyti savo mintimis. Jei kažkas nepasisekė gyvenime -- esi pats kaltas. Turi atsistoti ir tęsti ką esi pradėjęs. Viską mesti yra labai lengva.

O jei kažką naujo pradėsi, tai vėl viskas nuo nulio ir kur garantas, kad kažkas pasiseks.

Aišku nesakysiu, kad dabar būdamas pesimistas, staiga turi tapti optimistas pozityvistas. To tikrai nebus. Per naktį savo smegenų nesuformatuosi.

Mintys virsta veiksmais. O veiksmai pritraukia realybę. Niekada nežinai, kas ateis paskaityt tavo blogo.

Toks tas gyvenimas.

Tikėjimas savimi yra visko pagrindas, tačiau man pačiam užeina minčių, kad rašau nepakankamai gerai, bet iš kitos pusės. Kiekvieną kartą prisėdęs aš keliu savo lygį.

Noriu tikėt, kad mano raštas atneš man šlovę ir sėkmę bei kažkiek pinigų. Bet kol dar tai neįvyko, tai ką aš galiu garantuot? Nėra čia jokių garantijų, tačiau jei vieniems sekasi darant tą patį, tai kodėl man nepasiseks? Sakau -- reikia tikėti tuo ką darai ir daryti tai, kuo tiki.

Supranti turi rasti savyje tokią nišą, kuri bus įdomi tam tikram sluoksniui žmonių. Galėčiau aišku kišti į reklamą pinigus, bet kad neturiu tų pinigų. Esu pusbomžis žmogus.

Vienintelis mano talentas rašymas, bet pagal rezultatus - tai rašau kaip pirmokas, gal biškį geriau.

Aš svajojau būti blogeris ir tos svajonės neprarandu. Tačiau rašyti tam tikrai auditorijai yra be galo sunku. Žmonės patys atsirenka savo herojus. O kai esi nefasoninis žmogus, tai tuomet žinai. Sunku užtaikyti į tam tikras nišas.

Jei netikėsiu, tai nieko ir neparašysiu. Nesu aš kažkuo ypatingas žmogus. Bet jei gyvenau ir nieko neišmokau, tai kam tada aš gyvenau?

Reikia tikėt. Reikia rašyt. Ir reikia stebėt rezultatą. Sėkmė gali ateit ir po 20 metų ir vėliau, bet tą laiką tu turi dirbt ir nesitikėt jokio atpildo. Juk pagal visus tuos energijos dėsnius - energija niekur nedirba. Jei tu dirbti, reiškia turi gauti atlygį - bent jau tuo turi tikėt.

Man būtų apmaudžiausia jei visos šitos, prie rašymo praleistos, valandos nueitų šuniui po uodega.

Vieni prasimuša greičiau, o rašytojai dažniausiai gauna savo pripažinimą po mirties. Aš to tikrai nenoriu. Norėčiau būti pripažintas kol dar esu gyvas, nors dėl ko mane pripažint? Dėl dienoraščio? Baik tu juokus. Žmogus turi parašyti kažką daugiau, kažką ypatingo ir tik tada, gal, jis taps pripažintas.

Aišku yra pilna žmonių, kurie rašo šūdą ir yra pripažinti. O tokiems kaip aš - nėra ką ten skaityti. Ne vienas žmogus sakė, kad turiu ranką. Tai ta ranka ir rašau.

Norėčiau, kad mano gyvenime būtų turtinga moteris, kad pats pralobčiau. Bet vienintelis dalykas ką aš noriu daryt, tai būt blogeriu. Aišku aš toks jau esu, bet mūsų šalyje tie blogai yra nevertinami ir neskaitomi ir nepopuliarūs ir be to nei vienas blogeris neužkala iš to šaibų. Tai čia bent motyvacija darymui, ane?

Kuo gi aš kitoks? Ką aš master klasės rašinius rašau? Turiu savo auditoriją ją ir tenkinu, nes tikiu, kad galiu patarti kažką iš nevykėlio pozicijos. Mano gyvenimas tik prasideda, o man jau nesiseka.

Sako, kad mes save patys programuojame, bet ką tu mintimis gali pakeisti realybę? Norėčiau tuo tikėt, bet kaip esu mąstantis, tai pasakysiu, kad aš nežinau ar tai yra įmanoma.

Bet reikia tikėt, netikėsi, tai jokio veiksmo nedarysi. Viskas stovės vietoje.

Juk tapti populiariu ir žinomu yra realu, tai kodėl tai negali nutikti man? Masės garbina idiotus, o idiotai garbina masę. Taip jau yra.

Kaip mane kažkas pamėgs, jei gyliai viduje aš nemėgstu žmonių, kurie manęs nemėgsta.

Viskas yra laikina ir viskas turi savo kainą. Taip jau yra ir nieko tu čia nepakeisi.

Man daktarė sakė, kad aš rašau tiesą. Visiems įdomu ką aš rašau. Bet retas kuris norėtų būti mano kailyje.

Nu gerai, matau aš tą realybę kiek kitaip nei dauguma žmonių. Man iš tikro atrodo, kad gyvenu žaidime, kurį pats ir kontroliuoju. Aš nerašyčiau, tu neskaitytum. O tu paskaitysi ir dar kam nors pasakysi.

Didžioji masė žmonių nori žvengti ir tiek ir tik vienetai nori kažką rimto paskaityti. Nemėgstu aš lįsti į subinę. Tegul, kam įdomu, susiranda mane patys. Žinau, kad tai ilgas ir nuobodus darbas, bet man tai patinka. O kai patinka, tai gali daryti visą gyvenimą. O jei darysi kažką visą gyvenimą ir tuo tikėsi, nes jei netikėsi, tai nedarysi. Jei kažką darai, tai visada gauni kažkokį atsakymą į savo darbą.

Žinau, kad daugumai nebus įdomu, ką aš čia rašau. Šlovė tik išrinktiesiems, bet aš žinau, kad iki išrinktojo man dar toli. Va kai peržengsiu šimtą skaitytoju per dieną ribą, tuomet žinosiu, kad reikalai eina taip kaip aš noriu, bet kol to nėra - tai negaliu savęs vadinti achuenu rašytoju.


Vienas sėkmės aspektas

... kaip apie tave kalba žmonės. Žinomu tapt nėra taip sunku kaip atrodo, bet tapti pripažintu yra visiškai kitas reikalas, todėl yra svarbu nuomonė apie tave. Ką žmonės iš tikro apie tave galvoja ir ko jie tikisi, kai ateina tavęs paklausyt arba paskaityti.

Gal jie tikisi, kad paglostysi jų širdį. Nežinau, sako reikia žinoti savo auditoriją, bet va žinok tu, kad gudrus. Kiekvienas mėšlas turi savo auditoriją. Aišku viskas priklauso nuo pristatymo, kaip pristatai save savo auditorijai. Aišku, niekas nedraudžia turėt kelias auditorijas vienu metu skirtinguose kanaluose.

Aš kaip ir sakiau, video bus video, o tekstas bus vieta, kur sudėsiu viską ką žinau rimtai, bet jokių užgaidų, gal šiek tiek su depresucha sakyčiau. Depresuchos prieskonis -- sakyčiau skanu.

Negali gi visada džiaugtis gyvenimu, ypač jei jis eina velniop - turi būti priedurnis, kad džiaugtumeisi prieš mirtį. Gyvenimas kažkada pasibaigs, bet dar yra labai daug laiko, kad užsiimtum savo svajonėmis.

Svajonės pačios neįsigyvendina, jas reikia įgyvendinti ir tai užpisa.

Ką daryti su savo gyvenimu, kur eiti, ko klausyti - klausai vienu, sako vieną, klausai kitų, sako kitą ir bybys žino kur visa ta teisybė. Žinau tik tiek, kad viskas yra išgalvota ir sukurta, kaip ir dievai ir kitos dvasinės technikos.

Turi gi durniams kažką gero pasakyti antraip užsišiks. Sakys lochas netenkini paklausos. Ai ką aš žinau, galvokit apie mane ką norit - aš ir mano "darbai" jūsų teismui.

Nesu profesionalas nei vienoje savo kryptyje. Ir tai yra apgailėtina. Mano amžiaus žmogus, jau turi būti vedęs ir turėti bent vieną vaiką ir būti gerai įsisukęs į kokią nors veiklą, nesvarbu ant savęs arba ant kitų. Nėra didelio skirtumo, bet turi turėt kažkokį pinigų dachodą.

Vedybų laikas ateina ir praeina, ir jei tu nespėji tai tu lieki vienas. Ir šiaip vedybiniam gyvenimui reikia pinigų, o jei pinigų neturi, tai tu paskutinės eilės jaunikis. Taip jau yra. Nebent tau pasiseka ir tu randi turtingą moterį, kuri tave viskuo aprūpina. Čia tai būtų geras aišku, bet svajones palikime vaikams.

Viskas priklauso kokiam stereotipui tu tinki - niekas per daug nesigilina.

Niekam nerūpi

Kad ir kiek rašysi, kad ir kiek bandysi reikštis -- susidursi su tokia problema, kad niekam niekas nerūpi.

Šiais informacijos laikais labai sunku padaryti taip, kad "kažkam rūpėtų", tai ką tu darai.

Visi nori tik pasijuokt, pašiept žmogų ar kitaip jį nuvertinti -- padaryti jį menkesniu nei yra kiti.

Aišku visais laikais žmonės šaipėsi, bet dabar, skaitmeniniame amžiūje, visi nori tik pasijuokt iš durnelių ar kokių netikėtų įvykių. Žvengas valdo pasaulį.

O kai nori kažką rimtai pasakyt, tai niekam nerūpės, juk mes žinom, kad didžioji dalis žmonių nemąsto taip kaip mes.

Mes ilgą laiką bandom priversti kitus mąstyti, bet mums nesigauna. Reikia, gal, stipriau reikštis. Bet kas iš to, kad tu rėksi tarp uždarytų durų. Tarp keturių sienų. Jei neturi tinkamo kanalo, kur gali reikštis ir tavęs kažkas klausys - tu niekaip nepriversi žmonių tavimi tikėti.

Juk užtenka žmogų tik pamatyti ir mes jau žinome, kas jis toks. Stereotipai valdo pasaulį.

Gal aš padariau klaidą, kad paviešinau savo išvaizdą internete. Dabar žmonės galvoja, kad aš kažkoks juokdarys, kuris rimtai pašnekėt negali -- kam įdomu rimtai šnekėt, kai galima tiesiog pažvengt.

Pradžioje tave ignoruoja, po to iš tavęs juokiasi, vėliau su tavim kovoja ir tik tada tu laimi.

Žmonės mano, jog mane pažįsta, tačiau ką aš durnas, kad rodyčiau tikrąjį save į internetą? Internete ir vagys slypi ir žūlikai ir šiaip atmarozkai. Internete tupi visa visuomenė, ir kokia ji yra internete, tokia ji yra ir už interneto ribų. Per daug žmonių, kurie nemąsto ir pasiduoda bandos jausmui - gerai tai, kad mano minčių atmarozkai čia neras, o jei ras, tai neskaitys.

Norėdamas parūpti žmonėms, turi užkabinti aktualias temas, bet ką žinau -- geriau rašyti tekstą, kuris bus aktualus dešimtmečiais. Toks tas gyvenimas, tu sakai, sakai, o tavęs niekas negirdi.

Nors sako, kad girdi. Bet jei iš tikro būčiau įdomus personažas -- aš matyčiau rezultatus, o dabar rezultatai yra juokingi. Gal kada nors, ateities kartoms parūps mano kliedesiai.

Šiaip, kai esi trenktas, tai realybę matai kitaip, nei ją mato paprasti žmonės. Man vis dar atrodo, kad aš gyvenu kažkokiame žaidime, kur viskas netikra. Fiktyvu.

Ar gali būti taip, kad net realūs dalykai yra nerealūs? Tas, kas atrodo tikra, yra tik iliuzija protui užglušinti. Protui viskas tikra, net sapnas ir tas atrodo tikras, nors visi sapno herojai yra išgalvoti tavo protu. Gal ir realūs žmonės esantys už tavo smegenų yra tas pats? Jei esi solipsistas, tai to niekada ir nesužinosi. Realybė yra reali, tokia ji ir turi būti. O realybės pojūtis, tai kažkelių vatų signalas tavo galvoje. Gal už tavo pačio proto niekas ir neegzistuoja, iš kur tu žinai, tačiau tai yra juokinga, kai sako kažkas kitas negu tu. Skausmas tikras pojūtis, bet jei kažkam kitam, o ne tau, skauda, tai tu ir nejauti. Todėl mes ir esame egoistai, nes kitų jausti mes nesugebame, nebent esame empatikai. Deja aš nesu empatikas.

Tačiau yra taip: jei tau nerūpi kiti, tai ir kitiems tu nerūpi. Tu prieš juos -- visada taip. Tu tarp jų, kažkur minioje blaškaisi arba sėdi namie ir į kiemą neišeini.

Sako, kad mes gyvename tik vieną kartą, nors aš duodu galvą nukirst, gyvensime dar ne vieną kartą. Aišku aš miręs nebuvau, praeitų gyvenimų negyvenau, bet jei gyvenu tik vieną kartą -- tai gyvenimas išvis yra nereikšmingas dalykas, o mes visi tokie susireikšminę. Gyvenam kažkur kosmose ir mums atrodo, kad visas gyvenimas apie mus sukasi. Greičiausiai taip nėra. O gyventi tūkstančius kartų ir to neprisiminti irgi yra nesąmonė. Kur ta visa patirtis kaupiasi, jei jos negalima apčiuopti -- tai irgi kliedesys. Netikiu aš jokiomis reinkarnacijomis. Išvis dievu aš netikiu, jei jau gimei, tai žinok, kad be šeimos šiame pasaulyje neturi nieko. O jei savo šeimos nepavyks sukurti, tai ir gyvensi sau vienas -- niekam nereikalingas ir nežinomas žmogus.

Bandome mes vis kažką išlaužti iš to gyvenimo, bet gyvenimas yra paprastas kaip du pirštai. Susiveiki pavalgyt ir tu jau gyveni. Nieko sudėtingo čia nėra -- tiesiog yra sukurta pakankamai sudėtinga sistema, kurioje mes ir gyvename. Šiaip gamtoje maisto tu nerasi, nebent kokių nors grybų ar uogų, bet apie traškią vištytę teks pamiršt. Žmogus ir tas, būtų pasaulį geresnį sukūręs, nei tas visų garbinamas kūrėjas. Tik duokit rankas prikišt.

Visa problema yra piniguose, neturi pinigų -- negauni nieko iš sistemos. Pinigai, čia neišsemiama tema. Visi nori jų ir visi nori apie juos kalbėti, bet kai žmogui pasiūlai kažką dvasingiau nei pinigai, tai žmogus atsuka nugarą. Gyvendamas dvasingai, neišgyvensi, nes tavo ta dvasia maisto tau neatneš, o jei tikėsi visokiais aferistais, tai pradėsi misti saulės šviesa. Prana. Kosmine energija

Šimtas procentų, mes gyvename kažkur kosmose. Kažkur skraidžiojame ir tiek. Aišku, kai stambiu mastu žiūri, tai mes esame išvis niekas. Bet mes gyvename mikrokosmose. Realybėje, kuri mus supa. O realybei nesvarbu kaip tu ten gyveni - neprisitaikysi - numirsi ir viskas: game over.







NEET

Gyvenimas be darbo yra labai paprastas. Atsikeli ryte, ką nors užkandi -- parūkai ir prisėdi prie kompiuterio.

Dar viena diena, kai tu ieškai galimybės -- kaip užsidirbti šitame pasaulyje. Nori tu to ar nenori -- turi tenkinti kitų žmonių užgaidas.

Aš ir bandau, kažką kažkaip patenkinti, bet nėra tiek žmonių, kiek, kad norėčiau kad būtų. Lietuva maža šalis, bet kai kurie žmonės ir čia prasisuka.

Sunku pripažinti, bet sėkmė nėra visiems. Visi mes paprasti žmonės, kurie bet kaip bando įsikabinti į šį pasaulį. ... ir vieniems sekasi, o kitiems, kaip tyčia - ne.

Kai buvau mažas, galvojau uždirbsiu milijoną lengvai. Buvau gi prisiskaitęs knygų, kurias rašo milijonieriai ir pagal juos, pinigų užsidirbti yra lengva.

Bet aš suku ir taip, ir kitaip tas savo smegenys ir kaip nėra pinigų, taip jų ir nėra. Lengviausia gal yra susirasti darbą ir jį dirbti, tačiau kaip internetas? Čia juk tokios galimybės, pinigai visur, bet kaip juos pasiimti sau?

Nesigauna ir tiek. Tu sėdi prie kompiuterio ir suki savo galvą kaip padaryti kažką ir kaip iš to užsidirbti, bet pasakysiu atvirai -- jei nieko nemoki, tai ir neužsidirbsi - nesvarbu kiek tu savo tą galvą suksi.

Norėčiau ir aš, rašyti tokį dienoraštį, kurį daug žmonių skaito, bet tai įmanoma tik Amerikoje, nes suprantama, kad daugiau žmonių ten ir kiekvienas, kuris yra kitoks, gali susirasti savo auditoriją.

Internetiniai video, kuriuos aš darau irgi neuždirbsi pinigų, nes jų niekas nežiūri -- juokingos peržiūros, ką jau kalbėti apie rašymą, kur tinklaraštį aplanko 5 žmonės į dieną.

Reikia suprasti, kad jei tau nesiseka kažko kažkam parašyti ar nufilmuoti, tai reiškia, kad nesi įdomus žmogus, bent jau masėms.

Visada atsiras dalis žmonių, kuriems patiks tavo amatas -- jei taip galima pavadinti. Iš tikro čia ne amatas, o šūdas.

Yra pilna žmonių, kurie daro tą patį ką ir tu, tik jiems sekasi žymiai geriau nei tau. Norint būti sėkmingų, reikia, kad tau pasisektų. Turi atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje, bet tai dažniausiai nenutinka ir tu toliau sėdi prie kompo -- bandai čia kažką nuhackint ir pralobt. Norėčiau ir aš būti sėkmingas, bet sėkmė nėra mano pusėje.

Juk visas pasaulis yra išgalvotas, tai ką -- aš -- negaliu nieko sugalvoti? Kaip taip?

Galvok, ką tu tik nori, bet jei per 28 metus netapai milijonieriumi, ir sunkiai uždirbi eurą -- tai pinigų tu ir neturėsi ir milijonieriumi nebūsi. Tokia žinia, jei taip galima pavadinti yra labai apmaudi.

Juk viskas remiasi į pinigus. Reikia pavalgyt, turėt šiltų drabužių ir dar reikia kažkur gyvent ir tai kainuoja.

Pinigai yra viskas, tačiau nereikia atmesti ir sveikatos. Sveikata svarbu, bet jei nėra pinigų, tai kam ta sveikata?

Dabar sėdžiu prie kompiuterio ir nesuprantu, nejaugi visas gyvenimo tikslas yra sėdėti prie kompiuterio ir bendrauti internetu? Juk toks beveiksmis gyvenimas veda prie mirties. Aišku visi mes ankščiau ar vėliau numirsim, bet visa esmė gyvenimo -- juk ne mirtyje, o gyvenime.

Tai kaip mes gyvename priklauso nuo to, kaip mes sugebame adaptuotis prie realybės, kuo tu geriau adaptuojiesi prie aplinkos -- tuo tu geriau gyveni. Visi, kas adaptuotis nesugeba, pasmerkti arba mirti arba elgetauti.

Kai kurie žmonės galvoja, jog realybė prie jų adaptuojasi, tačiau realybei. Visai visatai yra visiškai nesvarbu kaip mes gyvename. Jei būtų dievas, tai ką jis neduotų gero gyvenimo žmogui, ypač, kai visi teigia, jog dievas žmogų mylį, nes jį sukūrė.

Aišku labai norisi tikėt dievais, bet žiūrint ką turim, tai kokiu dievu čia tikėsi -- kam jis davė tau ligas ir visokius sunkumus gyvenime. Kam jis davė nuobodulį ir beveiksmį gyvenimą. Aišku ne visi tokie sėdėtojai namie, kai kuriems gyvenimas sekasi iš tikro, bet nereikia savęs lygint su kitais -- yra kas nelaimingi, yra kas laimingi. Ir esi tu -- kažkur per vidurį. Nepasakyčiau, kad aš blogai gyvenu. Aš gyvenu iš tikro neblogai -- tik gaila nesigauna susikurti sau darbo. Aš apie tai visada kalbu, bet kai neturi jokių įgūdžių, tai kokį darbą tu sau susikursi - parašysi kažką internete ir gausi pinigus? Gerai būtų, jei viskas būtų taip lengva.

Labai gerai būtų.

Vieni sako nepasiduok ir sek savo svajonėmis, bet kai keiti energija į nieką, tai užknisa. Energiją reikia keisti į energiją - pinigai - tai juk energija. Kas sukuria daugiausiai vertės žmonėms, tas ir turi pinigų. O tie, kurie jokios vertės nesukuria - tie ir neturi pinigų. Visi tavo talentai skirti kitiems žmonėms. Juk pačiam rašyti ir po to skaityti yra absurdas. Kam tada išvis rašyti?

Išvis, pagalvojus, kam kažką daryti, jei mes vistiek numirsim? Turtų anapilin nenusineši. Bet gyventi, kol esi gyvas kažkaip reikia, todėl ir apsimoka rašyti ir kažką daryti. Gal nebūsi skaitomas dabar, bet gal kažkas paskaitys kai numirsi. Juk daug rašytojų tapo žinomi po mirties, tačiau aš į tokius nepretenduoju. Aš išvis į žinomus rašytojus nepretenduoju, nes žinai -- reikia labai gerai rašyti.

Gyvenimas, su savo šposais, kažkur mus veda, bet klausimas -- kur? Link mirties, jei atvirai. Kas gi reguliuoja visus šitus įvykius? Iš kur žmonėms atsiranda mintys? Nejaugi, mes patys imam ir sugalvojam kažką? Žinant faktą, kad gyvename kažkokioje biologinėje programoje, kur esame užprogramuoti numirt, tik va - klausimas - o kas toliau? Jei žinočiau, kad vėl gimsiu, tik kitam kūne, tai nejudinčiau nė piršto ir nerašyčiau čia jokių nesąmonių. Bet deja nežinau.

Keistas, tas gyvenimas, kai pagalvoji. Konkuruojam tam, kad išgyventume. Visi kiti žmonės tampa priešai -- konkurentai. Kažkur kažkada perskaičiau, jog ekonominė paklausa yra neribota, tačiau tai yra visiška nesąmonė. Jei būtų paklausa neribotą, tai galėtum kišti į sistemą ką tik nori ir iš to turėtum pinigų. Aišku žmonės skaito viską, net ir mano šitą rašliava "sueina", bet vistiek, kur gi mano pinigai, jei paklausa neribota. Paklausa yra ribota, uždirbti gali tik patys geriausi savo srities specialistai.

O tie, kas yra nežinomi, taip ir lieka nežinomi, kol kažko gero -- verto skaitymo arba pirkimo nepadaro. Nežinau -- gal iš tikro per mažai dirbu? Bet juk gimiau ne tam, kad dirbčiau, o tam, kad gyvenčiau, tačiau toks pas mane ir gyvenimas -- eilinė, katino stiliaus, egzistencija.

Kai kurie dalykai man tiesiog nedaeina, tikrai norėčiau gyventi kitaip. Norėčiau būtų sėkmingas ir daryti tą patį, ką darau dabar. Juk taip galima - ar ne?

Jei nori rašyti, tai turi gauti leidimą rašymui. Žmonės turi tave priimti į savo glėbį, jei taip galima pavadinti.

Iš to neturėjimo ką veikti, užsiimi niekais visokiausiais. Žinau, jog geriau sekasi rašyti, nei daryti tuos supistus video, kuriuos žiūri tik koks 100 žmonių. Ką jie ten mato -- nesuprantu, lygiai taip pat - ką čia. Nėra ką čia skaityti - eilinis internetinis šlamštas. Bet kai nėra ką veikti, galima užsiimti tokiu šūdu.